Jauna tapyba 2019, arba Urobor. Šiek tiek apie jaunojo tapytojo prizą

Nusprendžiau šias savo mintis apie jaunąją tapybą pavadinti labai paprastai. „Jauna tapyba 2019“ – skamba nepretenzingai ir be jokių išankstinių nuostatų. Buvo galima pavadinti „jauna Baltijos šalių tapyba“, nes didžioji dalis teiginių ir minčių lyg nuo kokio tramplino atsispiria nuo jau vienuoliktus metus mininčio „Jaunojo tapytojo prizo“ projekto. Bet man visiškai nusispjauti yra (rašymo pabaigoje supratau, kad nebuvau teisus ir nėra absoliučiai nesvarbu) – kaip ten su ta latvių ar tuo labiau estų tapyba. Juolab, jog esu įsitikinęs (įsitikinimus grįsdamas empirine medžiaga – matomais kolegų darbais), jog ten, ne už jūrų ir ne už jokių marių, o visai šalia, tiesiog panosėje yra truputėlį geriau. Ne kur kas, bet truputėlį. Bet vis tiek geriau. Ir tai liudija net tas faktas, jog šiais metais jaunosios tapytojos prizą pasiėmė latvių tapytoja. Jos tautietis taip pat buvo specialiai pažymėtas... Juolab, kad tuose pačiuose kasmetiniuose YPP arba JTP latviai ir/ar estai man visuomet regisi stipriau. Ne geriau, gražiau ar simpatiškiau. O tiesiog stipriau.

O kame slypi stiprumas? Tegul man kalba ką nori visokie populistiniai demagogai iš akademinės aplinkos, tačiau tapyboje stiprumą lemia profesiniai įgūdžiai. Būsiu banaliai tradicišku, primindamas, jog tapyboje profesinius įgūdžius atskleidžia du dalykai: 1) piešinys; 2) paletė.

• Tad kaip yra su ta jauna lietuvių tapyba?
• Ar joje yra stiprus piešinys?
• O gal mes galime pasididžiuoti gerai temperuotomis paletėmis?

Su piešiniu lietuviškoje tapyboje visuomet – dar nuo Vienožinskio laikų buvo prastoka. Samprata, kad piešinys yra antraeilis dalykas tapyboje, dominavo ir sovietiniu, ir postsovietiniu laikotarpiais. Bent jau instituto/akademijos aplinkoje. Pamenu, kaip vaikščiodamas peržiūrų metu, stebėdavausi, iš kietai atkaltų skulptorių ar freskistų koridorių patekęs į tamsius „staliūginių“ tapytojų užkaborius. Anglimi ant vyniojamo popieriaus burbuliuodavo kažkokie apibendrinti išplerusių nadkių ar tereskų (legendinės pozuotojos) kūnų siluetai. Pabrėžtas gestiškumas ir vaitiekūniškai suvoktas nevalyvumas („tikras tapytojas-bernas turi gyventi kaime ir arti žemę“, – diegdavo anuometinis katedros vedėjas bent jau jį besąlygiškai adoravusiųjų galvelėse) turėjo savotiškos smarvės ir tai jaučiasi, matoma dabar – žvelgiant iš laiko perspektyvos. Anuometiniai piešėjai-nemokėjai regisi tikrais genijais dabartinių tapybą studijuojančių fone.

Nes dabartinėje jaunojoje tapyboje nemokama elementariai piešti. Kai kuriais, beveik masiškais atvejais, tai maskuojama dviem laiko patikrintais dalykais – tariamu gestiškumu. Na, kuomet tapomos abstrakcijos. Taip pat „eksperimentuojama“ su pigmentais. (Kokie gali būti eksperimentai mūsų dienomis, kai Viduramžiais ar Renesanse buvo išrastas net ne tapybinis dviratis, o visas tankas?). Arba projektoriumi, copy-paste principu demonstruojant imitacines fotorealizmo galimybes ir galias. Bet tai yra apgaulė. Nes nemokėjimą piešti išduoda piešėjiškas nejautrumas. Sunkoka būtų verbalizuoti – kas tai yra. Panašiai turbūt neįmanoma nusakyti, kuo skiriasi „Duokime garo!“ laidoje armoniką tampantis armonikierius nuo profesionalaus džiazo muzikanto.

Dabartinėje jaunojoje tapyboje taip pat esama begalė bėdų su palete. Na, nesimato arba beveik nesimato menininkų, apdovanotų spalvine klausa ar bent ją lavinančių. Čia panašiai kaip būgnų daužymą laisvu stiliumi galima priskirti šiuolaikinei muzikai ar garso menui, bet tai nebus džiazas ar sunkusis rokas. „Bele koks“ dažų tepimas dar nėra kolorizmo apraiška. Ir jeigu ankstesniame institute/akademijoje kankindavo tais nykiais, nuobodžiais „pastatymais“, bet bent diegdavo tokius elementarius tapybinius principus kaip spalvinė gama ar jautrus potėpis, tai dabar tai dvelkia tiesiog autodidaktika. Žinoma, yra išimtinių atvejų, bet tai turėtų veikti kaip sistema.

Iš šių metų lietuviškos JTP kolekcijos man vienas įsimintiniausių yra šis Samantos Augutės darbas - autorė bent niekuo neapsimetinėja. Būčiau jam (darbui) ir jai (tapytojai) suteikęs dvigubą nuoširdumo ir kuklumo prizą.

