2018 m. gegužės 9 d., trečiadienis

Ties riba: Eimantės Šimkutės ir Kazimiero Jackevičiaus parodos


„Ties riba“ – taip pavadinau šį tekstą ne (ar ne „tik“) dėlto, jog aprašomųjų objektų – dviejų parodų terminai baiginėjasi, baigiasi, jau pasibaigė... Kalbu apie du jaunus menininkus. Gal net ir ne menininkus (šiais laikais menininkais gali būti vadinami ar vadintis visi, tad kur kas išskirtiniau yra kažko nepavadinti menininku), o dar jaunus autorius. Kazimieras Jackevičius Vilniaus dailės akademiją baigė prieš metus, Eimantė Šimkutė netrukus ginsis savo diplominį darbą bakalauro laipsniui įgyti. Juos sieja ta pati – Monumentaliosios tapybos katedra, studijos būtent joje. Jų parodos veikia/veikė skirtinguose ekspoziciniuose taškuose – ne ŠMC ir net ne „Titanike“, o „Krematoriume“ (Eimantės atveju) ir Karininkų ramovėje (Kazimieras). Skiriasi parodų dydžiai – Eimantės paroda ne tokia jau ir didelė (nes egzistuoja palyginus nedideliame ekspoziciniame plote), Kazimiero paveikslai, sukabinti traukinuko principu, okupavo net dvi kultūrinę-militarinę paskirtį atliekančios erdvės sales. Eimantė eksponuoja visiškai naujus, šviežius darbus. Tai savotiška repeticija prieš gynimus. Kazimierui vienas barjeras – tas formalusis, akademinis, jau baigtas. Tad jis pateikia savotišką retrospektyvą. Parodinėje kolekcijoje pateikti ir keleto metų senumo, ir naujesni darbai. Tai savotiškas vieno trumpesnio-ilgesnio periodo užantspaudavimas. Nes juk kam rengiamos parodos? Kaip liudija Eimantės atvejis – savotiškam pasitikrinimui, išsibandymui kūrybos perkėlimui ne į tokią saugią ir komfortišką zoną (kurioje reiia spręsti ir eksponavimo problemas, ir įsitikinti, jog kitame, „svetimame“ kontekste artefaktai gali prabilti kitaip – nebūtinai geriau, blogiau, bet kitaip). Kazimiero paroda liudija ir kitokią parodos reikiamybę (kalbame apie menininkų tikslus) – tai yra savotiškas permąstymas, analizavimas kas jau buvo – tam, kad gręžiantis į nueitą kelią būtų žygiuojama tolyn.

Eimantė Šimkutė Camera obscura 2017
Kazimieras Jackevičius Skilęs sapnas 2014

 Abu šie menininkai yra ties riba. Ta riba yra labai paprasta, o kartu sudėtinga. Pradėti savo kaip laisvo ir savarankiško menininko kelią yra be proto įdomu, ir (kartu) sunku. Akademija iki šiol veikia (veikė ir veiks – bent jau taip spėju) kaip savotiškas šiltnamis, inkubatorius. Nes viena yra save realizuoti kaip menininką tarp kitų tokių pačių (iš tiesų tai visai ne tokių pačių ir dažnai siekiančių visai ko kitko; galop – tarp studentų, būkime atviri, esama labai daug, gal net dauguma, kurie ir nežino ko nori ar nenori nieko), visai kita – „karo lauko“ sąlygomis. Gyvenimas juk yra karas, kuriame nėra nugalėtojų. Banalu ar ne? Bet taip yra. Akademijoje (kalbu apie tapybines disciplinas, kurioms atstovauja dvi katedros – „molbertinės“ tapybos ir „monumentalios“) šiuo metu dėstančius dėstytojus (savo ruožtu ir studentus) šiuo metu galima suskirstyti į dvi kategorijas: 1) tuos kurie rengia menininkus; 2) tuos kurie ruošia menininkus. Koks skirtumas tarp šių dviejų veiksmų – „rengimo“ ir „ruošimo“. Pirmuoju atveju jau kokiame antrajame-trečiajame kurse studentas yra įspraudžiamas į Neklystančio Menininko futliarą. Antruoju – jam dar vis leidžiama studijuoti. Nekalbėsiu, kad ir vienas, ir kitas atvejai turi savo privalumų ir trūkumų. Vis tik manau, kad studijų procesas yra tas palaimingas laikotarpis (turbūt taip sprendžiu remdamasis savo asmenine patirtimi, tegul ir nesimokiau tapybos), kuomet yra oficialiai leidžiama klysti. Skamba baisiai. Taip, skamba baisiai, nes menininkai privalo klysti nuolat. Patikslinsiu – klaida yra neišvengiama eksperimento, laboratorinio darbo, studijavimo ir analizavimo pasekmė ar net rezultatas. Pamenu, kuomet kai mokiausi piešimo, maniškis mokytojas man griežtai draudė naudotis trintuku. „Nutrynęs klaidingai pažymėtus taškus ar nubrėžtas linijas, nežinosi, kaip reikia nupiešti gerai“, – komentavo maniškius „liapsusus“ dėstytojas. Patogu būti Neklystančiu Menininku (nors įgudę profesoriai ir reiklios gynimo komisijos ar nieko nereikšiantys recenzentai vis tiek suras ką pasakyti blogo), bet tai yra pavojingas ir dažnai niekur nevedantis kelias. Tiksliau – tas kelias veda. Kartais to kelio pabaigoje šviečia Laimės žiburys arba Šlovė/Garbė. Tačiau esmė slypi tame, kad anksčiau ar vėliau, tas jau antrajame-trečiajame kursuose Neklystančiu Menininku tapęs individas jau po visų formaliųjų studijų turės (nori ar nenori – tiksliau, jeigu nori kažką pasiekti) turės grįžti ten pat, iš kur buvo atėjęs. T. y. vis tiek išbandyti save klaidose ir klystkeliuose, nuopuoliuose ir nuodėmėse. Čia nekalbu apie moralinius nutikimus, o viso labo apie meno darymą. 
 
Kazimieras Jackevičius Atminties atspindžiai 2017

Eimantė Šimkutė Autoportretas 2015
 Eimantė ir Kazimieras (mano nuomone) nėra Neklystantys Menininkai. Bent jau šiuo metu. Ir tuo labai džiaugiuosi. Tiek jos, tiek jo atvejais turiu ką pasakyti – kas yra „blogai“, o kas – „gerai“. Antai, Eimantės tapyboje esama ir netolygumų (kalbu apie netolygią, tiesiog tarp figūratyvo ir dekoratyvios abstrakcijos gravituojančią plastiką ar net literatūrinį pasakojimą – pavadinkime jį naratyvu; galop veikia ir dar tas „akademinis“ murzinumas spalvos sampratoje), Kazimiero tapyboje galima įžvelgti tam tikro epigoniškumo (keistoka, kuomet jaunas žmogus dirba kaip XX amžiaus 7 dešimtmetyje, tam tikro plastinio netolygumo čia taip pat galima užčiuopti). Vadinkime tai „klaidomis“. Bet iš tiesų tai nėra jokios klaidos, nuodėmės ar nuopuoliai. Tai yra natūralus ieškojimų produktas (ne rezultatas), savotiškas šlakas, be kurio neįmanomas tauraus metalo išgavimas. Tad kokie yra E. Šimkutės ir K. Jackevičiaus „gerumai“ (privalumai ir stiprumai)? Pirma, eksperimentinė drąsa. Nebijojimas išbandyti savo jėgas ir tame, ir tame. Manau, jog tai yra ženklas, demonstruojantis abiejų menininkų drąsą (be šio dalyko tapyboje nėra ko veikti). Su tuo tiesiogiai yra susijusi eksperimentavimo, analitinio protavimo faktoriai. Tai rimta. Kalbant apie individualius požymius – Eimantė, be jokių abejonių, yra jautri tiek vaizduojamam subjektui, tiek pasakojamam objektui, tiek viso to fiziniam realizavimui (medžiagai, formai, tiesiog dažui ir spalvai). To jautrumo apstu ir Kazimiero tapyboje – ir smagu matyti laisvę spalvą tiek išrėkti, tiek subtiliai išdeklamuoti. Visa kita – tolimesnio kelio ir darbo reikalai. Tad ir sakau, jog abu menininkai yra ties esmine riba. Toliau matau (žvelgdamas iš šono) geras perspektyvas. 

Eimantė Šimkutė
Kazimieras Jackevičius
Eimantė Šimkutė

Kazimieras Jackevičius

2018 m. balandžio 18 d., trečiadienis

MĖGSTU MODERNIZMĄ (IR KITUS DALYKUS): Eglės Maskaliūnaitės-Butkuvienės keramikos paroda "Kelionė" VDA "Krematoriume"


Atsitiko tai, kas turėjo atsitikti.
Dar 1999 metais magistro laipsnį VDA Keramikos katedroje įgijusi Eglė Maskaliūnaitė surengė savo pirmąją personalinę parodą. Ir įvyko tai ne bet kur, o tos pačios alma mater erdvėje – buvusiose dujinėse keramikos krosnyse, vadinamajame Krematoriume. Mahometas atėjo pas kalną, kalnas laukė Mahometo. Ar atvirkščiai. Keramika grįžo prie krosnių. Krosnys jos kantriai laukė. Gražu ir neįtikėtinai tikėtina.
Savo parodą menininkė pavadino „Kelione“. Kiekvienas žmogus išgyvena savąsias keliones. Menininkai – taip pat. Vienos jų trumpesnės, kitos – ilgesnės. Kalbu ne apie gyvenimą nuo gimimo iki mirties, o tiesiog pasirodymų ritmiką. Dvidešimt metų – tai ganėtinai ilga kelionė. Visa tai puikiai atsiskleidžia ir artefaktuose. Juose esama savotiško užkonservavimo („užvekavimo“) viso to, kas vyko ne tik E. Maskaliūnaitės gyvenime, bet ir lietuviškoje keramikoje apskritai. Esama čia ir klasikinės – iš liaudiškosios puodininkystės, Liudviko Strolio katalizuotos mokyklos reminescencijų, ir praeito amžiaus tautinės keramikos „aukso amžiaus“ (tai vyko aštuntąjį-devintąjį dešimtmečiais) inspiracijų, ir, galop, žvelgimo į priekį – naujų horizontų paieškų. Nes juk kiekvienas keleivis kelyje, sąmoningai ar nejučiomis dairosi ne tik per petį atgal („koks kelias įveiktas?“), bet ir žvelgia priekin („kas laukia prieš akis?“). Tokio mąslaus žvelgimo, meditatyvaus dairymosi atgal ir pirmyn yra ir Eglės darbuose. Manau, kad tame slypi bet kurio meno kūrinio ar, labiau, jų visumos, didesnės kolekcijos privalumas. Aišku, kaip ir bet kurioje kelionėje ar net elementariame keliavime, dar dairomasi ir į šonus. O tuomet akis gaudo ne tik esminius dalykus, bet ir visokias smulkmenas, detales. E. Maskaliūnaitės parodos visumoje esama ir tokio „pasibarstymo“, tiesiog netolygumo, kuriame gali kilti klausimų apie vieningumą, apie bendrystę tarp atskirų objektų, apie jų „susigrojimą“.

Eglė Maskaliūnaitė-Butkuvienė Kaimo daiktai 2015, molis, glazūra, redukcinis degimas, 1000 °C
Kaimo daiktai - man kaip žiūrovui turbūt vienas patraukliausių kūrinių. Galbūt simpatijas kelia tapybiškas šių objektų pobūdis - subtilus koloritas, taip pat vykęs natiurmortiškas išeksponavimas a la Ričardas  Povilas Vaitiekūnas.

Eglė Maskaliūnaitė-Butkuvienė Žiema Ventspilyje 2014 akmens masė, porcelianas, glazūra, 1400 °C
Ši kompozicija kelia reminescencijas su biormorfiška ir elegantiška Liucijos Šulgaitės ir praeitų dešimtmečių lietuviška keramika gerąja prasme. 

Eglė Maskaliūnaitė-Butkuvienė Sudalinimas 2017 molis, glazūra, 1000 °C
Šis darbas atvirkščiai -  regisi ne retrospekciškas, o futurologinis. Daug kam iš kalbintų žiūrovų jis primena motociklininko šalmą. Man taip pat. Smagus glazūrų blizgesys

Mano nuomone (bet gal tai neišprususios akies ir kitų pojūčių padarinys?), E. Maskaliūnaitė unikaliausia yra ten, kurioje palieka daugiau vietos atsitiktinumui, medžiagos ir technologinėms galimybėms, kur griežtos formos yra apgaubiamos subtilesnio rūkelio, ten, kur gamta nustelbia (gal ne nustelbia, o pasubtilina) kultūrą ir žinojimą, kur išankstinius įsitikinimus ir planus koreguoja išoriniai ir nevisuomet prognozuojami dalykai.
Nes kaipgi be staigmenų ir netikėtumų kelionėje ir mene?

Eglė Maskaliūnaitė-Butkuvienė Nežinomybė  ir Drugys 2016 akmens masė, anagamos degimas, 1300 °C
Šie du objektai - patys laisviausi (formos prasme) ir patys rytiškiausi (charakteriu).

Eglė Maskaliūnaitė-Butkuvienė Pirmapradiškumas 2016 akmens masė, anagamos degimas, molis, glazūros
Štai ji - tradicija lietuviškoje keramikoje - biomorfizmas, erotika, seksualumas. Plius subtilumai formoje ir kolorite.

Eglė Maskaliūnaitė-Butkuvienė Stebėtojas 1 2017 molis, glazūra, redukcinis degimas1000 °C
Tiesiog ilgaausis. Arba stebėtojas.

Eglė Maskaliūnaitė-Butkuvienė Pusiausvyra (mėgstu modernizmą) 2017 akmens masė, anagamos degimas, 1300 °C (toliau - Kryžiažmogis 2017)
 Simboliškas pavadinimas, taikliai apibūdinantis autorę. 

E. Maskaliūnaitės-Butkuvienės keramikoje grumiasi, rungiasi, glamonėjasi, mylisi, bučiuojasi, kandžiojasi modernizmas ir postmodernizmas, natūra ir kultūra, porcelianas ir akmens masė, redukcija ir anagama, griežta forma ir atsitiktinumas, formalizmas ir literatūriškumas,  Kryžiažmogis ir Stebėtojas...

2018 m. balandžio 6 d., penktadienis

NEGAILESTINGAI APIE GAILESTINGUMĄ

Alternatyviojoje Vilniaus dailės akademijos ekspozicijų erdvėje – buvusiose Keramikos katedros dujinių krosnių patalpoje, vadinamoje „Krematoriumu“ savo tapybos darbų parodą pavadinimu „Gailestingumas“ surengė Regina Pečiulytė.
 
