2019 m. balandžio 30 d., antradienis

Mantas Kniubas: tarp Varėnos ir Londono


Tie kas bent kartą lankėsi Varėnoje ar bent Londone, tiek tikrai supras ir suvoks Manto Kniubo tapybos jėgą. Tegul tai bus ir studentiški – dar iš gilių 1999–2000 metų atkeliavę jo darbai. Tuomet, regis, taip tapė ne vienas. Tirštai, tamsiai, liūdnai ir negailestingai.
M. Kniubo išskirtinumas slypėjo ir slypi (žvelgiant retrospektyviai bei aktualiai), kad žvelgdamas į tuos parsiduodančius pozavimo prasme asmenis – „modelius“, jis mato tiesiog gyvus žmones. Kaip žinome, nuo Florencijos, Romos, Paryžiaus ar Londono akademijų laikų tai buvo tokia keista profesija, kuria dažniausiai užsiima socialinėse ir psichologinėse paraštėse besitrankantys ir besišlaistantys asmenys. Tą žinojo ir žino modelius tapęs tapytojas. Jis juos jautė ir jaučia. „Čia toks Janas, kuris įsimylėjo ir jam pasimaišė protas. Pėsčiomis jis parėjo iš Maskvos į Lietuvą... O šį žmogų kamavo cukraligė. Jis būdavo niūrus, tačiau kartais pralinksmėdavo...“. Tokios ir kitos literatūrinės istorijos, papasakotos paties Manto, lydi kiekvieną kūrinį. Tapytojo santykis su pozuotoju yra artimas, glaudus, netgi gluminantis.
Beje, viskas sudėta paties menininko surašytoje anotacijoje – eseizmu ir egzistencializmu dvelkiančiame tekste.
Dar jis pats man rašė tokį laiškelį /kalba, vardan autentiškumo, yra netaisyta/:

"prikabinu teksta, bet kadangi jau vėlu tai trumpai apie mano ir vaitiekūno kūrybos principų esminį skirtumą. bent šitam cikle. rachleviciute kaip anti menotyrininke kazkada yra sakiuse neva tai vaitiekūno įtakoj. tai visiška nesamonė nes dievas tada buvo ankstyvas sezanas ir jo pastozinė tapyba. nagrinėjant turinį tai vaitiekunas visur ieško mitologijos ir metaforos. beveik niekada, išskyrus natiurmortus netepa iš natūros, ten debesis reislia ledkalnį ar panasei, palyginimu n. tai cia jo metodas. mano kūrybinis metodas portretuose visiškas savotiškas realizmas.ir būtenet tas mėsos gabalas nenurodant į nieką kitą. plius pas vaitiekūną nerasi nei vieno potepio beveik kuris nebūtų estetizuotas ir gražus. jei jam netinka jis nuvalo  ir stebėk kaip veda tuos potėpius. pas mane brutaliai tepama nesivaldant vieną ant kito. tai akivaizdūs skirtumain technikos ir sukūrimo. gaila kad neteko ilgiau padiskotuot kūrybos psichologijos tema su tavim ir gaila kad velu. siunčiu tekstą . be rysio vietas sakyk. talpinimui i tinklus viso gal ir neiekia gal tik pirma dali o gal visa. bet akadej gali visas kabot".

Kryptis į Manto Kniubo parodą. Šiaip ta rodyklė rodo link Monumentaliosios tapybos katedros. Bet kas pasakys, jog kalbame ne apie tapybinį monumentalumą?

Autorius eksponuoja
 Tad kur čia Londonas, o kur Varėna?
Londonas – auerbachiškame ir kossofiškame klampume.
Varėna – dzūkiškame sprangume. Tai kaip tas pietrytinės Lietuvos smėlis, kuris girkši tarp dantų.
Tokia yra Manto Kniubo tapyba – nesvarbu – studentiška ar postakademiška.

Senesni (akademiniai) darbai, kuriuos baigia naujas - post-akademinis (po 20 metų). Mementomoriškumas
P.s. /1/ Beje, čia yra keli visą akademinę seriją baigiantys darbai, nutapyti pastaraisiais laikais. Mementomoriški, ir toliau tapybiški – mojuojant beprotiškai teptuku kaip kokiu kirviu ar botagu. Tame judesyje slypi visa viltis ir neviltis...

