2019 m. gegužės 8 d., trečiadienis

"Meistrystė" Vroclave - Vilniaus dailės akademijos paroda Vroclavo dailės akademijoje


Pradžioje apie Vroclavo dailės akademiją
Netikslu taip vadinti šią aukštąją meno instituciją. Tikras jos pavadinimas: Akademia Sztuk Pięknych im. Eugeniusza Gepperta we Wrocławiu. Lietuviškai tai skambėtų: Eugenijaus Geperto vardo vaizduojamųjų menų akademija Vroclave. Eugeniusz Geppert (1890–1979) Lvovo/Lvivo mieste gimęs tapytojas, studijavęs Krokuvoje ir globotas legendinio Jaceko Malczewskio, dar priklausęs „Koloristų“ judėjimui ir „Zwornik“ grupuotei. Būtent jis 1946 metais tapo pirmuoju Vroclave (vokiškajame Breslau) įkurtos Dailės akademijos rektoriumi (2008 m. ši pavadinta jo vardu). Šioje akademijoje yra Tapybos ir skulptūros, Grafikos ir medijų meno, Keramikos ir stiklo, Architektūros ir urbanistikos katedros (departamentai, skyriai).
Dar Akademijoje – jos pirmajame aukšte, yra galeria NEON – „Neono galerija“, kurioje ir vyko Vilniaus dailės akademijos paroda „Meistrystė“.
Gal užtenka istorinės ir statistinės informacijos. Pasidalinsiu asmeniniais įspūdžiais. Kuomet mūsų kuratorius, globėjas, lietuviškųjų reikalų ambasadorius Vroclavo E. Gepperto dailės akademijoje Rytis Konstantinavičius vedžiojo po instituciją, supratau, kad ji labai didelė. (O mūsiškė – žiauriai maža ir ankšta). Tačiau „Neono galerija“ mažesnė už „Titaniko“ parodų sales. Ir tai yra ir gerai, ir blogai.
"Stickeris" Vroclavo dailės akademijos hole. Aktualus visur. Įvairiose šalyse, skirtingose akademijose...
Vienas iš gerumų yra toks, kad dar 2018 metų spalį „Titanike“ vyko būtent Vrocalvo E. Gepperto dailės akademijos dėstytojų paroda, akcentavusi grafikos ir keramikos „laukus“ bei „medijas“. Tai buvo renginys per abejus galerijos aukštus, kur matėme kietą – visomis prasmėmis, grafiką ir keramiką. Po to lenkų kolegos pakvietė „revanšo“ Vroclave.
Tai buvo iššūkis ir pagarbos ženklas viename.
Iššūkis, nes apskritai bet kuri reprezentacinio pobūdžio renginiai yra sudėtingas dalykas. Ypač kalbant apie meną ir kultūrą. Menas, atstovaujantis kažkam – institucijai, tautai ar valstybei tartum ir atlieka šalutinę funkciją. Arba tiesiog sėdi ant kelių krėslų. Čia jau ir prasideda kolizijos...


Rytis Konstantinavičius it koks Vergilijus mus pavedžiojo po Vroclavo akademiją. Uf... Čia vitražo studija...
O čia viena iš keramikos studijų - esmė tame, kad eidamas balkonėliu, gali matyti - ką kas (studentai) veikia. Gridnys - jokių laminatų, plytelių etc. - visur normalus betonas
Grafinis dizainas...
Keramikų krosnis - Europoje tokių mažai



Stiklo dirbtuvės su nuolat veikiančia krosnimi

Pirmadienis - stiklo studentai dirba
Ką čia ir kalbėti - eksplikacija... Šiaip jeigu būčiau VDA studentu - būtinai nuvažiuočiau į Vroclavą. Kultūrinių skirtumų nėra, apie Lietuvą kuo geriausia opinija, Akademija - nuostabi
Apie parodos „Meistrystė“ idėją
Šios parodos, o ir teksto epigrafu galėtų būti pirmieji populiarios lietuvių liaudies dainos-šokio-žaidimo žodžiai: „Jurgeli, meistreli, mokyk savo vaikus...“. Dainuodavau, tai antrindamas darželio auklėtojoms ir mokyklos mokytojoms, savoje vaikystėje. Esminis konceptas čia slypi tame, kad mokytojas rodo, o mokinys kartoja. Ir juk tokia yra bet kurios akademijos, bet kurio instituto ar kolegijos – t. y. meno ugdymo įstaigos esmė. Vienas rodo, kitas kartoja. Ir nesvarbu, kas tai būtų. Klasikinis gipsinių „štampovkių“ štampavimas koreguojant pleiskanotam profesoriui ar pezėjimas apie meninį tyrimą kokiam pseudomoksliniam nukaršėliui pritariamai linkčiojant smakru...
Iš tiesų šios parodos mintis galvoje formavosi kur kas anksčiau. Galvojau apie socialinį meno aspektą. Ne vienas menininkas pasaulyje ir Lietuvoje (arba atvirkščiai) yra specialistas pagal vieną diplomą, tačiau savojoje „alma mater“ dirba pagal kitą amplua. Čia kaip toje Stingo dainoje apie anglą Niujorke. Skulptorius tarp keramikų ar monumentalistų, tapytojas tarp grafikų, poetas tarp novelistų ir t.t., ir pan.


Galerijos "Neon" vaizdas. Vroclavo dailės akademijos plotas gal ir didesnis, tačiau galerijos (bent jau "Titaniku") VDA lenkia. Tačiau sienos, nudažytos magnetizuotais dažais, grindys - jokių plytelių - labai gerai! Eksponuoti buvo lengva ir malonu.
Bendras parodos vaizdas. Taip jau kolekcija architektūriškai susidėliojo, kad nuo ryškių spalvų buvo nugravituota link žemiškų. Ara atvirkščiai. 


Simonas Kuliešis Dream, 2019, aliejus, drobė, 190x250 cm.
Pirmapradė tapyba, kurioje svarbus spalvinis taktiliškumas, gestas ir žestas.
Jonas Čepas Per angas 2018/19, popierius, medžio raižinys, 134x108 cm.
Jonas yra ekspresionistinė stichija, kuri gremžia medį ir spalvą

Bendras vaizdas. Pirmajame plane - Jurgitos Jasinskaitės keramika - toks lietuviškas agrokultūrizmas...
  
Marijos Marcelionytės spalviniai šokiai. Disco dancing I-IV, 2018, šilkografija, 76x53 cm

Ievos Skauronės tapyba - čia irgi rėžė šukėmis ir prisilietimais atspaudavimai bei kolorizmai
Liucijos Kvašytės neandertalietis ir jo naujoji/senoji mada

Rimvydas Kepežinskas KUKU 2018, medžio raižinys, 71x128 cm. Čiurlioniškai džiazinis muzikalumas
Algimantas Kensminas Apsivalymo ceremonija 2018. Organiškai ta kūlgrinda įsiliejo į erdvę
 
Galinė siena - Lina Blažiūnas, Jonas Aničas, Dovilė Dagienė (iš kairės dešinėn).
Piešinys, skulptūra, fotografija - gal čia ir yra parodos koncepcijos esmė?
Man patiko ta betoninių atspalvių siena.

Dovilės Dagienės sidabriniai užtemimai su dviem saulėm
Skulptūra versus skulptūra. Kultūra versus kultūra.
Arvydas Ališana (Žmogus-medis 2009, bronza, h 189 cm) ir Jonas Aničas (Stebėtojas 2017, metalas, pjovimas, 160 cm)

Jono Aničo stebėtojas. Čia jis - keturakis

Linas Blažiūnas Altea 2018, popierius, pieštukas, akvarelė, 70x106 cm. Meistriškai jautrus piešėjas

Rokas Dovydėnas Plėviakojis versus Louhan Vroclavo fone. Gerai, tinka!

Aistė Kalvelytė Šiuolaikinis žmogus / Senamadiškas mąstymas 2018 (molis, angobai, glazūra, formavimas) - lankytojams labai patiko! 






Čia svarbiausias - Kristės Kibildytės-Klimienės stalas dešinėje (Nepaviršutiniškas paviršius). Profesoriai, lektoriai, studentai, tiesiog jį glostė.

