2021 m. birželio 9 d., trečiadienis

MENAS IR EKOLOGIJA, ARBA „EKOLOGIŠKA, PERNELYG ESTETIŠKA“. Kamilė Jankauskaitė, Viktorija Tamaliūnaitė "kreatoriume"

Ekologija ir įvairios gamtosauginės problemos šių dienų mene yra populiarios. Kaip tai gali būti neaktualu, kuomet tirpsta ledynai abiejuose Žemės planetos poliuose, kuomet plastmasė skverbiasi į būtas ir nebūtas šio pasaulio vietas, kertes bei ertmes?

Vilniaus dailės akademijos ekspozicinėje erdvėje „kreatoriumas / meno krosnys“ per keletą šios institucijos gyvavimo metų taip pat vyko jau ne vienas projektas šia tema. Štai, galima prisiminti, kad ir Rūtos Žeimytės parodą „Homo Plasticus“, vykusią dar 2018-ųjų metų gruodį. Pati menininkė tuomet deklaravo: „Savo darbus kuriu iš šiukšlių – bandau iš mums nereikalingų ir nemalonių pakuočių sukurti estetinį vaizdą. Taip pat noriu atkreipti dėmesį į pačią šiukšlinimo problemą - pakuotė, kuri pradžioje mus apžavi tam, kad nusipirktume prekę, po 15 minučių ar kelių valandų tampa nebereikalinga ir atgrasi. Ji yra šimtus metų ir ardo ekologinę sistemą. Šiuos darbus kūriau kai pradėjau domėtis "zero waste" judėjimu, bet dar nesugebėjau nustoti pirkti supakuotų produktų. Tuomet pradėjau rinkti pakuotes ir iš jų kurti reljefinius paveikslus“.

Nuoroda į parodą

 

Tad Kamilės Jankauskaitės ir Viktorijos Tamaliūnaitės bendra paroda „Distopija“ yra nuoseklus šio diskurso pratęsimas. Vėlgi, pačios autorės apie savo sumanymą kalba taip: „Ekologinės problemos kelia susirūpinimą, vertybinius ir prioritetų klausimus, verčia galvoti apie pasaulio ateitį, ką žmonės paliks Žemei ir ateities kartoms. Iš dabarties perspektyvos galima suprasti, kad žmonės paliks didelę neigiamą žymę, kuri pakenks tiek patiems žmonėms, tiek kitoms gyvybės formoms. Suvokiant tai kyla klausimas ar verta stengtis ir kovoti prieš tai, ką vargu ar galima sustabdyti. Kyla baimė, kad kai ateis visuotinis supratimas gali prasidėti bandymas nebe spręsti problemas, o gelbėtis ir išgyventi“.

Šioje vietoje galima patikslinti, kad Kamilė studijuoja grafiką to paties pavadinimo VDA padalinyje, o Viktorija – freską Įvietinto meno katedroje. Dabartinius menininkių interesus liudija ir jų pasirinktos kūrybinės strategijos, medžiagos, technologijos, medijos. Jeigu K. Jankauskaitė reiškiasi juodai baltu piešimu anglimi ant nemažų popieriaus lakštų, tai V. Tamaliūnaitė naudoja akrilinius dažus ant drobės su įvairiais asambliažiniais, koliažiniais elementais (paprastai tai būtent plastikiniai aptikti daiktai – tiksliau sakant, vartojimo atliekos, kurios komponuojamos šalia faktūrinių dažų paviršių). Visa tai yra pateikta instaliatyviai – ant grindų, papildant paveikslus išbertų žemių grumstais. 

Bendras "Distopijos" vaizdas. Kamilės Jankauskaitės piešiniai (ant sienos), Viktorijos Tamaliūnaitės instaliatyvi tapyba (ant grindų)
 

Kodėl aprašinėju pačią ekspozicinę visumą, tartum siekdamas literatūriškai aprašyti vizualius elementus? Ogi todėl, kad pati paroda man regisi pakankamai literatūriška. Deklaratyvus yra jos turinys, lozungus primena netgi atskiri segmentai, t. y. – darbai. Turbūt kitaip ir negali būti, nes kalbama apie labai konkrečius dalykus: ekologiją ir eroziją. Tiksliau – žmogiškosios veiklos sąlygotą Žemės nyksmą. Sakyčiau, kad tai netgi politiškai angažuotas menas. Tiek industriniai Kamilės peizažai, tiek klampios, išsiliejusį mazutą ar kitus naftos produktus primenančios Viktorijos abstrakcijos veikia kaip kaltinamoji medžiaga pro-ekologinės demonstracijos, mitingo, piketo metu. Tiesą sakant, šalia šių nebyliai rėkiančių darbų norėtųsi ir veiksmo – kažko performatyvaus, atlikto akcijos ar hepeningo pavidalais. Tuomet poveikis būtų dar stipresnis. 

Viktorijos Tamaliūnaitės tapyba. Ant grindų paguldytos, žemėmis apibarstytos drobės su jose įklijuotais plastiko "inkliuzais" veikia kaip simboliniai antkapiniai paminklai Motinai Žemei.

Kamilė Jankauskaitė "Fermos" (anglis, popierius, 100x150 cm, 2021). Autorės darbuose supriešinama natūra su kultūra; žmogaus rankų sukurti industriniai objektai veikia kaip svetimkūniai gamtiniame landšafte.
 

Kita vertus, tiek K. Jankauskaitės, tiek V. Tamaliūnaitės darbai yra estetizuotų formų. Jų šaknys glūdi dar klasikiniame XX-o amžiaus modernizme (kuomet ekologija ar jos iššūkiai augo vis labiau – it koks branduolinės bombos grybas ar iš Černobylio atominės elektrinės kylanti radiacinė pašvaistė). Kamilė estetiškai manipuliuoja linija ir dėme, Viktorija – faktūriniais paviršiais ir subtiliais spalviniais deriniais. Tai atrodo tiesiog gražu. Taip, kad norom-nenorom pradedi galvoti, jog ir vandenyne besitumuluojantys plastiko gabalai ar išsiliejusios naftos dėmės irgi yra gražios. Estetiškos. Bet ar etiškos ir ekologiškos? Menininkės užduoda šį klausimą, puikiai žinodamos rūsčius, bet teisingus atsakymus...