Jauna lietuvių tapyba serga. Sunkiai serga. Ji yra amorfiška ir išsisėmusi. Ji primena akis ir pilvą alumi užsipylusį, dešrainiais apsirijusį penkiasdešimtmetį jaunuolį, kuris pasaulį pažįsta televizoriaus, interneto ir mobilaus telefono dėka. Na, esmė tame, kad šalia piešinio nebuvimo ir spalvinės ne-klausos dar egzistuoja toks dalykas kaip visiškas idėjų „nususimas“. Tas labai puikiai jaučiasi šiuometinėje „Jaunojo tapytojo prizo“ parodos salėje. Suglebę raumenys ir iš nuobodulio krapštoma nosis – tokia asociacija. Kadangi ne vienerius metus stebiu akademinius būsimųjų tapytojų gynimus, matau jų kūrinius, tai jau nebeverčia stebėtis. Bet būna juokinga, kuomet jauni, vos per dvidešimt metų peržengę žmonės savo asmenines patirtis (kelionė, liga, šeimos narių gyvenimai arba – kas dabar ypač populiaru, jau nepatirta sovietinė realybė) pateikia kaip globalų, žiūrovų auditoriją pritrenkti savo monumentalumu turintį pasakojimą. Kaip yra pasakęs vienas jau buvęs Tapybos katedros profesorius (beje, savo studentams teikęs labai geras technologines žinias), jaunumas yra ta nuodėmė, kuri greitai praeina. Ir pradedi tikėti, jog senųjų meistrų patarimas, jog rodytis parodose reikia praėjus kokiai dešimčiai metų po akademinių studijų, yra tai, į ką verta įsiklausyti. Nors šioje vietoje jaunasis tapytojas tartum ir papuola į užburtą ratą arba susirango į uroborišką (tą savo uodegą ryjančios gyvatės) figūrą. Bet gal tas Uroboras ir yra visos jaunosios lietuvių tapybos simbolis? Mūsų dienomis tapybiniai jaunuoliai – tie, kuriems iki 35 m. ar net mažiau, yra apdovanoti puikiomis galimybėmis rodytis konkursinėse parodose, dalyvauti rezidencijose Lietuvoje ar užsieniuose (gal tik neretai apriboja konjunktūriškai suformuluotos „aktualios“ temos – nes iš meno šiomis dienomis dažnai instituciškai reikalaujama atlikti senų laikų dvaro užsakymams prilygstančius poreikius – kad ir vizualiai kalbėti apie klimato kaitą, pabėgėlių krizę, kūniškąją tapatybę). Tačiau profesionalesniam problemų artikuliavimui jie tiesiog būna nesubrendę (šiauriečiai apskritai daugiau patirties įgauna artėjant 40 m.). Įdomu, kad mūsų dienomis kokie nors Gogenas ar Van Gogas tokių puikių savirealizacijos galimybių neturėtų, nes būtų tiesiog per seni – jei nespėtų sudalyvauti nei jaunųjų tapytojų prizuose, nei finansiškai pagelbėjančiose rezidentūrose.

Kas bus toliau?

Žinau dar du dalykus. Pirma, kad Lietuvos tapyboje, perfrazuojant vieną proletariato vadą (jis deklaravo, kad viską lemia kadrai), viską lemia asmenybės. Galvojau čia rašyti be jokių personalizavimų, bet žvelgdamas į šių metų finalinę JTP kolekciją, dideles viltis dedu, pavyzdžiui, į Augustę Santockytę (jeigu tik nenubris komercijos pievomis) ar Rūtą Matulevičiūtę (tik būkštauju, jog ši puiki tapytoja, kurios dar bakalaurinis darbas padarė didžiulį įspūdį, nepamestų kelio, vaikščiodama transcendencinio intelektualumo takeliais...). Tad atskiros individualybės viską „ištemps“. Bet gyvenimas tą parodys. Juolab, kadangi jaunąją Lietuvos tapybą stebiu jau kelis dešimtmečius (pats spėjęs pasenti), ir žinau, kad viskas čia veikia bangų principu. Po ramesnio – t. y. nuobodesnio, stagnacija dvelkiančio periodo ateina ryškesnė banga. Visa bėda (kartu tai yra absoliučiai normalu), kad labai dažnai jauni ir daug vilčių teikę genijai būna suvilioti tais visais priziniais-muginiais saldainiais ir virsta tiražuojamomis savo pačių kaliausėmis arba tiesiog neatlaiko buitinės rutinos ir pasitraukia iš žūtbūtinės kovos, palikdami vietos po saule kitiems – pavydesniems, plėšresniems, įžūlesniems.

Tai ką matau facebooke - sakyčiau, kad tai nėra pats-pats Augustės Santockytės kūrinys. Esama jame kažkokio sugalvoto dirbtinumo. Jos mažyčiai formačiukai su būsenomis ir situacijomis yra tiesiai į dešimtuką. Gal todėl komisija ir suabejojo?

Tą patį pasakyčiau ir apie Rūtą Matulevičiūtę. Vis tik ji labiau pagauna esmę kuomet kliaujasi intuicija, o nesugalvotais dalykais. Bet potėpio jautrumą "užskaitau".

Taigi – dabartinė jaunoji lietuvių tapyba serga. Ir manau, kad tą ligą iš dalies inspiruoja ir mūsų Akademija. Nes tapybinis jaunimas ateina būtent iš jos. Vieno skandalo dėka ši institucija turėjo puikią galimybę permąstyti savo strategiją ir taktiką. Ar taip atsitiko? Ne... Galbūt nedėstysiu čia savo požiūrio – štai, kad nelabai jau suprantu, ką, pavyzdžiui, būsimam tapytojui gali duoti, suteikti, patarti netapantis ar tiesiog tapyba kaip medija net netikintis dėstytojas?... Kitas dalykas – kyla jau nebe retorinis klausimas – koks skirtumas slypi tarp Tapybos ir Monumentaliosios tapybos katedrų? Kad vienoje beprotybės daugiau ir ji nuolat eskaluojama?... Man tiesiog regisi, kad čia kažkas turėtų keistis iš esmės. Visų pirma, su naujais/jaunais dėstytojais, pakitusiu vertybiniu požiūriu į tarpusavio bendravimą ir tapybą in corpore. Kaip tai būtų galima padaryti? Manau, jog paprasčiausiai daug ką galėtų padaryti iš šono, iš šalies atėję žmonės. Asmeniškai nebetikiu nei vienu, baigusiu tapybą VDA, kaip potencialiu tapybos dėstytoju būtent čia. Manau, kad su kiekvienu juo visados grės, kaip kokie voratinkliniai draiskalai virš jaunųjų galvų kabos senosios, per keletą dešimtmečių įsikerojusios „paniatkės“...

Pagalvojau, kad būsimiesiems tapytojams galėtų daug duoti, kad ir šių metų „Jaunojo tapytojo prizo“ finalininkai, bet ne lietuviai – o broliai ir sesės iš Latvijos ir Estijos. Jie juk ir galėtų būti dėstytojais! Nes tam turėtų kompetencijų (mūsiškiams dar pasimokyti...). Taip pat, bent vizituojančio profesoriaus rolei priimčiau ir vieną šio projekto organizatorių – Vilmantą Marcinkevičių (beje, gal nelabai mėgstu jo tapybą, bet piešiniai – ypač iš to „limoninio“ periodo, yra puikūs), kuris tikrai ne visuomet sugebantiems techniškai prisistatyti tapytojams (kalbu apie sutrūkinėjusius gruntus, prastus rėmus ir kitokia analogiškas „smulkmenas“) sugebėtų rišliai išdėstyti kursą apie tapytojo vietą vartotojiškoje visuomenėje ir kaip ten galima sėkmingai išgyventi. 

Taigi - ko galėtų pamokyti lietuvių tapybos studentus jų jaunieji kolegos iš Latvijos ir Estijos? Ką jie duotų, būdami dėstytojais VDA tapybos katedrose?

Žiūrėkime į konkrečius pavyzdžius/atvejus - 

Šių metų mano parodinis favoritas bendroje kolekcijoje, netgi skirtingų etapų rinkinyje yra šis - Sabinės Vernerės (LV) darbas. Čia galima pasimokyti: 1) konceptualumo - ir ne dirbtinio, o tikro intelekto, kontempliuojančio tapybos istoriją, misiją, esmę. 2) taktiliškumo - nes jautriai interpretuotas ir paviršius, ir linija. Tikiuosi, kad profai suprastų, ką turiu omenyje, profanams tai gal ir nebūtų aktualu.

Iš Arnoldo Andersono (LV) galima pasimokyti faktūrinės-tekstūrinės kultūros. Galop, net ir tas grizailinis monochromiškumas neretai yra geriau nei nesuvaldytas koloritas.

Sirri Juris (EE) - pavyzdys, kaip galima, mokant piešti, praktiškai pritaikyti savo žinias. Plius neordinarinis spalvos suvokimas, personalinis nebijojimas eksperimentuoti su ja, teikia bifšteksiško skanumo.

Tikiu, kad Ieva Kampe-Krumholca (LV) - kaip ir jos kolegė žemiau, tapydama naudojo projektorių ar kitą vaizdą iš nuotraukos į paveikslą padėjusią teleportuoti priemonę. Bet tikiu ir matau, jog ji dar sugeba švariai ne tik tepti spalvą, bet ir plauti teptukus ir struktūriškai perteikti kompoziciją. Na, piešinį valdo. To juk verta pasimokyti. Ar ne?

Alvinės Bautros (LV) diptikas - tartum banaliai madingas šių dienų pasaulines tapybos tendencijas perkošiantis artefaktas. Bet padarytas gražiai, švariai (formaliom prasmėm) ir, svarbiausia, - su idėja. Galima juk pasakoti apie savo atspindį veidrodyje, bet tai nebūtinai turi tapti užknisančiu savo problemų transliavimu į pasaulį.

Pakraščiais ir sapne: Gedimino Pranckūno "Pakraščiais. Peizažo likučiai" "Krematoriume"

Kažkada, žalioje jaunystėje, kuomet pratinausi būti suaugusiu, palikau savo tėvų namus Alytuje ir išvažiavau studijuoti į Vilnių. Sostinė regėjosi be galo toli. Aš pats netikėtai supratau, esu stipriai prisirišęs prie šeimos (tėvų), namų ir gimtųjų vietų. Bambagyslės nukirpimo procesas buvo sunkus ir skausmingas. Komplikacijas kėlė ir gyvenimas bendrabučio „komunalkėje“ (komuna tą atsitiktinių žmonių sambrūzdį ankštoje erdvėje būtų sunkoka).

Ilgėjausi visko, kas buvo susiję su gimtine, o ypač miškų ir pievų. Automobilio tuomet neturėjau, viešuoju transportu nepamėgau važinėti iki šiol. Tad kažkaip visai netyčia (o gal atvirkščiai?) atradau miesto pakraščius. Rytais, kuomet nevykdavo paskaitos, iki pietų mėgstantiems pamiegoti kambariokams dar parpiant, išsileisdavau pėsčiomis iki tų Vilniaus vietų, kur būdavo galima pajusti tai, ką dar galima vadinti gamta. Keista, bet toli eiti nereikėdavo. Didesnės ar mažesnė „natūros“ sala atsirasdavo visai šalia. Nekalbu apie specialiai tokiu būdu suformuotas erdves – parkus ar skverus, nes jos neįtikindavo savo nenatūralumu. Kur kas didesnį poveikį darydavo elementarios dykvietės ar apleisti rajonai tarp skirtingų miesto rajonų.

Vilnius it kokia Visata ar labiau juodoji skylė plečiasi, nenumaldomai rydamas per daugybę laikų susiklosčiusią aplinką. Paribio gatvė, kadaise žymėjusi miesto pakraštį, dabar yra atsidūrusi jo viduryje.

Gedimino Pranckūno "Pakraščiais. Peizažo likučiai". Žiūrovo akis čia vaikščioja sapnus primenančiuose peizažais, kartais laviruodama ant bauginančio statumo keterų.

Būtent ši kompozicija man asocijuojasi su ovidijiška Dafnės metamorfoze. Medį, turbūt liepą, ne jokį ten lauramedį įsimylėjėliškai apkabinusius dvi kuolų rankos...

Palyginimui prisiminkime, kad ir renesansinę tapybą su Apolono ir Dafnės istorija.

Būtent apie tai kalba (vaizdais ir motyvais) Gediminas Pranckūnas.

Apie ką konkrečiai kalba fotografas? Kaip sako pats autorius – jo akį patraukia, užkabina, jaudina (kaip jusliškai visa tai skamba!) konkrečios Vilniaus vietos. Pakraščiai. Tai visų pirma keistos savo netikėtumu gamtos oazės tarp miegamųjų rajonų ir aplinkelių. Parodos atidarymo metu girdėjau ir klausiau, kaip Gediminas komentuoja savo kompozicijas. „Čia yra žvilgsnis iš tokio ir tokio taško“. „O čia toji pati vieta, tik iš kitos vietos“. Manau, kad tokia paties autoriaus pozicija puikiai iliustruoja skulptūriškai barokinį požiūrį į kontempliuojamą ir fiksuojamą objektą. Svarbus yra žiūrinčiojo rakursas, atskirų detalių gestikuliacija, bendra šviesotamsa. Į bet kurį pakraštį G. Pranckūnas žvelgia it koks Berninis, kurdamas Šv. Teresės ekstazę. Vilniaus pakraščiai miestą atkleidžia kaip landšaftu turtingą vietą. Stebinčiojo vyzdžio trajektorija kinta kylant naujų gatvių šlaitais, leidžiantis į statybų metu atsiradusius „šulinius“ ir „kotlovanus“, kaktomuša susiduriant su elektros stulpu, filmavimo kamera, naujai įsodintu sodinuku ir jį (it Dafnę Apolonui) apsisukusiu laukiniu augalu. Čia ir kalnai, ir slėniai, ir lygumos. Be to, kiekvienas atskiras objektas veikia it personažas scenoje. Neprarasdamas autonomiškumo, jis, judėdamas-krutėdamas į visus šonus ir šalis (kalbu apie elementarius stulpus, paprasčiausius medžių kamienus) jungiasi su kitais į vientisą pasakojimą. Lapais žvilgantys topoliai ir neramiai šnarančios drebulės, dygios žolės, kartūs kiečiai. Metaliniai šviestuvai. Ir visa tai apgaubia minkštas, miglomis prislopintas apšvietimas. Dar – net tarp lūpų girkšinčios dulkės. Tokie – sidabriškai pilki dažniausiai būna Vilniaus pakraščiai. Juos pagauna G. Pranckūno kamera. 

Šis kūrinys galėtų iliustruoti, kad ir lietuvių liaudies patarlę "Nemesk kelio dėl takelio" - kairėje galima nujausti greitkelį su smagiai lekiančiais automobiliais ir plėvesuojančiomis vėliavėlėmis - visi traukia apsipirkti į dar vieną eilinį prekybcentrį. O dešiniu takeliu eina vienišas fotografas. Romantikas, išsiilgęs gamtos. Kita vertus, tai tik literatūrinis paties žiūrovo sugalvotas iliustratyvumas. Svarbiausia čia yra impresionistiškai barokinė šviesotamsa.

 Pakraščius galima interpretuoti ontologiškai. Tai ir tyrai, į kuriuos traukėsi pirmieji krikščionių vienuoliai, ir tarpgentinės dykros (viena baugiausia iš jų istoriškai buvo nuniokotoji Sūduva – tarp Kryžiuočių ordino valstybės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės). Galop, tai tiesiog žmogaus būsena. Tokio, kuris jaučia tuštumą, ilgesį ir vienatvę. Į tai literatūriškai nurodo ir antroji parodos pavadinimo dalis – „peizažo likučiai“. Renesansinis kraštovaizdis byra, fragmentuojasi, virsdamas iliuzine dekoracija, gamtos fantomu, kuriame visi veikiantieji ir matomieji tampa sapno personažais, miražiniais šešėliais, rūkuose ir dulkėse skendinčiomis fantasmagorijomis. 

Keletas kadrų iš atidarymo -
 Autorius komentuoja savo strategiją: 

Lankytojai:

 

Stiklas ir jokios ten chemijos ar juo labiau fizikos: Irina Peleckienė VDA parodų erdvėje "Krematoriumas"

Pasakysiu, nors tai bus be galo subjektyvi, radikaliai personalinė nuomonė ir netgi kvailas požiūris, jog nemėgstu stiklo. Kalbu apie stiklo meną. Kita vertus - tame nesama nieko ypatingo - nemėgstu ne tik stiklo meno. Lygiai taip pat nekenčiu keramikos - ji yra sunki ir dūžta (beje, stiklo objektai - analogiški). Nesižaviu tekstile - ją ėda kandys (stiklo negraužia net žiurkės, pelės ar kiti graužikai - bet nuo to jam tik blogiau). Tapyba - apsaugok Viešpatie! Ji smirda ir tepa (stiklas neturi nei kvapo, nei teplioja, bet vėlgi - nuo to jis nėra geresnis ar gražesnis). Koks nors konceptualaus meno judesys iš viso nekomentuotinas - tuo užsiima plepiai, ekstravertai ir nieko kito nemokantys (vėlgi - stiklas nekalba, nešoka, ir nedainuoja, o jeigu reflektuoja - tai kitais principais - t.y., jis nemąsto, jis atspindi...).

Tad esu tipas, kuris nemėgsta meno apskritai ir stiklo meno konkrečiai.

Tačiau Irinos Peleckienės paroda ILLUMINE Vilniaus dailės akademijos parodų erdvėje "Krematoriumas" tapo tuo faktoriumi, kuris gal neprivertė pamilti viso meno, tačiau paskatino įsistebeilyti į stiklo meną. (Žinoma, šioje vietoje galima būtų padiskutuoti, kiek kalbant apie instaliatyvų ir t.t., ir pan. sumanymą, kiek dar yra tikslinga vartoti "stiklo" epitetą).

Introdukcija į parodą "Krematoriumo" erdvėje. Jeigu visa paslaptingose tamsumose tūnanti erdvė kėlė reminiscencijas su Dantes Inferno, tai šis užrašas priminė tą garsiąją frazę - Pape Satàn, pape Satàn aleppe! iš VII giesmės.

Žengus žingsnį vidun ir pakėlus akis viršun, vėlgi norom-nenorom galima prisiminti Dantes jau ne "Pragarą", o "Skaistyklą", su šios skliaute degančiom 4 žvaigždėm, įkūnijančiom 4 dorybes - išmintį, teisingumą, drąsą, saikingumą.

Vaikščiojant po parodą tokiu ritmu ir tokios nuotaikos, net ir atskirus objektus galima interpretuoti dantiškai. T.y. - vieni iš jų regisi kaip savo nuodėmėmis apsipančiojusios, bausmės už tai apipančiotos sielos.

Tuomet vidurinysis parodinės ekspozicijos sluoksnis nusirėš lyg toji Purgatorio, su besivalančiomis, iš savo kūniškojo apvalkalo lėliukiškai besilukštenančiomis dvasiomis. Šis dualizmas reikšis net ir tokiame dalyke, kaip stiklinių objektų (tartum paradoksas čia išeina, kuomet stikliniai dalykai meta tokius ryškius šešėlius!) ant baltų sienų metamus violetinius siluetus.

Galop atskiri švytintys objektai ženklintų "Rojų" / Paradiso - tai tartum iš kūniškojo apvalkalo išsivadavę žmonių dvasiniai esiniai.

Vienu žodžiu - Irinos Peleckienės parodą ILLUMINE galima transliuotis literatūriškai arba mitologiškai, remiantis sava, vėlgi personalizuota patirtimi. 

Štai atskiruose dalykuose matau sofokliškąją dramaturgiją, jo Edipo ciklą -

Štai čia Edipas Tėbuose mena Sfinkso paslaptį...

... o štai - jau aklas Edipas Kolone, pasakojantis savąją tragediją Tesėjui.

Tad kuo man patiko Irinos paroda - ekspozicija, atskiri objektai ir ryšiai tarp jų?...
Tuo, kad tikrai čia egzistuoja ryšiai - tarp atskirų segmentų bei visuomos.
Tuo, kad viskas juda, veikia, alsuoja vieningu ritmu.
Tuo, kad tai iš tiesų primena 'keramiką" - na, jaučiasi materija.
Tuo, kad esama ir tekstilinio ornamentiškumo. Ir neabejotinai tapybiška (spalva kaip vienas esminių faktorių). Ir tikrai kenceptuali - idėja, turinys, sąvoka.

Tad prie ko čia antraštėje chemija ar fizika (ir tiksliau - jų "nebuvimas")?
Tuo, kad stiklo menas, regis turi aiškių sąsajų su šiomis mokslinėmis disciplinomis. Technologijos, kurių dėka smėlis virsta skaidriu dirbiniu. Optiniai reiškiniai, kurių dėka skaidri masė veikia žiūrovo akį (o tuomet impulsai eina tolyn ir gilyn). Esmė, tame, kad žvelgiant į Irinos Peleckienės ILLUMINE, medžiagiškumas (tad ir visos chemijos, fizikos bei kiti laisvi-nelaisvi menai) tarsi pranyksta, lieka tik somnabuliški šešėliai...

Piešinys kaip vairavimas ir plaukimas: Ievos Trinkūnaitės paroda VDA parodų erdvėje "5 malūnai"

Prisipažinsiu, kad esu sau davęs žodį neberašyti apie studentų kūrybą ir jų parodas (nebent tai verstų insitucinė būtinybė). Sunku yra su tais menų dar besimokančiais: pagirsi, tuoj nosį užvers į padebesius, pakritikuosi (net neketindamas sutrinti su žemėmis) - nuliūdinsi, demotyvuosi, sieloje paliksi randų... O ir šiaip prasideda visokios nesąmonės - štai, kokie nors privatūs ir vieši konfliktai menotyrinį gyvenimą žaloti ir traumuoti ketina. (Ech, kur dingo tos dienos, kuomet buvau sau davęs žodį nei vieno menininko stengtis gyvai nepažinti ir bendrauti su jais tik telefakso, teletaipo ar telegrafo pavidalais?...) 

Be to, paskutiniu metu nebesinorėjo apie nieką rašyti (gal menas Lietuvoje taip suprastėjo?), tačiau rudeniop prasidėjus kuo tikriausiam sezonui parodų, kurias pamačius pirštus net ima niežėti - taip norisi rašyti; pasijutau lyg kokia rujojanti kalė iš žemiau esančio kūrinio. Tik nesuvokite to tiesmukai - tai tėra METAFORA, kaip ir daugelis dar žemiau esančių teiginių: 

Ievos Trinkūnaitės kūriniai VDA parodų erdvėje "5 malūnai"

Į Ievos Trinkūnaitės kūrinius atkreipiau dėmesį dar dirbdamas konkursinėje Algimanto Švėgždos piešinio parodoje - atrankinės komisijos nariu. Pradžioje tai (piešinius) mačiau virtualiu, vėliau, jau galerijos "Akademija" salėje - kūnišku pavidalu. Kodėl atkreipiau dėmesį? Na, žinoma, suveikė didelio formato sindromas - parodose jie turi magnetinių galių (tik ne visuomet jos traukia, kartais atvirkščiai - veikia atstūmimo principu). Pritraukė dar teisingas labiau ne formos (kažką panašaus mūsų dienomis galima net įkyrokai pastebėti jau net kažkiek ir senstelėjusiame užkietėjusių paišytojų vis dar adoruojamame leidinyje "Vitaminas D" - ten tokio stilizuoto pseudofotorealizmo a la Hockney pilna, veši jis krūmynais bei palmynais), o labiau pačios medžiagos naudojimas. Pigmento lietimąsis su paviršiumi. Tiesiog skaniai suveikė. Linijos ir dėmės teisingai suvibravo. Štai, kažkas panašaus ir šioje parodoje: 

Ieva Trinkūnaitė

Taigi, kalbu apie Ievos Trinkūnaitės parodą "En el barrio" (ispaniškai tai reiškia tiesiog "kaimynystėje"). Ji, atsidariusi kaip ir minėtoji Švėgždos piešinio paroda, Vilniaus dailės akademijos naujų studijų metų atidarymo proga (galbūt) - spalio 1 dieną, veikia VDA galerijoje-parodų erdvėje "5 malūnai". 

Parodos anotacija, parašyta pačios autorės - studentiškai jaunatviška. Rašoma: "Atradimai kaimynystėje tampa brangesni už svajingą gyvenimą ant jūros kranto. Iš anksto nežinodama, kur tai nuves, neabejodama įsitraukiu į namų besisukantį laiką ir leidžiusi būti jų dalimi. Aš sukuriu šių namų tapatybę, bet taip pat esu keičiama pati". Nežinant konteksto suprasti gal yra ir painu, - kadangi esu skaitęs ir tos konkursinės dalies minėtosios autorės darbų aprašą, tai leisiu sau (ir Jums) suprasti, kad menininkė, prisipažindama, jog dar nėra labai toli nukeliavusi iš savo gimtųjų namų (pirkios, kambario, buto, Vilniaus, Lietuvos, o gal net Europos), po platųjį pasaulį keliauja pačios fantastiškiausios ir pigesnės (kartais), nei pačios pigiausios oro linijos, priemonės - kūrybos dėka. Štai iš kur tie saulės išdeginti Andalūzijos ar Bolivijos kalnynai, agavos bei kitokie vazoniniai kaktusai - iš vaizduotės (pirmasis atvejis) ir namų aplinkos (žiūrime į antrąjį kūrinį): 