Dalios Juodakytės Antikinis futbolas - skaitmeniai piešiniai. Labai tinka "meistrystei" formos ir konceptualumo prasmėmis.
Popierinis vienas Aistės Kisarauskaitės aras - "suzipintas" varinatas
 
Vėlgi bendras parodos vaizdas. Fantastiška erdvė...
Apie parodos „Meistrystė“ koncepciją 
Tačiau lenkų vroclaviškių kolegoms pasiūlius, tai tapo ne tik socialiniu tyrimu, bet ir reprezentacine išraiška. Ir atspirties tašku tapo legendinis Vilniaus jėzuitų akademijos profesorius Konstantinas Sirvydas (1579–1631) ir jo 1621–ųjų metų aiškinamasis trijų kalbų – lietuvių-lenkų-lotynų žodynas [Dictionarium trium linguarum, in usum studiosae Iuuentutis, auctore Constantino Szyrwid e Societate Jesu, Vilnae]. Jame juodu ant balto lenkiškai sąvokai mistrzostwo pateiktas lotyniškas (magisterium) ir net keli lietuviški atitikmenys – menas, meistrystė, mistriste.
Meistrystė ir menas, ars ir techne dar nuo Antikos ir Viduramžių yra panašios, bet ne visai tapačios sąvokos. Manau, kad meistrystė yra susijusi ne tik su tokia didžiai įpareigojančia meistriškumo, bet ir tiesiog darymo, rankų darbo, fizinių pastangų prasmėmis. Ir turbūt antikiniai ar viduramžiški klasikai man pritartų. Tikiuosi, nes būtent ant tokio semantinio siūlo ir buvo veriamas visas pasakojimas.
Apie tapatybę
Kita vertus, jau kūniškai formuojant visą kolekciją (prisipažinsiu, kad šiomis dienomis vykusi VDA doktorantų paroda „Titaniko“ parodų salėse buvo netgi šiokiu tokiu torčiuku ant padėkliuko), pradėjau netgi ne mąstyti, o matyti, jog kalba (gal čia tas Sirvydas „kaltas“?) sukasi kur kas daugiau (ar mažiau) nei apie meistrystę. Kalbame apie LT tapatybę mene. Apie moderniai ar postmoderniai suprastą, suvoktą lietuviškumą. Galime tai neigti ar teigti, tačiau tai vis tiek egzistuoja (panašiai kaip ateistas vis tiek yra tiesiogiai susijęs su Dievo buvimo ar dievo nebuvimo problematika). Pats kaip tas Šv. Tomas Netikėlis supratau, kad lietuviškumas, Lietuvos meno tapatybės idėja ir koncepcija turi turinį. O tas turinys įsikūnija formoje. Forma egzistuoja nuo linijos, nuo kūniško prisilietimo iki to fizinio pavidalo buvimo erdvėje (fizinėje, mentalinėje ir panašiai). Dar buvo labai keista matyti, kad lietuviškas meninis temperamentas slypi žemiškuose ir organinės kilmės pigmentuose (nesvarbu apie kokią dailės sritį kalbėtume) ir agro-kultūra kaip ikonologinio lygmens išraiška (žemės ūkis, medžioklė ir rankiojimas tųno tiesiog pasąmoniniuose beveik kiekvieno menininko mąstymo ir matymo reikaluose)...















Parodos atidarymo kalbėtojai (iš kairės dešinėn) - Vroclavo dailės akademijos rektorius Piotras Kielanas, Vilniaus dailės akademijos rektorius Audrius Klimas, puikus menininkas, Lietuvos meno ambasadorius Vroclave Rytis Konstantinavičius ir kiti.
  
Atidarymo ir (keletas) darymo akimirkų - Jono Aničo nuotraukos



Pridėti antraštę


At(si)minimui -
Vidas P (toks parodos kuratorius) ir Akademia Sztuk Pięknych im. Eugeniusza Gepperta we Wrocławiu rektorius Piotr Kielan. 





