2021 m. birželio 28 d., pirmadienis

Ne apie automobilių kėbulus ar jų priežiūros meną. Eimutis Markūnas "...ir jie išvengė tamsos svorio"

Žmones, ar net atskirą jų padermę – menininkus, galima skirstyti ir klasifikuoti pagal jų artefaktus – automobilius. Tiksliau – jų kėbulus. Visokius sedanus, hečbekus, kabrioletus, kupė ar berlinetas. O yra ir universalai!

Eimutis Markūnas be jokios abejonės priskirtinas pastarajam (jau nebesiverčia liežuvis sakyti „kėbulų“) tipui. Jis tiesiog yra labai universalus. Vitražo menininkas (nes baigęs monumentaliosios tapybos studijas anuometiniame LTSR valstybiniame dailės institute – dabar Vilniaus dailės akademijoje). Šią techniką ir technologiją išpažįstantis ir iki šiol. Maža to – Eimis yra šiuolaikinio lietuviško vitražo vienas iš ryškiausių atstovų, suteikęs stiklo tapybai konceptualų ir XXI amžiaus, Z mąstymą įkūnijantį pavidalą. Tai kinetikos ir koceptualumo raiškas sintezuojanti kūryba. Kita vertus, E. Markūnas yra stiklo menininkas ir tuo aspektu, kad kiekviename jo kūrinyje yra svarbus skaidrumo, peršviečiamumo, netgi trapiai skaudaus aštrumo momentai. Nesvarbu kokią kitokią mediją šis autorius būtų pasirinkęs. E. Markūnas taip pat yra tapytojas ir piešėjas – vėlgi, universaliai išeinantis iš šių raiškos priemonių ribų. Gal net darantis paradoksalias rokiruotes (šachmatinis terminas vartotinas neatsitikinai, nes, nebodamas improvizacijos ir emocingumo, kūrėjas dar ir labai giliai išanalizuoja, apmąsto kiekvieną savo kūrybinį judesį ar žingsnį): piešinyje ryškindamas tapybinį, o tapybos kompozicijoje neretai – grafinį pradus. Galop – E. Markūnas yra performansų kūrėjas ir atlikėjas. Gyvai ar video formate...

Bendras parodos "...ir jie išvengė tamsos svorio" vaizdas – į vieną visumą, kaip savotišką žalčio ar gyvatės išnarą jungiasi tapyba, objektai, video performansai ir net brutali, pavargusi ir išsikankinusi aplinkos erdvė (Rusnės Šimulynaitės nuotraukos)
 
E. Markūnas geba jautriai kontaktuoti su ekspozicine – įpareigojančia ir kaprizinga erdve. Jo artefaktai regisi tartum čia gimę.

Dar galima pratęsti tą žmonių/menininkų ir automobilių lyginimą pastebėjimu, kad skirtingos mašinos veikia skirtingomis sąlygomis. Vadinamasis „parketinis“ džipas įklimptų pelkynuose ir smėlynuose, o tikrasis visureigis (na, toks didelis, blizgantis, ant traktoriškų ratų), atsiprašant, užsikruštų kokio nors senamiesčio gatvelių raizgalynėje – ypač jeigu dar jį reikėtų kur nors priparkuoti. Taigi, vieni automobiliai yra skirti autostradoms, kiti – dulkėtiems, ES paramos ir plaunamų lėšų nemačiusiems Lietuvos žvyrkeliams. Dar kiti važinėja įvairiausiomis bekelėmis, būdami įsitikinę, jog tai ir yra puiki važiuojamoji danga. Eimutis Markūnas ir šia prasme yra universalus. Jis, kaip koks keturratis ar Dakaro dalyvis, įveikia skausmingus egzistencinius klausimus, tariamai paviršutiniškas, tačiau iš tiesų giliai įsismelkusias problemas (kaip kolektyvinės atminties lūžiai, sakykime) ar tiesiog gražius, estetiškai neįpareigojančius paviršius.

Dabar konkrečiai apie parodą „kreatoriume“. Turint omenyje, kad anksčiau čia būta dujomis kūrenamų keramikos krosnių, kasdieniškai šiurpiai vadintų (ir iki šiol buityje, darbinėje kasdienybėje taip apibūdinamų) „krematoriumu“, nėra nieko keisto, kad E. Markūno paroda čia vyksta. Ta priešpieša, sukelta vienos raidės buvimo-nebuvimo („kreamatoriumas– kreratoriumas“) puikiai atskleidžia šio menininko veiklos esmę. Kitais žodžiais tariant – tarp Grožio ir Mirties. Grožis šia prasme netapatintas su universalia filosofine kategorija, o kaip žmogiškosios veiklos rezultatas, estetinė jos išraiška. Tačiau Mirtis – įkyriai žviegiančio benzininio pjūklo ar seksualiai raudonų moteriškų lūpų formomis, visuomet stovi šalia. Taip, – E. Markūno reflektuojama mirtis yra suvokiama kaip agresija ar grėsmė, arba atvirkščiai – erotinį susijaudinimą sukelti galintis šio žemiškojo gyvenimo atributas (o iš tiesų –to atspindys ar atspaudas).

E. Markūno kūrybinė energija akumuliuojasi toje priešpriešoje, kurią formaliai galima nusakyti šviesos ir šešėlio, grožio ir bjaurasties, irimo ir erotikos opozicijomis. Šiuo punktu galima pasiremti ir parodos anotacijoje reiškiamomis mintimis, esą šviesa kaip fizinis ir dvasinis būvis yra ypač svarbus ekspozicijos elementas, o naratyvinį konstruktą sudaro trys dichotominiu principu sudėliotos dalys: I) blogio/gėrio, II) gyvybės/mirties, III) individo/visuomenės, kurių atpažinimas ir prasminis surišimas paliekamas žiūrovų auditorijos laisvei.

Kūnai ir erotikos simboliai, Mirties atributai ir Gyvenimo įrankiai sąveikauja tarpusavyje, pinasi ir kopuliuojasi, o į juos nematančiomis akimis žvelgia laikrodis be rodyklių (kaip pasakojo pats E. Markūnas – šis laikrodžio korpusas yra padovanotas skulptoriaus Rimanto Šulskio prieš jo mirtį) /Rusnės Šimulynaitės nuotraukos/: 






 p. s.    Šioje teksto pavadinime laisvai yra perfrazuotas Roberto M. Pirsigo knygos ""Dzenas ir motociklo priežiūros menas" pavadinimas – tekstas daugeliu briaunų tinkamas ir Eimučio Markūno kūrybai nusakyti.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą