VDA muziejus: Ties riba: Eimantės Šimkutės ir Kazimiero Jackevičiaus parodos

„Ties riba“ – taip pavadinau šį tekstą ne (ar ne „tik“) dėlto, jog aprašomųjų objektų – dviejų parodų terminai baiginėjasi, baigiasi, jau pasibaigė... Kalbu apie du jaunus menininkus. Gal net ir ne menininkus (šiais laikais menininkais gali būti vadinami ar vadintis visi, tad kur kas išskirtiniau yra kažko nepavadinti menininku), o dar jaunus autorius. Kazimieras Jackevičius Vilniaus dailės akademiją baigė prieš metus, Eimantė Šimkutė netrukus ginsis savo diplominį darbą bakalauro laipsniui įgyti. Juos sieja ta pati – Monumentaliosios tapybos katedra, studijos būtent joje. Jų parodos veikia/veikė skirtinguose ekspoziciniuose taškuose – ne ŠMC ir net ne „Titanike“, o „Krematoriume“ (Eimantės atveju) ir Karininkų ramovėje (Kazimieras). Skiriasi parodų dydžiai – Eimantės paroda ne tokia jau ir didelė (nes egzistuoja palyginus nedideliame ekspoziciniame plote), Kazimiero paveikslai, sukabinti traukinuko principu, okupavo net dvi kultūrinę-militarinę paskirtį atliekančios erdvės sales. Eimantė eksponuoja visiškai naujus, šviežius darbus. Tai savotiška repeticija prieš gynimus. Kazimierui vienas barjeras – tas formalusis, akademinis, jau baigtas. Tad jis pateikia savotišką retrospektyvą. Parodinėje kolekcijoje pateikti ir keleto metų senumo, ir naujesni darbai. Tai savotiškas vieno trumpesnio-ilgesnio periodo užantspaudavimas. Nes juk kam rengiamos parodos? Kaip liudija Eimantės atvejis – savotiškam pasitikrinimui, išsibandymui kūrybos perkėlimui ne į tokią saugią ir komfortišką zoną (kurioje reiia spręsti ir eksponavimo problemas, ir įsitikinti, jog kitame, „svetimame“ kontekste artefaktai gali prabilti kitaip – nebūtinai geriau, blogiau, bet kitaip). Kazimiero paroda liudija ir kitokią parodos reikiamybę (kalbame apie menininkų tikslus) – tai yra savotiškas permąstymas, analizavimas kas jau buvo – tam, kad gręžiantis į nueitą kelią būtų žygiuojama tolyn.

