MĖGSTU MODERNIZMĄ (IR KITUS DALYKUS): Eglės Maskaliūnaitės-Butkuvienės keramikos paroda "Kelionė" VDA "Krematoriume"

Atsitiko tai, kas turėjo atsitikti.

Dar 1999 metais magistro laipsnį VDA Keramikos katedroje įgijusi Eglė Maskaliūnaitė surengė savo pirmąją personalinę parodą. Ir įvyko tai ne bet kur, o tos pačios alma mater erdvėje – buvusiose dujinėse keramikos krosnyse, vadinamajame Krematoriume. Mahometas atėjo pas kalną, kalnas laukė Mahometo. Ar atvirkščiai. Keramika grįžo prie krosnių. Krosnys jos kantriai laukė. Gražu ir neįtikėtinai tikėtina.

Savo parodą menininkė pavadino „Kelione“. Kiekvienas žmogus išgyvena savąsias keliones. Menininkai – taip pat. Vienos jų trumpesnės, kitos – ilgesnės. Kalbu ne apie gyvenimą nuo gimimo iki mirties, o tiesiog pasirodymų ritmiką. Dvidešimt metų – tai ganėtinai ilga kelionė. Visa tai puikiai atsiskleidžia ir artefaktuose. Juose esama savotiško užkonservavimo („užvekavimo“) viso to, kas vyko ne tik E. Maskaliūnaitės gyvenime, bet ir lietuviškoje keramikoje apskritai. Esama čia ir klasikinės – iš liaudiškosios puodininkystės, Liudviko Strolio katalizuotos mokyklos reminescencijų, ir praeito amžiaus tautinės keramikos „aukso amžiaus“ (tai vyko aštuntąjį-devintąjį dešimtmečiais) inspiracijų, ir, galop, žvelgimo į priekį – naujų horizontų paieškų. Nes juk kiekvienas keleivis kelyje, sąmoningai ar nejučiomis dairosi ne tik per petį atgal („koks kelias įveiktas?“), bet ir žvelgia priekin („kas laukia prieš akis?“). Tokio mąslaus žvelgimo, meditatyvaus dairymosi atgal ir pirmyn yra ir Eglės darbuose. Manau, kad tame slypi bet kurio meno kūrinio ar, labiau, jų visumos, didesnės kolekcijos privalumas. Aišku, kaip ir bet kurioje kelionėje ar net elementariame keliavime, dar dairomasi ir į šonus. O tuomet akis gaudo ne tik esminius dalykus, bet ir visokias smulkmenas, detales. E. Maskaliūnaitės parodos visumoje esama ir tokio „pasibarstymo“, tiesiog netolygumo, kuriame gali kilti klausimų apie vieningumą, apie bendrystę tarp atskirų objektų, apie jų „susigrojimą“.

Eglė Maskaliūnaitė-Butkuvienė Kaimo daiktai 2015, molis, glazūra, redukcinis degimas, 1000 °C

Kaimo daiktai - man kaip žiūrovui turbūt vienas patraukliausių kūrinių. Galbūt simpatijas kelia tapybiškas šių objektų pobūdis - subtilus koloritas, taip pat vykęs natiurmortiškas išeksponavimas a la Ričardas  Povilas Vaitiekūnas.

Eglė Maskaliūnaitė-Butkuvienė Žiema Ventspilyje 2014 akmens masė, porcelianas, glazūra, 1400 °C

Ši kompozicija kelia reminescencijas su biormorfiška ir elegantiška Liucijos Šulgaitės ir praeitų dešimtmečių lietuviška keramika gerąja prasme. 

Eglė Maskaliūnaitė-Butkuvienė Sudalinimas 2017 molis, glazūra, 1000 °C

Šis darbas atvirkščiai -  regisi ne retrospekciškas, o futurologinis. Daug kam iš kalbintų žiūrovų jis primena motociklininko šalmą. Man taip pat. Smagus glazūrų blizgesys

Mano nuomone (bet gal tai neišprususios akies ir kitų pojūčių padarinys?), E. Maskaliūnaitė unikaliausia yra ten, kurioje palieka daugiau vietos atsitiktinumui, medžiagos ir technologinėms galimybėms, kur griežtos formos yra apgaubiamos subtilesnio rūkelio, ten, kur gamta nustelbia (gal ne nustelbia, o pasubtilina) kultūrą ir žinojimą, kur išankstinius įsitikinimus ir planus koreguoja išoriniai ir nevisuomet prognozuojami dalykai.

Nes kaipgi be staigmenų ir netikėtumų kelionėje ir mene?

Eglė Maskaliūnaitė-Butkuvienė Nežinomybė  ir Drugys 2016 akmens masė, anagamos degimas, 1300 °C

Šie du objektai - patys laisviausi (formos prasme) ir patys rytiškiausi (charakteriu).

Eglė Maskaliūnaitė-Butkuvienė Pirmapradiškumas 2016 akmens masė, anagamos degimas, molis, glazūros

Štai ji - tradicija lietuviškoje keramikoje - biomorfizmas, erotika, seksualumas. Plius subtilumai formoje ir kolorite.

Eglė Maskaliūnaitė-Butkuvienė Stebėtojas 1 2017 molis, glazūra, redukcinis degimas1000 °C

Tiesiog ilgaausis. Arba stebėtojas.

Eglė Maskaliūnaitė-Butkuvienė Pusiausvyra (mėgstu modernizmą) 2017 akmens masė, anagamos degimas, 1300 °C (toliau - Kryžiažmogis 2017)

 Simboliškas pavadinimas, taikliai apibūdinantis autorę. 

E. Maskaliūnaitės-Butkuvienės keramikoje grumiasi, rungiasi, glamonėjasi, mylisi, bučiuojasi, kandžiojasi modernizmas ir postmodernizmas, natūra ir kultūra, porcelianas ir akmens masė, redukcija ir anagama, griežta forma ir atsitiktinumas, formalizmas ir literatūriškumas,  Kryžiažmogis ir Stebėtojas...

NEGAILESTINGAI APIE GAILESTINGUMĄ

Alternatyviojoje Vilniaus dailės akademijos ekspozicijų erdvėje – buvusiose Keramikos katedros dujinių krosnių patalpoje, vadinamoje „Krematoriumu“ savo tapybos darbų parodą pavadinimu „Gailestingumas“ surengė Regina Pečiulytė.

 

Regina Pečiulytė Angelai

 

Regina Pečiulytė Miesto šventė

 R. Pečiulytė yra paslaptinga menininkė, kurianti dar paslaptingesnę tapybą. Paprastai paslaptingu menininkas būna jau vien dėl to fakto, kuomet jis nebūna ypatingai socialiu – nedalyvauja grupinėse parodose ar kitokiuose meniniuose įvykiuose, nepriklauso ir netapatina savęs su kokia nors dailininkų grupuote ar sambūriu. Paslapties menininkui taip pat paprastai suteikia koks nors jo išskirtinis atėjimas į meną. Reginos atveju, pasufleruosiu, taip pat esama tokių aspektų. Pats, studijuodamas dailės istoriją ir teoriją Vilniaus dailės akademijoje praeito šimtmečio paskutinįjį dešimtmetį, su šia būsima menininke susitikdavau tuose pačiuose koridoriuose ir auditorijose, galop, netgi kartu piešdavome ir tapydavome bendroje studijoje (kalbu apie tuos neatmenamus laikus, kuomet būsimieji dailėtyrininkai dar sistemingai būdavo indoktrinuojami ne tik filosofinėmis ar istorinėmis disciplinomis, bet ir turėdavo išbandyti savo jėgas vizualiuose dalykuose ar bent jau akademiniame piešime). Regina, išduosiu, visuomet svajojo pereiti į Tapybos katedrą (tokiomis iliuzijomis ir lūkesčiais gyveno ne vienas būsimasis dailės teoretikas), o mes, savo ruožtu, dabar turime džiaugtis, kad to neatsitiko. Kodėl? Ogi dėl elementarios priežasties. Manyčiau (tai mano asmeninis požiūris), kad taip, menininkui, ypač atstovaujančiam tradicinėms, konservatyvesnėms medijoms, sistemingas išsilavinimas yra ne tik reikalingas, bet net ir būtinas. Kita vertus, situacija šiuo atveju primena poetų radimąsi – universitetai lyrikų neruošia, jie tik suteikia žinių apie eilėdaras ir panašius dalykus, toliau ar šalia veikia ir prigimtiniai, su intuicija ir emocijomis susiję dalykai. Vien tik paruošimas amatui dažnai teparengia sienų dažytojus ar dvarų eiliakalius (prašau abu atvejus suvokti plačiau). Tad studijos toje pačioje VDA apskritai ir Tapybos katedroje konkrečiai dažnai parengia tik pilkąją minią, bet ne menininkus. R. Pečiulytei manau labai pasisekė, kad ji nestudijavo tapybos tam skirtoje katedroje, nes nuogąstaučiau, jog mokykla būtų panaikinus, suniveliavus tuos dalykus, kurių dėka ši kūrėja yra išskirtinė. 

Regina Pečiulytė Nakviša

Kuo pasižymi R. Pečiulytės tapyba, kuo išskirtinė yra Regina kaip tapytoja? Kaip ir dera bet kuriam tapytojui, apie jį pirmiausia kalba jo spalvos – esminė išraiškos priemonė. Dar minėtaisiais studijų laikais stebėdavausi savo kolegės, drįsusios laisvai iš tūbelių spausti ir ant kartonų, drobių tepti tokias sunkiai suvaldomas kaip „žalia FC“ ar „mėlyna FC“. Tad šią menininkę charakterizuoja ir koloristinė drąsa, ir būtent ryškios, akį tiesiog dreskiančios spalvos. Mūsiškiame tapybiniame bespalviškume ar purvingume tai jau yra simptomas ir diagnozė... Kitas – jau pasakojamasis dalykas, kuriuo pasižymi R. Pečiulytės tapyba, yra literatūrinis drastiškumas. „Literatūros“ – šio ne visų tapytojų mėgstamo termino nereikėtų suprasti tiesmukai, nes siužetinė linija čia slypi net ir brutaliame tepime, kampuotai nejaukiame formos ir silueto suvokime. R. Pečiulytės tapybą priskirčiau brutaliojo ekspresionizmo ar makabriškojo siurrealizmo (jeigu tokie skirstymai į lentynėles dar šiais laikais turi galių?) stilistikai. Kita vertus, tos visos būtybės didelėmis, plačiai atmerktomis ir žiūrovai tiriamai stebinčiomis akimis yra tiesiog baugokos. Pagalvojau, kad parodos pavadinimas – „Gailestingumas“, ne tik antrino pačiai Didžiosios savaitės idėjai (paroda „Krematoriume“ atidaryta Didžiojo antradienio metu), bet ir privertė krūptelėti negailestingu atvirumu.

Regina Pečiulytė Nugalėtoja ir jos basiliskas