"Čiurlionkė" ir "čiurlioniukai" - nuo Mokyklos iki Akademijos

2020 metų lapkričio 5 dieną - eilinio (jau tapusio tokiu) Covid-19 epideminio karantino išvakarėse, Vilniaus dailės akademijos parodų salių "Titanikas" antrajame aukšte atsidarė Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos jubiliejui (įkūrimo 75-mečiui) skirta paroda "Tradicija ir kaita". 

 Keletas žodžių iš parodos anotacijos: 

"Ekspozicijoje rodoma virš 150 Dailės skyriaus mokinių darbų, kurie buvo sukurti nuo jo įsteigimo 1960 metais iki šiandien. Mokyklos Dailės skyriuje visą jo gyvavimo laikotarpį egzistuoja pamatinė nuostata laisvus kūrybinius ieškojimus derinti su aukštais profesiniais kriterijais. Mokinys čia visuomet skatinamas lavintis savitą menininko matymą, ieškoti originalių sprendimų, visa tai grindžiant giliu pamatinių plastinės raiškos dėsnių suvokimu ir stipriais techniniais įgūdžiais. Šią meistrystės ir individualaus kūrybiškumo gretinimo tradiciją kiekviena mokinių ir mokytojų karta tęsia savaip, atnaujindami ją skirtingą laiko dvasią atliepiančiais meniniais eksperimentais. Parodoje pristatomi piešimo, tapybos, grafikos, skulptūros, dizaino, vitražo, tekstilės ir video kūriniai, tarp kurių autorių ir jų mokytojų galima atrasti nemažai Lietuvos menininkų, gerai žinomų istoriniame ir dabartiniame dailės kontekste".

Nesileidžiant į samprotavimus - koks yra "Čiurlionkės" indėlis į Lietuvos kultūrą apskritai ir dailę konkrečiai (įtaka ir reikšmė, be abejo, yra labai svarbi), manytina, kad svarbiausias šios parodos aspektas metodologiniu aspektu yra susijęs su mokinio-mokytojo santykiu. Galbūt galima pasigesti aštresnio semantinio pjūvio šia prasme. Tačiau pats, šių eilučių autorius (Vidas Poškus, dirbantis VDA muziejuje), karantino metu nuolat lankydamasis ekspozicinėje erdvėje, nuolat save "pagaudavau" galvojant:

- O koks buvo tolimesnis - akademinis ar net post-akademinis tų čiurlioniukų kelias?

Natūralu ir visiškai normalu, jog abosliučiai didžioji dalis MKČ menų mokyklos abiturientų (kaip ir VDA absolventų) - tai netgi matoma ir šioje jubiliejinėje parodoje, vėliau netapo ir netaps nei didžiais, nei jokiais menininkais, tačiau įdomu vis tik retrospektyviai pažvelgti (beje - tai yra trūkstamas šios parodos segmentas...) - kaip vėliau susiklostė daugelio ar ne vieno čiurlioniuko likimas...

Pasirinkau keletą, mano nuomone, įdomesnių ir tam tikrą rolę Lietuvos dailės istorijoje jau atlikusių autorių. Tam, kad pamatytume tam tikras slinktis, lūžius, transformacijas. ("Čiurlionkės" darbai yra iš šios mokyklos rinkinių, akademiniai kūriniai - jeigu kitaip nenurodyta - iš VDA muziejaus fondų).

Štai - pavyzdžiui - Alfreda Venslovaitė-Gintalienė (g. 1949). Man asmeniškai (-vp-) - ji yra grafikė-siurrealistė. Įmanu nuspėti, kad somabulisškos ir apokaliptiškai vizionieriškos jos šaknys būtent ir susiformavo Mokykloje:

Alfreda Venslovaitė Kalnų peizažas, linoraižinys, 11 klasė, mokytoja B. Žilytė, 1965 m.

A. Venslovaitė yra secesiškai lanksčios linijos meisterė. Jos (linijos) dėka ji demiurgiškai formuoja sapniškus peizažus. Nežinau (bet nutuokiu), koks yra asmeninis Alfredos mokytojos - klasikės Birutės Žilytės indėlis šioje kompozicijoje, tačiau formos rupumas ir monumentalumas vaizduojant kažkokį miestelį kalnuose (Alpėse?) rodo tiesioginį Mokinės ir Mokytojos santykį.

