2019 m. gruodžio 4 d., trečiadienis

Jauna tapyba 2019, arba Urobor. Šiek tiek apie jaunojo tapytojo prizą


Nusprendžiau šias savo mintis apie jaunąją tapybą pavadinti labai paprastai. „Jauna tapyba 2019“ – skamba nepretenzingai ir be jokių išankstinių nuostatų. Buvo galima pavadinti „jauna Baltijos šalių tapyba“, nes didžioji dalis teiginių ir minčių lyg nuo kokio tramplino atsispiria nuo jau vienuoliktus metus mininčio „Jaunojo tapytojo prizo“ projekto. Bet man visiškai nusispjauti yra (rašymo pabaigoje supratau, kad nebuvau teisus ir nėra absoliučiai nesvarbu) – kaip ten su ta latvių ar tuo labiau estų tapyba. Juolab, jog esu įsitikinęs (įsitikinimus grįsdamas empirine medžiaga – matomais kolegų darbais), jog ten, ne už jūrų ir ne už jokių marių, o visai šalia, tiesiog panosėje yra truputėlį geriau. Ne kur kas, bet truputėlį. Bet vis tiek geriau. Ir tai liudija net tas faktas, jog šiais metais jaunosios tapytojos prizą pasiėmė latvių tapytoja. Jos tautietis taip pat buvo specialiai pažymėtas... Juolab, kad tuose pačiuose kasmetiniuose YPP arba JTP latviai ir/ar estai man visuomet regisi stipriau. Ne geriau, gražiau ar simpatiškiau. O tiesiog stipriau.
O kame slypi stiprumas? Tegul man kalba ką nori visokie populistiniai demagogai iš akademinės aplinkos, tačiau tapyboje stiprumą lemia profesiniai įgūdžiai. Būsiu banaliai tradicišku, primindamas, jog tapyboje profesinius įgūdžius atskleidžia du dalykai: 1) piešinys; 2) paletė.

  • Tad kaip yra su ta jauna lietuvių tapyba?
  • Ar joje yra stiprus piešinys?
  • O gal mes galime pasididžiuoti gerai temperuotomis paletėmis?

Su piešiniu lietuviškoje tapyboje visuomet – dar nuo Vienožinskio laikų buvo prastoka. Samprata, kad piešinys yra antraeilis dalykas tapyboje, dominavo ir sovietiniu, ir postsovietiniu laikotarpiais. Bent jau instituto/akademijos aplinkoje. Pamenu, kaip vaikščiodamas peržiūrų metu, stebėdavausi, iš kietai atkaltų skulptorių ar freskistų koridorių patekęs į tamsius „staliūginių“ tapytojų užkaborius. Anglimi ant vyniojamo popieriaus burbuliuodavo kažkokie apibendrinti išplerusių nadkių ar tereskų (legendinės pozuotojos) kūnų siluetai. Pabrėžtas gestiškumas ir vaitiekūniškai suvoktas nevalyvumas („tikras tapytojas-bernas turi gyventi kaime ir arti žemę“, – diegdavo anuometinis katedros vedėjas bent jau jį besąlygiškai adoravusiųjų galvelėse) turėjo savotiškos smarvės ir tai jaučiasi, matoma dabar – žvelgiant iš laiko perspektyvos. Anuometiniai piešėjai-nemokėjai regisi tikrais genijais dabartinių tapybą studijuojančių fone.
Nes dabartinėje jaunojoje tapyboje nemokama elementariai piešti. Kai kuriais, beveik masiškais atvejais, tai maskuojama dviem laiko patikrintais dalykais – tariamu gestiškumu. Na, kuomet tapomos abstrakcijos. Taip pat „eksperimentuojama“ su pigmentais. (Kokie gali būti eksperimentai mūsų dienomis, kai Viduramžiais ar Renesanse buvo išrastas net ne tapybinis dviratis, o visas tankas?). Arba projektoriumi, copy-paste principu demonstruojant imitacines fotorealizmo galimybes ir galias. Bet tai yra apgaulė. Nes nemokėjimą piešti išduoda piešėjiškas nejautrumas. Sunkoka būtų verbalizuoti – kas tai yra. Panašiai turbūt neįmanoma nusakyti, kuo skiriasi „Duokime garo!“ laidoje armoniką tampantis armonikierius nuo profesionalaus džiazo muzikanto.
Dabartinėje jaunojoje tapyboje taip pat esama begalė bėdų su palete. Na, nesimato arba beveik nesimato menininkų, apdovanotų spalvine klausa ar bent ją lavinančių. Čia panašiai kaip būgnų daužymą laisvu stiliumi galima priskirti šiuolaikinei muzikai ar garso menui, bet tai nebus džiazas ar sunkusis rokas. „Bele koks“ dažų tepimas dar nėra kolorizmo apraiška. Ir jeigu ankstesniame institute/akademijoje kankindavo tais nykiais, nuobodžiais „pastatymais“, bet bent diegdavo tokius elementarius tapybinius principus kaip spalvinė gama ar jautrus potėpis, tai dabar tai dvelkia tiesiog autodidaktika. Žinoma, yra išimtinių atvejų, bet tai turėtų veikti kaip sistema.

Iš šių metų lietuviškos JTP kolekcijos man vienas įsimintiniausių yra šis Samantos Augutės darbas - autorė bent niekuo neapsimetinėja. Būčiau jam (darbui) ir jai (tapytojai) suteikęs dvigubą nuoširdumo ir kuklumo prizą.
Jauna lietuvių tapyba serga. Sunkiai serga. Ji yra amorfiška ir išsisėmusi. Ji primena akis ir pilvą alumi užsipylusį, dešrainiais apsirijusį penkiasdešimtmetį jaunuolį, kuris pasaulį pažįsta televizoriaus, interneto ir mobilaus telefono dėka. Na, esmė tame, kad šalia piešinio nebuvimo ir spalvinės ne-klausos dar egzistuoja toks dalykas kaip visiškas idėjų „nususimas“. Tas labai puikiai jaučiasi šiuometinėje „Jaunojo tapytojo prizo“ parodos salėje. Suglebę raumenys ir iš nuobodulio krapštoma nosis – tokia asociacija. Kadangi ne vienerius metus stebiu akademinius būsimųjų tapytojų gynimus, matau jų kūrinius, tai jau nebeverčia stebėtis. Bet būna juokinga, kuomet jauni, vos per dvidešimt metų peržengę žmonės savo asmenines patirtis (kelionė, liga, šeimos narių gyvenimai arba – kas dabar ypač populiaru, jau nepatirta sovietinė realybė) pateikia kaip globalų, žiūrovų auditoriją pritrenkti savo monumentalumu turintį pasakojimą. Kaip yra pasakęs vienas jau buvęs Tapybos katedros profesorius (beje, savo studentams teikęs labai geras technologines žinias), jaunumas yra ta nuodėmė, kuri greitai praeina. Ir pradedi tikėti, jog senųjų meistrų patarimas, jog rodytis parodose reikia praėjus kokiai dešimčiai metų po akademinių studijų, yra tai, į ką verta įsiklausyti. Nors šioje vietoje jaunasis tapytojas tartum ir papuola į užburtą ratą arba susirango į uroborišką (tą savo uodegą ryjančios gyvatės) figūrą. Bet gal tas Uroboras ir yra visos jaunosios lietuvių tapybos simbolis? Mūsų dienomis tapybiniai jaunuoliai – tie, kuriems iki 35 m. ar net mažiau, yra apdovanoti puikiomis galimybėmis rodytis konkursinėse parodose, dalyvauti rezidencijose Lietuvoje ar užsieniuose (gal tik neretai apriboja konjunktūriškai suformuluotos „aktualios“ temos – nes iš meno šiomis dienomis dažnai instituciškai reikalaujama atlikti senų laikų dvaro užsakymams prilygstančius poreikius – kad ir vizualiai kalbėti apie klimato kaitą, pabėgėlių krizę, kūniškąją tapatybę). Tačiau profesionalesniam problemų artikuliavimui jie tiesiog būna nesubrendę (šiauriečiai apskritai daugiau patirties įgauna artėjant 40 m.). Įdomu, kad mūsų dienomis kokie nors Gogenas ar Van Gogas tokių puikių savirealizacijos galimybių neturėtų, nes būtų tiesiog per seni – jei nespėtų sudalyvauti nei jaunųjų tapytojų prizuose, nei finansiškai pagelbėjančiose rezidentūrose.
Kas bus toliau?
Žinau dar du dalykus. Pirma, kad Lietuvos tapyboje, perfrazuojant vieną proletariato vadą (jis deklaravo, kad viską lemia kadrai), viską lemia asmenybės. Galvojau čia rašyti be jokių personalizavimų, bet žvelgdamas į šių metų finalinę JTP kolekciją, dideles viltis dedu, pavyzdžiui, į Augustę Santockytę (jeigu tik nenubris komercijos pievomis) ar Rūtą Matulevičiūtę (tik būkštauju, jog ši puiki tapytoja, kurios dar bakalaurinis darbas padarė didžiulį įspūdį, nepamestų kelio, vaikščiodama transcendencinio intelektualumo takeliais...). Tad atskiros individualybės viską „ištemps“. Bet gyvenimas tą parodys. Juolab, kadangi jaunąją Lietuvos tapybą stebiu jau kelis dešimtmečius (pats spėjęs pasenti), ir žinau, kad viskas čia veikia bangų principu. Po ramesnio – t. y. nuobodesnio, stagnacija dvelkiančio periodo ateina ryškesnė banga. Visa bėda (kartu tai yra absoliučiai normalu), kad labai dažnai jauni ir daug vilčių teikę genijai būna suvilioti tais visais priziniais-muginiais saldainiais ir virsta tiražuojamomis savo pačių kaliausėmis arba tiesiog neatlaiko buitinės rutinos ir pasitraukia iš žūtbūtinės kovos, palikdami vietos po saule kitiems – pavydesniems, plėšresniems, įžūlesniems.

Tai ką matau facebooke - sakyčiau, kad tai nėra pats-pats Augustės Santockytės kūrinys. Esama jame kažkokio sugalvoto dirbtinumo. Jos mažyčiai formačiukai su būsenomis ir situacijomis yra tiesiai į dešimtuką. Gal todėl komisija ir suabejojo?
Tą patį pasakyčiau ir apie Rūtą Matulevičiūtę. Vis tik ji labiau pagauna esmę kuomet kliaujasi intuicija, o nesugalvotais dalykais. Bet potėpio jautrumą "užskaitau".
Taigi – dabartinė jaunoji lietuvių tapyba serga. Ir manau, kad tą ligą iš dalies inspiruoja ir mūsų Akademija. Nes tapybinis jaunimas ateina būtent iš jos. Vieno skandalo dėka ši institucija turėjo puikią galimybę permąstyti savo strategiją ir taktiką. Ar taip atsitiko? Ne... Galbūt nedėstysiu čia savo požiūrio – štai, kad nelabai jau suprantu, ką, pavyzdžiui, būsimam tapytojui gali duoti, suteikti, patarti netapantis ar tiesiog tapyba kaip medija net netikintis dėstytojas?... Kitas dalykas – kyla jau nebe retorinis klausimas – koks skirtumas slypi tarp Tapybos ir Monumentaliosios tapybos katedrų? Kad vienoje beprotybės daugiau ir ji nuolat eskaluojama?... Man tiesiog regisi, kad čia kažkas turėtų keistis iš esmės. Visų pirma, su naujais/jaunais dėstytojais, pakitusiu vertybiniu požiūriu į tarpusavio bendravimą ir tapybą in corpore. Kaip tai būtų galima padaryti? Manau, jog paprasčiausiai daug ką galėtų padaryti iš šono, iš šalies atėję žmonės. Asmeniškai nebetikiu nei vienu, baigusiu tapybą VDA, kaip potencialiu tapybos dėstytoju būtent čia. Manau, kad su kiekvienu juo visados grės, kaip kokie voratinkliniai draiskalai virš jaunųjų galvų kabos senosios, per keletą dešimtmečių įsikerojusios „paniatkės“...
Pagalvojau, kad būsimiesiems tapytojams galėtų daug duoti, kad ir šių metų „Jaunojo tapytojo prizo“ finalininkai, bet ne lietuviai – o broliai ir sesės iš Latvijos ir Estijos. Jie juk ir galėtų būti dėstytojais! Nes tam turėtų kompetencijų (mūsiškiams dar pasimokyti...). Taip pat, bent vizituojančio profesoriaus rolei priimčiau ir vieną šio projekto organizatorių – Vilmantą Marcinkevičių (beje, gal nelabai mėgstu jo tapybą, bet piešiniai – ypač iš to „limoninio“ periodo, yra puikūs), kuris tikrai ne visuomet sugebantiems techniškai prisistatyti tapytojams (kalbu apie sutrūkinėjusius gruntus, prastus rėmus ir kitokia analogiškas „smulkmenas“) sugebėtų rišliai išdėstyti kursą apie tapytojo vietą vartotojiškoje visuomenėje ir kaip ten galima sėkmingai išgyventi. 

Taigi - ko galėtų pamokyti lietuvių tapybos studentus jų jaunieji kolegos iš Latvijos ir Estijos? Ką jie duotų, būdami dėstytojais VDA tapybos katedrose?

Žiūrėkime į konkrečius pavyzdžius/atvejus - 
Šių metų mano parodinis favoritas bendroje kolekcijoje, netgi skirtingų etapų rinkinyje yra šis - Sabinės Vernerės (LV) darbas. Čia galima pasimokyti: 1) konceptualumo - ir ne dirbtinio, o tikro intelekto, kontempliuojančio tapybos istoriją, misiją, esmę. 2) taktiliškumo - nes jautriai interpretuotas ir paviršius, ir linija. Tikiuosi, kad profai suprastų, ką turiu omenyje, profanams tai gal ir nebūtų aktualu.
Iš Arnoldo Andersono (LV) galima pasimokyti faktūrinės-tekstūrinės kultūros. Galop, net ir tas grizailinis monochromiškumas neretai yra geriau nei nesuvaldytas koloritas.
Sirri Juris (EE) - pavyzdys, kaip galima, mokant piešti, praktiškai pritaikyti savo žinias. Plius neordinarinis spalvos suvokimas, personalinis nebijojimas eksperimentuoti su ja, teikia bifšteksiško skanumo.

Tikiu, kad Ieva Kampe-Krumholca (LV) - kaip ir jos kolegė žemiau, tapydama naudojo projektorių ar kitą vaizdą iš nuotraukos į paveikslą padėjusią teleportuoti priemonę. Bet tikiu ir matau, jog ji dar sugeba švariai ne tik tepti spalvą, bet ir plauti teptukus ir struktūriškai perteikti kompoziciją. Na, piešinį valdo. To juk verta pasimokyti. Ar ne?
Alvinės Bautros (LV) diptikas - tartum banaliai madingas šių dienų pasaulines tapybos tendencijas perkošiantis artefaktas. Bet padarytas gražiai, švariai (formaliom prasmėm) ir, svarbiausia, - su idėja. Galima juk pasakoti apie savo atspindį veidrodyje, bet tai nebūtinai turi tapti užknisančiu savo problemų transliavimu į pasaulį.

2019 m. gruodžio 2 d., pirmadienis

Pakraščiais ir sapne: Gedimino Pranckūno "Pakraščiais. Peizažo likučiai" "Krematoriume"

Kažkada, žalioje jaunystėje, kuomet pratinausi būti suaugusiu, palikau savo tėvų namus Alytuje ir išvažiavau studijuoti į Vilnių. Sostinė regėjosi be galo toli. Aš pats netikėtai supratau, esu stipriai prisirišęs prie šeimos (tėvų), namų ir gimtųjų vietų. Bambagyslės nukirpimo procesas buvo sunkus ir skausmingas. Komplikacijas kėlė ir gyvenimas bendrabučio „komunalkėje“ (komuna tą atsitiktinių žmonių sambrūzdį ankštoje erdvėje būtų sunkoka).
Ilgėjausi visko, kas buvo susiję su gimtine, o ypač miškų ir pievų. Automobilio tuomet neturėjau, viešuoju transportu nepamėgau važinėti iki šiol. Tad kažkaip visai netyčia (o gal atvirkščiai?) atradau miesto pakraščius. Rytais, kuomet nevykdavo paskaitos, iki pietų mėgstantiems pamiegoti kambariokams dar parpiant, išsileisdavau pėsčiomis iki tų Vilniaus vietų, kur būdavo galima pajusti tai, ką dar galima vadinti gamta. Keista, bet toli eiti nereikėdavo. Didesnės ar mažesnė „natūros“ sala atsirasdavo visai šalia. Nekalbu apie specialiai tokiu būdu suformuotas erdves – parkus ar skverus, nes jos neįtikindavo savo nenatūralumu. Kur kas didesnį poveikį darydavo elementarios dykvietės ar apleisti rajonai tarp skirtingų miesto rajonų.

Vilnius it kokia Visata ar labiau juodoji skylė plečiasi, nenumaldomai rydamas per daugybę laikų susiklosčiusią aplinką. Paribio gatvė, kadaise žymėjusi miesto pakraštį, dabar yra atsidūrusi jo viduryje.

Gedimino Pranckūno "Pakraščiais. Peizažo likučiai". Žiūrovo akis čia vaikščioja sapnus primenančiuose peizažais, kartais laviruodama ant bauginančio statumo keterų.
Būtent ši kompozicija man asocijuojasi su ovidijiška Dafnės metamorfoze. Medį, turbūt liepą, ne jokį ten lauramedį įsimylėjėliškai apkabinusius dvi kuolų rankos...
Palyginimui prisiminkime, kad ir renesansinę tapybą su Apolono ir Dafnės istorija.
Būtent apie tai kalba (vaizdais ir motyvais) Gediminas Pranckūnas.
Apie ką konkrečiai kalba fotografas? Kaip sako pats autorius – jo akį patraukia, užkabina, jaudina (kaip jusliškai visa tai skamba!) konkrečios Vilniaus vietos. Pakraščiai. Tai visų pirma keistos savo netikėtumu gamtos oazės tarp miegamųjų rajonų ir aplinkelių. Parodos atidarymo metu girdėjau ir klausiau, kaip Gediminas komentuoja savo kompozicijas. „Čia yra žvilgsnis iš tokio ir tokio taško“. „O čia toji pati vieta, tik iš kitos vietos“. Manau, kad tokia paties autoriaus pozicija puikiai iliustruoja skulptūriškai barokinį požiūrį į kontempliuojamą ir fiksuojamą objektą. Svarbus yra žiūrinčiojo rakursas, atskirų detalių gestikuliacija, bendra šviesotamsa. Į bet kurį pakraštį G. Pranckūnas žvelgia it koks Berninis, kurdamas Šv. Teresės ekstazę. Vilniaus pakraščiai miestą atkleidžia kaip landšaftu turtingą vietą. Stebinčiojo vyzdžio trajektorija kinta kylant naujų gatvių šlaitais, leidžiantis į statybų metu atsiradusius „šulinius“ ir „kotlovanus“, kaktomuša susiduriant su elektros stulpu, filmavimo kamera, naujai įsodintu sodinuku ir jį (it Dafnę Apolonui) apsisukusiu laukiniu augalu. Čia ir kalnai, ir slėniai, ir lygumos. Be to, kiekvienas atskiras objektas veikia it personažas scenoje. Neprarasdamas autonomiškumo, jis, judėdamas-krutėdamas į visus šonus ir šalis (kalbu apie elementarius stulpus, paprasčiausius medžių kamienus) jungiasi su kitais į vientisą pasakojimą. Lapais žvilgantys topoliai ir neramiai šnarančios drebulės, dygios žolės, kartūs kiečiai. Metaliniai šviestuvai. Ir visa tai apgaubia minkštas, miglomis prislopintas apšvietimas. Dar – net tarp lūpų girkšinčios dulkės. Tokie – sidabriškai pilki dažniausiai būna Vilniaus pakraščiai. Juos pagauna G. Pranckūno kamera. 

Šis kūrinys galėtų iliustruoti, kad ir lietuvių liaudies patarlę "Nemesk kelio dėl takelio" - kairėje galima nujausti greitkelį su smagiai lekiančiais automobiliais ir plėvesuojančiomis vėliavėlėmis - visi traukia apsipirkti į dar vieną eilinį prekybcentrį. O dešiniu takeliu eina vienišas fotografas. Romantikas, išsiilgęs gamtos. Kita vertus, tai tik literatūrinis paties žiūrovo sugalvotas iliustratyvumas. Svarbiausia čia yra impresionistiškai barokinė šviesotamsa.
 Pakraščius galima interpretuoti ontologiškai. Tai ir tyrai, į kuriuos traukėsi pirmieji krikščionių vienuoliai, ir tarpgentinės dykros (viena baugiausia iš jų istoriškai buvo nuniokotoji Sūduva – tarp Kryžiuočių ordino valstybės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės). Galop, tai tiesiog žmogaus būsena. Tokio, kuris jaučia tuštumą, ilgesį ir vienatvę. Į tai literatūriškai nurodo ir antroji parodos pavadinimo dalis – „peizažo likučiai“. Renesansinis kraštovaizdis byra, fragmentuojasi, virsdamas iliuzine dekoracija, gamtos fantomu, kuriame visi veikiantieji ir matomieji tampa sapno personažais, miražiniais šešėliais, rūkuose ir dulkėse skendinčiomis fantasmagorijomis. 

Keletas kadrų iš atidarymo -
 Autorius komentuoja savo strategiją: 

Lankytojai: