Iš
karto perspėsiu, jog šiame tekste nebus rašoma nei apie jokį militarinį
konfliktą (ypač tarp lenkų ir lietuvių, nes ačiū Dievui, tokio ir nėra) nei
apie vėliavas. Panašiai kaip Dorotos Masłowskos romane (Wojna polsko-ruska pod flagą
biało-czerwoną – „Lenkų ir rusų karas po baltai raudona
vėliava“), kurio pavadinimas čia ir perfrazuotas, tai tėra tam tikra kaukė,
nurodanti į truputėlį kitokius kontekstus. Aišku, kalbant apie kultūrinius (o
ir istorinius, politinius etc.) Lenkijos ir Lietuvos santykius karo ar bent
šiokios trinties tarp dviejų valstybių ir tautų aspektas visuomet yra
neišvengiamas. Kita vertus, viskas priklauso nuo abiejų pusių „sugedimo“
laipsnio ir noro matyti tai, ką kas nori. Tiesiog geografija ir kitkas yra lėmę
mūsų dviejų visuomenių kaimynystes. Tos pačios aplinkybės sąlygojo, kad lenkų
yra daugiau, lietuvių – mažiau. Jie apsikrikštijo anksčiau, mes (ir jų dėka) –
vėliau. Visa tai žinome iš vadovėlinės informacijos. Dar pri(si)minsiu asmeninę
patirtį ir kaip sovietinės vaikystės laikais tikrai vos ne vieninteliu langu į
normalų pasaulį buvo Lenkijos televizija (taip pat su Liuksmeburgu, „Amerikos
balsu“ konkuruojantis Varšuvos radijas).
|
Didysis arsenalas Gdanske - čia vyko 33 Lietuvos tapytojų paroda |
|
Parodos rengimo metas. Lenkų tapytojas ir kuratorius Piotras Józefowiczius duoda interviu vietiniam radijui. Už jo - Jono Gasiūno darbas, kairėje - Kęstučio Grigaliūno kūrinys. Dar kairiau (gilumoje) - Eimučio Markūno kompozicija
|
Tad natūralu, jog lietuvių ir lenkų
tapyba (jeigu pradėsime kalbėti konkretybėmis) yra be galo panaši, artima,
gimininga. Kitos tokios nėra. Latviškoji tapybos mokykla (kokia gimininga ji
būtų jau vien dėl to, jog ne tik Vladas Eidukevičius, bet ir kiti klasikai yra
ten mokęsi) nėra tokia susijusi. Meną vartojanti publika Vilniuje tuo
įsitikinti galėjo dar rugsėjo mėnesį, kuomet VDA parodų salėse „Titanikas“ buvo
pristatyta dviejų kuratorių – Piotro Józefowicziaus, Sławomiro Lipnickio (jie
taip pat ir tapytojai, parodos dalyviai) surinkta tapybos kolekcija iš Gdansko.
Nors oficialiai deklaruota, kad tai yra dviejų aukštųjų šio šiaurinio Lenkijos
miesto mokyklų, kuriose dėstoma tapyba kaip savarankiška disciplina (Gdansko
dailės akademijos ir Gdansko technikos universiteto – ypač prestižinės ir net
savo amžiumi garbingos institucijos) dėstytojų pristatymas, tačiau ne taip
oficialiai kuratoriai prašė akcentuoti ne tai, o pačią koncepciją. Paroda buvo
apibūdinta Khôros terminu. Šią kategoriją vartojo dar senovės
graikai, nusakydami erdvinę situaciją, neutralią ribą tarp skirtingų polių
(miestų-valstybių), terminas taip pat populiarus filosofijoje – nuo Platono iki
Julios Kristevos. Pernelyg nesiplėtodamas ir gal šiek tiek suprimityvindamas
tarsiu, jog viena iš dabartinių šio termino reikšmių ženklina dalykus be
reikšmės ar esmės, objektus, neturinčius tapatybės. Manau, kad toks suvokimas
turi racijos. Ir ypač tai pasiteisina pamačius „grįžtamąją“ – Vilniaus dailės
akademijos tapytojų parodą, vykstančią lapkričio mėnesį jau Gdansko dailės
akademijoje – įspūdingoje jos parodų erdvėje, veikiančioje XVII amžiaus
pradžios Didžiojo arsenalo (Wielka zbrojownia) pirmojo aukšto salėje.
Tris dešimt trys lietuvių tapytojai – vienaip ar kitaip, darbiniais ar
studijiniais ryšiais susiję su savo Alma mater, didžioji jų dalis
atstovauja tris esmines tapybines Akademijos katedras (Tapybos,
Monumentaliosios tapybos ir Kauno fakulteto, iš kitos pusės – niekas nepaneigs,
kad ekspresyviajame Jone Čepe ar spalvotyriniame Gintaute Trimake nėra
tapybinio temperamento) savo darbais atskleidė, jog jokio karo tarp Gdansko ir
Vilniaus, Lenkijos ir Lietuvos bent tapybiniu aspektu tikrai nėra. Kad čia kaip
egzistavo, taip iki šios galios turi Krėvos ir Liublino unijų dėsniai. Esmė ir
reikšmė slypi tame, kad net vizualiai abi tapybinės mokyklos yra be galo
panašios. Lenkai taip pat turi savo Drazdauskaites ir Skaurones, Gasiūnus ir
Markūnus, Gaitanži ir Ulčickaites. Tūlam paminėtam menininkui galbūt nėra
malonus toks palyginimas, tačiau jis tik patvirtina, jog kiekvienas lietuviškas
Jogaila turi savąją lenkiškąją Jadvygą (ir atvirkščiai). Bet, vėlgi pavyzdžiui,
esama jungties tarp Henriko Cześniko ir Jono Gasiūno (konceptualizuotas
ekspresionistinis kontūras), Romano Gajewskio ir Eglės Vertelkaitės
(fotografinis multiplikavimas), Jakubo Pieleszeko ir Kęstučio Grigaliūno (pop
meno stilistika, virtusi individualia maniera). Skeptiškesnį žiūrovą labiausiai
turbūt turėtų įtikinti bendras katalogas, savotiškas Khôros įsikūnijimas
popieriuje – mat čia lygiaverčiai susitiko tiek lenkų, tiek lietuvių tapytojai.