Regina Pečiulytė Angelai
 
Regina Pečiulytė Miesto šventė
 R. Pečiulytė yra paslaptinga menininkė, kurianti dar paslaptingesnę tapybą. Paprastai paslaptingu menininkas būna jau vien dėl to fakto, kuomet jis nebūna ypatingai socialiu – nedalyvauja grupinėse parodose ar kitokiuose meniniuose įvykiuose, nepriklauso ir netapatina savęs su kokia nors dailininkų grupuote ar sambūriu. Paslapties menininkui taip pat paprastai suteikia koks nors jo išskirtinis atėjimas į meną. Reginos atveju, pasufleruosiu, taip pat esama tokių aspektų. Pats, studijuodamas dailės istoriją ir teoriją Vilniaus dailės akademijoje praeito šimtmečio paskutinįjį dešimtmetį, su šia būsima menininke susitikdavau tuose pačiuose koridoriuose ir auditorijose, galop, netgi kartu piešdavome ir tapydavome bendroje studijoje (kalbu apie tuos neatmenamus laikus, kuomet būsimieji dailėtyrininkai dar sistemingai būdavo indoktrinuojami ne tik filosofinėmis ar istorinėmis disciplinomis, bet ir turėdavo išbandyti savo jėgas vizualiuose dalykuose ar bent jau akademiniame piešime). Regina, išduosiu, visuomet svajojo pereiti į Tapybos katedrą (tokiomis iliuzijomis ir lūkesčiais gyveno ne vienas būsimasis dailės teoretikas), o mes, savo ruožtu, dabar turime džiaugtis, kad to neatsitiko. Kodėl? Ogi dėl elementarios priežasties. Manyčiau (tai mano asmeninis požiūris), kad taip, menininkui, ypač atstovaujančiam tradicinėms, konservatyvesnėms medijoms, sistemingas išsilavinimas yra ne tik reikalingas, bet net ir būtinas. Kita vertus, situacija šiuo atveju primena poetų radimąsi – universitetai lyrikų neruošia, jie tik suteikia žinių apie eilėdaras ir panašius dalykus, toliau ar šalia veikia ir prigimtiniai, su intuicija ir emocijomis susiję dalykai. Vien tik paruošimas amatui dažnai teparengia sienų dažytojus ar dvarų eiliakalius (prašau abu atvejus suvokti plačiau). Tad studijos toje pačioje VDA apskritai ir Tapybos katedroje konkrečiai dažnai parengia tik pilkąją minią, bet ne menininkus. R. Pečiulytei manau labai pasisekė, kad ji nestudijavo tapybos tam skirtoje katedroje, nes nuogąstaučiau, jog mokykla būtų panaikinus, suniveliavus tuos dalykus, kurių dėka ši kūrėja yra išskirtinė. 

Regina Pečiulytė Nakviša
Kuo pasižymi R. Pečiulytės tapyba, kuo išskirtinė yra Regina kaip tapytoja? Kaip ir dera bet kuriam tapytojui, apie jį pirmiausia kalba jo spalvos – esminė išraiškos priemonė. Dar minėtaisiais studijų laikais stebėdavausi savo kolegės, drįsusios laisvai iš tūbelių spausti ir ant kartonų, drobių tepti tokias sunkiai suvaldomas kaip „žalia FC“ ar „mėlyna FC“. Tad šią menininkę charakterizuoja ir koloristinė drąsa, ir būtent ryškios, akį tiesiog dreskiančios spalvos. Mūsiškiame tapybiniame bespalviškume ar purvingume tai jau yra simptomas ir diagnozė... Kitas – jau pasakojamasis dalykas, kuriuo pasižymi R. Pečiulytės tapyba, yra literatūrinis drastiškumas. „Literatūros“ – šio ne visų tapytojų mėgstamo termino nereikėtų suprasti tiesmukai, nes siužetinė linija čia slypi net ir brutaliame tepime, kampuotai nejaukiame formos ir silueto suvokime. R. Pečiulytės tapybą priskirčiau brutaliojo ekspresionizmo ar makabriškojo siurrealizmo (jeigu tokie skirstymai į lentynėles dar šiais laikais turi galių?) stilistikai. Kita vertus, tos visos būtybės didelėmis, plačiai atmerktomis ir žiūrovai tiriamai stebinčiomis akimis yra tiesiog baugokos. Pagalvojau, kad parodos pavadinimas – „Gailestingumas“, ne tik antrino pačiai Didžiosios savaitės idėjai (paroda „Krematoriume“ atidaryta Didžiojo antradienio metu), bet ir privertė krūptelėti negailestingu atvirumu.

Regina Pečiulytė Nugalėtoja ir jos basiliskas