P.s. /2/ paroda "Akademijos modelių portretai 1999-2000" veikia VDA parodų erdvėje "Krematoriumas / meno krosnys" nuo paskutinės 2019 metų balandžio dienos 17 valandos iki tų pačių metų gegužės 18 dienos.

P.s. /3/ čia tas tekstas, kurį M. Kniubas "prikabino" laiške:

"Paso nuotraukos. Paso nuotraukos anapusybei – kai veidas lieka be išraiškos, akys žiūri už manęs į grindų ir sienos susikirtimo liniją. Beveik niekada į žiūrovą. Toks buvo mano reikalavimas pozuotojams. Kūnas be jokios dirbtinės pozos, tik veidas keliaujantis po centimetrą į vieną ar kitą drobės pusę, kol randa jam skirtą vietą. Veidas kuo įprastesnis, bet turintis ano pasaulio šešėlį, pažymėtą ligos, senatvės ar netekties. Išraiškos nelikdavo po ilgų pozavimo seansų. Negalėjau pakęsti tapyti savaime išraiškingų veidų, visų tų ilgų nosių, išsprogusių akių ir taip toliau, jie iš karto nurodydavo į kažkokį personažą ar dar blogiau - norą literatūriškai skaityti kūrinį. Mano paso nuotraukos turėjo būti depoetizuotas, desimbolizuotas, deestetizuotas žmogaus, kuris štai atsiranda ant drobės, liudijimas. Turėjo įvykti tas vadinamas spragtelėjimas – TAI. Tapyba tada buvo kaip religinis veiksmas, gylio ir materijos atsiradimas plokštumoje.
Konceptualiai tai yra panašaus krūvio darbų ciklas. Antras koncepcijos sluoksnis galėtų būti susijęs su klausimu ar galėtų tai būti kokios kitos socialinės grupės portretai ir kodėl nebuvo pasirinkta kita socialinė grupė(pvz. gaisrininkai ar dėstytojai)? Ką su tais modeliais išspausi, jei akademijos pozuotojai buvo tapomi ištisai dėstytojų pastatymuose ir virtę visų studijuojančių „mėsa" ir kasdienybe. Tai atsakymas galėtų būti toks – šie modeliai nusitapė tarsi atėjusio iš šalies, ne studijuojančio žvilgsniu .
Šio ciklo darbuose svarbiausia yra emocinė išraiška, intuityvi, brutali, antiestetinė tapyba ir tiesioginio turinio nebuvimas. Jokių “gestalt paveikslėlių”, jokių tapybinių metaforų, antropomorfinių reikaliukų, jokio simbolizmo, – tokia buvo mano mintis.
Formos požiūriu buvo sprendžiama daug tapybinių problemų – komponavimas, šiltų-šaltų spalvų santykiai, tonai, stumiančios ir traukiančios spalvos, lokali spalva, spalvos intensyvumas, gylis, tokių pačių spalvinių santykių nenaudojimas skirtinguose kūriniuose ir t.t.. Tai yra tai ką vadiname amatu.
Portretai nutapyti nuo 1999 pavasario iki 2000 pavasario, taigi per vienerius metus. Neskaitant etiudų, kolekcijoje yra plius-minus dvidešimt portretų. Tuo metu akademijos tapybos katedroje vyravo „tapybos mirties“ šmėkla. Savo ruožtu vyresni dėstytojai propagavo ekspresionistinius abstrahuotos, antropomorfizuotos, poetizuotos gamtos ir gyvenimo vaizdus. Taigi lietuviškos tapybos kontekstas buvo toks su aiškiu polinkiu literatūriniam intelektui. Portretinio ar kito klasikinio daiktų ir kūnų žanro kaip ir nebuvo. Jis buvo reikalingas tik studijoms. Portretams buvo pasirinkti 5-6 pozuotojai
".

Modelis, kuris sirgo cukralige
Iš naujųjų Manto Kniubo modelių