2020 m. rugpjūčio 1 d., šeštadienis

Juoda VS Balta. Iza Carlucci, Miglė Kemeklytė, Kramer Cult "Kreatoriume"

Gyvenime viskas yra juoda ir balta. Ir neegzistuoja jokių pilkų, pilkšvų bei kitokių tarpinių atspalvių, atvejų.
Taip manyčiau, tokią išvadą pagrįstai susidaryčiau žvelgdamas į šiuo metu VDA ekspozicinėje erdvėje "Kreatoriumas" veikiančią trijų veikiančiųjų meninių subjektų - o jie tai - Iza Carlucci, Miglė Kemeklytė ir Kremer Cult tandemas, parodą pavadinimu Less Then Zero. Prieš pristatydamas autorius, pabrėšiu, jog ankstesniajame sakinyje net kelis kartus panaudoti žodžiai su šaknimi "veikia" nėra gramatinis "liapsusas" ar neraštingumo išraiška, o kategorijos  apibrėžiančios esmines minėtųjų menininkų būsenas. Jie, jos tikrai VEIKIA, ir tikrai čia VYKSTA...
Kas yra vyksmas mene? Tai, kas veikia žiūrintįjį ir suvokiantįjį... Apibendrintai galime tarti, kad visų trijų (ar keturių)  parodos autorių akiratyje vyksta susidūrimas tarp to juodo ir balto, kurį banaliai dar galima įvardinti ir "gėriu", bei "blogiu" (pastarieji etiniai dalykai jau turi ir atspalvių, ir niuansų).

Prieš įeinant į parodą, ant stiklinių durų su aliumininiais apvadais (it koks post-sovietinis 90-ųjų - laikų, kuriems parodos autoriai atidavė "omažą", lėktuvas...) yra išskleistas kuo tikriausias veiksmų planas. Toks fatalinis trikampis: Miglė-Iza-Kremer Cult.
Taigi, susidūrimas, kurį kiekvienas menininkas regi  re-transliuoja, įkūnija, pateikia vis kitaip.
Miglė studijuoja grafiką Dailės akademijoje. Jos išraiškos priemonės yra tipiškai grafinės - juodos/baltos linijos, dėmės. Bet būtent iš to formalaus dalyko menininkė konstruoja egzistencinę struktūrą. Juodas blogis tūno, slepiasi baltoje šviesoje, visuomet, nuolatos, amžinai ketindamas išsiveržti, įsiviešpatauti, užvaldyti. Miglės darbuose menamos grėsmės nuojauta užvaldo žiūrintįjį, versdama patikėti bekompromise dviejų stichijų kova. Ir nesutaikomumu.

Vienas įspūdingiausių man, asmeniškai, Miglės Kemeklytės darbų parodoje yra šis - ikoniškai en face žvelgiantis barzdotas asmuo primena totalinio blogio pranašą Rasputiną.
Kiaurai skrodžiantis žvilgsnis pjauna vyzdžių aštrumu. Vilties nesuteikia net baltą nekaltybę spinduliuojantis visa-apimantis fonas.
Izos strategija (ir taktika) yra kitokia. Ir tai natūralu. Jeigu Miglės atveju blogio apraiškos veržiasi į priekinį planą, bando išeiti iš paveikslo į šį, realųjį, pasaulį, tai I. Carlucci kūryba apibrėžtina iliuminacijos, apšvietimo sąvokomis. Suprantama net grynai iliustratyviai - aptariama autorė studijavo vitražą. Ji netgi (kas mūsų dienomus reta VDA) kuria šia technika. Izos atveju įvyksta persidengimai, persiliejimai, persišvietimai...

Iš parodoje esančių Izos Carlucci artefaktų man didžiausią įspūdį padarė vitražiniai objektai, persisluoksniuojantys šviesos-šešėlio, kultūros-subkultūros (ar net kontr-kultūros), pop-jugendo ir kitokiais bipolinių opozicijų principais. Tai tokia angeliškai raganiška  metamorfozė.
Mėgstamos tiek Miglės, tiek Izos personažės priklauso femme fatale sferai. Nežinau - bet tiek intuicija, tiek personaliai subjektyvios patirtys net nešnibžda, o garsiai klykia - kad tai ir į ekstazę, ir į prapultį nardinančios srovės.
Čia subtiliai sidabrinė Izos Carlucci fotografija su Mergele, galinčia būti tiek Madona, tiek Lilith...
Čia M. Kemeklytės sudeginimo scena. Erotizmas, prievarta, grožis, nusikaltimas, blogis, gėris čia yra susipynę į vieną mazgą kaip dūmai ir liepsna.

Galop paslaptingieji Kramer Cult. Neišduosiu, kas slepiasi po šiuo vardu. Tie kas žino - žino, kam neduota - ir nereikia. Jų kūrybinis mazgas - šiuo atveju, tai potyrių ir būsenų instaliacija. Joje realybė šakėmis duria fikcijai į papilvę; visa tai vyksta PLAYBOY žurnalo dvasioje, papildytai biblijiniais motyvais ir klasikinės muzikos elementais su pačiais juodžiausiais black metal akordais.

Kramer Cult instaliacijos fragmentas. Natūra-Kultūra, Kristus-Javas, Mirtis-Prisikėlimas etc.

Juoda kovoja su Balta. Juoda paklūsta Baltai. Nes viskas šiame pasaulyje ir ne tik realybėje, bet net virš-realybėje yra tik juoda arba balta.

O šiaip - tai praėjusių dešimtmečių kontrkultūrinėje dvasioje atmosferiškai surežisuota ekspozicija, su klasikiniais motyvais (bei elementais ir citatomis), perpildytais kontrkultūriniais simboliais. Kalbama apie bendražmogiškus, tarp mūsų ne visada aiškiai matomus (nes tiesiog dažnai maskuojamus ir ignoruojamus) būvius - tokius kaip Meilė, Prievarta, Pasityčiojimas, Neviltis, Vienatvė...


2020 m. kovo 14 d., šeštadienis

Revizija. Virtuali ekskursija po parodą, skirtą XX amžiaus 5-6 dešimtmečių tapybai iš VDA muziejaus rinkinių

Trumpai apie parodą ir jos koncepciją būtų taip ir tiek - 

Parodos „Revizija“ objektas yra Vilniaus dailės akademijos muziejaus fonduose saugoma XX amžiaus 5 ir 6 dešimtmečių akademinė – studentiška (ne vienos vėliau Lietuvos dailės klasikais tapusių asmenybių) tapyba.

Bent kiek besidomintys devynioliktojo amžiaus literatūrine ir teatro klasika, be abejo žino ironišką ir negailestingai realistinę ukrainiečių kilmės rusų rašytojo Nikolajaus Gogolio komediją „Revizorius“ (1836 m.). „Revizorius atvažiuoja!”, – taip sušunkama pačioje pradžioje ir nedidelio N Rusijos imperijos miestelio valdininkai bei elitui atstovaujantys piliečiai pradeda ruoštis tikrintojo vizitui.
Situacija po 1944 metais įvykusios sovietinės reokupacijos Lietuvoje, jos kultūriniame gyvenime ir, konkrečiai – akademiniuose procesuose, priminė to draminio kūrinio dvasinę būseną ir atmosferą. 1) Pagrįsta, natūrali ir sunkiai suvaldoma baimė; 2) iš Maskvos ir kitų totalitarinės imperijos centrų revizoriai (savo žiniomis, akiračiais ir intelektu primenantys visus tuos bobčinskius ir dobčinskius, chlestakovus ir deržimordas), naujai aneksuotose teritorijose jaučiantys savo galingąjį pranašumą – tokia buvo penktojo ir šeštojo dešimtmečių realybė Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje.

Plakato ir ekspozicijos dizainerė - Rusnė Šimulynaitė. Plakate panaudotoje fotografijoje - Vilniaus valstybinio dailės instituto koridorius XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje (dabar šioje vietoje - VDA rektoratas).
1944 metais Vilniuje, senuosiuose Bernardinų ir Bernardinių vienuolynuose atkurta, spalio mėnesį duris atvėrusi Vilniaus dailės akademija (netrukus pervadinta LTSR valstybiniu dailės institutu) buvo ne išimtis. Užtenka citatos iš 1960 metais (jau chruščiovinio „atšilimo“ laikais) pasirodžiusio reprezentacinio institucijos albumo įvado: „... Teko kovoti už realistinį kūrybos metodą su buržuazinių liekanų recidyvais. Tiems sunkumams įveikti didžiulės reikšmės turėjo 1946 – 1948 metų VKP(b) CK nutarimai ideologiniais klausimais. Tie nutarimai tapo institutų kovinė programa. Nutarimų šviesoje buvo pervertintas institutų ir kiekvieno dėstytojo vedamas darbas. Iškelta daug trūkumų institutų ir atskirų dėstytojų darbe, pradėta kova su formalizmo ir misticizmo liekanomis. Atskleidus klaidas, imtasi priemonių paspartinti institutų kolektyvų idėjinį-meninį brendimą“ [Lietuvos TSR valstybinis dailės institutas, sudarytojas ir įžangos autorius T. Adomonis, Vilnius, 1960, p. 13]. Šioje vietoje reikia pridurti, kad minėtąjį idėjinį-meninį „brendimą“ būtent ir garantuodavo bei revizuodavo minėtieji atvykstantys, taip pat vidiniai cenzoriai ir revizoriai.

Šiaip susiklostė visiškai natūraliai, kad šios, Vilniaus dailės akademijos parodų salių "Titanikas" II-ajame aukšte vykusios parodos metu pirmajame, mažesniame aukšte veikė Giedriaus Paulausko paroda "Laisvės kariai: partizanų uniformų atkūrimas". Abiem atvejais sutapo istorinis laikais - tie patys XX amžiaus 5 ir 6 dešimtmečiai. Juolab, simboliška, jog žemesniame aukšte paroda tartum gyvavo pogrindinės Lietuvos valstybės ritmu, o aukštesniame - tais "oficialiais" okupuoto krašto, nominaliai vadinto LTSR, ciklais. 

Antanas Kmieliauskas Tapytojų studijoje V kursas, 1956 m.
Šis ir žemiau esantis A. Šimkaus kūriniai veikė kaip savotiškos parodos vizitinės kortelės ar afišos. Būtent jie pasitiko lankytoją, einantį į salę. Manau, kad abi kompozicijos puikiai perteikė anuometinę studijų atmosferą. Šioje vietoje dar galima pastebėti, jog pirmajame plane esančios "tumbos" Akademijoje savo tiesioginę paskirtį atlieka ir mūsų dienomis. O antrajame plane esanti baltų koklių krosnis tartum primena, jog anais pokariniais laikais šildymas buvo opi problema - neretai patys studentai būdavo vežami į mišką paruošti malkų savo mokyklos ir bendrabučio šildymui.
Alfredas Šimkus Tapytojo portretas III kursas, 1956 m.
Jeigu A. Kmieliausko kompozicijoje jaučiama didesnė ideologizavimo dozė "nuglaistytos" formos ir patetiško turinio (kilnus barzdotas ir "čebatuotas" senolis, kurį  tapyti pradeda tarybiniam akademiniam jaunimui atstovaujančios merginos), tai A. Šimkaus atveju portretuojamojo kolegos (turbūt kažkurio kurso draugo figūroje - sukryžiuotos rankos įkūnija susimąstymą ir tam tikrą intelektinę įtampą, veidas - susikaupimą ir lengvą liūdesį) atveju pastebimas siekis laisvintis ir laisvėti - vis labiau akcentuojama koloristinė problematika, ne tokia nuzulinta, impresionistiškesnė ir tapymo maniera. 
Apskritai, šioje parodoje atrenkant kūrinius (atskleisiu nedidelę paslaptį, jog rinkti jie remiantis vizualumo kriterijumi - daugelio pavardės pamatytos tik paskui) patirta keletas nedidelių su personalijomis susijusių siurprizų. Gal ir ne siurprizų, bet tokio gyvenimiško dėsnio, jog dalis minėtuoju laikotarpiu studijavusių žmonių (tokius turbūt profesūra vadino "gabiais" - jų darbų anuometiniame Tapybos katedros metodiniame kabinete buvo ypač daug) vardai postudijiniu laiku išnyksta. Tokiais būtų Alfredas Šimkus ar Milda Stanislava Mildažytė, taip pat Donatas Valatka. 


Apibendrinant galima pastebėti, jog formaliai Lietuvos aukštosiose dailės studijose diegta Sovietų Sąjungoje jau prieš kelis dešimtmečius suformuluota socialistinio akademizmo doktrina. Viena vertus, ji pasižymėjo revizuotomis dar XIX amžiaus dailės studijų taisyklėmis ir kanonais („profesinių įgūdžių ugdymu“), iš kitos pusės, tai buvo marksistiškai-stalinistiškai ideologizuota mokymo sistema („idėjinio auklėjimo darbas“), reikalavusi ne atspindėti tikrovę, o ją sukurti, išreiškiant „reikšmingą turinį, svarbią idėją“ [ten pat, p. 15].

Juknevičius Gipsinės skulptūrinės grupės etiudas I kursas, 1959 m.
VDA muziejaus saugyklose yra saugoma iš Tapybos katedros paveldėta diplomantų sąrašų ir vertinimų knyga - toks nuo 1952 metų iki šio tūkstantmečio pradžios ranka pildytas sąsiuvinis, kuriame surašyti visi baigę ir apsigynę darbus būsimieji tapytojai. Juknevičiaus pavardė ten nefigūruoja. Regis, kad šis studentas, pradėjęs studijuoti šioje aukštojoje mokykloje, studijų nebaigė.
O šiuo atveju matome tipišką I kurso tapybinį uždavinį - gipsinio skulptūrinio modelio tapymą, aiškinantis baltos medžiagos santykį su spalviniais, toniniais niuansais... Regis, kad modeliu buvo pasirinktas kažkurio Skulptūros katedroje studijavusio kolegos, pavaizdavusio slidininkų porą, darbas. 
Igoris Piekuras Kompozicija su Dovydo galva I kursas, 1953 m.
Dirbdamas VDA muziejuje ir matydamas pusšimtį studijų metų apimančius rinkinius, galiu patvirtinti, jog pasakymas "gabus studentas" yra ne iš piršto laužtas. (Pats anksčiau nemėgdavau šio epiteto, galvodamas, jog vis tik nei vieno kryptingai kažko siekiančio autoriaus negalima nurašyti - nuosekliai siekiant konkretaus tikslo, vis tik laiko klausimas yra minimalus ar maksimalus pasiekimas). Bet vis tik - būsimi menininkai ir dailininkai, būsimi dailės istorijos klasikai ir korifėjai dar studijų laikais pasižymi tam tikrais vidinių jėgų ir išorinių aplinkybių suteiktais gebėjimais. Toks būtų, kad ir I. Piekuras. 

Jurijus Medvedevas Kompozicija su dviem figūromis ir skulptūriniu biustu II kursas, 1948 m.
Neaišku, ar yra kokios nors sąsajos tarp Ivano Medvedevo (1946 metais baigusio architektūrą Leningrado dailės akademijoje ir palikusio 6 dešimtmečiu datuojamų atvirukų, skirtų Vilniui, kolekciją) ir jo bendrapavardžio Jurijaus. Žinoma, kad po 1944-1945 metų Dailės institute studijavo nemažas kiekis rusakalbių - demobilizavusių Raudonosios armijos kareivių arba jaunuolių, atvykusių iš visos Sovietų Sąjungos.
Šiuo atveju regime jau sudėtingesnę kompozicinę užduotį (tuometinės studijos ir buvo pagrįstos uždavinių bei tikslų "sunkinimu") su dviem figūrom (pusiaufigūrom), iš kurių viena - kombenzonuotas jaunas darbininkas ir jį fiksuojanti studentė-skulptorė. 
Mirus Stalinui, po 1956 metais vykusiame XX Komunistų partijos suvažiavime pirmojo sekretoriaus N. Chruščiovo perskaityto pranešimo „Apie asmens kultą ir pasekmes“, totalitarinė sistema šiek tiek atleido savo gniaužtus. Inertiškesnėje akademinėje aplinkoje tas „atšilimas“ pasijuto ne iš karto, tik po kelerių metų. Vis tik akivaizdu, jog net ir tuometiniame Dailės institute, kuriame dar dėstė ir nepriklausomą Lietuvą matę, joje aktyviai besireiškę, tuomet naujas, su modernizmo plastinėmis vertybėmis susijusias idėjas propagavę kūrėjai (ryškiausia figūra, žinoma, buvo Antanas Gudaitis) pradėta laisvintis iš ideologijos rėmų ir pasenusių akademinių kanonų spaudimo. Po kelių metų viešajame gyvenime tai prasiverš tuo, ką vėlesni dailės istorikai pavadins „tyliuoju modernizmu“.
Tad parodos „Revizija“ tikslas ir yra ne tik atskleisti anuometinio tapybos dėstymo ypatumus, bet ir fiksuoti keitimąsi pačioje sistemoje, jos narių pastangas revizuoti svetimų primestas ir savų išpažįstamas vertybines nuostatas. Kartu tai bandymas menininkų bendruomenei ir plačiajai visuomenei plačiau atverti („revizuoti“) duris į ne visuomet matomus Akademijos rinkinius.

Petras Stauskas Mergaitės portretas I kursas, 1946 m.
Romualdas Kunca Mergaitės portretas I kursas, 1954 m.

Kažkodėl ypač jautrūs ir betarpiški yra vaikų portretai. Bendrame ideologizuoto patoso fone šie portretai išsiskiria ne tik savo nuoširdumu, bet ir ypatingai ryškiu liūdesiu, spinduliuojančiu iš tų vaikų akių. 

Antanas Kmieliauskas Sėdinti mergaitė II kursas, 1953 m.
Ir impresionistiškas, ir "peredvižniškiškas" portreto plenere etiudas. A. Kmieliauskas - ir viskas tuo pasakyta.
Paroda, užimanti didžiąją – II aukšto VDA parodų salių „Titanikas“ erdvę, tematiškai yra suskirstyta į tris dalis: „Portretai ir Aktai“, „Etiudai ir Peizažai“, „Darbai ir Žygdarbiai“. Tai ne tik atspindi akademiškai pakopinę profesionalių dailininkų – tapytojų paruošimo sistemą („Molbertinės tapybos studija ruošia buitinio, istorinio, portretinio ir peizažinio žanro tapytojus, pagal jų palinkimą ir sugebėjimus. Studentai susipažįsta su visų tų žanrų meninės išraiškos galimumais. Didelis dėmesys skiriamas buitiniam žanrui, kuris gali turtingai atskleisti naują socialistinės visuomenės buitį“ [ten pat, p. 16]). Iš binarinių opozicijų sudaryti potemių pavadinimai taip pat teigia bei iliustruoja, kad tais sunkiais laikais gyvenę, mokęsi žmonės ne tik jautė sisteminį, proto pavergimu ir/ar net fiziniu susidorojimu nuolat grasinantį spaudimą, bet ir bandė, kiek leido jų kuklios galimybės, nepasiduoti ir laviruoti. Net ir bet kada atvykstančio revizoriaus atveju...


Paroda „Revizija“ yra skirta studentams (ypač susijusiems su menu ir istorija), taip pat visiems besidomintiems ne visuomet gražia, lengva ir patogia mūsų tautos ir visuomenės praeitimi bei daile.

