2021 m. birželio 9 d., trečiadienis

MENAS IR EKOLOGIJA, ARBA „EKOLOGIŠKA, PERNELYG ESTETIŠKA“. Kamilė Jankauskaitė, Viktorija Tamaliūnaitė "kreatoriume"

Ekologija ir įvairios gamtosauginės problemos šių dienų mene yra populiarios. Kaip tai gali būti neaktualu, kuomet tirpsta ledynai abiejuose Žemės planetos poliuose, kuomet plastmasė skverbiasi į būtas ir nebūtas šio pasaulio vietas, kertes bei ertmes?

Vilniaus dailės akademijos ekspozicinėje erdvėje „kreatoriumas / meno krosnys“ per keletą šios institucijos gyvavimo metų taip pat vyko jau ne vienas projektas šia tema. Štai, galima prisiminti, kad ir Rūtos Žeimytės parodą „Homo Plasticus“, vykusią dar 2018-ųjų metų gruodį. Pati menininkė tuomet deklaravo: „Savo darbus kuriu iš šiukšlių – bandau iš mums nereikalingų ir nemalonių pakuočių sukurti estetinį vaizdą. Taip pat noriu atkreipti dėmesį į pačią šiukšlinimo problemą - pakuotė, kuri pradžioje mus apžavi tam, kad nusipirktume prekę, po 15 minučių ar kelių valandų tampa nebereikalinga ir atgrasi. Ji yra šimtus metų ir ardo ekologinę sistemą. Šiuos darbus kūriau kai pradėjau domėtis "zero waste" judėjimu, bet dar nesugebėjau nustoti pirkti supakuotų produktų. Tuomet pradėjau rinkti pakuotes ir iš jų kurti reljefinius paveikslus“.

Nuoroda į parodą

 

Tad Kamilės Jankauskaitės ir Viktorijos Tamaliūnaitės bendra paroda „Distopija“ yra nuoseklus šio diskurso pratęsimas. Vėlgi, pačios autorės apie savo sumanymą kalba taip: „Ekologinės problemos kelia susirūpinimą, vertybinius ir prioritetų klausimus, verčia galvoti apie pasaulio ateitį, ką žmonės paliks Žemei ir ateities kartoms. Iš dabarties perspektyvos galima suprasti, kad žmonės paliks didelę neigiamą žymę, kuri pakenks tiek patiems žmonėms, tiek kitoms gyvybės formoms. Suvokiant tai kyla klausimas ar verta stengtis ir kovoti prieš tai, ką vargu ar galima sustabdyti. Kyla baimė, kad kai ateis visuotinis supratimas gali prasidėti bandymas nebe spręsti problemas, o gelbėtis ir išgyventi“.

Šioje vietoje galima patikslinti, kad Kamilė studijuoja grafiką to paties pavadinimo VDA padalinyje, o Viktorija – freską Įvietinto meno katedroje. Dabartinius menininkių interesus liudija ir jų pasirinktos kūrybinės strategijos, medžiagos, technologijos, medijos. Jeigu K. Jankauskaitė reiškiasi juodai baltu piešimu anglimi ant nemažų popieriaus lakštų, tai V. Tamaliūnaitė naudoja akrilinius dažus ant drobės su įvairiais asambliažiniais, koliažiniais elementais (paprastai tai būtent plastikiniai aptikti daiktai – tiksliau sakant, vartojimo atliekos, kurios komponuojamos šalia faktūrinių dažų paviršių). Visa tai yra pateikta instaliatyviai – ant grindų, papildant paveikslus išbertų žemių grumstais. 

Bendras "Distopijos" vaizdas. Kamilės Jankauskaitės piešiniai (ant sienos), Viktorijos Tamaliūnaitės instaliatyvi tapyba (ant grindų)
 