Ieva Trinkūnaitė Meksika sausa adata, ofsetinė litografija

Ieva Trinkūnaitė

Bet man dar patinka ir tai, jog menininkė (taip - Ievą Trinkūnaitę jau galima vadinti menininke - et, pats pykdavau ar bent širdyje nusimindavau, kuomet mokantis kokiame nors trečiame kurse daug kas nelaikė manęs rimtu dailės kritiku, o dabar asmeniškai nusispjauti, jeigu ir žmogumi nelaiko) keliauja ne tik savo emocinėmis magistralėmis ir pojūčių autostradomis, bet ir nuodugniai žingsniuoja (it kokia pėdsekė iššniukštinėdama visus pašalius) ir grafikos vieškeliu dulkėtu. Jis gal trina kojas, spazmuoja smegenis siekiant kiek galima greičiau tai išmokti ir pamiršti - bet tradicinės technikos, tokios kaip sausa adata (derinama su ofsetine litografija), galop net puikiai teatrališkai surežisuota parodinė instaliacija su kūrybinio proceso išklotine (nuo fotografijos, eskizo iki pieštinės studijos ar atspaudo), liudija, jog einama teisingu keliu - į horizontą, link Saulės, debesų, vaivorykštės. 

Ieva Trinkūnaitė Parsivežiau iš Amsterdamo sausa adata, ofsetinė litografija

Žinoma, parodos autorė yra jaunas žmogus - tad natūralu, jog esama čia ir to (žvelgiant iš seno kerplėšos pozicijų) perteklinio fizinio džiugesio (pavadinkime tai hedonizmu), puikavimusi kūnu ir kūniškumu, jaunyste ir jaunatviškumu. Žinant, kad tokie dalykai praeina kaip kokie paskiepyti vėjaraupiai, galima to ir labai neakcentuoti. Nors bendroje ekspozicijoje tai veikia druskos ar pipirų principu. Perviršis yra nesveika ir netgi neskanu, o subalansuotas kiekis - sustiprina skonį. Čia viskas dozuotai:

Ieva Trinkūnaitė

Kaip koks p.s. 

Pačioje pabaigoje Jūs galite paklausti: "Piešimas tekste buvo paminėtas, bet kur kalba apie vairavimą ar, juo labiau - plaukimą?". Čia Jums turėsiu paaiškinti, jog vis tik kalbame apie parodą Akademijos aplinkoje, menininkę, kuri bus baigus Grafikos katedrą ir gavus šios srities diplomą. 

Mano giliu asmeniniu įsitikinimu, VDA egzistuoja trijų tipų katedros: 1) tos, kurios veikia mano vairavimo instruktoriaus principu; 2) tos, kurios laikosi vėlgi maniškio plaukimo mokytojų principų; + 3) tarpinis variantas. 

Kuomet mokiausi vairuoti, maniškis instruktorius (senyvas, piktas, nevalyvas vyriškis, bet puikus savo srities žinovas - bet tik tais atvejais, kai nedaužydavo maniškės dešinės galūnės, neteisingai įjungusios pavarą) manevravimo aikštelėje ugdydamas automobilio statymo galu į menamą, iš kelių stulpelių "suręstą" garažą, visa tai perteikdavo schemos principu ("pasižiūri į kairį veidrodėlį, pamatai kuoliuką, tuomet susuki vairą kairėn iki galo, vėl pamatai kitą kuoliuką dešinėje, pasuki vairą du kartus dešinėn...). 

Taigi, vairuotojiškos Akademijos katedros - ar bent kai kurie jų pedagogai, išmokydami tokių vairavimo schemų, labai nesunkiai per keletą metų iš žalio muilo (atsprašau - jaunimo, tai buvo arkliškas humoras!) suformuoja gatavą produktą - Menininką (iš didžios raidės). Dažnai tokio žmogaus diplominio gynimo metu būnant garbios komisijos nariu tenka į meno kūrinius žiūrėti kaip ožiui į naujus vartus - ten viskas estetiškai, konceptualiai ir kitaip yra padaryta beveik tobulai. Nei pridėsi, nei atimsi! Su viena išlyga - nekreipiant dėmesio į po dūmų uždangomis, žvakių liepsnomis besislepiančias tiesiogines dėstytojų, vadovų, profesorių įtakas, netgi jų žodines akrobatikas, fizinius pratimus ir kitokius prisilietimus. Tai geras kelias, jis tikrai padeda ir ne vienas studentas tai mėgsta. Tik paskui, įvarant automobilį į realų garažą, pamatai, kad kuoliukai dingsta, o sienos yra tikros ir nepermaldaujamos. 

Baseine, kurį lankiau antrojoje savo mokslinio gyvenimo metų klasėje, mus instruktavęs treneris elgdavosi banaliai, senoviškai ir net žiaurokai. Visiškai plaukimui negabų pilietį tiesiog mesdavo chlorkalkinių jūrų-marių tolin. Aukai grimstant kirviu arba plaukiant link plytelėmis išklijuoto kranto "šuniuku", tas baseininis Poseidonas (beje, savo viršutinio žandikaulio priekinius dantis jis dar buvo dekoravęs auksine "karūnėle" - it tikras dievas) geriausiu atveju padėdavo atkišdamas savo "žeberklą" - tokį kelių metrų ilgio pagalį - bausmės ir gailesčio įrankį, simbolį, atributą. 