Keista, tačiau net keletą dienų "knisausi" VDA muziejaus fonduose, bandydamas aptikti šios autorės darbų. Deja, neradau. 

Iš leidinio Lietuvių grafika 1975-1980, Vilnius, 1983

Tai atvartas su jau post-akademinio darbo reprodukcija iš reprezentacinio albumo Lietuvių grafika 1975-1980 (Vilnius, 1983) - manyčiau, kad jis (tas leidinys) ir anų, sovietinių, ir mūsų, postsovietiškai periferinių laikų požiūriu, yra ganėtinai sofistikuotas (na, didžiąja dalimi demonstruojami tik "savi" menininkai), tačiau A. Venslovaitė-Gintalienė ten tikrai privalėjo būti. Ji savita ir specifiška. Originali ir autentiška. Sapnų būrėja ir kūrėja. Kita vertus - žvelgiant kompozicinių schemų požiūriu - aukščiau esantis mokyklinis "Kalnų peizažas" liudija, jog mokslai "Čiurlionkėje" nenuėjo veltui - struktūriniai  ir semantiniai segmentai sukonstruoti jau anuomet, prieš dvidešimtį metų. 

 

Alfreda Venslovaitė-Gintalienė - Georgo Traklio Eilėraščių iliustracijos

Formaliai žvelgiant A. Venslovaitės piešinyje ir struktūrose galima nutuokti kažką iš siurrealistiškojo Yves Tanguy... Tačiau, kita vertus, autentika slypi tame, jog menininkė formoms suteikia dramatiškai tragiško net ne virpėjimo, o lūžinėjimo. Tad nenuostabu, kad ji ir iliustravo žymųjį austrų ekspresionistą. Nes tai ir yra ekspresionizmas...

 

Parodos "Tradicija ir kaita" vizitine kortele (ji eksponuojama tik įeinant į salę)  tarnauja lietuviškosios skulptūros klasiko - Stanislovo Kuzmos (1947-2012) mokyklinė skulptūra:

Stanislovas Kuzma Senelis ir anūkas, medis, 10 klasė, mokytojas A.V. Ambraziūnas, 1965 m.

Čia S. Kuzma dar tik ieško savęs, savosios plastikos. Akivaizdžios yra tuo metu madingos stilizuotojo brutalizmo įtakos - ir netgi, visų, pirma, pastebėčiau ne A.V. Ambraziūno, bet Vlado Vildžiūno įtaką. Kita vertus, 7 dešimtmetyje skulptūroje (kaip ir kitose dailės rūšyse) vaduojantis iš socialistinio realizmo dogmatikos, daugelio autorių kūryba buvo iš dalies "supanašėjusi", besivadovaujant artimais idealais bei siekiamybėmis.

Tas pats pasakytina ir apie akademinius, tuometiniame Valstybiniame dailės institute (dabar VDA) sukurtus S. Kuzmos darbus. Šioje vietoje, žinoma, reikia patikslinti, jog anuometinių studijų metu galima aiškiai išskirti "privalomąsias", studijų procese būtinas užduotis ir "savarankišką" kūrybą, kurią demonstruoti būdavo galima vadinamųjų SMD - studentų mokslinės draugijos - kontekste rengiamose studentiškose parodose.

Stanislovas Kuzma Kompozicija, molis, III kursas. Fotografija iš XIX SMD (studentų mokslinės draugijos) žurnalo, 1969 m.

 

Šis reljefas taip pat liudija S. Kuzmos ryšį su "rūsčiojo" stiliaus estetika, taip pat polinkį lyriniam temos, formos traktavimui.

Kita vertus, studijų metais, pamažu pradėjo ryškėti atpažįstamieji S. Kuzmos kūrybos bruožai. Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje tai nusakyta tokiais žodžiais: "Kūriniams būdinga stilizuotos subtilios formos, ekspresyvūs, ištęstų proporcijų siluetai, glotnūs, preciziškai apdoroti paviršiai" [https://www.vle.lt/straipsnis/stanislovas-kuzma/].

 

Stanislovas Kuzma Moters aktas, piešinys, III kursas, dėstytojas prof. P. Aleksandravičius, 1969 m.

Stanislovas Kuzma Liaudies poeto A. Strazdo portretas, molis, II kursas, dėstytojas prof. G. Jokūbonis, iš XX SMD žurnalo, 1969 m.