Kodėl aprašinėju pačią ekspozicinę visumą, tartum siekdamas literatūriškai aprašyti vizualius elementus? Ogi todėl, kad pati paroda man regisi pakankamai literatūriška. Deklaratyvus yra jos turinys, lozungus primena netgi atskiri segmentai, t. y. – darbai. Turbūt kitaip ir negali būti, nes kalbama apie labai konkrečius dalykus: ekologiją ir eroziją. Tiksliau – žmogiškosios veiklos sąlygotą Žemės nyksmą. Sakyčiau, kad tai netgi politiškai angažuotas menas. Tiek industriniai Kamilės peizažai, tiek klampios, išsiliejusį mazutą ar kitus naftos produktus primenančios Viktorijos abstrakcijos veikia kaip kaltinamoji medžiaga pro-ekologinės demonstracijos, mitingo, piketo metu. Tiesą sakant, šalia šių nebyliai rėkiančių darbų norėtųsi ir veiksmo – kažko performatyvaus, atlikto akcijos ar hepeningo pavidalais. Tuomet poveikis būtų dar stipresnis. 

Viktorijos Tamaliūnaitės tapyba. Ant grindų paguldytos, žemėmis apibarstytos drobės su jose įklijuotais plastiko "inkliuzais" veikia kaip simboliniai antkapiniai paminklai Motinai Žemei.

Kamilė Jankauskaitė "Fermos" (anglis, popierius, 100x150 cm, 2021). Autorės darbuose supriešinama natūra su kultūra; žmogaus rankų sukurti industriniai objektai veikia kaip svetimkūniai gamtiniame landšafte.
 

Kita vertus, tiek K. Jankauskaitės, tiek V. Tamaliūnaitės darbai yra estetizuotų formų. Jų šaknys glūdi dar klasikiniame XX-o amžiaus modernizme (kuomet ekologija ar jos iššūkiai augo vis labiau – it koks branduolinės bombos grybas ar iš Černobylio atominės elektrinės kylanti radiacinė pašvaistė). Kamilė estetiškai manipuliuoja linija ir dėme, Viktorija – faktūriniais paviršiais ir subtiliais spalviniais deriniais. Tai atrodo tiesiog gražu. Taip, kad norom-nenorom pradedi galvoti, jog ir vandenyne besitumuluojantys plastiko gabalai ar išsiliejusios naftos dėmės irgi yra gražios. Estetiškos. Bet ar etiškos ir ekologiškos? Menininkės užduoda šį klausimą, puikiai žinodamos rūsčius, bet teisingus atsakymus...

Kamilė: „Gamta menininkams išlieka įkvėpimo šaltinis nuo neatmenamų laikų, tačiau pastaraisiais metais kylant grėsmėms ir neišvengiamai klimato krizei norisi tai reflektuoti ir pasinaudoti menu kaip platforma informuotumui didinti ir skatinti susimąstyti apie tvaresnę ateitį. Anglimi piešti vaizdiniai atspindi dabartinės žmogaus veiklos padarinius. Iškastinio kuro deginimas, išmetamosios dujos, vandens tarša, intensyvi gyvulininkystė, atliekų perteklius, vis labiau veikia klimatą ir temperatūrą Žemėje. Dėl šių veiklų į atmosferą išsiskiria didžiuliai kiekiai šiltnamio efektą sukeliančių dujų, kurių ten ir taip susidaro dėl natūralių procesų, todėl stiprėja šiltnamio efektas, kuris neleidžia šilumai išsisklaidyti į kosmosą ir spartina klimato kaitą“.

Viktorija: „Viena iš ryškiausiai matomų problemų yra šiukšlių perteklius ir nesustabdomas jų kaupimasis. Tai ir paskatino susimąstyti apie jų tolimesnį likimą ir ką su visu tuo kiekiu daryti, nes kaip žinia ne visos atliekos yra perdirbamos, o kai kurių sunykimas užtrunka daugybę metų. Susimąsčiau apie praeities - dabarties - ateities santykį, o tiksliau apie tai, kas nebuvo išspręsta laiku. Tuomet pradėjau ieškoti praeities palikimo dabartyje. Archeologai atkasinėja gyvūnų kaulus, liekanas, fosilijas, randa jų per daugybę amžių suakmenėjusius pėdsakus. Ar gali būti taip, jog ateityje taip bus atkasinėjamos šiukšlės? Ar gali būti, kad laikui bėgant bus pamiršta apie šių daiktų buvusią paskirtį, kurią reikės ištirti ir suprasti iš naujo? Bet tai tik keli iš daugelio klausimų kylančių apie ateitį ir pasaulio likimą“.