Nusprendžiau šias savo mintis
apie jaunąją tapybą pavadinti labai paprastai. „Jauna tapyba 2019“ – skamba
nepretenzingai ir be jokių išankstinių nuostatų. Buvo galima pavadinti „jauna
Baltijos šalių tapyba“, nes didžioji dalis teiginių ir minčių lyg nuo kokio
tramplino atsispiria nuo jau vienuoliktus metus mininčio „Jaunojo tapytojo
prizo“ projekto. Bet man visiškai nusispjauti yra (rašymo pabaigoje supratau, kad nebuvau teisus ir nėra absoliučiai nesvarbu) – kaip ten su ta latvių ar
tuo labiau estų tapyba. Juolab, jog esu įsitikinęs (įsitikinimus grįsdamas empirine
medžiaga – matomais kolegų darbais), jog ten, ne už jūrų ir ne už jokių marių,
o visai šalia, tiesiog panosėje yra truputėlį geriau. Ne kur kas, bet
truputėlį. Bet vis tiek geriau. Ir tai liudija net tas faktas, jog šiais metais
jaunosios tapytojos prizą pasiėmė latvių tapytoja. Jos tautietis taip pat buvo
specialiai pažymėtas... Juolab, kad tuose pačiuose kasmetiniuose YPP arba JTP
latviai ir/ar estai man visuomet regisi stipriau. Ne geriau, gražiau ar
simpatiškiau. O tiesiog stipriau.
O kame slypi stiprumas? Tegul man
kalba ką nori visokie populistiniai demagogai iš akademinės aplinkos, tačiau
tapyboje stiprumą lemia profesiniai įgūdžiai. Būsiu banaliai tradicišku,
primindamas, jog tapyboje profesinius įgūdžius atskleidžia du dalykai: 1)
piešinys; 2) paletė.
- Tad kaip yra su ta jauna lietuvių tapyba?
- Ar joje yra stiprus piešinys?
- O gal mes galime pasididžiuoti gerai temperuotomis paletėmis?
Su piešiniu lietuviškoje tapyboje
visuomet – dar nuo Vienožinskio laikų buvo prastoka. Samprata, kad piešinys yra
antraeilis dalykas tapyboje, dominavo ir sovietiniu, ir postsovietiniu laikotarpiais.
Bent jau instituto/akademijos aplinkoje. Pamenu, kaip vaikščiodamas peržiūrų
metu, stebėdavausi, iš kietai atkaltų skulptorių ar freskistų koridorių patekęs
į tamsius „staliūginių“ tapytojų užkaborius. Anglimi ant vyniojamo popieriaus
burbuliuodavo kažkokie apibendrinti išplerusių nadkių ar tereskų (legendinės
pozuotojos) kūnų siluetai. Pabrėžtas gestiškumas ir vaitiekūniškai suvoktas
nevalyvumas („tikras tapytojas-bernas turi gyventi kaime ir arti žemę“, –
diegdavo anuometinis katedros vedėjas bent jau jį besąlygiškai adoravusiųjų
galvelėse) turėjo savotiškos smarvės ir tai jaučiasi, matoma dabar – žvelgiant
iš laiko perspektyvos. Anuometiniai piešėjai-nemokėjai regisi tikrais genijais
dabartinių tapybą studijuojančių fone.
Nes dabartinėje jaunojoje
tapyboje nemokama elementariai piešti. Kai kuriais, beveik masiškais atvejais,
tai maskuojama dviem laiko patikrintais dalykais – tariamu gestiškumu. Na,
kuomet tapomos abstrakcijos. Taip pat „eksperimentuojama“ su pigmentais. (Kokie
gali būti eksperimentai mūsų dienomis, kai Viduramžiais ar Renesanse buvo
išrastas net ne tapybinis dviratis, o visas tankas?). Arba projektoriumi,
copy-paste principu demonstruojant imitacines fotorealizmo galimybes ir galias.
Bet tai yra apgaulė. Nes nemokėjimą piešti išduoda piešėjiškas nejautrumas.
Sunkoka būtų verbalizuoti – kas tai yra. Panašiai turbūt neįmanoma nusakyti,
kuo skiriasi „Duokime garo!“ laidoje armoniką tampantis armonikierius nuo
profesionalaus džiazo muzikanto.
Dabartinėje jaunojoje tapyboje
taip pat esama begalė bėdų su palete. Na, nesimato arba beveik nesimato
menininkų, apdovanotų spalvine klausa ar bent ją lavinančių. Čia panašiai kaip
būgnų daužymą laisvu stiliumi galima priskirti šiuolaikinei muzikai ar garso menui,
bet tai nebus džiazas ar sunkusis rokas. „Bele koks“ dažų tepimas dar nėra
kolorizmo apraiška. Ir jeigu ankstesniame institute/akademijoje kankindavo tais
nykiais, nuobodžiais „pastatymais“, bet bent diegdavo tokius elementarius
tapybinius principus kaip spalvinė gama ar jautrus potėpis, tai dabar tai
dvelkia tiesiog autodidaktika. Žinoma, yra išimtinių atvejų, bet tai turėtų
veikti kaip sistema.
Jauna lietuvių tapyba serga.
Sunkiai serga. Ji yra amorfiška ir išsisėmusi. Ji primena akis ir pilvą alumi užsipylusį, dešrainiais apsirijusį penkiasdešimtmetį jaunuolį,
kuris pasaulį pažįsta televizoriaus, interneto ir mobilaus telefono dėka. Na,
esmė tame, kad šalia piešinio nebuvimo ir spalvinės ne-klausos dar egzistuoja
toks dalykas kaip visiškas idėjų „nususimas“. Tas labai puikiai jaučiasi
šiuometinėje „Jaunojo tapytojo prizo“ parodos salėje. Suglebę raumenys ir iš
nuobodulio krapštoma nosis – tokia asociacija. Kadangi ne vienerius
metus stebiu akademinius būsimųjų tapytojų gynimus, matau jų kūrinius, tai jau nebeverčia stebėtis.
Bet būna juokinga, kuomet jauni, vos per dvidešimt metų peržengę žmonės savo
asmenines patirtis (kelionė, liga, šeimos narių gyvenimai arba – kas dabar ypač
populiaru, jau nepatirta sovietinė realybė) pateikia kaip globalų, žiūrovų
auditoriją pritrenkti savo monumentalumu turintį pasakojimą. Kaip yra pasakęs vienas
jau buvęs Tapybos katedros profesorius (beje, savo studentams teikęs labai
geras technologines žinias), jaunumas yra ta nuodėmė, kuri greitai praeina. Ir
pradedi tikėti, jog senųjų meistrų patarimas, jog rodytis parodose reikia praėjus kokiai dešimčiai metų po akademinių studijų, yra
tai, į ką verta įsiklausyti. Nors šioje vietoje jaunasis tapytojas tartum ir
papuola į užburtą ratą arba susirango į uroborišką (tą savo uodegą ryjančios
gyvatės) figūrą. Bet gal tas Uroboras ir yra visos jaunosios lietuvių tapybos
simbolis? Mūsų dienomis tapybiniai jaunuoliai – tie, kuriems iki 35 m. ar net
mažiau, yra apdovanoti puikiomis galimybėmis rodytis konkursinėse parodose,
dalyvauti rezidencijose Lietuvoje ar užsieniuose (gal tik neretai apriboja
konjunktūriškai suformuluotos „aktualios“ temos – nes iš meno šiomis dienomis
dažnai instituciškai reikalaujama atlikti senų laikų dvaro užsakymams
prilygstančius poreikius – kad ir vizualiai kalbėti apie klimato kaitą,
pabėgėlių krizę, kūniškąją tapatybę). Tačiau profesionalesniam problemų
artikuliavimui jie tiesiog būna nesubrendę (šiauriečiai apskritai daugiau
patirties įgauna artėjant 40 m.). Įdomu, kad mūsų dienomis kokie nors Gogenas
ar Van Gogas tokių puikių savirealizacijos galimybių neturėtų, nes būtų tiesiog
per seni – jei nespėtų sudalyvauti nei jaunųjų tapytojų prizuose, nei
finansiškai pagelbėjančiose rezidentūrose.
Kas bus toliau?
Žinau dar du dalykus. Pirma, kad
Lietuvos tapyboje, perfrazuojant vieną proletariato vadą (jis deklaravo, kad
viską lemia kadrai), viską lemia asmenybės. Galvojau čia rašyti be jokių
personalizavimų, bet žvelgdamas į šių metų finalinę JTP kolekciją, dideles viltis
dedu, pavyzdžiui, į Augustę Santockytę (jeigu tik nenubris komercijos pievomis)
ar Rūtą Matulevičiūtę (tik būkštauju, jog ši puiki tapytoja, kurios dar
bakalaurinis darbas padarė didžiulį įspūdį, nepamestų kelio, vaikščiodama
transcendencinio intelektualumo takeliais...). Tad atskiros individualybės
viską „ištemps“. Bet gyvenimas tą parodys. Juolab, kadangi jaunąją Lietuvos
tapybą stebiu jau kelis dešimtmečius (pats spėjęs pasenti), ir žinau, kad
viskas čia veikia bangų principu. Po ramesnio – t. y. nuobodesnio, stagnacija dvelkiančio periodo ateina ryškesnė banga. Visa bėda (kartu tai yra absoliučiai
normalu), kad labai dažnai jauni ir daug vilčių teikę genijai būna suvilioti
tais visais priziniais-muginiais saldainiais ir virsta tiražuojamomis savo
pačių kaliausėmis arba tiesiog neatlaiko buitinės rutinos ir pasitraukia iš
žūtbūtinės kovos, palikdami vietos po saule kitiems – pavydesniems,
plėšresniems, įžūlesniems.
Tą patį pasakyčiau ir apie Rūtą Matulevičiūtę. Vis tik ji labiau pagauna esmę kuomet kliaujasi intuicija, o nesugalvotais dalykais. Bet potėpio jautrumą "užskaitau". |
Taigi – dabartinė jaunoji
lietuvių tapyba serga. Ir manau, kad tą ligą iš dalies inspiruoja ir mūsų
Akademija. Nes tapybinis jaunimas ateina būtent iš jos. Vieno skandalo dėka ši
institucija turėjo puikią galimybę permąstyti savo strategiją ir taktiką. Ar
taip atsitiko? Ne... Galbūt nedėstysiu čia savo požiūrio – štai, kad nelabai
jau suprantu, ką, pavyzdžiui, būsimam tapytojui gali duoti, suteikti, patarti netapantis
ar tiesiog tapyba kaip medija net netikintis dėstytojas?... Kitas dalykas –
kyla jau nebe retorinis klausimas – koks skirtumas slypi tarp Tapybos ir Monumentaliosios
tapybos katedrų? Kad vienoje beprotybės daugiau ir ji nuolat eskaluojama?... Man
tiesiog regisi, kad čia kažkas turėtų keistis iš esmės. Visų pirma, su naujais/jaunais
dėstytojais, pakitusiu vertybiniu požiūriu į tarpusavio bendravimą ir tapybą in corpore. Kaip tai būtų galima
padaryti? Manau, jog paprasčiausiai daug ką galėtų padaryti iš šono, iš šalies
atėję žmonės. Asmeniškai nebetikiu nei vienu, baigusiu tapybą VDA, kaip
potencialiu tapybos dėstytoju būtent čia. Manau, kad su kiekvienu juo visados grės, kaip
kokie voratinkliniai draiskalai virš jaunųjų galvų kabos senosios, per keletą dešimtmečių įsikerojusios „paniatkės“...
Pagalvojau, kad būsimiesiems
tapytojams galėtų daug duoti, kad ir šių metų „Jaunojo tapytojo prizo“
finalininkai, bet ne lietuviai – o broliai ir sesės iš Latvijos ir Estijos. Jie
juk ir galėtų būti dėstytojais! Nes tam turėtų kompetencijų (mūsiškiams dar pasimokyti...). Taip pat, bent vizituojančio profesoriaus rolei priimčiau ir vieną šio projekto
organizatorių – Vilmantą Marcinkevičių (beje, gal nelabai mėgstu jo tapybą, bet
piešiniai – ypač iš to „limoninio“ periodo, yra puikūs), kuris tikrai ne
visuomet sugebantiems techniškai prisistatyti tapytojams (kalbu apie
sutrūkinėjusius gruntus, prastus rėmus ir kitokia analogiškas „smulkmenas“)
sugebėtų rišliai išdėstyti kursą apie tapytojo vietą vartotojiškoje visuomenėje
ir kaip ten galima sėkmingai išgyventi.
Taigi - ko galėtų pamokyti lietuvių tapybos studentus jų jaunieji kolegos iš Latvijos ir Estijos? Ką jie duotų, būdami dėstytojais VDA tapybos katedrose?
Žiūrėkime į konkrečius pavyzdžius/atvejus -
Iš Arnoldo Andersono (LV) galima pasimokyti faktūrinės-tekstūrinės kultūros. Galop, net ir tas grizailinis monochromiškumas neretai yra geriau nei nesuvaldytas koloritas. |
Tikiu, kad Ieva Kampe-Krumholca (LV) - kaip ir jos kolegė žemiau, tapydama naudojo projektorių ar kitą vaizdą iš nuotraukos į paveikslą padėjusią teleportuoti priemonę. Bet tikiu ir matau, jog ji dar sugeba švariai ne tik tepti spalvą, bet ir plauti teptukus ir struktūriškai perteikti kompoziciją. Na, piešinį valdo. To juk verta pasimokyti. Ar ne? |