Diplominiame S. Kuzmos darbe mes jį matome galutinai "susiformavusį", atpažįstamą -

Stanislovas Kuzma Sargybinis, medis, diplominis darbas, vadovas prof. G. Jokūbonis, 1973 m.

 

 

Tradicija ir jos kaita - bei metamorfozės, ypač gerai matyti ir Jurgos Ivanauskaitės (1961-2007) mokykliniuose/akademiniuose darbuose. 

Jeigu mokslų Nacionalinėje M.K. Čiurlionio menų mokykloje (mokėsi čia 1972-1979 metais), kaip ir S. Kuzmos (bei kitų) atveju, akivaizdžios yra mokyklinės įtakos (lyriškoji lietuviškosios stilizacijos tendencija), tai studijų metais būsimoji rašytoja ir dailininkė savęs ieškojo kliaudamasi psichodelinio ir pop meno patirtimis.

Jurga Ivanauskaitė Iliustracija S. Gedos poemai "Starzdas", litografija, 9 klasė, mokytojas P. Ilgūnas, 1977 m.

Jurga Ivanauskaitė Laiptinės interjeras, vasaros praktikos piešinys, III kursas, 1980 m.

Jurga Ivanauskaitė Piešinys (plakato eskizas), V kursas, 1983 m.

Jurga Ivanauskaitė Vilnius - žydintis miestas (plakatas), III kursas, dėstytojas prof. A. Gurskas, 1981-82 m.

Nijolė Vilutytė mokyklą baigė 1966, o institutą (frskos-mozaikos specialybę) - 1972 metais.

Jeigu mokykloje viena aktyviausių monumentaliosios tapybos atstovių atkurtos Nepriklausomybės laikotarpiu (prisiminkime sgrafitų ciklą Kryžiaus kelias Švč. Mergelės Marijos Kankinių Karalienės bažnyčioje Elektrėnuose ar vitražus Dievo Gailestingumo šventovėje Vilniuje) buvo visiškai atsidavusi "arsiškai" koloristinės tapybos ir ekspresyvaus potėpio sampratai, tai studijų metais, kaip ir daugelis instituto kolegų, buvo indoktrinuojama kubistinės Fernando Léger ideologijos...

Nijolė Vilutytė Užgavėnės, aliejus, drobė, 11 klasė, mokytojas A. Stasiulevičius, 1966 m.

Nijolė Vilutytė Statybos, tempera, drobė, III kursas, dėstytoja doc. S. Veiverytė

Po studijų visą dešimtmetį N. Vilutytė sudarė kūrybinį tandemą su Romu Dalinkevičiumi. Akivaizdžios slinktys, "bambagyslės" nukirtimas (bent jau savojo požiūrio beieškant) mokyklų ir akademijų atžvilgiu. Kita vertus, palyginus Užgavėnes ir Audėjas, galime pastebėti, jog menininkės paletėje (it kokie pirštų atspaudai) išliko skausminga raudona.

Nijolė Vilutytė, Romas Dalinkevičius Audėjos, freska buvusiuose Alytaus medvilnės kombinato kultūros rūmuose, 1980 m.

 

Turbūt ir kūrybinis temperamentas, ir formavusi aplinka yra lėmusi, kad Daina Steponavičiūtė kaip autentiška menininkė susiformavo labai anksti. Dar mokykloje (kurioje iš karto po studijų baigimo 1977 metais pradirbo trisdešimtį metų) ji jau išsiskyrė abstrahuotai apibendrintos, ugniškai liepsnojančios formos pojūčiu.

 

Daina Steponavičiūtė Kompozicija A. Mickevičiaus "Vėlinių" tema, 11 klasė, mokytoja B. Žilytė, 1970 m.

 

 

Daina Steponavičiūtė Trylika aktų, linoraižinys, V kursas, vadovas prof. J. Kuzminskas, 1975 m.

 

Daiva Steponavičiūtė Kompozicija pagal B. Sruogos "Dievų mišką", litografija, IV kursas, vadovas prof. J. Kuzminskas, 1973 m.

 

 Panašiai (apie ansktyvą menininkės susiformavimą, labiau vidinius virsmus) turbūt galima tarti ir apie Birutę Zokaitytę -

 

Birutė Zokaitytė Trys dienos prie marių, linoraižinys, 11 klasė, mokytojas A. Každailis, 1986 m.

 

 

Birutė Zokaitytė Portretai (I kurso piešiniai), dėstytojas prof. L. Žuklys, 1987 m.