                                                                                                                                                                                                                                                                                     

2019 m. balandžio 30 d., antradienis

Mantas Kniubas: tarp Varėnos ir Londono


Tie kas bent kartą lankėsi Varėnoje ar bent Londone, tiek tikrai supras ir suvoks Manto Kniubo tapybos jėgą. Tegul tai bus ir studentiški – dar iš gilių 1999–2000 metų atkeliavę jo darbai. Tuomet, regis, taip tapė ne vienas. Tirštai, tamsiai, liūdnai ir negailestingai.
M. Kniubo išskirtinumas slypėjo ir slypi (žvelgiant retrospektyviai bei aktualiai), kad žvelgdamas į tuos parsiduodančius pozavimo prasme asmenis – „modelius“, jis mato tiesiog gyvus žmones. Kaip žinome, nuo Florencijos, Romos, Paryžiaus ar Londono akademijų laikų tai buvo tokia keista profesija, kuria dažniausiai užsiima socialinėse ir psichologinėse paraštėse besitrankantys ir besišlaistantys asmenys. Tą žinojo ir žino modelius tapęs tapytojas. Jis juos jautė ir jaučia. „Čia toks Janas, kuris įsimylėjo ir jam pasimaišė protas. Pėsčiomis jis parėjo iš Maskvos į Lietuvą... O šį žmogų kamavo cukraligė. Jis būdavo niūrus, tačiau kartais pralinksmėdavo...“. Tokios ir kitos literatūrinės istorijos, papasakotos paties Manto, lydi kiekvieną kūrinį. Tapytojo santykis su pozuotoju yra artimas, glaudus, netgi gluminantis.
Beje, viskas sudėta paties menininko surašytoje anotacijoje – eseizmu ir egzistencializmu dvelkiančiame tekste.
Dar jis pats man rašė tokį laiškelį /kalba, vardan autentiškumo, yra netaisyta/:

"prikabinu teksta, bet kadangi jau vėlu tai trumpai apie mano ir vaitiekūno kūrybos principų esminį skirtumą. bent šitam cikle. rachleviciute kaip anti menotyrininke kazkada yra sakiuse neva tai vaitiekūno įtakoj. tai visiška nesamonė nes dievas tada buvo ankstyvas sezanas ir jo pastozinė tapyba. nagrinėjant turinį tai vaitiekunas visur ieško mitologijos ir metaforos. beveik niekada, išskyrus natiurmortus netepa iš natūros, ten debesis reislia ledkalnį ar panasei, palyginimu n. tai cia jo metodas. mano kūrybinis metodas portretuose visiškas savotiškas realizmas.ir būtenet tas mėsos gabalas nenurodant į nieką kitą. plius pas vaitiekūną nerasi nei vieno potepio beveik kuris nebūtų estetizuotas ir gražus. jei jam netinka jis nuvalo  ir stebėk kaip veda tuos potėpius. pas mane brutaliai tepama nesivaldant vieną ant kito. tai akivaizdūs skirtumain technikos ir sukūrimo. gaila kad neteko ilgiau padiskotuot kūrybos psichologijos tema su tavim ir gaila kad velu. siunčiu tekstą . be rysio vietas sakyk. talpinimui i tinklus viso gal ir neiekia gal tik pirma dali o gal visa. bet akadej gali visas kabot".

Kryptis į Manto Kniubo parodą. Šiaip ta rodyklė rodo link Monumentaliosios tapybos katedros. Bet kas pasakys, jog kalbame ne apie tapybinį monumentalumą?

Autorius eksponuoja
 Tad kur čia Londonas, o kur Varėna?
Londonas – auerbachiškame ir kossofiškame klampume.
Varėna – dzūkiškame sprangume. Tai kaip tas pietrytinės Lietuvos smėlis, kuris girkši tarp dantų.
Tokia yra Manto Kniubo tapyba – nesvarbu – studentiška ar postakademiška.

Senesni (akademiniai) darbai, kuriuos baigia naujas - post-akademinis (po 20 metų). Mementomoriškumas
P.s. /1/ Beje, čia yra keli visą akademinę seriją baigiantys darbai, nutapyti pastaraisiais laikais. Mementomoriški, ir toliau tapybiški – mojuojant beprotiškai teptuku kaip kokiu kirviu ar botagu. Tame judesyje slypi visa viltis ir neviltis...

