Jūratė Mikailionytė, "Peizažas", arba tiesiog ŽIEMA

Jūratė Mikailionytė, Peizažas, 1995 m., VI kursas, dėstytojas J. Gasiūnas

Šis VI kurso tapybos studentės Jūratės Mikailionytės kūrinys dabar yra mano kabinete. Nes maniškis toks darbas - dailinis, akademinis, muziejinis. Bet atsirado jis mano noru. Nes man labai patinka.

Labai atsiprašau gerbiamų skaitytojų, kad pirmojoje pastraipoje pavartojau tiek daug žodelių MAN, MANO, MAN. Kaip iš Bitlų dainos I Me Mine... Taip atsitiko netyčia, o gal labai tyčia. Tai asmeniniai įspūdžiai. 

1995 metais jau buvau sąmoningas ir motyvuotas žmogus (nors ėjo tik saldūs aštuonioliktieji...), žinojęs, kad ateitį susiesiu su menais. Įstojau į Vilniaus dailės akademiją. Kada nors vėliau papasakosiu, ką jaučiau tuomet, bet vienas pirmųjų įspūdžių buvo susijęs su tapyba. Maniškės akys buvo kvadratinės ir stačios, kadangi po visų Van Gogų, Gogenų, Modiljanių ir Čiurlionių, kuriuos mačiau ir nuo kurių svaigau savo gimtuosiuose, saugiuosiuose namuose, nesupratau:

- Ką jie čia daro!?

Trumpai supažindinsiu su kontekstu - tuomet VDA koridoriuose (tamsiuose ir klaidžiuose) siautėjo Ponia Tapybos Mirtis, lydima savo ištikimojo palydovo - Misterio Tapybinio Purvelio...

Jūratės Mikalionytės tuomet nepažinau (juolab, kad studijas ji buvo tik baigusi - mūsų gyvenimai egzistavo paraleliniuose lygmenyse), tačiau netrukus pamatyti jos darbai padarė ypatingą įspūdį. Jie tiesiog buvo kitokie. Išsiskyrė ir daugelio. 

Papirko keistas tapytojos primityvumas - ar tiksliau - PAPRASTUMAS, nes toje sąvokoje nėra jokios menkinančios ar neigiamos prasmės. Jūratė buvo be galo paprasta, ir tuo papirko. Jos keistos spalvos, naivokas piešinys, nesudėtingas perspektyvizmas (tiksliau - perspektyvos nebuvimas ar iškraipymai) lyg ir motyvavo: "Aš irgi taip padaryčiau", bet kartu drausmino - "Ne, man taip nepavyktų". Iš tiesų - Jūratės Mikalionytės darbuose esama gluminančio ikoniškumo įspūdžio ar net būsenos, kurią gali pasiekti tik tam pašvęstas žmogus.

Kad šis tekstas neatrodytų toks pompastiškas, pastebėsiu, kad 1995-ųjų metų žiema taip pat buvo gana šalta. Mokiausi dar 12-oje klasėje, pamenu varnas ant sniego, kurias stebėjau pro informatikos kabineto langą. Dar šaltesnė buvo 1996 metų (atsidūriau I-ame dailės istorijos ir teorijos kurse) žiema - vos galo negavau grūsdamasis iš gimtojo Alytus sukiužusiu PAZ'iku per Pivašiūnus-Dusmenį-Onuškį baltais snieguotais laukais iki rūstaus ir paslaptingojo Vilniaus...

Tad Jūratės Mikailionytės darbas yra pagavęs žiemos Vilniuje nuotaiką. Tą pajus bet kas iš mūsų, bent kartą perėjęs nykia, betonine Neries krantine (beje, šioji kompozicija greičiausiai yra nutapyta žvelgiant į kitą krantą nuo Žygimantų gatvės - ten šalia nugriauto baseino, prie buvusios elektrinės su Balzukevičiaus Elektra būta tokių apkapotų tuopų). Po sniegu tos pakrantės nėra beviltiškai nykios, atvirkščiai - tinkamos porelių (tokių kaip šiame paveiksle) pasivaikščiojimams. Meilė nesušąla net žiemą, meilė nemiršta net numirus tapybai... 

Detalė
Beje, darbas nutapytas ant lango rėmo - tai ir italų Arte Povera reminescencijos, ir tuometinis (ekonomiškai buvo ne patys lengviausi laikai) skurdas elementarusis (tapyta taip pat ant kažkokio nukainuoto perkelio), ir didinga simbolika - Paveikslas juk ir yra nupaišytas langas (tokie paprasti pasakymai - paveikslas, nupaišytas, labai tinka Jūratės kūrybos apibrėžimui).