Manyčiau, kad panašumų tarp vilniečių ir gdanskiečių yra daugiau nei tarp
pirmųjų ir, sakykime, krokuviečių ar net varšuviečių. Viena vertus, tai yra
lėmę, sakykime, prigimtiniai dalykai – į
pokarinį buvusįjį Dancigą atvyko ne vienas ir ne du „kresų“ gyventojai, tarp jų
ir vadinamieji „vilenčiukai“. O iš kitos pusės, Gdanską ir Vilnių nuo Abiejų
Tautų Respublikos laikų sieja ir multikultūrizmas kaip puoselėjama vertybė,
„laisvės dvasia“, – kaip patikslino lenkiškosios projekto „Gdanskas Vilniuje,
Vilnius Gdanske“ dalies kuratoriai.
|
Atidarymas |
|
Lietuvių menininkai (Pranas Griušys ir Aušra Vaitkūnienė) atidarymo metu. Aušra prie savo paveikslo. Kairėje - Eglės Grėbliauskaitės darbas. |
|
Viktoras Paukštelis ir jo "Rožinis arklys". Kairiau - Česlovo Lukensko "Žvaigždė" |
Pagalvojau, kad bendrą tapybinę situaciją
būtent iš simbolizuoja bei šifruoja dviejų kaimyninių valstybių vėliavos. Man
lenkiškosios balta ir raudona tartum išreiškia kietesnę, griežtesnę, labiau
grafišką ir konceptualesnę lenkiškosios tapybos mokyklos dvasią, tuo tarpu mūsų
trispalvė ne tik savo istorinėmis kūrimo peripetijomis rodo pastangas
nugravituoti nuo nuolat aktyvesnės istorinės partnerės (prisiminkime Antano
Žmuidzinavičiaus pateiktą pirminę – raudonos ir žalios valstybinės vėliavos
variaciją, neabejotinai inspiruotą lenkiškosios dvispalvės), bet ir lyriškesnį,
galbūt labiau puoselėjamomis koloristinėmis vertybėmis (ne be Paryžiaus
mokyklos alsavimo) pagrįstą Lietuvos tapybos pobūdį.
|
Gintaras Palemonas Janonis versus Žygimantas Augustinas |
|
Iš dešinės į kairę (čia apie kūrinius): Deima Katinaitė, Rima Blažytė, Andrius Zakarauskas, Eglė Vertelkaitė |
Taip, tarp lietuviškosios ir lenkiškosios
tapybų esama ir skirtumų. Bet vis tik akcentuočiau, jog skirtumai kartais tik
išryškina panašumus. Šį dalyką pastebėjau ir kaip dviejų šiųmetinių VDA
tarptautinių parodų kuratorius. Pavasarį Akademijos dėstytojai ir studentai
kūrybinę energiją ir menines jėgas lyginosi su Peterburgo Štiglico dailės
akademijos kolegomis, rudenį vyko mainai tarp Vilniaus ir Gdansko. Paradoksas,
likimo ironija ar tiesiog sutapimas (rodantis, jog visos akademijos yra kažkuo
panašios), kad tiek Peterburgo, tiek Gdansko parodų atvejais laukė kuo
tikriausi architektūriniai ekspozicijos iššūkiai. Vis tik demonstruoti meną
aktyviose, pačios kaip meno kūriniai veikiančiose erdvėse yra pakankamai
sudėtinga. Jungtinėje rusų–lietuvių parodoje atsiskleidė daugiau skirtybių nei
panašumų – ir čia galiojo ne tik kitokių požiūrių į meną apskritai dėsnis. Rusų
dėstytojai bei studentai vis dar išsaugoję, išlaikę (kitas klausimas –
savanoriškai ar priverstinai) didesnę akademizmo dozę, labiau orientuojasi į
savojo modernizmo klasikus nei į dabartines Vakarų meno tendencijas. Juolab,
kad ir pastabų galima tarti apie organizavimo specifiką – hierarchizavimo,
netgi elementaraus biurokratizmo ir ne visai laisvos visuomenės požymiai čia
buvo ypatingai ryškūs (vis tik to negalima pasakyti apie individualų bendravimą
su dailininkais – Piterio publika šiuo atveju yra visiškai europietiška). Tuo
tarpu Gdansko dailės akademijoje ne tik visa kuravimo specifika, bet ir šiltas
atidarymas, bendravimas su kolegomis po jo atskleidė, kad bent jau tapybiniame
pasaulyje artimesnių lietuviams nei lenkai turbūt nėra...