„Ties
riba“ – taip pavadinau šį tekstą ne (ar ne „tik“) dėlto, jog aprašomųjų objektų
– dviejų parodų terminai baiginėjasi, baigiasi, jau pasibaigė... Kalbu apie du
jaunus menininkus. Gal net ir ne menininkus (šiais laikais menininkais gali
būti vadinami ar vadintis visi, tad kur kas išskirtiniau yra kažko nepavadinti
menininku), o dar jaunus autorius. Kazimieras Jackevičius Vilniaus dailės
akademiją baigė prieš metus, Eimantė Šimkutė netrukus ginsis savo diplominį
darbą bakalauro laipsniui įgyti. Juos sieja ta pati – Monumentaliosios tapybos
katedra, studijos būtent joje. Jų parodos veikia/veikė skirtinguose
ekspoziciniuose taškuose – ne ŠMC ir net ne „Titanike“, o „Krematoriume“
(Eimantės atveju) ir Karininkų ramovėje (Kazimieras). Skiriasi parodų dydžiai –
Eimantės paroda ne tokia jau ir didelė (nes egzistuoja palyginus nedideliame
ekspoziciniame plote), Kazimiero paveikslai, sukabinti traukinuko principu,
okupavo net dvi kultūrinę-militarinę paskirtį atliekančios erdvės sales. Eimantė
eksponuoja visiškai naujus, šviežius darbus. Tai savotiška repeticija prieš
gynimus. Kazimierui vienas barjeras – tas formalusis, akademinis, jau baigtas.
Tad jis pateikia savotišką retrospektyvą. Parodinėje kolekcijoje pateikti ir
keleto metų senumo, ir naujesni darbai. Tai savotiškas vieno
trumpesnio-ilgesnio periodo užantspaudavimas. Nes juk kam rengiamos parodos?
Kaip liudija Eimantės atvejis – savotiškam pasitikrinimui, išsibandymui kūrybos
perkėlimui ne į tokią saugią ir komfortišką zoną (kurioje reiia spręsti ir
eksponavimo problemas, ir įsitikinti, jog kitame, „svetimame“ kontekste
artefaktai gali prabilti kitaip – nebūtinai geriau, blogiau, bet kitaip).
Kazimiero paroda liudija ir kitokią parodos reikiamybę (kalbame apie menininkų
tikslus) – tai yra savotiškas permąstymas, analizavimas kas jau buvo – tam, kad
gręžiantis į nueitą kelią būtų žygiuojama tolyn.
|
Eimantė Šimkutė Camera obscura 2017 |
|
Kazimieras Jackevičius Skilęs sapnas 2014 |
Abu
šie menininkai yra ties riba. Ta riba yra labai paprasta, o kartu sudėtinga.
Pradėti savo kaip laisvo ir savarankiško menininko kelią yra be proto įdomu, ir
(kartu) sunku. Akademija iki šiol veikia (veikė ir veiks – bent jau taip spėju)
kaip savotiškas šiltnamis, inkubatorius. Nes viena yra save realizuoti kaip
menininką tarp kitų tokių pačių (iš tiesų tai visai ne tokių pačių ir dažnai siekiančių
visai ko kitko; galop – tarp studentų, būkime atviri, esama labai daug, gal net
dauguma, kurie ir nežino ko nori ar nenori nieko), visai kita – „karo lauko“
sąlygomis. Gyvenimas juk yra karas, kuriame nėra nugalėtojų. Banalu ar ne? Bet
taip yra. Akademijoje (kalbu apie tapybines disciplinas, kurioms atstovauja dvi
katedros – „molbertinės“ tapybos ir „monumentalios“) šiuo metu dėstančius
dėstytojus (savo ruožtu ir studentus) šiuo metu galima suskirstyti į dvi
kategorijas: 1) tuos kurie rengia menininkus;
2) tuos kurie ruošia menininkus. Koks
skirtumas tarp šių dviejų veiksmų – „rengimo“ ir „ruošimo“. Pirmuoju atveju jau
kokiame antrajame-trečiajame kurse studentas yra įspraudžiamas į Neklystančio Menininko
futliarą. Antruoju – jam dar vis leidžiama studijuoti. Nekalbėsiu, kad ir
vienas, ir kitas atvejai turi savo privalumų ir trūkumų. Vis tik manau, kad
studijų procesas yra tas palaimingas laikotarpis (turbūt taip sprendžiu
remdamasis savo asmenine patirtimi, tegul ir nesimokiau tapybos), kuomet yra oficialiai
leidžiama klysti. Skamba baisiai. Taip, skamba baisiai, nes menininkai privalo
klysti nuolat. Patikslinsiu – klaida yra neišvengiama eksperimento,
laboratorinio darbo, studijavimo ir analizavimo pasekmė ar net rezultatas. Pamenu,
kuomet kai mokiausi piešimo, maniškis mokytojas man griežtai draudė naudotis
trintuku. „Nutrynęs klaidingai pažymėtus taškus ar nubrėžtas linijas, nežinosi,
kaip reikia nupiešti gerai“, – komentavo maniškius „liapsusus“ dėstytojas.