 

Birutė Zokaitytė Senamiesčio motyvas, ofortas, 1987 m.

 

Vis tik vieni didžiausių lūžių (tai netgi asmeninės revoliucijos, o ne kaitos) tiek M.K. Čiurlionio menų mokyklos, tiek Vilniaus dailės akademijos atvejais yra įvykę praeito amžiaus paskutiniam dešimtmečiui atstovaujančios generacijos aspektu. 

Turbūt vienu simptomatiškiausių pavyzdžių aptariamos parodos kontekste būtų Donato Jankausko-Duonio transformacijos:

 

Donatas Jankauskas Berniukas ant dviračio, bronza, 12 klasė, mokytojas P. Mazūras, 1986 m.

 

 

Donatas Jankauskas Portretas, piešinys, I kursas, dėstytojas prof. L. Žuklys, 1986-87 m.

 

Iš leidinio Vilniaus dailės akademija / Vilnius Academy of Arts, Vilnius, 1995

 

Donatas Jankauskas-Duonis Tonis Sopranas, skulptūra Vilniaus geležinkelio stotyje, 2013 m.

 

Vidinę kaitą ir personalinį pastovumą demonstruoja jaunosios skulptūros kartos atstovas Tauras Kensminas:

Tauras Kensminas Meškiukas, skarda, 12 klasė, mokytojas G. Akstinas, 2010 m.

Tauro Kensmino objektas 2012 metais VDA galerijoje "Akademijoje" (kartu su M. Sauka) vykusioje parodoje

Atvartas apie Taurą Kensminą rinktinėje VDA studentų darbų parodoje VDA parodų salėse "Titanikas"  2016 m. (parodos kuratorius J. Dobriakov, katalogo dizainerės I. ir L. Klimaitės)

Apie "čiurlioniukų" kaitas ir virmus, metamorfozes ir trasformacijas galima kalbėti net ir tuo atveju, jeigu jie tiesiogiai nesieja savo ateities veiklos su vizualiais menais. Kaip pavyzdžiui - poetė ir literatūros kritikė, kultūros savaitraščio "Šiaurės Atėnai" vyr. redaktorė Giedrė Kazlauiskaitė: 

Giedrė Kazlauskaitė Moduliniai žaislai, 9 klasė, mokytojas K. Ramonas, 1994 m.

 

Kita vertus, kaip liudija neseniai perskaitytas ir žemiau pateiktas poetės tekstas, "čiurlioniukams" "Čiurlionkės" patirtis lieka visam gyvenimui...:

Giedrė Kazlauskaitė 

STOJAMIEJI EGZAMINAI

Paukščių iškamšos, Dovydo galvos, antablemento detalės.
Kaukolės, batai, arbatinukai ir visas tas šlamštas,
statomas į natiurmortus – negaliu į jį net žiūrėti.

Fazanas yra girių paukštis,
deda kiaušinius ant žemės.

Išdidžiai, tarsi būtum daug kartų
tą dariusi, pieši sudulkėjusią iškamšą.

Jų šlėkta baltomis apykaklėmis,
patelės deramai neprižiūri vaikų.

Šita mokykla dinastijoms.
Nejaugi tikrai egzistuoja neva savastis, kurios
nesužeidė net tėvų girtuoklystės?..
Iš kur tavyje visa tai, kas buvo ir manyje?

Fazanas yra gražus paukštis,
vilioti jam tiek pat natūralu,
kiek tau piešti.

Man rodos, jį piešiau dar ir aš.
Praėjusiame tūkstantmetyje,
prieš praslenkant ledynams.

Jauniklis klykia, jeigu motina dingsta.
Tol, kol suvokia, kad žuvo arba jį paliko.
Nutyla ir prisiploja prie žemės, kad jo
nesunaikintų kiti plėšrūnai. Žmonijoje
tuo aiškinamas depresyvumas.

Tavęs nepriims, jei tik sužinos,
jog tai aš pasidauginau. Mane čia vis dar prisimena,
buvau padegus prausyklą.

Šios emocijos pavojingos.
Ašaros, nunirimas savin.
Kliaukis ranka, ją vedžioja instinktas.

Kiek tolėliau nuo mokyklos, ten, kur pirkdavom cigaretes,
trys paaugliai stoviniuoja, jau kėsinasi
veikti ką nors gyvūniško.

 

Iš žurnalo "Metai" [https://www.zurnalasmetai.lt/?p=10019]