Eimantė Šimkutė Camera obscura 2017

Kazimieras Jackevičius Skilęs sapnas 2014

Abu šie menininkai yra ties riba. Ta riba yra labai paprasta, o kartu sudėtinga. Pradėti savo kaip laisvo ir savarankiško menininko kelią yra be proto įdomu, ir (kartu) sunku. Akademija iki šiol veikia (veikė ir veiks – bent jau taip spėju) kaip savotiškas šiltnamis, inkubatorius. Nes viena yra save realizuoti kaip menininką tarp kitų tokių pačių (iš tiesų tai visai ne tokių pačių ir dažnai siekiančių visai ko kitko; galop – tarp studentų, būkime atviri, esama labai daug, gal net dauguma, kurie ir nežino ko nori ar nenori nieko), visai kita – „karo lauko“ sąlygomis. Gyvenimas juk yra karas, kuriame nėra nugalėtojų. Banalu ar ne? Bet taip yra. Akademijoje (kalbu apie tapybines disciplinas, kurioms atstovauja dvi katedros – „molbertinės“ tapybos ir „monumentalios“) šiuo metu dėstančius dėstytojus (savo ruožtu ir studentus) šiuo metu galima suskirstyti į dvi kategorijas: 1) tuos kurie rengia menininkus; 2) tuos kurie ruošia menininkus. Koks skirtumas tarp šių dviejų veiksmų – „rengimo“ ir „ruošimo“. Pirmuoju atveju jau kokiame antrajame-trečiajame kurse studentas yra įspraudžiamas į Neklystančio Menininko futliarą. Antruoju – jam dar vis leidžiama studijuoti. Nekalbėsiu, kad ir vienas, ir kitas atvejai turi savo privalumų ir trūkumų. Vis tik manau, kad studijų procesas yra tas palaimingas laikotarpis (turbūt taip sprendžiu remdamasis savo asmenine patirtimi, tegul ir nesimokiau tapybos), kuomet yra oficialiai leidžiama klysti. Skamba baisiai. Taip, skamba baisiai, nes menininkai privalo klysti nuolat. Patikslinsiu – klaida yra neišvengiama eksperimento, laboratorinio darbo, studijavimo ir analizavimo pasekmė ar net rezultatas. Pamenu, kuomet kai mokiausi piešimo, maniškis mokytojas man griežtai draudė naudotis trintuku. „Nutrynęs klaidingai pažymėtus taškus ar nubrėžtas linijas, nežinosi, kaip reikia nupiešti gerai“, – komentavo maniškius „liapsusus“ dėstytojas. Patogu būti Neklystančiu Menininku (nors įgudę profesoriai ir reiklios gynimo komisijos ar nieko nereikšiantys recenzentai vis tiek suras ką pasakyti blogo), bet tai yra pavojingas ir dažnai niekur nevedantis kelias. Tiksliau – tas kelias veda. Kartais to kelio pabaigoje šviečia Laimės žiburys arba Šlovė/Garbė. Tačiau esmė slypi tame, kad anksčiau ar vėliau, tas jau antrajame-trečiajame kursuose Neklystančiu Menininku tapęs individas jau po visų formaliųjų studijų turės (nori ar nenori – tiksliau, jeigu nori kažką pasiekti) turės grįžti ten pat, iš kur buvo atėjęs. T. y. vis tiek išbandyti save klaidose ir klystkeliuose, nuopuoliuose ir nuodėmėse. Čia nekalbu apie moralinius nutikimus, o viso labo apie meno darymą.

Kazimieras Jackevičius Atminties atspindžiai 2017

Eimantė Šimkutė Autoportretas 2015

Eimantė ir Kazimieras (mano nuomone) nėra Neklystantys Menininkai. Bent jau šiuo metu. Ir tuo labai džiaugiuosi. Tiek jos, tiek jo atvejais turiu ką pasakyti – kas yra „blogai“, o kas – „gerai“. Antai, Eimantės tapyboje esama ir netolygumų (kalbu apie netolygią, tiesiog tarp figūratyvo ir dekoratyvios abstrakcijos gravituojančią plastiką ar net literatūrinį pasakojimą – pavadinkime jį naratyvu; galop veikia ir dar tas „akademinis“ murzinumas spalvos sampratoje), Kazimiero tapyboje galima įžvelgti tam tikro epigoniškumo (keistoka, kuomet jaunas žmogus dirba kaip XX amžiaus 7 dešimtmetyje, tam tikro plastinio netolygumo čia taip pat galima užčiuopti). Vadinkime tai „klaidomis“. Bet iš tiesų tai nėra jokios klaidos, nuodėmės ar nuopuoliai. Tai yra natūralus ieškojimų produktas (ne rezultatas), savotiškas šlakas, be kurio neįmanomas tauraus metalo išgavimas. Tad kokie yra E. Šimkutės ir K. Jackevičiaus „gerumai“ (privalumai ir stiprumai)? Pirma, eksperimentinė drąsa. Nebijojimas išbandyti savo jėgas ir tame, ir tame. Manau, jog tai yra ženklas, demonstruojantis abiejų menininkų drąsą (be šio dalyko tapyboje nėra ko veikti). Su tuo tiesiogiai yra susijusi eksperimentavimo, analitinio protavimo faktoriai. Tai rimta. Kalbant apie individualius požymius – Eimantė, be jokių abejonių, yra jautri tiek vaizduojamam subjektui, tiek pasakojamam objektui, tiek viso to fiziniam realizavimui (medžiagai, formai, tiesiog dažui ir spalvai). To jautrumo apstu ir Kazimiero tapyboje – ir smagu matyti laisvę spalvą tiek išrėkti, tiek subtiliai išdeklamuoti. Visa kita – tolimesnio kelio ir darbo reikalai. Tad ir sakau, jog abu menininkai yra ties esmine riba. Toliau matau (žvelgdamas iš šono) geras perspektyvas.