Donatas Valatka Kauno HES statyba III kursas, 1960 m.
Kauno hidroelektrinė oficialiai pradėjo veikti 1960 metais. Statymo, būsimųjų Kauno marių atsiradimo laikotarpiu šis vienas pirmųjų stambių sovietinės valdžios statybinių-inžinerinių projektų ideologiškai buvo visaip propaguojamas (prisiminkime, kad ir ano meto oficiozo - Antano Žmuidinavičiaus paveikslų seriją "Čia bus Kauno marios"). Tarp studentų darbų ši tema irgi buvo populiari/populiarinama.
ETIUDAI IR PEIZAŽAI

Ugdant studentų profesinį meistriškumą, daugiausia laiko skiriama kruopščiam gamtos studijavimui iš ilgalaikių pastatymų ir trumpalaikių etiudų <...>. Kompozicijų sprendimo ir studentų vasaros praktikos uždaviniai glaudžiai surišti su vykstančia respublikoje socialistine statyba.
[Lietuvos TSR valstybinis dailės institutas, sudarytojas ir įžangos autorius T. Adomonis, Vilnius, 1960, p. 13–15]

VDA muziejaus rinkiniuose saugomas nedidelis kiekis „paruošiamosios“ medžiagos vėlesniems tapybiniams sumanymams. Žinant, kad pati studijų metodika reikalavo pastovaus ir produktyvaus eskizų, etiudų rengimo, galima numanyti, jog didžioji šios medžiagos dalis tiesiog pražuvo. Matyt, tokį sunykimą lėmė tartum antraeilis, pagalbinis žanro pobūdis. Išlikę etiudai, pasižymintys pačiu laisviausiu, neideologizuotu, į formaliąją – plastinę problematiką orientuotu pobūdžiu, demonstruoja, jog tam buvo pasirenkamos ir pačios pigiausios medžiagos, paprasčiausios priemonės – nedidelio formato kartoniukai, ant pagalių užtemptas maišinis audinys. Vieno iš etiudų autorius – Augustinas Savickas yra prisipažinęs, kad tais totalitarinio spaudimo laikais, studijuojant ir jau baigus mokslus, plenere sukurti etiudai veikė kaip tyro oro gurkšnis dvasiškai užterštoje atmosferoje. 

Donatas Valatka Kompozicija interjere II kursas, 1959 m.
Kaimiškais rūbais apsirengusių žmonių grupė primena Žemaitės kūrinių tematika. Nebūtų stebėtina, jeigu taip ir būtų... Atlikta laisvai, akcentuojant spalvinius derinius. Etiuduose, parengiamosiose kompozicijose laisvės būta tikrai daugiau.



Alfredas Šimkus Baleto pamoka IV kursas, 1957 m.
Man asmeniškai šis darbas yra vienas iš parodinių favoritų. 

Leonardas Tuleikis Peizažas su karvėmis III kursas, 1959 m.
Žvelgiant tiek į šį - vėliau stilizuotu dekoratyviu charakteringu piešiniu, rupia, pastozine tapyba pasižymėjusio tapytojo darbą jo sukūrimo laikotarpiu, net sunku įsivaizduoti, jog vos po kelių metų, baigus Dailės institutą, tapybinėje plastikoje bus išpažįstamos kitokios vertybės. Kita vertus - pačiam L. Tuleikiui turbūt reikėjo bent kokių dešimties metų vidiniam "išsilaisvinimui". 

Vincas Kisarauskas Iš turgaus IV kursas, 1957 m.
Tas pats pasakytina ir apie V. Kisarauską. Nors stambių teptukų potėpiuose, jų pašiauštame nervingume galima nuspėti būsimajį "Kisą" - brutalų, deformuotą.

PORTRETAI IR AKTAI

Ugdant studentų profesinį meistriškumą, daugiausia laiko skiriama kruopščiam gamtos studijavimui iš ilgalaikių pastatymų ir trumpalaikių etiudų. Akademinis pastatymas – tai parengta piešti, tapyti ar lipdyti programinė užduotis. Atskirose specialybėse kiekvieną semestrą daroma po keletą skirtingų pastatymų. Mokymo eigoje pastatymų užduotys palaipsniui duodamas sudėtingesnės. Pastatymuose paprastai naudojami antikinės skulptūros gipsiniai modeliai, įvairūs natiurmortai, portretas, aprengta ir nuoga žmogaus figūra ir pan. Ypatingai daug laiko skiriama žmogaus figūros studijavimui, nes žmogus dailėje yra svarbiausias kūrybos objektas. Taip pat dažnai naudojama nuoga išsivysčiusi žmogaus figūra, kad studento akis priprastų prie kūno formų harmonijos. Pradedama nuo žmogaus galvos studijavimo, mokantis ją piešti, tapyti ar lipdyti posūkyje, judesyje ir rakurse. Aukštesniuose kursuose pereinama prie aprengtos arba nuogos figūros ir sudėtingesnių judesių. Paskutiniuose kursuose vyrauja grupiniai, dažniausiai dviejų nuogų arba parengtų figūrų, pastatymai. Duodami atskiri uždaviniai tipams, drabužių susiklostymui ir kt. studijuoti
[Lietuvos TSR valstybinis dailės institutas, sudarytojas ir įžangos autorius T. Adomonis, Vilnius, 1960, p. 15]


Šio teminio parodos ekspozicijos segmento fragmentas. Tokius aktus tapydavo visą semestrą.

Vaclovas Gražėnas Vyro aktas III kursas, 1954 m.
Šiame vyro akte ir žemiau esančiame moters, akivaizdu, jog studentai mokyti teisingai užfiksuoti pakeltos rankos rakursą.

Vincentas Gečas Moters aktas V kursas, 1956 m.  
V. Gečas ir V. Gražėnas buvo kursiokai. Vienas vėliau tapo sovietiniu Dailės instituto rektoriumi, tarybiniu funkcionieriumi, kitam karjera nepavyko.

Milda Stanislava Mildažytė Stovinčios moters aktas V kursas, 1959 m. 
Šios tapybos studentės darbuose akivaizdūs ir ryškūs chruščiovinio "atšilimo" metu vykę poslinkiai - tam tikras laisvėjimas bent jau formos plastikos kontekste. (Diplominių darbų tematika ir toliau buvo stipriai ideologizuota - norintys įtikti turėjo eiti į gamyklas ir kolchozų ganyklas)

Milda Stanislava Mildažytė Sėdinčios moters aktas III kursas, 1957 m. 
Tokią tapybą vadinu "skania" - gražiai tie potėpiai yra sugulę. Parodos veikimo metu teko išgirsti visokių nuomonių, patirti skirtingų reakcijų. Vis tik turiu pastebėti - jog daugiau teigiamų, leidžiančių suprasti ir teigti, jog žmonės yra pasiilgę klasikinių dalykų. Iš kitos pusės, viena mano bendraamžė, atstovaujanti tarpdisciplininiam menui, sakė: "Baisu, primena tą senąją mokyklą". Manau, jog dabar tai yra istorija ir baisėtis nėra dėl ko. Be to - amžinas yra akademinio brankto klausimas. Kartais labai gerai yra praeiti (išmokstant) tokius dalykus - tam, kad paskui juos pamiršus daromi būtų savi.

Leopoldas Surgailis Vyro aktas IV kursas, 1951 m. 
Galbūt aš čia pernelyg didaktiškai postringauju - bet pagalvokime - ar būtų klasikinis L. Surgailis toks formaliai monumentalus savo ekspresionizme, jeigu nebūtų praėjęs šios "tortūros"?. Nes būtent jaunojoje tapyboje ko dažnai pasigendu - tai monumentalaus formos suvokimo...

Vincentas Gečas Gulinčios moters aktas V kursas, 1956 m.
Aniuolas Glinskis Gulinčios moters aktas IV kursas, 1956 m.

Du to paties motyvo ir modelio pamatymai. Manau, kad net šios mokyklinės užduoties atveju yra akivaizdu, jog asmenybė vis tiek slepiasi kitokiame potėpio charakteryje, skirtingame formos pajautime. 
Beje, V. Gečas buvo vienas iš nedaugelio anų laikų studentų, pasirašinėjusių savo paveikslus "veidinėje" pusėje. 
Apžvelgiant per keliolika metų Dailės instituto aplinkoje sukurtus portretus, aktus ir „pastatymus“, matyti, kad 1944 metais atkurtoje Vilniaus dailės akademijoje, netrukus tapusioje Institutu, labai operatyviai buvo įdiegta dar XIX amžiuje Sankt Peterburgo Imperatoriškoje dailės akademijoje įsitvirtinus ir stalininio „socialistinio realizmo“ kontekste atsikūrusi bei suklestėjusi pedagoginė sistema. Siekis laisvintis iš dogmatiško akademizmo, orientuotis į modernesnę plastiką (ir tai labai atsargus bei ribotas) pastebimas tik atskirų asmenybių, ne tokių įpareigojančių žanrų (kaip pirmuosiuose kursuose tapytuose vaikų portretuose) atvejais. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje ryškėjanti ir vis labiau įsitvirtinanti koloristinė problematika (jos aktualizavimas), spalvinis formos modeliavimas, stilizuotai apibendrinto piešinio samprata liudija, kad chruščiovinio „atšilimo“ spinduliai tegul ir nedrąsiai prasiskverbė ir per storus buvusio vienuolyno mūrus. Stebint šiuos portretus verta atkreipti dėmesį į vieną detalę –įtemptus veidus, liūdesio nutviekstas akis. 

Algimantas Vitolis Trušys Sėdinti moteris III kursas, 1959 m.
Jau kitas mąstymas ir galimybės artėjant link šeštojo dešimtmečio galo. Tegul ir labai subtili - bet jau stilizacija (matyt tokių galių teikė monumentalios tapybos programos aspektas).

Po visų aktų ir kitokių nuogybių, III-IV kursuose studentai įgydavo teisę tapyti vadinamus "pastatymus" - interjere arba lauko sąlygomis. Trumpas dešimtmetis, bet skirtingi laikai su savais požiūriais - nuo ypač suvaržyto iki mažiau sukaustyto.

Alfredas Šimkus Merginos portretas III kursas, 1956 m.
Šeštojo dešimtmečio antroje pusėje stiprėjo dvejopos - kolorizmo ir stilizacijos tendencijos. Kartais tai absoliučiai opoziciška, kartais - kaip ir šiame A. Šimkaus darbe - dera. Manau, kad J. Švažo ar V. Kisarausko karta mokėjo tai sujungti į vieną organizmą. 

Milda Stanislava Mildažytė Sėdinčios moters portretas IV kursas, 1957 m.
Spalvų gaudymas ir derinimas (įsivaizduokime, kaip ilgai dėstytojas - regis šį pastatymą režisavo pats A. Gudaitis, turėjo tai "instaliuoti"), medžiagiškumo (audinio draperijos, medinė "tumba") perteikimas.

Antanas Kmieliauskas Vyras prie žemėlapio (lakūnas interjere) III kursas, 1954 m.
Šiame uniformuotame žmoguje su auliniais ir galifė kelnėmis esama kažkokio teatrališko komizmo. 
Nors garbanos ir avikailinė apyklaklė perteikta meistriškai.
DARBAI IR ŽYGDARBIAI

Svarbiu mokomojo–auklėjamojo darbo etapu yra kompozicijos užsiėmimai, reikalingi meninių įgūdžių vystymui, aplinkinio gyvenimo studijavimui: tai kūrybingiausia mokymo proceso dalis. Čia išryškėja studento talentas, jo individualūs polinkiai, pasaulėjauta, interesų kryptis, sugebėjimas stebėti ir išskirti, kas būdingiausia. <...>
Dailės kūrinys turi išreikšti reikšmingą turinį, svarbią idėją, todėl tarybinis dailininkas negali būti siauras savo amato meistras. Sudėtingas kūrybinis darbas, dideli idėjiniai uždaviniai reikalauja plataus, visapusiško išsilavinimo ir, visų pirma, marksizmo-leninizmo mokslo pažinimo. Be šių žinių, būsimasis dailininkas negalės meniškai įprasminti mus supančio gyvenimo, iškelti naujų jo reiškinių“.

[Lietuvos TSR valstybinis dailės institutas, sudarytojas ir įžangos autorius T. Adomonis, Vilnius, 1960, p. 15]

Vladas Karatajus Generolas Ivanas Černiachovskis Vilniuje 1944 m. diplominis darbas, vadovas doc. V. Dilka, 1952 m.
Visa ši tematinė grupė (DARBAI IR ŽYGDARBIAI - paaiškinu, kad tokioje formuluotėje esama ironijos) buvo išeksponuota galinėje II aukšto salėje (vadinamoje "kvadratinėje"). Nors pats dėliojau ekspozicijos architektūrą, bet pats stebėjausi bendra nuotaika - kaip tragikomiškame cirke. Daug figūrų, visos gestikuliuoja ir holivudiškai šypsosi...

Vincas Norkus Svečiuose pas Žmejauską diplominis darbas, vadovas prof. A. Gudaitis, 1952 m.
Būsimasis lietuviškosios tapybinio peizažo mokyklos atstovas tapė ir tokius - kolūkinius kraštovaizdžius. 
Žmejauskas - kaip galima suprasti - socialistinio darbo didvyris, kolchozo pirmininkas ar gal labiau brigadininkas-"mičiurininkas/stachanovietis", savo inovatyvumu pasiekęs penkmečio planų rekordų. "Gaziku" atvykę miestiečiai, atstovaujantys skirtingoms amžiaus kategorijoms ir sluoksniams (darbininkai, studentai - kaip nužengę nuo Žaliojo tilto) perversiškai žavisi didelėmis, nuo svorio sunkiai nusvirusiomis varpomis. Psichoanalitikui - puiki medžiaga.


Prieš V. Norkaus Žmejauską šalia traktoriaus "Staliniec" ant riebių arimų pozuoja jauna kolūkietė (darbo autorius nenustatytas, diplominis darbas apgintas iki 1952 m.)

Vincentas Gečas Iš Marių sugrįžus diplominis darbas, vadovas doc. V. Dilka, 1957 m.
Žvelgiant į bendrą diplominių darbų kolekciją, yra akivaizdu, jog dalis studentų tikrai jautėsi išprievartautais, užspaustais (vis tik tai pastebima per "kietos", sunkiai suvaldytos formos aspektus), kitiems - kaip pavyzdžiui, V. Gečui, tai puikiai sekėsi...
Jonas Švažas Veršiukų ferma kolūkyje diplominis darbas, 1953 m.
Sakyčiau, kad J. Švažo darbas silpnesnis formos prasme (lyginant su V. Geču ar V. Gražėnu - bet reikia atkreipti dėmesį ir į sukūrimo metų  skirtumą - vienas nutapytas paties didžiausio paranojos laikotarpiu, kiti - ūsuotam žudikui kojas jau pakračius).

Štai - keleto skirtingų metų pavyzdžiai. Akivaizdu, kad tam tikros akademinės "vertybės" pakankamai dinamiškai transformavosi (išliekant artimoms temoms) - 

Jurijus Medvedevas Kūlimas kolūkyje diplominis darbas, vadovas prof. A. Gudaitis, 1952 m.
Vaclovas Gražėnas Geležinkelio remontas diplominis darbas, vadovas doc. V. Dilka, 1957 m.

Genovaitė Kariniauskaitė Bulviakasio talkininkai diplominis darbas, vadovas V. Karatajus, 1960 m.

Tęsiant (ar tiksliau sakant – prievartiniu būdu jį imituojant) kelis šimtmečius Europos akademijose susiformavusį principą, kad dailininko diplomą ir menininko laurus įgyti norintis studentas turi sukurti didelio formato daugiafigūrę kompoziciją, esą demonstruojančią diplomanto meistrystę ir ideologinę brandą (totalitarinėje sistemoje vienodai aktualiais buvo abu reikalavimai), tokių kūrinių (net ne vienas) buvo sukurta bei apginta ir tuometiniame Dailės institute. Tematikos laukas buvo aiškus, konkretus, ribotas – istorinės partijos ir liaudies pergalės, sovietinių žmonių darbas fabrikuose ir kolūkiuose. Nuo kiekvieno studento temperamento ir charakterio priklausydavo kaip jis iš to „išsikapanos“. Ar pamils ir įsijaus, ar apsimes ir imituos, ar kankinsis ir bus sugniuždytas? Šią dramą galima iliustruoti net ir vėlesnių metų pavyzdžiu. 1979 metais tapytojų valstybinių egzaminų pirmininkas Maskvos V. Surikovo dailės instituto prorektorius Levas Šepeliovas labai blogai – neigiamai (formaliai buvo surašyti trejetai penkiabalėje sistemoje) įvertino kai kurių studentų diplominius darbus. Kita vertus – studijuojant tapybą jokios kitos alternatyvos beveik ir nebuvo. Nekomentuojant, kiek nutapytųjų kompozicijų patosas ir džiaugsmingos šypsenos yra tikros ir kiek simuliuotos, verta atkreipti į kulisų rolę atliekančių antraplanių peizažų plastiką. Akivaizdu, kad ne vienas duoklę ideologijai priverstas atiduoti būsimasis Lietuvos tapybos klasikas laisvesniu jautėsi ten – gudaitiškai ar švažiškai (šiam tapus dėstytoju) traktuotuose tolumose.  

Jono Švažo diplominio darbo fragmentas. Manytina, kad tapyta pasitelkus ir nuotraukas (tą, pavyzdžiui, yra daręs, kad ir keletu metų anksčiau mokslus baigęs Augustinas Savickas).

Būsimieji V. Norkaus peizažai taip pat yra užkoduoti antrajame žmejauskiško kraštovaizdžio plane.

Riebios Kuršių mariose V. Gečo teptuku pagautos žuvys. Tie šapalai ir karšiai taip pat signalizuoja būsimąjį neorealizmo korifėjaus modernumą.

Net V. Karatajaus peizaže - su Gedimino bokštu ir joje plevėsuojančioje bei LNM direktorės dar nenupjautoje kalno lapijoje, esama to postimpresionistinio kolorizmo...
Karatajiškas V. Karatajaus studentės-diplomantės - G. Kariniauskaitės sprendimas antrajame bulviakasio plane.
Igoris Piekuras Kompozitoriaus Juliaus Juzeliūno portretas diplominis darbas, vadovas doc. V. Dilka, 1959 m.
I. Piekuras buvo vienas iš nedaugelio studentų tapytojų, diplominį darbą gynęs ne su kolūkinio gyvenimo ar dialektinio materializmo diktuojamos istorijos scenomis. Taip, žinoma, - jo portretų serijoje jaučiasi privalomasis patosas. Tačiau to absoliutaus tiesmukumo čia nėra...


O detalėse - kaip šioje vazelėje su gėle, vėlgi pačiais spalvingiausiais žiedais sprogsta postimpresionistinis kolorizmas... 


Keletas ekspozicijos nuotraukų -





2019 m. gruodžio 4 d., trečiadienis

Jauna tapyba 2019, arba Urobor. Šiek tiek apie jaunojo tapytojo prizą


Nusprendžiau šias savo mintis apie jaunąją tapybą pavadinti labai paprastai. „Jauna tapyba 2019“ – skamba nepretenzingai ir be jokių išankstinių nuostatų. Buvo galima pavadinti „jauna Baltijos šalių tapyba“, nes didžioji dalis teiginių ir minčių lyg nuo kokio tramplino atsispiria nuo jau vienuoliktus metus mininčio „Jaunojo tapytojo prizo“ projekto. Bet man visiškai nusispjauti yra (rašymo pabaigoje supratau, kad nebuvau teisus ir nėra absoliučiai nesvarbu) – kaip ten su ta latvių ar tuo labiau estų tapyba. Juolab, jog esu įsitikinęs (įsitikinimus grįsdamas empirine medžiaga – matomais kolegų darbais), jog ten, ne už jūrų ir ne už jokių marių, o visai šalia, tiesiog panosėje yra truputėlį geriau. Ne kur kas, bet truputėlį. Bet vis tiek geriau. Ir tai liudija net tas faktas, jog šiais metais jaunosios tapytojos prizą pasiėmė latvių tapytoja. Jos tautietis taip pat buvo specialiai pažymėtas... Juolab, kad tuose pačiuose kasmetiniuose YPP arba JTP latviai ir/ar estai man visuomet regisi stipriau. Ne geriau, gražiau ar simpatiškiau. O tiesiog stipriau.
O kame slypi stiprumas? Tegul man kalba ką nori visokie populistiniai demagogai iš akademinės aplinkos, tačiau tapyboje stiprumą lemia profesiniai įgūdžiai. Būsiu banaliai tradicišku, primindamas, jog tapyboje profesinius įgūdžius atskleidžia du dalykai: 1) piešinys; 2) paletė.

  • Tad kaip yra su ta jauna lietuvių tapyba?
  • Ar joje yra stiprus piešinys?
  • O gal mes galime pasididžiuoti gerai temperuotomis paletėmis?

Su piešiniu lietuviškoje tapyboje visuomet – dar nuo Vienožinskio laikų buvo prastoka. Samprata, kad piešinys yra antraeilis dalykas tapyboje, dominavo ir sovietiniu, ir postsovietiniu laikotarpiais. Bent jau instituto/akademijos aplinkoje. Pamenu, kaip vaikščiodamas peržiūrų metu, stebėdavausi, iš kietai atkaltų skulptorių ar freskistų koridorių patekęs į tamsius „staliūginių“ tapytojų užkaborius. Anglimi ant vyniojamo popieriaus burbuliuodavo kažkokie apibendrinti išplerusių nadkių ar tereskų (legendinės pozuotojos) kūnų siluetai. Pabrėžtas gestiškumas ir vaitiekūniškai suvoktas nevalyvumas („tikras tapytojas-bernas turi gyventi kaime ir arti žemę“, – diegdavo anuometinis katedros vedėjas bent jau jį besąlygiškai adoravusiųjų galvelėse) turėjo savotiškos smarvės ir tai jaučiasi, matoma dabar – žvelgiant iš laiko perspektyvos. Anuometiniai piešėjai-nemokėjai regisi tikrais genijais dabartinių tapybą studijuojančių fone.
Nes dabartinėje jaunojoje tapyboje nemokama elementariai piešti. Kai kuriais, beveik masiškais atvejais, tai maskuojama dviem laiko patikrintais dalykais – tariamu gestiškumu. Na, kuomet tapomos abstrakcijos. Taip pat „eksperimentuojama“ su pigmentais. (Kokie gali būti eksperimentai mūsų dienomis, kai Viduramžiais ar Renesanse buvo išrastas net ne tapybinis dviratis, o visas tankas?). Arba projektoriumi, copy-paste principu demonstruojant imitacines fotorealizmo galimybes ir galias. Bet tai yra apgaulė. Nes nemokėjimą piešti išduoda piešėjiškas nejautrumas. Sunkoka būtų verbalizuoti – kas tai yra. Panašiai turbūt neįmanoma nusakyti, kuo skiriasi „Duokime garo!“ laidoje armoniką tampantis armonikierius nuo profesionalaus džiazo muzikanto.
Dabartinėje jaunojoje tapyboje taip pat esama begalė bėdų su palete. Na, nesimato arba beveik nesimato menininkų, apdovanotų spalvine klausa ar bent ją lavinančių. Čia panašiai kaip būgnų daužymą laisvu stiliumi galima priskirti šiuolaikinei muzikai ar garso menui, bet tai nebus džiazas ar sunkusis rokas. „Bele koks“ dažų tepimas dar nėra kolorizmo apraiška. Ir jeigu ankstesniame institute/akademijoje kankindavo tais nykiais, nuobodžiais „pastatymais“, bet bent diegdavo tokius elementarius tapybinius principus kaip spalvinė gama ar jautrus potėpis, tai dabar tai dvelkia tiesiog autodidaktika. Žinoma, yra išimtinių atvejų, bet tai turėtų veikti kaip sistema.

Iš šių metų lietuviškos JTP kolekcijos man vienas įsimintiniausių yra šis Samantos Augutės darbas - autorė bent niekuo neapsimetinėja. Būčiau jam (darbui) ir jai (tapytojai) suteikęs dvigubą nuoširdumo ir kuklumo prizą.
Jauna lietuvių tapyba serga. Sunkiai serga. Ji yra amorfiška ir išsisėmusi. Ji primena akis ir pilvą alumi užsipylusį, dešrainiais apsirijusį penkiasdešimtmetį jaunuolį, kuris pasaulį pažįsta televizoriaus, interneto ir mobilaus telefono dėka. Na, esmė tame, kad šalia piešinio nebuvimo ir spalvinės ne-klausos dar egzistuoja toks dalykas kaip visiškas idėjų „nususimas“. Tas labai puikiai jaučiasi šiuometinėje „Jaunojo tapytojo prizo“ parodos salėje. Suglebę raumenys ir iš nuobodulio krapštoma nosis – tokia asociacija. Kadangi ne vienerius metus stebiu akademinius būsimųjų tapytojų gynimus, matau jų kūrinius, tai jau nebeverčia stebėtis. Bet būna juokinga, kuomet jauni, vos per dvidešimt metų peržengę žmonės savo asmenines patirtis (kelionė, liga, šeimos narių gyvenimai arba – kas dabar ypač populiaru, jau nepatirta sovietinė realybė) pateikia kaip globalų, žiūrovų auditoriją pritrenkti savo monumentalumu turintį pasakojimą. Kaip yra pasakęs vienas jau buvęs Tapybos katedros profesorius (beje, savo studentams teikęs labai geras technologines žinias), jaunumas yra ta nuodėmė, kuri greitai praeina. Ir pradedi tikėti, jog senųjų meistrų patarimas, jog rodytis parodose reikia praėjus kokiai dešimčiai metų po akademinių studijų, yra tai, į ką verta įsiklausyti. Nors šioje vietoje jaunasis tapytojas tartum ir papuola į užburtą ratą arba susirango į uroborišką (tą savo uodegą ryjančios gyvatės) figūrą. Bet gal tas Uroboras ir yra visos jaunosios lietuvių tapybos simbolis? Mūsų dienomis tapybiniai jaunuoliai – tie, kuriems iki 35 m. ar net mažiau, yra apdovanoti puikiomis galimybėmis rodytis konkursinėse parodose, dalyvauti rezidencijose Lietuvoje ar užsieniuose (gal tik neretai apriboja konjunktūriškai suformuluotos „aktualios“ temos – nes iš meno šiomis dienomis dažnai instituciškai reikalaujama atlikti senų laikų dvaro užsakymams prilygstančius poreikius – kad ir vizualiai kalbėti apie klimato kaitą, pabėgėlių krizę, kūniškąją tapatybę). Tačiau profesionalesniam problemų artikuliavimui jie tiesiog būna nesubrendę (šiauriečiai apskritai daugiau patirties įgauna artėjant 40 m.). Įdomu, kad mūsų dienomis kokie nors Gogenas ar Van Gogas tokių puikių savirealizacijos galimybių neturėtų, nes būtų tiesiog per seni – jei nespėtų sudalyvauti nei jaunųjų tapytojų prizuose, nei finansiškai pagelbėjančiose rezidentūrose.
Kas bus toliau?
Žinau dar du dalykus. Pirma, kad Lietuvos tapyboje, perfrazuojant vieną proletariato vadą (jis deklaravo, kad viską lemia kadrai), viską lemia asmenybės. Galvojau čia rašyti be jokių personalizavimų, bet žvelgdamas į šių metų finalinę JTP kolekciją, dideles viltis dedu, pavyzdžiui, į Augustę Santockytę (jeigu tik nenubris komercijos pievomis) ar Rūtą Matulevičiūtę (tik būkštauju, jog ši puiki tapytoja, kurios dar bakalaurinis darbas padarė didžiulį įspūdį, nepamestų kelio, vaikščiodama transcendencinio intelektualumo takeliais...). Tad atskiros individualybės viską „ištemps“. Bet gyvenimas tą parodys. Juolab, kadangi jaunąją Lietuvos tapybą stebiu jau kelis dešimtmečius (pats spėjęs pasenti), ir žinau, kad viskas čia veikia bangų principu. Po ramesnio – t. y. nuobodesnio, stagnacija dvelkiančio periodo ateina ryškesnė banga. Visa bėda (kartu tai yra absoliučiai normalu), kad labai dažnai jauni ir daug vilčių teikę genijai būna suvilioti tais visais priziniais-muginiais saldainiais ir virsta tiražuojamomis savo pačių kaliausėmis arba tiesiog neatlaiko buitinės rutinos ir pasitraukia iš žūtbūtinės kovos, palikdami vietos po saule kitiems – pavydesniems, plėšresniems, įžūlesniems.

Tai ką matau facebooke - sakyčiau, kad tai nėra pats-pats Augustės Santockytės kūrinys. Esama jame kažkokio sugalvoto dirbtinumo. Jos mažyčiai formačiukai su būsenomis ir situacijomis yra tiesiai į dešimtuką. Gal todėl komisija ir suabejojo?
Tą patį pasakyčiau ir apie Rūtą Matulevičiūtę. Vis tik ji labiau pagauna esmę kuomet kliaujasi intuicija, o nesugalvotais dalykais. Bet potėpio jautrumą "užskaitau".
Taigi – dabartinė jaunoji lietuvių tapyba serga. Ir manau, kad tą ligą iš dalies inspiruoja ir mūsų Akademija. Nes tapybinis jaunimas ateina būtent iš jos. Vieno skandalo dėka ši institucija turėjo puikią galimybę permąstyti savo strategiją ir taktiką. Ar taip atsitiko? Ne... Galbūt nedėstysiu čia savo požiūrio – štai, kad nelabai jau suprantu, ką, pavyzdžiui, būsimam tapytojui gali duoti, suteikti, patarti netapantis ar tiesiog tapyba kaip medija net netikintis dėstytojas?... Kitas dalykas – kyla jau nebe retorinis klausimas – koks skirtumas slypi tarp Tapybos ir Monumentaliosios tapybos katedrų? Kad vienoje beprotybės daugiau ir ji nuolat eskaluojama?... Man tiesiog regisi, kad čia kažkas turėtų keistis iš esmės. Visų pirma, su naujais/jaunais dėstytojais, pakitusiu vertybiniu požiūriu į tarpusavio bendravimą ir tapybą in corpore. Kaip tai būtų galima padaryti? Manau, jog paprasčiausiai daug ką galėtų padaryti iš šono, iš šalies atėję žmonės. Asmeniškai nebetikiu nei vienu, baigusiu tapybą VDA, kaip potencialiu tapybos dėstytoju būtent čia. Manau, kad su kiekvienu juo visados grės, kaip kokie voratinkliniai draiskalai virš jaunųjų galvų kabos senosios, per keletą dešimtmečių įsikerojusios „paniatkės“...
Pagalvojau, kad būsimiesiems tapytojams galėtų daug duoti, kad ir šių metų „Jaunojo tapytojo prizo“ finalininkai, bet ne lietuviai – o broliai ir sesės iš Latvijos ir Estijos. Jie juk ir galėtų būti dėstytojais! Nes tam turėtų kompetencijų (mūsiškiams dar pasimokyti...). Taip pat, bent vizituojančio profesoriaus rolei priimčiau ir vieną šio projekto organizatorių – Vilmantą Marcinkevičių (beje, gal nelabai mėgstu jo tapybą, bet piešiniai – ypač iš to „limoninio“ periodo, yra puikūs), kuris tikrai ne visuomet sugebantiems techniškai prisistatyti tapytojams (kalbu apie sutrūkinėjusius gruntus, prastus rėmus ir kitokia analogiškas „smulkmenas“) sugebėtų rišliai išdėstyti kursą apie tapytojo vietą vartotojiškoje visuomenėje ir kaip ten galima sėkmingai išgyventi. 

Taigi - ko galėtų pamokyti lietuvių tapybos studentus jų jaunieji kolegos iš Latvijos ir Estijos? Ką jie duotų, būdami dėstytojais VDA tapybos katedrose?

Žiūrėkime į konkrečius pavyzdžius/atvejus - 
Šių metų mano parodinis favoritas bendroje kolekcijoje, netgi skirtingų etapų rinkinyje yra šis - Sabinės Vernerės (LV) darbas. Čia galima pasimokyti: 1) konceptualumo - ir ne dirbtinio, o tikro intelekto, kontempliuojančio tapybos istoriją, misiją, esmę. 2) taktiliškumo - nes jautriai interpretuotas ir paviršius, ir linija. Tikiuosi, kad profai suprastų, ką turiu omenyje, profanams tai gal ir nebūtų aktualu.
Iš Arnoldo Andersono (LV) galima pasimokyti faktūrinės-tekstūrinės kultūros. Galop, net ir tas grizailinis monochromiškumas neretai yra geriau nei nesuvaldytas koloritas.
Sirri Juris (EE) - pavyzdys, kaip galima, mokant piešti, praktiškai pritaikyti savo žinias. Plius neordinarinis spalvos suvokimas, personalinis nebijojimas eksperimentuoti su ja, teikia bifšteksiško skanumo.

Tikiu, kad Ieva Kampe-Krumholca (LV) - kaip ir jos kolegė žemiau, tapydama naudojo projektorių ar kitą vaizdą iš nuotraukos į paveikslą padėjusią teleportuoti priemonę. Bet tikiu ir matau, jog ji dar sugeba švariai ne tik tepti spalvą, bet ir plauti teptukus ir struktūriškai perteikti kompoziciją. Na, piešinį valdo. To juk verta pasimokyti. Ar ne?
Alvinės Bautros (LV) diptikas - tartum banaliai madingas šių dienų pasaulines tapybos tendencijas perkošiantis artefaktas. Bet padarytas gražiai, švariai (formaliom prasmėm) ir, svarbiausia, - su idėja. Galima juk pasakoti apie savo atspindį veidrodyje, bet tai nebūtinai turi tapti užknisančiu savo problemų transliavimu į pasaulį.