Patogu būti Neklystančiu Menininku (nors įgudę profesoriai ir reiklios gynimo
komisijos ar nieko nereikšiantys recenzentai vis tiek suras ką pasakyti blogo),
bet tai yra pavojingas ir dažnai niekur nevedantis kelias. Tiksliau – tas
kelias veda. Kartais to kelio pabaigoje šviečia Laimės žiburys arba
Šlovė/Garbė. Tačiau esmė slypi tame, kad anksčiau ar vėliau, tas jau
antrajame-trečiajame kursuose Neklystančiu Menininku tapęs individas jau po
visų formaliųjų studijų turės (nori ar nenori – tiksliau, jeigu nori kažką
pasiekti) turės grįžti ten pat, iš kur buvo atėjęs. T. y. vis tiek išbandyti
save klaidose ir klystkeliuose, nuopuoliuose ir nuodėmėse. Čia nekalbu apie
moralinius nutikimus, o viso labo apie meno darymą.
|
Kazimieras Jackevičius Atminties atspindžiai 2017 |
|
Eimantė Šimkutė Autoportretas 2015 |
Eimantė ir Kazimieras (mano
nuomone) nėra Neklystantys Menininkai. Bent jau šiuo metu. Ir tuo labai
džiaugiuosi. Tiek jos, tiek jo atvejais turiu ką pasakyti – kas yra „blogai“, o
kas – „gerai“. Antai, Eimantės tapyboje esama ir netolygumų (kalbu apie
netolygią, tiesiog tarp figūratyvo ir dekoratyvios abstrakcijos gravituojančią
plastiką ar net literatūrinį pasakojimą – pavadinkime jį naratyvu; galop veikia
ir dar tas „akademinis“ murzinumas spalvos sampratoje), Kazimiero tapyboje
galima įžvelgti tam tikro epigoniškumo (keistoka, kuomet jaunas žmogus dirba
kaip XX amžiaus 7 dešimtmetyje, tam tikro plastinio netolygumo čia taip pat
galima užčiuopti). Vadinkime tai „klaidomis“. Bet iš tiesų tai nėra jokios
klaidos, nuodėmės ar nuopuoliai. Tai yra natūralus ieškojimų produktas (ne rezultatas),
savotiškas šlakas, be kurio neįmanomas tauraus metalo išgavimas. Tad kokie yra
E. Šimkutės ir K. Jackevičiaus „gerumai“ (privalumai ir stiprumai)? Pirma,
eksperimentinė drąsa. Nebijojimas išbandyti savo jėgas ir tame, ir tame. Manau,
jog tai yra ženklas, demonstruojantis abiejų menininkų drąsą (be šio dalyko
tapyboje nėra ko veikti). Su tuo tiesiogiai yra susijusi eksperimentavimo,
analitinio protavimo faktoriai. Tai rimta. Kalbant apie individualius požymius
– Eimantė, be jokių abejonių, yra jautri tiek vaizduojamam subjektui, tiek
pasakojamam objektui, tiek viso to fiziniam realizavimui (medžiagai, formai,
tiesiog dažui ir spalvai). To jautrumo apstu ir Kazimiero tapyboje – ir smagu
matyti laisvę spalvą tiek išrėkti, tiek subtiliai išdeklamuoti. Visa kita –
tolimesnio kelio ir darbo reikalai. Tad ir sakau, jog abu menininkai yra ties
esmine riba. Toliau matau (žvelgdamas iš šono) geras perspektyvas.
|
Eimantė Šimkutė |
|
Kazimieras Jackevičius |
|
Eimantė Šimkutė |
|
Kazimieras Jackevičius |