Kamilė: „Gamta menininkams išlieka įkvėpimo šaltinis nuo neatmenamų laikų, tačiau pastaraisiais metais kylant grėsmėms ir neišvengiamai klimato krizei norisi tai reflektuoti ir pasinaudoti menu kaip platforma informuotumui didinti ir skatinti susimąstyti apie tvaresnę ateitį. Anglimi piešti vaizdiniai atspindi dabartinės žmogaus veiklos padarinius. Iškastinio kuro deginimas, išmetamosios dujos, vandens tarša, intensyvi gyvulininkystė, atliekų perteklius, vis labiau veikia klimatą ir temperatūrą Žemėje. Dėl šių veiklų į atmosferą išsiskiria didžiuliai kiekiai šiltnamio efektą sukeliančių dujų, kurių ten ir taip susidaro dėl natūralių procesų, todėl stiprėja šiltnamio efektas, kuris neleidžia šilumai išsisklaidyti į kosmosą ir spartina klimato kaitą“.

Viktorija: „Viena iš ryškiausiai matomų problemų yra šiukšlių perteklius ir nesustabdomas jų kaupimasis. Tai ir paskatino susimąstyti apie jų tolimesnį likimą ir ką su visu tuo kiekiu daryti, nes kaip žinia ne visos atliekos yra perdirbamos, o kai kurių sunykimas užtrunka daugybę metų. Susimąsčiau apie praeities - dabarties - ateities santykį, o tiksliau apie tai, kas nebuvo išspręsta laiku. Tuomet pradėjau ieškoti praeities palikimo dabartyje. Archeologai atkasinėja gyvūnų kaulus, liekanas, fosilijas, randa jų per daugybę amžių suakmenėjusius pėdsakus. Ar gali būti taip, jog ateityje taip bus atkasinėjamos šiukšlės? Ar gali būti, kad laikui bėgant bus pamiršta apie šių daiktų buvusią paskirtį, kurią reikės ištirti ir suprasti iš naujo? Bet tai tik keli iš daugelio klausimų kylančių apie ateitį ir pasaulio likimą“.

2021 m. balandžio 12 d., pirmadienis

Simbiozė ir pasikeitimai. Egidijaus Darulio paroda "Irimas" VDA parodų erdvėje "kreatoriumas"

„Kreatoriumas“ yra sudėtinga ekspozicine prasme erdvė. Visų pirma, pats šio ekspozicinio ploto interjeras yra kaip post industrinio meno paminklas. Todėl pridėti dar ką nors, įvykdyti, kad ir menkiausią invaziją – yra jeigu ne pavojinga, tai bent sudėtinga. Ir pretenzinga. Tai gali virsti tokiu svetimkūniu, kokiu yra tapusios viešai eksponuojamos didelių formatų fotografijos Užupyje, Vilnios upės krantinėje arba kai kurie grafičiai (na, labiau sienų vaizdai) miegamuosiuose miesto rajonuose. Bet „kreatoriumo“ stiprybė yra ta, jog ši erdvė maloniai priima net ir antipodinius inkliuzus, paskui lygiai taip pat ramiai jų atsisakydama. Nes viskas yra laikina. Parodos – juo labiau. Be to, čia yra blogas apšvietimas, aprūkusios arba baltomis vonios plytelėmis išklijuotos sienos. Tikrai ne baltas kubas.

Bet Egidijaus Darulio paveikslai čia integravosi simbioziniu ryšiu. It kokie baravykai ąžuolo papėdėje. Ar voratinkliai bei pelėsiai senoje pirkioje (tam namui, nesvarbu apleistam ar jau paverstam vasarnamiu, suteikę dar vieną istorinį sluoksnį).

Kodėl taip yra? Dėl labai paprastos priežasties. Ar net kelių. E. Darulis pasakoja apie įvairaus pobūdžio irimus. Kaip sufleruoja spalviniai ir forminiai sprendimai, tų irimų pobūdis labai įvairus: mechaniniai, fiziniai, cheminiai. Bet labiausiai – dvasinio pobūdžio. Autorius tapo morfologinius žmogiškosios dvasios pokyčius. O žmogaus dvasia (kaip sakė Leonas Battista Alberti, žmogui priklauso tik trys dalykai – jo kūnas, jo dvasia ir jo laikas) vis tik yra artimiausia augalų ir grybų karalystei (tad neatsitiktinai užsiminta apie simbiozę). Tai kūnas kažko nerimsta, kažkur veržiasi, kažko siekia ir blaškosi. Tikroji dvasia (ta, kurią mums suteikė Dievas ar Motina Gamta) primena augalus, jų pumpurus, žiedus, vaisius. Vis tai suyra, bet išnyksta tam, kad prasidėtų naujas ciklas. Vardan naujos pradžios.

Tai patvirtina ir pats menininkas, apie "Irimą" deklaruodamas:

Mano kūryba yra pasakojimai apie gyvybės galią, kuri patręšiama per irimą, mirtį ir ant tos trąšos auginama. Kalbu tarsi viduramžių menininkai – apie Dievo planą, jo grožį ir vertę, tik kitaip..."

E. Darulio tapybai in corpore ir šiai konkrečiai, matomai „kreatoriume“ yra būdingas performatyvumas. Tai ir tapybos procesą ryškinanti veikla, ir pačios kaitos fiksavimas. Parodoje tai skleidžiasi vos ne iš paveikslų plokštumų tyliai ir ramiai (bet užtikrinai) besiskleidžiančiomis spalvomis ir formomis. Irimas dėl atsiradimo. 

 

Egidijus Darulis Išsiliejimas II, 2021 m., aliejus, drobė, 70x90 cm

E. Darulio tapybai, kurioje operuojama abstrakčiomis arba pusiau–abstrakčiomis formomis, biomorfiniais pavidalais, yra būdingas arcimboldiškas antropomorfizmas. Visos tos spalvinės dėmės, toniniai santykiai, ertmės ir struktūros formuoja kažkokius pamėkliškus žmonių portretus, jų profilius bei rakursus.
 

Egidijus Darulis Senas, 2020 m., aliejus, drobė, 80x100 cm 

Didžioji dalis tapytojo kompozicijų sukonstruotos taip, lyg jas kažkoks vidinis nerimas graužtų ar net sprogdintų iš vidaus.

Egidijus Darulis Išsiliejimas I, 2021 m., aliejus, drobė, 100x120 cm

Post industrinė aplinka siurbia E. Darulio tapybą, ši siurbia ją. Ir visa tai suaugę į vieną. It kerpės ir į trūnėsius virstanti medinio trobesio sąspara.

Egidijus Darulis Pelėsiai ir pūviniai, 2017 m., aliejus, drobė, 145x145 cm

Man asmeniškai (V.P.) labiausiai imponavo šis darbas. Juk visose parodose turi atsirasti vienas ar keli favoritai – priešingu atveju nėra ko ten ir eiti (ar ne?). Kompozicija (beje, "kreatoriumo" erdvė E. Darulio tapybai yra suteikusi papildomo monumentalumo pojūčio) primena ir Dantės apdainuotąjį "Pragaro", kad ir pirmąjį ar trečiąjį ratą, ir minėtojo Arcimboldo portretą, išmaniai suformuotą iš įvairių vaisių bei daržovių. Tik, priešingai XVI-ojo amžiaus manieristui, čia tie organiniai pavidalai yra įpusėję irti ir pūti. Tam, kad vėl kažkas išaugtų.

2021 m. vasario 9 d., antradienis

Albertas Veščiūnas-ABA: tapyba-piešiniai-grafika. Iš VDA muziejaus rinkinių

Šiais metais minime vieno savičiausių ir vienišiausių menininkų – Alberto Veščiūno (1921–1976) – besivadinusio ir draugų vadinto tiesiog ABA, šimtąsias gimimo metines.

Lietuvoje gimęs, 1940–1943 m. Kauno Vytauto Didžiojo universitete, 1944–1949 m. Štutgarto Aukštojoje technikos mokykloje architektūrą studijavęs (taip pat kaip laisvas klausytojas Štutgarto Meno akademijos Willi Baumeisterio studiją lankęs), Niujorko Studentų meno lygoje (The Art Students League of New York), Willo Barnetto klasėje 1951–1953 m. mokęsis dailininkas išsiskyrė prieštaringa – klasikinio modernizmo (postimpresionizmo) ir avangardinio abstrakčiojo ekspresionizmo (tašizmo) derme bei darna.
Menininkas surengė personalines parodas 1956 m. Villefranche‑sur‑Mer (Prancūzija) ir Vakarų Berlyne 1959 m. Šeštajame dešimtmetyje vasaras Arba praleisdavo Provanse, ten nutapytos ypatingai individualios kupinos siautulingo potėpio ir aistringos spalvos, kompozicijos.
Vokiečių dailės istorikas Adolf Jannasch teigė: „/Tapytojo/ tapymo būdą greičiausiai būtų galima pavadinti moderniuoju baroku, paremtu senųjų meistrų niuansų ir formų gausingumu“ /Penki Alberto Veščiūno laiškai Albinui Elskui, Kultūros barai, 2001, nr. 6, p. 31/.
Pasak Vaidos Ščiglienės: „Menininko kūrybą sunku įsprausti į kartais, regis, įprastus stilistinių krypčių rėmus. Viena vertus, jo meninis mąstymas tarsi krypsta abstraktumo linkme, kita vertus, dailininko kūriniai nėra grynos abstrakcijos. Juose yra ir konkrečios realybės ženklų, išnyrančių iš ekspresyvių, deformuotų pavidalų bei nervingų linijų vingrybių“ /7 meno dienos, 2001 05 18, nr. 20/.
Jau susiformavusio, tačiau žinias dar gilinančio kūrėjo ieškojimai ypač puikiai atsispindi bičiuliui Žibuntui Mikšiui į Paryžių iš Niujorko 1949-1952 m. rašytuose laiškuose. Jie, kaip ir A. Veščiūno vizualieji darbai, publikuoti 2006 metais V. Ščiglienės parengtame ir VDA leidyklos išleistame menininko albume. 
VDA muziejuje saugoma šeštajame-septintajame dešimtmečiais A. Veščiūno savo seseriai Aldonai-Veščiūnaitei-Janavičienei į Australiją rašytų laiškų, fotografijų, kitokios archyvinės medžiagos.
Deja, A. Veščiūnas neįsitvirtino meno pasaulyje, aštuntajame dešimtmetyje, apimtas rezignacijos, nustojo kurti. 1976 m. kovo 15 dieną mirė, ištiktas širdies smūgio, savo darbovietėje – architektūros biure prie braižomojo stalo.
VDA muziejuje saugomas nemažą pluoštas A. Veščiūno piešinių, grafikos, tapybos darbų ir memorialijų.

 Reportažą/ virtualią parodą parengė dr. Vidas Poškus ir Rusnė Šimulynaitė

 Keletas  techninių pastabų: 
1/ didžioji dalis nedatuotų ir nesignuotų Abos darbų yra sukurta XX a. 6 dešimemčio pabaigoje - 7 dešimtmečio pradžioje;
2/ Vilniaus dailės akademijos muziejuje saugomi eksponatai yra dovanoti artimųjų - Aldonos Veščiūnaitės-Janavičienės ir Kristinos Aleksandros Janavičius, taip pat dovanota Povilo Reklaičio, bei įsigyta iš Arūno Kulikausko.

 

Albertas Veščiūnas Be pavadinimo (peizažas), drobė ant kartono, aliejus, 91x72cm

Albertas Veščiūnas Sėdinti moteris, tušas, plunksna, kalkė, 60x47 cm

Albertas Veščiūnas Sėdinti moteris, litografija, 49x39cm, 1952 m.

Albertas Veščiūnas Portretas, drobė, aliejus, 60x50 cm

Albertas Veščiūnas Moters portretas, tušas, plunksna, 55x43cm, 1957 m.

Albertas Veščiūnas Moters portretas (angelas), drobė, aliejus, 50x60 cm

Albertas Veščiūnas Moters figūra peizaže, tušas, plunksna, 43x36 cm

Albertas Veščiūnas Kompozicija, tušas, plunksna, kalkė, 60x47 cm

Albertas Veščiūnas Kompozicija, tušas, plunksna, 49x64 cm

Albertas Veščiūnas Kompozicija, tušas, plunksna, 45x60 cm

Albertas Veščiūnas Peizažas, drobė ant kartono, aliejus, 71x99 cm

Albertas Veščiūnas Kompozicija, tušas, plunksna, 43x61 cm

Albertas Veščiūnas Kompozicija, litografija, 25x25 cm, 1951 m.

Albertas Veščiūnas Kompozicija, tušas, plunksna, kalkė, 47x60 cm

Albertas Veščiūnas Kompozicija, tušas, plunksna, 50x60 cm


Albertas Veščiūnas Kompozicija nr. 10, tempera, popierius, 57x78 cm

Albertas Veščiūnas Kompozicija nr. 8, tempera, popierius, 58x81 cm

Albertas Veščiūnas Kompozicija nr. 4, tempera, popierius, 45x60 cm

Albertas Veščiūnas Figūra, litografija, 22x15 cm, 1951 m.

  

KELETAS ŠTRICHŲ MENININKO BIOGRAFIJAI

Albertas Veščiūnas 1943 IV 6 Vilniuje

Albertas Veščiūnas 1945 m. Insbruke (Austrija)

Albertas Veščiūnas 1956 XI Niujorke

Laiškas seseriai Aldonai į Australiją (1950 II 3):"Miela Aldona, Ką tik persikėliau į naują kambarį, tai ta proga ir rašau. Mečiau darbą ir įstojau į Art Students League, kur pasiėmiau studijuoti grafiką - bent pradžiai. Kol kas darbo dar nepradėjau, ba turėjau šiek tiek vargo su persikėlimu. Gyvenu dabar dideliame name netoli Broadway'aus, kuriame anskčiau gyveno turtingi žmonės, dabar jis yra baisiausia skylė su išpuvusiom grindim ir apsamanojusiom voniom. <...> Bučiuoju, Aba"

Laiškas seseriai Aldonai į Australiją (1950 VI 23):"Miela Aldona, Nežinau nė ką rašyti - mano gyvenimas yra toks vienodas - penkios dienos darbo ir dvi baisiausios nuobodybės, kuomet stengiesi visomis išgalėmis nuo savęs pabėgti, kad nepasidarytų tragiška, kas, deja, retai pavyksta. Mėginimai kurti sukelia tiesiog fizinius skausmus, dėl ko ištisas valandas praleidžiu gulėdamas lovoj ir žiūrėdamas į lubas arba slankioju po parką, kas nesudaro didelio malonumo, kadangi čia neįprasta, kad mano amžiaus vyrukai vaikščiotų vieni ir kiekviena miesčionė panašiame individe įžiūri pasislėpusį mažamečių smaugiką. Mano buvusių prietelių tarpe viešpatauja tokia troškinanti atmosfera, iš kurios išbėgti tėra tik vienas kelias - išgėrimas, po kurio seka dar skaudesnis grįžimas į meditaciją. <...> Aba".

Laiškas seseriai Aldonai į Australiją (1962 XII 10):"Brangūs Aldona ir Tuti, Atleiskit, kad neprisirengiu ilgesnį laišką parašyti, nors laiko tam pakankamai turiu, kadangi kaip kad prieš dešimtį metų gyvenu iš bedarbio pašalpos. Jaučiuosi kaip studentas - leidžiu laiką skaitydamas prancūziškas knygas ir tapydamas tempera, jei tik oras gražus - vaikščiodamas po parką. Esu palikęs keliolika savo darbų (temperų ir piešinių) vienoje žymesniųjų New Your galerijų, žada išstatyti. Jei ką parduočiau, galėčiau išmokėti nedideles skolas ir drabužių nusipirkti. <...> Jūsų Aba"



2021 m. sausio 20 d., trečiadienis

Plakato tapatybė: dvidešimt pirmasis amžius Lietuvoje

Vilniaus dailės akademijos parodų erdvėje "Titanikas", jos pirmajame aukšte veikiančioje plakatų kolekcijos parodoje „XXI_LT“ jos kuratorė VDA Vizualiųjų komunikacijų dizaino katedros vedėja, dizainerė profesorė Aušra Lisauskienė klausia:

Kokie yra lietuviški plakatai XXI a.? Ar jie vis dar tokie pat, kokie buvo pristatyti prof. J. Galkaus knygose ir retrospektyvinėse jo bei kitų kanoninių autorių parodose?

Net ir nematant parodos (COVID’19 pandemijos sąlygoto karantino metu ši „žvalgosi“ per vitrininius „Titaniko“ langus) galima a priori atsakyti, kad XXI amžiaus lietuviškas plakatas yra kitoks, nei anksčiau. Tai sąlygojo daug kas – pradedant pakitusiomis kultūrinėmis, politinėmis, ekonominėmis, socialinėmis priežastimis ir baigiant technologijų vystymusi bei estetikos pokyčiais.

Žinoma, šioje vietoje iš karto galima formuluoti klausimą ar problemą dėl lietuviškojo plakato kultūros buvimo ar nebuvimo. T. y. – ar egzistuoja toks fenomenas kaip lietuviškojo plakato mokykla? Jeigu taip – kokia ji, kuo išskirtinė ir ypatinga?

Parodoje konstatuojama:

Šiandien Lietuvoje konceptualūs plakatai yra išstumti iš viešųjų erdvių, lauko reklamose dažniausiai matome beveik tik „stipriai sukaltus“ komercinius produktų, renginių ar paslaugų plakatus“.

Tad šiuo atveju kalbama apie konceptualųjį plakatą (tad LT plakatas egzistuoja bent dviem atmainom – komercine ir konceptualia – bet gal jų žanrų yra ir daugiau?), kurio atveju ypatingai puoselėjama yra individuali raiška. Pastarąją lemia „idėja ir tobulas grafinis sprendimas, naudojant pačias įvairiausias priemones“.

Konceptualusis plakatas nuo komercinio skiriasi viena esmine ypatybe. Jeigu pirmąjį galima laikyti tam tikru renesansinės ideologijos produktu, kuriame yra svarbus individualumas (tegul autorių pavardes teužrašant „10 p. šriftu plakato apačioje“), tai komercinėje produkcijoje autorystė yra paskandinama prekybinių štampų ir schemų bendrybėje – tai neo-viduramžiškos pasaulėžiūros apraiška.

Manytina, kad vienas iš parodos tikslų ir yra atskleisti tas vadinamas individualias priemones, sąlygojančias konceptualaus plakato išskirtinumą. Susumavus jų arsenalą, visą priemonių spektrą ir instrumentų gamą, apibendrinus tai ir pavertus vientisa sistema, turbūt ir įmanu nusakyti dvidešimt pirmojo amžiaus pirmojo ketvirčio lietuviškojo konceptualaus plakato tapatybę.

Asmeniškai aš deklaruočiau, jog lietuviškas mūsų dienų plakatas pasižymi minimalistine stilistika su tam tikromis sąmoningo ekspresyviojo naivizmo priemaišomis. Tai koreliuoja ir su kitomis meno rūšimis – visų pirma, tapyba ir grafika, šių tendencijomis. Bet galbūt Jūs, garbieji žiūrovai, esate kitokios nuomonės? Tuo įsitikinti galite virtualiuoju būdu apžiūrėję kai kuriuos parodos eksponatus, taip pat Maironio gatvėje pasižvalgę per į trečiuoju numeriu pažymėto namo langus arba, po visų karantinų, apsilankę gyvai ir betarpiškai parodoje...


Parodą XXI_LT karantino metu galima išvysti ir per langą. Tiesiog reikia eiti Maironio gatve. Rusnės Šimulynaitės nuotrauka
Vaizdas per langą. Rusnės Šimulynaitės nuotrauka

Bendras parodos vaizdas. Rusnės Šimulynaitės nuotrauka

Parodos XXI_LT plakatas "Titaniko" lange. Autorė - Aušra Lisauskienė. Rusnės Šimulynaitės nuotrauka

Dar parašysiu (vp - Vidas Poškus) keletą personalinių pastebėjimų apie šią parodą ir plakato meno situaciją Lietuvoje apskritai.

Gal būsiu banalus, tačiau manau, jog du dalykai parodo bet kurios visuomenės kultūros išsivystymo lygį. Vienas jų yra požiūris į šriftą. Žinau, kad tai netapatu, bet čia dar galima pridurti - kaligrafiją ir tipografiją. Jeigu tai vertinama ir (plius) egzistuoja - tuomet viskas OK. Vizualioji kultūra, - vaizdinis ir tekstinis intelektas privalo būti kaip tam tikra vertybinė norma. Ši paroda demonstruoja, jog mūsų sociumas nėra beviltiškas. Turime lietuvišką plakato mokyklą (pavardės aukščiau esančiame plakate kalba pačios už save) ir tai nuteikia optimistiškai.

Lietuviškas plakatas man asmeniškai išsiskiria dviem tipiniais dalykais - formos monumentalumu ir spalvos santūrumu. LT plakatas yra pakankamai saikingas (netgi lyginant su kaimyninėmis mokyklomis) - ir tai yra jo stiprybė, bei "firminis ženklas" ir brendas

Žemiau pateikiu savo asmeninį parodos favoritų VIENUOLIKTUKĄ (savotišką futbolo komandą), kur eiliškumas yra atsitiktinis, tačiau parodoje man būtent šie artefaktai padarė personalinį įspūdį. Naudojausi savo darbine teise ir lankiausi (ne vieną kartą) - tikiuosi, kad kai paroda atsidarys gyvai (rašau 2021-01-20) - Jūs irgi užsuksite ir susirasite savo vizualaus meno ir dizaino favoritus. 

Renata Krasovskaja Konkursinis plakatas "Krizė". 2013 m. Bolivijos plakatų bienalės 2-osios vietos nugalėtojas. Šilkografija, formatas A0, skaitmeninė spauda, 2013 m.

Agnė Kananaitienė-Agnė Nananai Konceptualus plakatas "Togetherness". Piešinys grafitiniu pieštuku, spalvoti pieštukai, formatas A0, skaitmeninė spauda, 2020 m.

 

Rasa Jančiauskaitė Kultūrinio renginio plakatas "BCBF 2020". Skirtas Bolonijos vaikų knygų mugei. Piešinys, flomasteriai, formatas A0, skaitmeninė spauda, 2020 m.

 

Laurynas Kamarauskas Pristatomasis plakatas "Error 404: animal not found. 'Antalio' 2020 metų kalendoriui". Kalendorius ADC*LT festivalyje pelnė du sidabro iliustracijos ir leidinio kategorijose. Formatas A0, skaitmeninė spauda, 2013 m.

 

Natalija Čaiko Konceptualus plakatas "NCtime". Plakatui panaudotas asmeninis šriftas MOTUM, formatas A0, skaitmeninė spauda, 2020 m.


Austėja Zaveckaitė Socialinis plakatas. Iš serijos"KIRTIS". Formatas A0, skaitmeninė spauda, 2010 m.

 

Aurelija Slapšytė Konceptualus plakatas "Naglis". Autorinis šriftas "Naglis", tipografika, formatas A0, skaitmeninė spauda, 2019 m.

 

Gražina Eitmanavičiūtė-Kasčionienė Konceptualus plakatas "Palangos saulė". Sukurta remiantis saulėtų dienų informacija, surinkta remiantis tiesiogine Palangos tilto transliacija, formatas A0, skaitmeninė spauda, 2020 m.

 

Jevgenija Jones-Appias Albina Konceptualus plakatas "FLAT CIRCLE". Monotipija, formatas A0, skaitmeninė spauda, 2020 m.

 

 

Lukas Ruškys Socialinis plakatas "Save our children's future". Formatas A0, skaitmeninė spauda, 2020 m.




 

Kamilė Lisauskaitė Konceptualus plakatas "***VIRUS***". Instaliacija, fotografija, formatas A0, skaitmeninė spauda, 2020 m.




 

2021 m. sausio 4 d., pirmadienis

"Čiurlionkė" ir "čiurlioniukai" - nuo Mokyklos iki Akademijos

2020 metų lapkričio 5 dieną - eilinio (jau tapusio tokiu) Covid-19 epideminio karantino išvakarėse, Vilniaus dailės akademijos parodų salių "Titanikas" antrajame aukšte atsidarė Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos jubiliejui (įkūrimo 75-mečiui) skirta paroda "Tradicija ir kaita". 

 Keletas žodžių iš parodos anotacijos: 

"Ekspozicijoje rodoma virš 150 Dailės skyriaus mokinių darbų, kurie buvo sukurti nuo jo įsteigimo 1960 metais iki šiandien. Mokyklos Dailės skyriuje visą jo gyvavimo laikotarpį egzistuoja pamatinė nuostata laisvus kūrybinius ieškojimus derinti su aukštais profesiniais kriterijais. Mokinys čia visuomet skatinamas lavintis savitą menininko matymą, ieškoti originalių sprendimų, visa tai grindžiant giliu pamatinių plastinės raiškos dėsnių suvokimu ir stipriais techniniais įgūdžiais. Šią meistrystės ir individualaus kūrybiškumo gretinimo tradiciją kiekviena mokinių ir mokytojų karta tęsia savaip, atnaujindami ją skirtingą laiko dvasią atliepiančiais meniniais eksperimentais. Parodoje pristatomi piešimo, tapybos, grafikos, skulptūros, dizaino, vitražo, tekstilės ir video kūriniai, tarp kurių autorių ir jų mokytojų galima atrasti nemažai Lietuvos menininkų, gerai žinomų istoriniame ir dabartiniame dailės kontekste".

Nesileidžiant į samprotavimus - koks yra "Čiurlionkės" indėlis į Lietuvos kultūrą apskritai ir dailę konkrečiai (įtaka ir reikšmė, be abejo, yra labai svarbi), manytina, kad svarbiausias šios parodos aspektas metodologiniu aspektu yra susijęs su mokinio-mokytojo santykiu. Galbūt galima pasigesti aštresnio semantinio pjūvio šia prasme. Tačiau pats, šių eilučių autorius (Vidas Poškus, dirbantis VDA muziejuje), karantino metu nuolat lankydamasis ekspozicinėje erdvėje, nuolat save "pagaudavau" galvojant:

- O koks buvo tolimesnis - akademinis ar net post-akademinis tų čiurlioniukų kelias?

Natūralu ir visiškai normalu, jog abosliučiai didžioji dalis MKČ menų mokyklos abiturientų (kaip ir VDA absolventų) - tai netgi matoma ir šioje jubiliejinėje parodoje, vėliau netapo ir netaps nei didžiais, nei jokiais menininkais, tačiau įdomu vis tik retrospektyviai pažvelgti (beje - tai yra trūkstamas šios parodos segmentas...) - kaip vėliau susiklostė daugelio ar ne vieno čiurlioniuko likimas...

Pasirinkau keletą, mano nuomone, įdomesnių ir tam tikrą rolę Lietuvos dailės istorijoje jau atlikusių autorių. Tam, kad pamatytume tam tikras slinktis, lūžius, transformacijas. ("Čiurlionkės" darbai yra iš šios mokyklos rinkinių, akademiniai kūriniai - jeigu kitaip nenurodyta - iš VDA muziejaus fondų).

Štai - pavyzdžiui - Alfreda Venslovaitė-Gintalienė (g. 1949). Man asmeniškai (-vp-) - ji yra grafikė-siurrealistė. Įmanu nuspėti, kad somabulisškos ir apokaliptiškai vizionieriškos jos šaknys būtent ir susiformavo Mokykloje:

Alfreda Venslovaitė Kalnų peizažas, linoraižinys, 11 klasė, mokytoja B. Žilytė, 1965 m.

A. Venslovaitė yra secesiškai lanksčios linijos meisterė. Jos (linijos) dėka ji demiurgiškai formuoja sapniškus peizažus. Nežinau (bet nutuokiu), koks yra asmeninis Alfredos mokytojos - klasikės Birutės Žilytės indėlis šioje kompozicijoje, tačiau formos rupumas ir monumentalumas vaizduojant kažkokį miestelį kalnuose (Alpėse?) rodo tiesioginį Mokinės ir Mokytojos santykį.

Keista, tačiau net keletą dienų "knisausi" VDA muziejaus fonduose, bandydamas aptikti šios autorės darbų. Deja, neradau. 

Iš leidinio Lietuvių grafika 1975-1980, Vilnius, 1983

Tai atvartas su jau post-akademinio darbo reprodukcija iš reprezentacinio albumo Lietuvių grafika 1975-1980 (Vilnius, 1983) - manyčiau, kad jis (tas leidinys) ir anų, sovietinių, ir mūsų, postsovietiškai periferinių laikų požiūriu, yra ganėtinai sofistikuotas (na, didžiąja dalimi demonstruojami tik "savi" menininkai), tačiau A. Venslovaitė-Gintalienė ten tikrai privalėjo būti. Ji savita ir specifiška. Originali ir autentiška. Sapnų būrėja ir kūrėja. Kita vertus - žvelgiant kompozicinių schemų požiūriu - aukščiau esantis mokyklinis "Kalnų peizažas" liudija, jog mokslai "Čiurlionkėje" nenuėjo veltui - struktūriniai  ir semantiniai segmentai sukonstruoti jau anuomet, prieš dvidešimtį metų. 
 

Alfreda Venslovaitė-Gintalienė - Georgo Traklio Eilėraščių iliustracijos

Formaliai žvelgiant A. Venslovaitės piešinyje ir struktūrose galima nutuokti kažką iš siurrealistiškojo Yves Tanguy... Tačiau, kita vertus, autentika slypi tame, jog menininkė formoms suteikia dramatiškai tragiško net ne virpėjimo, o lūžinėjimo. Tad nenuostabu, kad ji ir iliustravo žymųjį austrų ekspresionistą. Nes tai ir yra ekspresionizmas...
 
Parodos "Tradicija ir kaita" vizitine kortele (ji eksponuojama tik įeinant į salę)  tarnauja lietuviškosios skulptūros klasiko - Stanislovo Kuzmos (1947-2012) mokyklinė skulptūra:

Stanislovas Kuzma Senelis ir anūkas, medis, 10 klasė, mokytojas A.V. Ambraziūnas, 1965 m.

Čia S. Kuzma dar tik ieško savęs, savosios plastikos. Akivaizdžios yra tuo metu madingos stilizuotojo brutalizmo įtakos - ir netgi, visų, pirma, pastebėčiau ne A.V. Ambraziūno, bet Vlado Vildžiūno įtaką. Kita vertus, 7 dešimtmetyje skulptūroje (kaip ir kitose dailės rūšyse) vaduojantis iš socialistinio realizmo dogmatikos, daugelio autorių kūryba buvo iš dalies "supanašėjusi", besivadovaujant artimais idealais bei siekiamybėmis.

Tas pats pasakytina ir apie akademinius, tuometiniame Valstybiniame dailės institute (dabar VDA) sukurtus S. Kuzmos darbus. Šioje vietoje, žinoma, reikia patikslinti, jog anuometinių studijų metu galima aiškiai išskirti "privalomąsias", studijų procese būtinas užduotis ir "savarankišką" kūrybą, kurią demonstruoti būdavo galima vadinamųjų SMD - studentų mokslinės draugijos - kontekste rengiamose studentiškose parodose.

Stanislovas Kuzma Kompozicija, molis, III kursas. Fotografija iš XIX SMD (studentų mokslinės draugijos) žurnalo, 1969 m.
 
Šis reljefas taip pat liudija S. Kuzmos ryšį su "rūsčiojo" stiliaus estetika, taip pat polinkį lyriniam temos, formos traktavimui.

Kita vertus, studijų metais, pamažu pradėjo ryškėti atpažįstamieji S. Kuzmos kūrybos bruožai. Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje tai nusakyta tokiais žodžiais: "Kūriniams būdinga stilizuotos subtilios formos, ekspresyvūs, ištęstų proporcijų siluetai, glotnūs, preciziškai apdoroti paviršiai" [https://www.vle.lt/straipsnis/stanislovas-kuzma/].

 

Stanislovas Kuzma Moters aktas, piešinys, III kursas, dėstytojas prof. P. Aleksandravičius, 1969 m.

Stanislovas Kuzma Liaudies poeto A. Strazdo portretas, molis, II kursas, dėstytojas prof. G. Jokūbonis, iš XX SMD žurnalo, 1969 m.

Diplominiame S. Kuzmos darbe mes jį matome galutinai "susiformavusį", atpažįstamą -

Stanislovas Kuzma Sargybinis, medis, diplominis darbas, vadovas prof. G. Jokūbonis, 1973 m.

 

 

Tradicija ir jos kaita - bei metamorfozės, ypač gerai matyti ir Jurgos Ivanauskaitės (1961-2007) mokykliniuose/akademiniuose darbuose. 

Jeigu mokslų Nacionalinėje M.K. Čiurlionio menų mokykloje (mokėsi čia 1972-1979 metais), kaip ir S. Kuzmos (bei kitų) atveju, akivaizdžios yra mokyklinės įtakos (lyriškoji lietuviškosios stilizacijos tendencija), tai studijų metais būsimoji rašytoja ir dailininkė savęs ieškojo kliaudamasi psichodelinio ir pop meno patirtimis.


Jurga Ivanauskaitė Iliustracija S. Gedos poemai "Starzdas", litografija, 9 klasė, mokytojas P. Ilgūnas, 1977 m.

Jurga Ivanauskaitė Laiptinės interjeras, vasaros praktikos piešinys, III kursas, 1980 m.

Jurga Ivanauskaitė Piešinys (plakato eskizas), V kursas, 1983 m.

Jurga Ivanauskaitė Vilnius - žydintis miestas (plakatas), III kursas, dėstytojas prof. A. Gurskas, 1981-82 m.

Nijolė Vilutytė mokyklą baigė 1966, o institutą (frskos-mozaikos specialybę) - 1972 metais.

Jeigu mokykloje viena aktyviausių monumentaliosios tapybos atstovių atkurtos Nepriklausomybės laikotarpiu (prisiminkime sgrafitų ciklą Kryžiaus kelias Švč. Mergelės Marijos Kankinių Karalienės bažnyčioje Elektrėnuose ar vitražus Dievo Gailestingumo šventovėje Vilniuje) buvo visiškai atsidavusi "arsiškai" koloristinės tapybos ir ekspresyvaus potėpio sampratai, tai studijų metais, kaip ir daugelis instituto kolegų, buvo indoktrinuojama kubistinės Fernando Léger ideologijos...

Nijolė Vilutytė Užgavėnės, aliejus, drobė, 11 klasė, mokytojas A. Stasiulevičius, 1966 m.

Nijolė Vilutytė Statybos, tempera, drobė, III kursas, dėstytoja doc. S. Veiverytė

Po studijų visą dešimtmetį N. Vilutytė sudarė kūrybinį tandemą su Romu Dalinkevičiumi. Akivaizdžios slinktys, "bambagyslės" nukirtimas (bent jau savojo požiūrio beieškant) mokyklų ir akademijų atžvilgiu. Kita vertus, palyginus Užgavėnes ir Audėjas, galime pastebėti, jog menininkės paletėje (it kokie pirštų atspaudai) išliko skausminga raudona.