P.s. /2/ paroda "Akademijos modelių portretai 1999-2000" veikia VDA parodų erdvėje "Krematoriumas / meno krosnys" nuo paskutinės 2019 metų balandžio dienos 17 valandos iki tų pačių metų gegužės 18 dienos.

P.s. /3/ čia tas tekstas, kurį M. Kniubas "prikabino" laiške:

"Paso nuotraukos. Paso nuotraukos anapusybei – kai veidas lieka be išraiškos, akys žiūri už manęs į grindų ir sienos susikirtimo liniją. Beveik niekada į žiūrovą. Toks buvo mano reikalavimas pozuotojams. Kūnas be jokios dirbtinės pozos, tik veidas keliaujantis po centimetrą į vieną ar kitą drobės pusę, kol randa jam skirtą vietą. Veidas kuo įprastesnis, bet turintis ano pasaulio šešėlį, pažymėtą ligos, senatvės ar netekties. Išraiškos nelikdavo po ilgų pozavimo seansų. Negalėjau pakęsti tapyti savaime išraiškingų veidų, visų tų ilgų nosių, išsprogusių akių ir taip toliau, jie iš karto nurodydavo į kažkokį personažą ar dar blogiau - norą literatūriškai skaityti kūrinį. Mano paso nuotraukos turėjo būti depoetizuotas, desimbolizuotas, deestetizuotas žmogaus, kuris štai atsiranda ant drobės, liudijimas. Turėjo įvykti tas vadinamas spragtelėjimas – TAI. Tapyba tada buvo kaip religinis veiksmas, gylio ir materijos atsiradimas plokštumoje.
Konceptualiai tai yra panašaus krūvio darbų ciklas. Antras koncepcijos sluoksnis galėtų būti susijęs su klausimu ar galėtų tai būti kokios kitos socialinės grupės portretai ir kodėl nebuvo pasirinkta kita socialinė grupė(pvz. gaisrininkai ar dėstytojai)? Ką su tais modeliais išspausi, jei akademijos pozuotojai buvo tapomi ištisai dėstytojų pastatymuose ir virtę visų studijuojančių „mėsa" ir kasdienybe. Tai atsakymas galėtų būti toks – šie modeliai nusitapė tarsi atėjusio iš šalies, ne studijuojančio žvilgsniu .
Šio ciklo darbuose svarbiausia yra emocinė išraiška, intuityvi, brutali, antiestetinė tapyba ir tiesioginio turinio nebuvimas. Jokių “gestalt paveikslėlių”, jokių tapybinių metaforų, antropomorfinių reikaliukų, jokio simbolizmo, – tokia buvo mano mintis.
Formos požiūriu buvo sprendžiama daug tapybinių problemų – komponavimas, šiltų-šaltų spalvų santykiai, tonai, stumiančios ir traukiančios spalvos, lokali spalva, spalvos intensyvumas, gylis, tokių pačių spalvinių santykių nenaudojimas skirtinguose kūriniuose ir t.t.. Tai yra tai ką vadiname amatu.
Portretai nutapyti nuo 1999 pavasario iki 2000 pavasario, taigi per vienerius metus. Neskaitant etiudų, kolekcijoje yra plius-minus dvidešimt portretų. Tuo metu akademijos tapybos katedroje vyravo „tapybos mirties“ šmėkla. Savo ruožtu vyresni dėstytojai propagavo ekspresionistinius abstrahuotos, antropomorfizuotos, poetizuotos gamtos ir gyvenimo vaizdus. Taigi lietuviškos tapybos kontekstas buvo toks su aiškiu polinkiu literatūriniam intelektui. Portretinio ar kito klasikinio daiktų ir kūnų žanro kaip ir nebuvo. Jis buvo reikalingas tik studijoms. Portretams buvo pasirinkti 5-6 pozuotojai
".

Modelis, kuris sirgo cukralige
Iš naujųjų Manto Kniubo modelių