Iš tiesų jokios problemos nėra.
Yra tik Menininkas. Kai ką žodis „Menininkas“ iš didžiosios raidės turėtų
erzinti, nes tai eilinį kartą atsiduotų papudruota pompastika, tačiau
Naujokaičio atveju tai ypatingai taiklu. Teisinga, nes žmogus numirė, o liko jo
menas. Menininkai taip greitai nemiršta, jeigu juos lyginsime su paprastais
mirtingaisiais. Lieka jų darbai, legendos apie gyvenimą, ne tik kūrybą ir
panašiai.
Naujokaičio probelma slypi tame,
kad nuo savo kūrybinės karjeros pradžios, jis dėl sunkiai suvokiamų ir, regis,
savaime susiklosčiusių priežasčių yra marginalizuotas. Štai, net parodos
„Titanike“ pranešime spaudai skaičiau, kad pirmajame kūrybos etape (kuomet
gyveno Lietuvoje) jis buvo Mikučio ir Orvydo įtakoje. Geri pažįstami ir
dailininko kolegos dar pastebėjo: „Priklausė Vaidoto Žuko svitai“. [VŽ įtaka
tikrai pastebima iki-institutiniame laikotarpyje (1978-1979 m.), kuomet tikrai mokytasi pas
vieną iš anų dienų neformalių tapybos autoritetų – kiek tai pagrįsta, kiek ne –
kito pokalbio tema]. Antrajame etape, 10 dešimtmečio pradžioje jau persikėlęs į Niujorką esą buvo
įtakojamas Meko. Tokią pačią nuomonę susidariau ir iš Evaldo Janso filmo,
kuriame pats Audrius Naujokaitis pasakoja apie save. Štai tas filmas - https://www.youtube.com/watch?v=khbCda76Bg0
Audrius Naujokaitis Be pavadinimo 2012 "Niujorkietiškas" Naujokaitis - pasakojimas apie žmones mieste. Žmonės ir miestas čia - tai viso mūsų buvimo šiame pasaulyje metafora, alegorija ir simbolis. |
Galop, kuomet kalbame apie
„Titaniko“ ekspoziciją ir kolekcijos, rodomos joje, pobūdį, akademinis studijiškumas
čia be galo ženklus. Tereikia suprasti ir pateisinti vieną iš tų tikrųjų
parodos kuratorių – Arvydą Šaltenį, išeksponavusį savo studento darbus ir
išryškinusį tai, kas svarbu jam, kaip dėstytojui. [Svarbu jam tos
metodinės-pedagoginės kolorizmo, „arsinio“ paveldimumo problemos].
O man atrodo, kad pats
savičiausias (ir įdomiausias) Naujokaitis kaip tapytojas yra tais savo
„niujorkietiškais“ darbais – kuo tikriausiu Gyvenimo
frizu, iš daugybės figūrų ir paradoksalių situacijų sudėliota tapybine
juosta, kuri, deja, formuojant parodos architektūrą, buvo suskaidyta ir
paleista tik nedideliais fragmentais. Vaizdas šiuo atveju primena iškarpytą
kino juostą... Belieka pastebėti, kad kai kurie iš šių darbų tapyti jau
sugrįžus į Lietuvą (suvisam), tačiau amerikietiškos patirties suformuotas
laisvo ir įdomaus Menininko charakteris jau labai ryškus.