Nijolė Vilutytė, Romas Dalinkevičius Audėjos, freska buvusiuose Alytaus medvilnės kombinato kultūros rūmuose, 1980 m.

 
Turbūt ir kūrybinis temperamentas, ir formavusi aplinka yra lėmusi, kad Daina Steponavičiūtė kaip autentiška menininkė susiformavo labai anksti. Dar mokykloje (kurioje iš karto po studijų baigimo 1977 metais pradirbo trisdešimtį metų) ji jau išsiskyrė abstrahuotai apibendrintos, ugniškai liepsnojančios formos pojūčiu.
 
Daina Steponavičiūtė Kompozicija A. Mickevičiaus "Vėlinių" tema, 11 klasė, mokytoja B. Žilytė, 1970 m.
 
 
Daina Steponavičiūtė Trylika aktų, linoraižinys, V kursas, vadovas prof. J. Kuzminskas, 1975 m.
 
Daiva Steponavičiūtė Kompozicija pagal B. Sruogos "Dievų mišką", litografija, IV kursas, vadovas prof. J. Kuzminskas, 1973 m.
 
 Panašiai (apie ansktyvą menininkės susiformavimą, labiau vidinius virsmus) turbūt galima tarti ir apie Birutę Zokaitytę -
 
Birutė Zokaitytė Trys dienos prie marių, linoraižinys, 11 klasė, mokytojas A. Každailis, 1986 m.
 
 
Birutė Zokaitytė Portretai (I kurso piešiniai), dėstytojas prof. L. Žuklys, 1987 m.
 
Birutė Zokaitytė Senamiesčio motyvas, ofortas, 1987 m.
 
Vis tik vieni didžiausių lūžių (tai netgi asmeninės revoliucijos, o ne kaitos) tiek M.K. Čiurlionio menų mokyklos, tiek Vilniaus dailės akademijos atvejais yra įvykę praeito amžiaus paskutiniam dešimtmečiui atstovaujančios generacijos aspektu. 

Turbūt vienu simptomatiškiausių pavyzdžių aptariamos parodos kontekste būtų Donato Jankausko-Duonio transformacijos:
 
Donatas Jankauskas Berniukas ant dviračio, bronza, 12 klasė, mokytojas P. Mazūras, 1986 m.
 
 
Donatas Jankauskas Portretas, piešinys, I kursas, dėstytojas prof. L. Žuklys, 1986-87 m.
 
Iš leidinio Vilniaus dailės akademija / Vilnius Academy of Arts, Vilnius, 1995
 
Donatas Jankauskas-Duonis Tonis Sopranas, skulptūra Vilniaus geležinkelio stotyje, 2013 m.
 
Vidinę kaitą ir personalinį pastovumą demonstruoja jaunosios skulptūros kartos atstovas Tauras Kensminas:

Tauras Kensminas Meškiukas, skarda, 12 klasė, mokytojas G. Akstinas, 2010 m.

Tauro Kensmino objektas 2012 metais VDA galerijoje "Akademijoje" (kartu su M. Sauka) vykusioje parodoje

Atvartas apie Taurą Kensminą rinktinėje VDA studentų darbų parodoje VDA parodų salėse "Titanikas"  2016 m. (parodos kuratorius J. Dobriakov, katalogo dizainerės I. ir L. Klimaitės)

Apie "čiurlioniukų" kaitas ir virmus, metamorfozes ir trasformacijas galima kalbėti net ir tuo atveju, jeigu jie tiesiogiai nesieja savo ateities veiklos su vizualiais menais. Kaip pavyzdžiui - poetė ir literatūros kritikė, kultūros savaitraščio "Šiaurės Atėnai" vyr. redaktorė Giedrė Kazlauiskaitė: 

Giedrė Kazlauskaitė Moduliniai žaislai, 9 klasė, mokytojas K. Ramonas, 1994 m.

 

Kita vertus, kaip liudija neseniai perskaitytas ir žemiau pateiktas poetės tekstas, "čiurlioniukams" "Čiurlionkės" patirtis lieka visam gyvenimui...:

Giedrė Kazlauskaitė 

STOJAMIEJI EGZAMINAI

Paukščių iškamšos, Dovydo galvos, antablemento detalės.
Kaukolės, batai, arbatinukai ir visas tas šlamštas,
statomas į natiurmortus – negaliu į jį net žiūrėti.

Fazanas yra girių paukštis,
deda kiaušinius ant žemės.

Išdidžiai, tarsi būtum daug kartų
tą dariusi, pieši sudulkėjusią iškamšą.

Jų šlėkta baltomis apykaklėmis,
patelės deramai neprižiūri vaikų.

Šita mokykla dinastijoms.
Nejaugi tikrai egzistuoja neva savastis, kurios
nesužeidė net tėvų girtuoklystės?..
Iš kur tavyje visa tai, kas buvo ir manyje?

Fazanas yra gražus paukštis,
vilioti jam tiek pat natūralu,
kiek tau piešti.

Man rodos, jį piešiau dar ir aš.
Praėjusiame tūkstantmetyje,
prieš praslenkant ledynams.

Jauniklis klykia, jeigu motina dingsta.
Tol, kol suvokia, kad žuvo arba jį paliko.
Nutyla ir prisiploja prie žemės, kad jo
nesunaikintų kiti plėšrūnai. Žmonijoje
tuo aiškinamas depresyvumas.

Tavęs nepriims, jei tik sužinos,
jog tai aš pasidauginau. Mane čia vis dar prisimena,
buvau padegus prausyklą.

Šios emocijos pavojingos.
Ašaros, nunirimas savin.
Kliaukis ranka, ją vedžioja instinktas.

Kiek tolėliau nuo mokyklos, ten, kur pirkdavom cigaretes,
trys paaugliai stoviniuoja, jau kėsinasi
veikti ką nors gyvūniško.

 

Iš žurnalo "Metai" [https://www.zurnalasmetai.lt/?p=10019]