2019 m. lapkričio 11 d., pirmadienis

Stiklas ir jokios ten chemijos ar juo labiau fizikos: Irina Peleckienė VDA parodų erdvėje "Krematoriumas"

Pasakysiu, nors tai bus be galo subjektyvi, radikaliai personalinė nuomonė ir netgi kvailas požiūris, jog nemėgstu stiklo. Kalbu apie stiklo meną. Kita vertus - tame nesama nieko ypatingo - nemėgstu ne tik stiklo meno. Lygiai taip pat nekenčiu keramikos - ji yra sunki ir dūžta (beje, stiklo objektai - analogiški). Nesižaviu tekstile - ją ėda kandys (stiklo negraužia net žiurkės, pelės ar kiti graužikai - bet nuo to jam tik blogiau). Tapyba - apsaugok Viešpatie! Ji smirda ir tepa (stiklas neturi nei kvapo, nei teplioja, bet vėlgi - nuo to jis nėra geresnis ar gražesnis). Koks nors konceptualaus meno judesys iš viso nekomentuotinas - tuo užsiima plepiai, ekstravertai ir nieko kito nemokantys (vėlgi - stiklas nekalba, nešoka, ir nedainuoja, o jeigu reflektuoja - tai kitais principais - t.y., jis nemąsto, jis atspindi...).
Tad esu tipas, kuris nemėgsta meno apskritai ir stiklo meno konkrečiai.
Tačiau Irinos Peleckienės paroda ILLUMINE Vilniaus dailės akademijos parodų erdvėje "Krematoriumas" tapo tuo faktoriumi, kuris gal neprivertė pamilti viso meno, tačiau paskatino įsistebeilyti į stiklo meną. (Žinoma, šioje vietoje galima būtų padiskutuoti, kiek kalbant apie instaliatyvų ir t.t., ir pan. sumanymą, kiek dar yra tikslinga vartoti "stiklo" epitetą).

Introdukcija į parodą "Krematoriumo" erdvėje. Jeigu visa paslaptingose tamsumose tūnanti erdvė kėlė reminiscencijas su Dantes Inferno, tai šis užrašas priminė tą garsiąją frazę - Pape Satàn, pape Satàn aleppe! iš VII giesmės.

Žengus žingsnį vidun ir pakėlus akis viršun, vėlgi norom-nenorom galima prisiminti Dantes jau ne "Pragarą", o "Skaistyklą", su šios skliaute degančiom 4 žvaigždėm, įkūnijančiom 4 dorybes - išmintį, teisingumą, drąsą, saikingumą.
Vaikščiojant po parodą tokiu ritmu ir tokios nuotaikos, net ir atskirus objektus galima interpretuoti dantiškai. T.y. - vieni iš jų regisi kaip savo nuodėmėmis apsipančiojusios, bausmės už tai apipančiotos sielos.

Tuomet vidurinysis parodinės ekspozicijos sluoksnis nusirėš lyg toji Purgatorio, su besivalančiomis, iš savo kūniškojo apvalkalo lėliukiškai besilukštenančiomis dvasiomis. Šis dualizmas reikšis net ir tokiame dalyke, kaip stiklinių objektų (tartum paradoksas čia išeina, kuomet stikliniai dalykai meta tokius ryškius šešėlius!) ant baltų sienų metamus violetinius siluetus.

Galop atskiri švytintys objektai ženklintų "Rojų" / Paradiso - tai tartum iš kūniškojo apvalkalo išsivadavę žmonių dvasiniai esiniai.
Vienu žodžiu - Irinos Peleckienės parodą ILLUMINE galima transliuotis literatūriškai arba mitologiškai, remiantis sava, vėlgi personalizuota patirtimi. 

Štai atskiruose dalykuose matau sofokliškąją dramaturgiją, jo Edipo ciklą -

Štai čia Edipas Tėbuose mena Sfinkso paslaptį...

... o štai - jau aklas Edipas Kolone, pasakojantis savąją tragediją Tesėjui.

Tad kuo man patiko Irinos paroda - ekspozicija, atskiri objektai ir ryšiai tarp jų?...
Tuo, kad tikrai čia egzistuoja ryšiai - tarp atskirų segmentų bei visuomos.
Tuo, kad viskas juda, veikia, alsuoja vieningu ritmu.
Tuo, kad tai iš tiesų primena 'keramiką" - na, jaučiasi materija.
Tuo, kad esama ir tekstilinio ornamentiškumo. Ir neabejotinai tapybiška (spalva kaip vienas esminių faktorių). Ir tikrai kenceptuali - idėja, turinys, sąvoka.

Tad prie ko čia antraštėje chemija ar fizika (ir tiksliau - jų "nebuvimas")?
Tuo, kad stiklo menas, regis turi aiškių sąsajų su šiomis mokslinėmis disciplinomis. Technologijos, kurių dėka smėlis virsta skaidriu dirbiniu. Optiniai reiškiniai, kurių dėka skaidri masė veikia žiūrovo akį (o tuomet impulsai eina tolyn ir gilyn). Esmė, tame, kad žvelgiant į Irinos Peleckienės ILLUMINE, medžiagiškumas (tad ir visos chemijos, fizikos bei kiti laisvi-nelaisvi menai) tarsi pranyksta, lieka tik somnabuliški šešėliai...

2019 m. spalio 8 d., antradienis

Piešinys kaip vairavimas ir plaukimas: Ievos Trinkūnaitės paroda VDA parodų erdvėje "5 malūnai"

Prisipažinsiu, kad esu sau davęs žodį neberašyti apie studentų kūrybą ir jų parodas (nebent tai verstų insitucinė būtinybė). Sunku yra su tais menų dar besimokančiais: pagirsi, tuoj nosį užvers į padebesius, pakritikuosi (net neketindamas sutrinti su žemėmis) - nuliūdinsi, demotyvuosi, sieloje paliksi randų... O ir šiaip prasideda visokios nesąmonės - štai, kokie nors privatūs ir vieši konfliktai menotyrinį gyvenimą žaloti ir traumuoti ketina. (Ech, kur dingo tos dienos, kuomet buvau sau davęs žodį nei vieno menininko stengtis gyvai nepažinti ir bendrauti su jais tik telefakso, teletaipo ar telegrafo pavidalais?...) 
Be to, paskutiniu metu nebesinorėjo apie nieką rašyti (gal menas Lietuvoje taip suprastėjo?), tačiau rudeniop prasidėjus kuo tikriausiam sezonui parodų, kurias pamačius pirštus net ima niežėti - taip norisi rašyti; pasijutau lyg kokia rujojanti kalė iš žemiau esančio kūrinio. Tik nesuvokite to tiesmukai - tai tėra METAFORA, kaip ir daugelis dar žemiau esančių teiginių: 

Ievos Trinkūnaitės kūriniai VDA parodų erdvėje "5 malūnai"

Į Ievos Trinkūnaitės kūrinius atkreipiau dėmesį dar dirbdamas konkursinėje Algimanto Švėgždos piešinio parodoje - atrankinės komisijos nariu. Pradžioje tai (piešinius) mačiau virtualiu, vėliau, jau galerijos "Akademija" salėje - kūnišku pavidalu. Kodėl atkreipiau dėmesį? Na, žinoma, suveikė didelio formato sindromas - parodose jie turi magnetinių galių (tik ne visuomet jos traukia, kartais atvirkščiai - veikia atstūmimo principu). Pritraukė dar teisingas labiau ne formos (kažką panašaus mūsų dienomis galima net įkyrokai pastebėti jau net kažkiek ir senstelėjusiame užkietėjusių paišytojų vis dar adoruojamame leidinyje "Vitaminas D" - ten tokio stilizuoto pseudofotorealizmo a la Hockney pilna, veši jis krūmynais bei palmynais), o labiau pačios medžiagos naudojimas. Pigmento lietimąsis su paviršiumi. Tiesiog skaniai suveikė. Linijos ir dėmės teisingai suvibravo. Štai, kažkas panašaus ir šioje parodoje: 

Ieva Trinkūnaitė

Taigi, kalbu apie Ievos Trinkūnaitės parodą "En el barrio" (ispaniškai tai reiškia tiesiog "kaimynystėje"). Ji, atsidariusi kaip ir minėtoji Švėgždos piešinio paroda, Vilniaus dailės akademijos naujų studijų metų atidarymo proga (galbūt) - spalio 1 dieną, veikia VDA galerijoje-parodų erdvėje "5 malūnai". 
Parodos anotacija, parašyta pačios autorės - studentiškai jaunatviška. Rašoma: "Atradimai kaimynystėje tampa brangesni už svajingą gyvenimą ant jūros kranto. Iš anksto nežinodama, kur tai nuves, neabejodama įsitraukiu į namų besisukantį laiką ir leidžiusi būti jų dalimi. Aš sukuriu šių namų tapatybę, bet taip pat esu keičiama pati". Nežinant konteksto suprasti gal yra ir painu, - kadangi esu skaitęs ir tos konkursinės dalies minėtosios autorės darbų aprašą, tai leisiu sau (ir Jums) suprasti, kad menininkė, prisipažindama, jog dar nėra labai toli nukeliavusi iš savo gimtųjų namų (pirkios, kambario, buto, Vilniaus, Lietuvos, o gal net Europos), po platųjį pasaulį keliauja pačios fantastiškiausios ir pigesnės (kartais), nei pačios pigiausios oro linijos, priemonės - kūrybos dėka. Štai iš kur tie saulės išdeginti Andalūzijos ar Bolivijos kalnynai, agavos bei kitokie vazoniniai kaktusai - iš vaizduotės (pirmasis atvejis) ir namų aplinkos (žiūrime į antrąjį kūrinį): 

Ieva Trinkūnaitė Meksika sausa adata, ofsetinė litografija

Ieva Trinkūnaitė


Bet man dar patinka ir tai, jog menininkė (taip - Ievą Trinkūnaitę jau galima vadinti menininke - et, pats pykdavau ar bent širdyje nusimindavau, kuomet mokantis kokiame nors trečiame kurse daug kas nelaikė manęs rimtu dailės kritiku, o dabar asmeniškai nusispjauti, jeigu ir žmogumi nelaiko) keliauja ne tik savo emocinėmis magistralėmis ir pojūčių autostradomis, bet ir nuodugniai žingsniuoja (it kokia pėdsekė iššniukštinėdama visus pašalius) ir grafikos vieškeliu dulkėtu. Jis gal trina kojas, spazmuoja smegenis siekiant kiek galima greičiau tai išmokti ir pamiršti - bet tradicinės technikos, tokios kaip sausa adata (derinama su ofsetine litografija), galop net puikiai teatrališkai surežisuota parodinė instaliacija su kūrybinio proceso išklotine (nuo fotografijos, eskizo iki pieštinės studijos ar atspaudo), liudija, jog einama teisingu keliu - į horizontą, link Saulės, debesų, vaivorykštės. 

Ieva Trinkūnaitė Parsivežiau iš Amsterdamo sausa adata, ofsetinė litografija

Žinoma, parodos autorė yra jaunas žmogus - tad natūralu, jog esama čia ir to (žvelgiant iš seno kerplėšos pozicijų) perteklinio fizinio džiugesio (pavadinkime tai hedonizmu), puikavimusi kūnu ir kūniškumu, jaunyste ir jaunatviškumu. Žinant, kad tokie dalykai praeina kaip kokie paskiepyti vėjaraupiai, galima to ir labai neakcentuoti. Nors bendroje ekspozicijoje tai veikia druskos ar pipirų principu. Perviršis yra nesveika ir netgi neskanu, o subalansuotas kiekis - sustiprina skonį. Čia viskas dozuotai:

Ieva Trinkūnaitė


Kaip koks p.s. 
Pačioje pabaigoje Jūs galite paklausti: "Piešimas tekste buvo paminėtas, bet kur kalba apie vairavimą ar, juo labiau - plaukimą?". Čia Jums turėsiu paaiškinti, jog vis tik kalbame apie parodą Akademijos aplinkoje, menininkę, kuri bus baigus Grafikos katedrą ir gavus šios srities diplomą. 
Mano giliu asmeniniu įsitikinimu, VDA egzistuoja trijų tipų katedros: 1) tos, kurios veikia mano vairavimo instruktoriaus principu; 2) tos, kurios laikosi vėlgi maniškio plaukimo mokytojų principų; + 3) tarpinis variantas. 
Kuomet mokiausi vairuoti, maniškis instruktorius (senyvas, piktas, nevalyvas vyriškis, bet puikus savo srities žinovas - bet tik tais atvejais, kai nedaužydavo maniškės dešinės galūnės, neteisingai įjungusios pavarą) manevravimo aikštelėje ugdydamas automobilio statymo galu į menamą, iš kelių stulpelių "suręstą" garažą, visa tai perteikdavo schemos principu ("pasižiūri į kairį veidrodėlį, pamatai kuoliuką, tuomet susuki vairą kairėn iki galo, vėl pamatai kitą kuoliuką dešinėje, pasuki vairą du kartus dešinėn...). 
Taigi, vairuotojiškos Akademijos katedros - ar bent kai kurie jų pedagogai, išmokydami tokių vairavimo schemų, labai nesunkiai per keletą metų iš žalio muilo (atsprašau - jaunimo, tai buvo arkliškas humoras!) suformuoja gatavą produktą - Menininką (iš didžios raidės). Dažnai tokio žmogaus diplominio gynimo metu būnant garbios komisijos nariu tenka į meno kūrinius žiūrėti kaip ožiui į naujus vartus - ten viskas estetiškai, konceptualiai ir kitaip yra padaryta beveik tobulai. Nei pridėsi, nei atimsi! Su viena išlyga - nekreipiant dėmesio į po dūmų uždangomis, žvakių liepsnomis besislepiančias tiesiogines dėstytojų, vadovų, profesorių įtakas, netgi jų žodines akrobatikas, fizinius pratimus ir kitokius prisilietimus. Tai geras kelias, jis tikrai padeda ir ne vienas studentas tai mėgsta. Tik paskui, įvarant automobilį į realų garažą, pamatai, kad kuoliukai dingsta, o sienos yra tikros ir nepermaldaujamos. 
Baseine, kurį lankiau antrojoje savo mokslinio gyvenimo metų klasėje, mus instruktavęs treneris elgdavosi banaliai, senoviškai ir net žiaurokai. Visiškai plaukimui negabų pilietį tiesiog mesdavo chlorkalkinių jūrų-marių tolin. Aukai grimstant kirviu arba plaukiant link plytelėmis išklijuoto kranto "šuniuku", tas baseininis Poseidonas (beje, savo viršutinio žandikaulio priekinius dantis jis dar buvo dekoravęs auksine "karūnėle" - it tikras dievas) geriausiu atveju padėdavo atkišdamas savo "žeberklą" - tokį kelių metrų ilgio pagalį - bausmės ir gailesčio įrankį, simbolį, atributą. 
Tad VDA esama katedrų, kur tave meta į menų, dizaino ir architektūros gelmes. O ten jau žinok - sugebėsi, išplauksi, skęsi kirviu - tokiu plaktuku (aišku, ištrauktas sausumon rūpestingo ugdytojų ir kolegų kolektyvo) likdamas visiems laikams. Tai irgi geras kelias. Kalbu jau apie studijas, o ne plaukimą. Tiesiog suteikus daugiau laisvės, bet šiek tiek grasinant dvimetriniais pagaliais.
Šioje vietoje Jūs vėl galite paklausti - "prie ko čia tavo tie paistalai ir Ievos Trinkūnaitės kūryba?". Klausimas teisingas. Nes manau, jog aptariama studentė ir menininkė moka, geba, pajėgia abu dalykus - ji ir teisingai įvairuoja automobilį galu į menamą (jau beveik tikiu, jog ir į tikrą) garažą ir labai šauniu šuniuku (tokiu, kokį galime sutikti jos piešiniuose) meilutytiškai plaukia žydros Meno jūros vandeniu...




2019 m. spalio 1 d., antradienis

PIEŠINYS: tarp mokėjimo ir jautrumo. Švėgždos piešinio konkurso paroda galerijoje "Akademija"


Pirmasis pagraudenimas (atsiminimas) apie piešinį.
Čia iš studentiškos pirmo kurso jaunystės. Anuomet, praeito tūkstantmečio paskutinį dešimtmetį (maždaug jo viduryje), kuomet Kaziuko metu iš buvusios Sovietų Sąjungos dar vis atvažiuodavo (senu papratimu) hipių ir šiaip menininkų, mūsų penkiaviečiame „fuksų“ kambaryje Latako gatvėje (už sienos šių eilučių rašymo metu ir vyksta aprašomoji paroda) kelioms naktims apsistojo kolegos iš Minsko ir Maskvos. Kokie trys ar keturi „frajeriai“. Nežinau, ką jie veikdavo dienos metu, tačiau vakarais su mano kambario draugais draugiškai dalindavosi arielka ir kitais gaivinančiais gėrimais ir bendra akademine patirtimi. Jie buvo atsivežę savo „mokyklinių“ piešinių (nuogos raumeningos figūros įvairiais rakursais). Maniškiai, pamatę tai, tik sunkiai atsiduso ir pagraudeno: „Mes tai taip nenupieštume...“. Ir ta proga pakėlė eilinį bokalą stipriosios...

Kęstutis Michailovas Užkulisai
Taigi – piešinys Akademijoje gali būti akademinis ir ne-akademinis. Šalyse, kraštuose į rytus nuo Lietuvos aukštosiose meno mokyklose iki šiol laikomasi klasikinio piešinio mokymo bei mokymosi principų. Individą, pradėjusį gilintis į vaizduojamojo meno subtilumus, apninka visi tie Apolonai ir Artemidės, Dianos ir Karakalos. Paskui užpuola nuogi modeliai. Dar paskui... Ir galbūt visą gyvenimą? Lietuvoje, ačiū ar ne-ačiū Mūzoms bei kitiems antikiniams dievams, to turbūt niekada ir nebuvo. Dar devynioliktajame šimtmetyje žymus Vilniaus universiteto pedagogas Janas Rustemas bei jo auklėtiniai yra pastebėję bei pripažinę, jog akademinio piešinio studijos - jų lygis, buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse nėra toks stiprus kaip, kad Sankt Peterburgo Imperatoriškoje dailės akademija. Tuo galbūt nereikėtų (ypač mūsų dienomis) ir stebėtis, nes skiriasi kultūriniai masteliai, užmojai bei reikalavimai (vis tik stipriai centralizuotoje Imperijoje menininkas atlikdavo dvaro užsakymus, o tam būdavo keliami ypač aukšti reikalavimai, kurių, pavyzdžiui nepateisino dar vienas mūsų klasikas Pranciškus Smuglevičius). Galbūt padėtis šiek tiek supanašėjo po II pasaulinio karo, kuomet tuometiniame LTSR Valstybiniame dailės institute tas sausas, kietas, įsakmus akademinis piešinys buvo ypač „sustiprėjęs“. Tai, žinoma, vyko ne be Maskvos įtakos. Kiek vėliau pančiai, varžtai ir kitokios virvės galbūt atsileido, tačiau VDA muziejaus fonduose, Piešimo katedros metodiniame kabinete matant gerai „atkaltas“ studijas iš aštuntojo ar devintojo dešimtmečių, akivaizdu yra tai, jog šio dalyko mokykla egzistavo. Ir tai turėjo tam tikrą ateitį, nes būsimieji valstybinių užsakymų vykdytojai – oficiozinių mozaikų kolūkių kultūros namams, monumentalių skulptūrų rajonų centruose, impozantiškų vitražų mokyklose ar ministerijose kūrėjai turėjo mokėti „gerai piešti“. „Lengviau“ buvo kokiems būsimiems tapytojams-koloristams ar grafikams-plakatistams bei ekslibristams, nes jų piešinys galėjo būti truputėlį kitoks. (Jau savo studijų laikais aš pats asmeniškai buvau įsitikinęs, jog tapytojais iš viso nemoka piešti – tokią mintį mano sąmonėn ir pasąmonėns primygtinai kišo anglimi ant vyniojamojo popieriaus atlikti nukaršusių pozuotojų eskizai. Kita vertus, tose kompozicijose jautėsi struktūra ir achromatinis tapybiškumas – kokie grubūs ir kartais nevalyvi jie atrodė...). 

Tomas Stanaitis Brolija
Antrasis pagraudenimas (atsiminimas) apie piešinį.
Prieš kelis metus pradėjęs dirbti Vilniaus dailės akademijoje (ne – ne dėstytoju, o vienu iš administracijos darbuotojų), pamenu epizodą, kuomet iš Senųjų (tikrai senų) rūmų su dviem vis dar jaunais bei perspektyviais piešimo dėstytojais ėjome į kitoje Vilnelės pusėje esančius Naujuosius (ne tokius jau ir naujus) rūmus. Pusiaukelėje sutikome iš piešimo užsiėmimo paskaitos einančią studentų porelę. Savo profesūrai jie pasakė, kad į paskaitą pozuotoja atėjo, tačiau daugiau kolegų daugiau nebesusirinko, todėl patys irgi eina kitur. Kur – nesukonkretino. Ką ši situacija iliustruoja? Žinoma, kad studentų abejingumą ir nemotyvavimą, bei nenorą žvelgti plačiau bei giliau. Juk fantastika yra būti su modeliu „tête-à-tête“ ir studijuoti jo raumenis, kaulus, visas sausgysles bei jų pozicijas pagarbioje vienumoje! Kita vertus, paskui pats pradėjau mąstyti – o gal dabar to (bent mūsų platumose) nebereikia? Kam tos akademinės studijos ir visa patyrusi, bet prastai apmokama profesūra? Kam tie gipsiniai biustai ir torsai? Menas juk nužingsniavo savo keliu, akademijos su savo akademizmais liko arba Rytuose, arba komercinės paklausos toliuose. Galop, yra visokiausi „jūtūbai“, kur ne vienas korifėjas dalinasi savo patirtimi bei profesinėmis paslaptimis... Ai, bet aš tai tų studentų vietoje būčiau pasilikęs. Nes ką išmokti, to ant kupros nešioti tikrai nereikia.
Matyt pernelyg daug jau čia įsigilinau į akademinio piešinio problematiką. Tačiau verta pastebėti vieną dalyką – puikus akademinis pasiruošimas garantuoja tam tikrą veiksmų laisvę – mokėdamas nupaišyti įspūdingiausiu rakursu, gali pritrenkti, abstulbinti žiūrovą. Regėdama tą virtuozišką išmonę, auditorija tikrai pradės ploti, reaguoti kitomis ovacijomis. Profesine prasme tai taip pat užtikrina ir kažkokius amatininkiškus užsakymus – nuo Bažnyčios iki Prezidentūros. Galbūt koks turtuolis, neapsiribojęs reprodukcija ant drobės, klasikos kopija ar naujo muziejaus ekspertų konsultacija, taip pat užsimanys pateikti individualų užsakymą. Vis tik bent mūsų kontekste (ir tai jau yra nuo XIX amžiaus – tą net galime pavadinti „Oleškevičiaus kompleksu“ – buvo toks tapytojas-akademistas, puikiai mokėjęs piešti, komponuoti ir derinti spalvas, tačiau buvęs nuobodžiu kaip III pasaulinis karas) yra dažnas atvejis, kuomet puikiai mokantis piešti menininkas neturi vaizduotės. Ir atvirkščiai – intelektu bei fantazija apdovanotas, nenori, nesugeba ir net nekenčia piešinio.

Tymoteusz Tryzno Laikas (triptiko dalis)
Tad kokia yra Algimanto Švėgždos pozicija Akademijoje?
Kažin ar galima sakyti, kad A. Švėgžda buvo piešėjas–virtuozas. Pasklaidžius net ir studentiškus senų laikų piešinius, matyti, kad to tariamo mokėjimo ir gebėjimo kitų mokykliniuose užsakymuose yra kur kas daugiau... Bet yra vienas (tiksliau – du) BET. Šio lietuvių meno klasiko (tikrai klasiko – visomis prasmėmis ir be jokios užslėptos ironijos) piešinius aprašiusi Aleksandra Aleksandravičiūtė yra pastebėjus kelis esminius dalykus. Vienas, kad „nepaneigsi išorinio Švėgždos pieštų daiktų kuklumo, nereikšmingumo“. Kitas, jog „grafinė Švėgždos kūryba labai individuali, išskirtinė savo meto Lietuvos dailės aplinkoje“ [Algimantas Švėgžda. Laimės šulinys, sudarytoja Ramutė Rachlevičiūtė, Vilnius, 2019, p. 118, 126].  Čia tik galima pritariamai linkčioti galva ir antrinti. Nors dėl mokyklos sukūrimo tai reikia pastebėti, kad aštuntojo dešimtmečio gale – devintajame dešimtmetyje bent jau toje pačioje VDA Grafikos katedroje tikrai buvo labai stiprios „švėgždiškos“ kruopščiosios empatijos supamai aplinkai tendencijos. Fiziškai tai reiškėsi nedideliais formatais, kruopščiu štrichavimu, natūralistiniu–foto realistiniu vaizdo fiksavimu. Minėtas kuklumas ir nereikšmingumas irgi koreliavo su šiais materialiais aspektais.
Turbūt nereikėtų net to aiškinti, bet nepropaguodamas akademinio piešinio kaip idealo (na, kur jau ten – nėra aptariamuoju atveju tos patosinės gražbylystės!), Švėgžda buvo geras piešėjas. O geru piešėju jį darė du dalykai – mokėjimas ir jautrumas. Piešti Švėgžda mokėjo – tai matome tokiuose elementariuose ir net aiškinti neprivalomuose dalykuose kaip struktūriškumas, tonalumas, tikslumas. Kita vertus (ir šitą yra paaiškinti dar sunkiau), Švėgžda sugebėdavo sukurti ypatingą atmosferą – tai, kas paprastą piešinį iš tartum elementarios mokamosios priemonės (žvelgiant akademiniu aspektu) paversdavo meno kūriniu.
Manau, kad būtent tokia yra, turėtų būti (gal ir yra?) VDA garbės profesoriaus Algimanto Švėgždos (1941–1996) vardo Baltijos šalių aukštųjų meno mokyklų studentų piešinių konkurso parodos misija.  Dar geriau ir „kiečiau“ būtų, jeigu tokia (mano kuklia asmenine nuomone) būtų ir piešinio dėstymo metodikos bei visos ideologijos (tegul tai skamba ir labai skambiai) misija. Tiesiog Švėgždos pavyzdys norinčius matyti ir mąstyti kaip koks pavyzdys galėtų ir turėtų užkrėsti koks turi piešinys, kad jam reikia ir mokėjimo, ir vaizduotės (kad ir fantazijos atkreipti dėmesį į daiktus...). 

Ieva Trinkūnaitė Nežinoma šalis
 Apie šių metų parodą
Buvau šių metų konkurso parodos atrankinės komisijos nariu, tad galėčiau tarti, jog būtent tomis dvejomis kategorijomis (mokėjimo ir jautrumo) remdamasis dėliojau savas preferencijas. Nekorektiška turbūt būtų skelbti, ką laikau savo favoritais, o kokie yra kitų pasirinkimai. Žinoma, kad jie yra netapatūs. Lygiai taip pat aišku, kad bet kuris konkursas (tad šis – ne išimtis) veikia remiantis teisingumo ir neteisingumo principais. Teisybės tiesiog nėra ir negali būti. Tiesa slypi kažkur kitur. Net ir pats „blogiausias“ piešinys, jeigu jo autorius juo tiki, yra geriausias jo paties vidiniame konkurse. Bet ne apie tai. Kalbėkime apie kolekciją ir apie ekspoziciją. Šiuometinė A.Švėgždos piešinio kolekcija nėra didelė. Ne visi dalyviai užsieniečiai atsiuntė atranką praėjusius savo kūrinius. Galbūt tame slypi kažkokia spraga (nors kita vertus, nuo spragų kažin ar įmanoma apsidrausti tokio pobūdžio „trūkumų“ – pavyzdžiui, visuomet gali kilti pagrįstų klausimų dėl geografinių ribų – kodėl dalyvauja žmonės iš tokių ir tokių šalių bei būtent tokių akademijų). Bet kameriškesnis mastelis kartais tik sustiprina kolekciją, paverčia ją labiau aprėpiama ir suvokiama. Šiuo atveju, manyčiau, atsitiko būtent taip. Mažesniame kiekyje labiau „groja“ ir mažesni formatai – beje, žvelgiant jau ekspoziciniu aspektu, tas didelių-mažų parametrų disbalansas veikia kaip pliusas. Konceptualiai sakyčiau, kad esama švėgždiško mokėjimo (na, tai tikrai ne tas akademizmas, apie kurį kalbėta aukščiau – čia mokėjimas tai teisingas grafito, tušo, popieriaus, kartono, drobės ar kitos priemonės bei medžiagos pavartojimas, tiesiog kultūringa jų simbiozė) ir pakankamai daug jautrumo aplinkai – nesvarbu, kaip į ją būtų pažvelgta – ironiškai (šio gebėjimo esama ypatingai daug) ar lyriškai (na, dabar gal nėra pats geriausias laikas lyrikai). Manau, kad abiejų šių pradų susijungimas yra natūrali tolimesnės kūrybos pasekmė. Dabar tik belieka pasidžiaugti, jog bepročių, užsiimančių tokia veikla kaip piešimas dar vis yra – vienas iš šios parodos tikslų juk toks ir yra...

Žilvinas Bražukas Animals of Google

2019 m. gegužės 8 d., trečiadienis

"Meistrystė" Vroclave - Vilniaus dailės akademijos paroda Vroclavo dailės akademijoje


Pradžioje apie Vroclavo dailės akademiją
Netikslu taip vadinti šią aukštąją meno instituciją. Tikras jos pavadinimas: Akademia Sztuk Pięknych im. Eugeniusza Gepperta we Wrocławiu. Lietuviškai tai skambėtų: Eugenijaus Geperto vardo vaizduojamųjų menų akademija Vroclave. Eugeniusz Geppert (1890–1979) Lvovo/Lvivo mieste gimęs tapytojas, studijavęs Krokuvoje ir globotas legendinio Jaceko Malczewskio, dar priklausęs „Koloristų“ judėjimui ir „Zwornik“ grupuotei. Būtent jis 1946 metais tapo pirmuoju Vroclave (vokiškajame Breslau) įkurtos Dailės akademijos rektoriumi (2008 m. ši pavadinta jo vardu). Šioje akademijoje yra Tapybos ir skulptūros, Grafikos ir medijų meno, Keramikos ir stiklo, Architektūros ir urbanistikos katedros (departamentai, skyriai).
Dar Akademijoje – jos pirmajame aukšte, yra galeria NEON – „Neono galerija“, kurioje ir vyko Vilniaus dailės akademijos paroda „Meistrystė“.
Gal užtenka istorinės ir statistinės informacijos. Pasidalinsiu asmeniniais įspūdžiais. Kuomet mūsų kuratorius, globėjas, lietuviškųjų reikalų ambasadorius Vroclavo E. Gepperto dailės akademijoje Rytis Konstantinavičius vedžiojo po instituciją, supratau, kad ji labai didelė. (O mūsiškė – žiauriai maža ir ankšta). Tačiau „Neono galerija“ mažesnė už „Titaniko“ parodų sales. Ir tai yra ir gerai, ir blogai.
"Stickeris" Vroclavo dailės akademijos hole. Aktualus visur. Įvairiose šalyse, skirtingose akademijose...
Vienas iš gerumų yra toks, kad dar 2018 metų spalį „Titanike“ vyko būtent Vrocalvo E. Gepperto dailės akademijos dėstytojų paroda, akcentavusi grafikos ir keramikos „laukus“ bei „medijas“. Tai buvo renginys per abejus galerijos aukštus, kur matėme kietą – visomis prasmėmis, grafiką ir keramiką. Po to lenkų kolegos pakvietė „revanšo“ Vroclave.
Tai buvo iššūkis ir pagarbos ženklas viename.
Iššūkis, nes apskritai bet kuri reprezentacinio pobūdžio renginiai yra sudėtingas dalykas. Ypač kalbant apie meną ir kultūrą. Menas, atstovaujantis kažkam – institucijai, tautai ar valstybei tartum ir atlieka šalutinę funkciją. Arba tiesiog sėdi ant kelių krėslų. Čia jau ir prasideda kolizijos...


Rytis Konstantinavičius it koks Vergilijus mus pavedžiojo po Vroclavo akademiją. Uf... Čia vitražo studija...
O čia viena iš keramikos studijų - esmė tame, kad eidamas balkonėliu, gali matyti - ką kas (studentai) veikia. Gridnys - jokių laminatų, plytelių etc. - visur normalus betonas
Grafinis dizainas...
Keramikų krosnis - Europoje tokių mažai



Stiklo dirbtuvės su nuolat veikiančia krosnimi

Pirmadienis - stiklo studentai dirba
Ką čia ir kalbėti - eksplikacija... Šiaip jeigu būčiau VDA studentu - būtinai nuvažiuočiau į Vroclavą. Kultūrinių skirtumų nėra, apie Lietuvą kuo geriausia opinija, Akademija - nuostabi
Apie parodos „Meistrystė“ idėją
Šios parodos, o ir teksto epigrafu galėtų būti pirmieji populiarios lietuvių liaudies dainos-šokio-žaidimo žodžiai: „Jurgeli, meistreli, mokyk savo vaikus...“. Dainuodavau, tai antrindamas darželio auklėtojoms ir mokyklos mokytojoms, savoje vaikystėje. Esminis konceptas čia slypi tame, kad mokytojas rodo, o mokinys kartoja. Ir juk tokia yra bet kurios akademijos, bet kurio instituto ar kolegijos – t. y. meno ugdymo įstaigos esmė. Vienas rodo, kitas kartoja. Ir nesvarbu, kas tai būtų. Klasikinis gipsinių „štampovkių“ štampavimas koreguojant pleiskanotam profesoriui ar pezėjimas apie meninį tyrimą kokiam pseudomoksliniam nukaršėliui pritariamai linkčiojant smakru...
Iš tiesų šios parodos mintis galvoje formavosi kur kas anksčiau. Galvojau apie socialinį meno aspektą. Ne vienas menininkas pasaulyje ir Lietuvoje (arba atvirkščiai) yra specialistas pagal vieną diplomą, tačiau savojoje „alma mater“ dirba pagal kitą amplua. Čia kaip toje Stingo dainoje apie anglą Niujorke. Skulptorius tarp keramikų ar monumentalistų, tapytojas tarp grafikų, poetas tarp novelistų ir t.t., ir pan.


Galerijos "Neon" vaizdas. Vroclavo dailės akademijos plotas gal ir didesnis, tačiau galerijos (bent jau "Titaniku") VDA lenkia. Tačiau sienos, nudažytos magnetizuotais dažais, grindys - jokių plytelių - labai gerai! Eksponuoti buvo lengva ir malonu.
Bendras parodos vaizdas. Taip jau kolekcija architektūriškai susidėliojo, kad nuo ryškių spalvų buvo nugravituota link žemiškų. Ara atvirkščiai. 


Simonas Kuliešis Dream, 2019, aliejus, drobė, 190x250 cm.
Pirmapradė tapyba, kurioje svarbus spalvinis taktiliškumas, gestas ir žestas.
Jonas Čepas Per angas 2018/19, popierius, medžio raižinys, 134x108 cm.
Jonas yra ekspresionistinė stichija, kuri gremžia medį ir spalvą

Bendras vaizdas. Pirmajame plane - Jurgitos Jasinskaitės keramika - toks lietuviškas agrokultūrizmas...
  
Marijos Marcelionytės spalviniai šokiai. Disco dancing I-IV, 2018, šilkografija, 76x53 cm

Ievos Skauronės tapyba - čia irgi rėžė šukėmis ir prisilietimais atspaudavimai bei kolorizmai
Liucijos Kvašytės neandertalietis ir jo naujoji/senoji mada

Rimvydas Kepežinskas KUKU 2018, medžio raižinys, 71x128 cm. Čiurlioniškai džiazinis muzikalumas
Algimantas Kensminas Apsivalymo ceremonija 2018. Organiškai ta kūlgrinda įsiliejo į erdvę
 
Galinė siena - Lina Blažiūnas, Jonas Aničas, Dovilė Dagienė (iš kairės dešinėn).
Piešinys, skulptūra, fotografija - gal čia ir yra parodos koncepcijos esmė?
Man patiko ta betoninių atspalvių siena.

Dovilės Dagienės sidabriniai užtemimai su dviem saulėm
Skulptūra versus skulptūra. Kultūra versus kultūra.
Arvydas Ališana (Žmogus-medis 2009, bronza, h 189 cm) ir Jonas Aničas (Stebėtojas 2017, metalas, pjovimas, 160 cm)

Jono Aničo stebėtojas. Čia jis - keturakis

Linas Blažiūnas Altea 2018, popierius, pieštukas, akvarelė, 70x106 cm. Meistriškai jautrus piešėjas

Rokas Dovydėnas Plėviakojis versus Louhan Vroclavo fone. Gerai, tinka!

Aistė Kalvelytė Šiuolaikinis žmogus / Senamadiškas mąstymas 2018 (molis, angobai, glazūra, formavimas) - lankytojams labai patiko! 






Čia svarbiausias - Kristės Kibildytės-Klimienės stalas dešinėje (Nepaviršutiniškas paviršius). Profesoriai, lektoriai, studentai, tiesiog jį glostė.

Dalios Juodakytės Antikinis futbolas - skaitmeniai piešiniai. Labai tinka "meistrystei" formos ir konceptualumo prasmėmis.
Popierinis vienas Aistės Kisarauskaitės aras - "suzipintas" varinatas
 
Vėlgi bendras parodos vaizdas. Fantastiška erdvė...
Apie parodos „Meistrystė“ koncepciją 
Tačiau lenkų vroclaviškių kolegoms pasiūlius, tai tapo ne tik socialiniu tyrimu, bet ir reprezentacine išraiška. Ir atspirties tašku tapo legendinis Vilniaus jėzuitų akademijos profesorius Konstantinas Sirvydas (1579–1631) ir jo 1621–ųjų metų aiškinamasis trijų kalbų – lietuvių-lenkų-lotynų žodynas [Dictionarium trium linguarum, in usum studiosae Iuuentutis, auctore Constantino Szyrwid e Societate Jesu, Vilnae]. Jame juodu ant balto lenkiškai sąvokai mistrzostwo pateiktas lotyniškas (magisterium) ir net keli lietuviški atitikmenys – menas, meistrystė, mistriste.
Meistrystė ir menas, ars ir techne dar nuo Antikos ir Viduramžių yra panašios, bet ne visai tapačios sąvokos. Manau, kad meistrystė yra susijusi ne tik su tokia didžiai įpareigojančia meistriškumo, bet ir tiesiog darymo, rankų darbo, fizinių pastangų prasmėmis. Ir turbūt antikiniai ar viduramžiški klasikai man pritartų. Tikiuosi, nes būtent ant tokio semantinio siūlo ir buvo veriamas visas pasakojimas.
Apie tapatybę
Kita vertus, jau kūniškai formuojant visą kolekciją (prisipažinsiu, kad šiomis dienomis vykusi VDA doktorantų paroda „Titaniko“ parodų salėse buvo netgi šiokiu tokiu torčiuku ant padėkliuko), pradėjau netgi ne mąstyti, o matyti, jog kalba (gal čia tas Sirvydas „kaltas“?) sukasi kur kas daugiau (ar mažiau) nei apie meistrystę. Kalbame apie LT tapatybę mene. Apie moderniai ar postmoderniai suprastą, suvoktą lietuviškumą. Galime tai neigti ar teigti, tačiau tai vis tiek egzistuoja (panašiai kaip ateistas vis tiek yra tiesiogiai susijęs su Dievo buvimo ar dievo nebuvimo problematika). Pats kaip tas Šv. Tomas Netikėlis supratau, kad lietuviškumas, Lietuvos meno tapatybės idėja ir koncepcija turi turinį. O tas turinys įsikūnija formoje. Forma egzistuoja nuo linijos, nuo kūniško prisilietimo iki to fizinio pavidalo buvimo erdvėje (fizinėje, mentalinėje ir panašiai). Dar buvo labai keista matyti, kad lietuviškas meninis temperamentas slypi žemiškuose ir organinės kilmės pigmentuose (nesvarbu apie kokią dailės sritį kalbėtume) ir agro-kultūra kaip ikonologinio lygmens išraiška (žemės ūkis, medžioklė ir rankiojimas tųno tiesiog pasąmoniniuose beveik kiekvieno menininko mąstymo ir matymo reikaluose)...















Parodos atidarymo kalbėtojai (iš kairės dešinėn) - Vroclavo dailės akademijos rektorius Piotras Kielanas, Vilniaus dailės akademijos rektorius Audrius Klimas, puikus menininkas, Lietuvos meno ambasadorius Vroclave Rytis Konstantinavičius ir kiti.
  
Atidarymo ir (keletas) darymo akimirkų - Jono Aničo nuotraukos



Pridėti antraštę


At(si)minimui -
Vidas P (toks parodos kuratorius) ir Akademia Sztuk Pięknych im. Eugeniusza Gepperta we Wrocławiu rektorius Piotr Kielan.