Tad VDA esama katedrų, kur tave meta į menų, dizaino ir architektūros gelmes. O ten jau žinok - sugebėsi, išplauksi, skęsi kirviu - tokiu plaktuku (aišku, ištrauktas sausumon rūpestingo ugdytojų ir kolegų kolektyvo) likdamas visiems laikams. Tai irgi geras kelias. Kalbu jau apie studijas, o ne plaukimą. Tiesiog suteikus daugiau laisvės, bet šiek tiek grasinant dvimetriniais pagaliais.

Šioje vietoje Jūs vėl galite paklausti - "prie ko čia tavo tie paistalai ir Ievos Trinkūnaitės kūryba?". Klausimas teisingas. Nes manau, jog aptariama studentė ir menininkė moka, geba, pajėgia abu dalykus - ji ir teisingai įvairuoja automobilį galu į menamą (jau beveik tikiu, jog ir į tikrą) garažą ir labai šauniu šuniuku (tokiu, kokį galime sutikti jos piešiniuose) meilutytiškai plaukia žydros Meno jūros vandeniu...

PIEŠINYS: tarp mokėjimo ir jautrumo. Švėgždos piešinio konkurso paroda galerijoje "Akademija"

Pirmasis pagraudenimas (atsiminimas) apie piešinį.

Čia iš studentiškos pirmo kurso jaunystės. Anuomet, praeito tūkstantmečio paskutinį dešimtmetį (maždaug jo viduryje), kuomet Kaziuko metu iš buvusios Sovietų Sąjungos dar vis atvažiuodavo (senu papratimu) hipių ir šiaip menininkų, mūsų penkiaviečiame „fuksų“ kambaryje Latako gatvėje (už sienos šių eilučių rašymo metu ir vyksta aprašomoji paroda) kelioms naktims apsistojo kolegos iš Minsko ir Maskvos. Kokie trys ar keturi „frajeriai“. Nežinau, ką jie veikdavo dienos metu, tačiau vakarais su mano kambario draugais draugiškai dalindavosi arielka ir kitais gaivinančiais gėrimais ir bendra akademine patirtimi. Jie buvo atsivežę savo „mokyklinių“ piešinių (nuogos raumeningos figūros įvairiais rakursais). Maniškiai, pamatę tai, tik sunkiai atsiduso ir pagraudeno: „Mes tai taip nenupieštume...“. Ir ta proga pakėlė eilinį bokalą stipriosios...

Kęstutis Michailovas Užkulisai

Taigi – piešinys Akademijoje gali būti akademinis ir ne-akademinis. Šalyse, kraštuose į rytus nuo Lietuvos aukštosiose meno mokyklose iki šiol laikomasi klasikinio piešinio mokymo bei mokymosi principų. Individą, pradėjusį gilintis į vaizduojamojo meno subtilumus, apninka visi tie Apolonai ir Artemidės, Dianos ir Karakalos. Paskui užpuola nuogi modeliai. Dar paskui... Ir galbūt visą gyvenimą? Lietuvoje, ačiū ar ne-ačiū Mūzoms bei kitiems antikiniams dievams, to turbūt niekada ir nebuvo. Dar devynioliktajame šimtmetyje žymus Vilniaus universiteto pedagogas Janas Rustemas bei jo auklėtiniai yra pastebėję bei pripažinę, jog akademinio piešinio studijos - jų lygis, buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse nėra toks stiprus kaip, kad Sankt Peterburgo Imperatoriškoje dailės akademija. Tuo galbūt nereikėtų (ypač mūsų dienomis) ir stebėtis, nes skiriasi kultūriniai masteliai, užmojai bei reikalavimai (vis tik stipriai centralizuotoje Imperijoje menininkas atlikdavo dvaro užsakymus, o tam būdavo keliami ypač aukšti reikalavimai, kurių, pavyzdžiui nepateisino dar vienas mūsų klasikas Pranciškus Smuglevičius). Galbūt padėtis šiek tiek supanašėjo po II pasaulinio karo, kuomet tuometiniame LTSR Valstybiniame dailės institute tas sausas, kietas, įsakmus akademinis piešinys buvo ypač „sustiprėjęs“. Tai, žinoma, vyko ne be Maskvos įtakos. Kiek vėliau pančiai, varžtai ir kitokios virvės galbūt atsileido, tačiau VDA muziejaus fonduose, Piešimo katedros metodiniame kabinete matant gerai „atkaltas“ studijas iš aštuntojo ar devintojo dešimtmečių, akivaizdu yra tai, jog šio dalyko mokykla egzistavo. Ir tai turėjo tam tikrą ateitį, nes būsimieji valstybinių užsakymų vykdytojai – oficiozinių mozaikų kolūkių kultūros namams, monumentalių skulptūrų rajonų centruose, impozantiškų vitražų mokyklose ar ministerijose kūrėjai turėjo mokėti „gerai piešti“. „Lengviau“ buvo kokiems būsimiems tapytojams-koloristams ar grafikams-plakatistams bei ekslibristams, nes jų piešinys galėjo būti truputėlį kitoks. (Jau savo studijų laikais aš pats asmeniškai buvau įsitikinęs, jog tapytojais iš viso nemoka piešti – tokią mintį mano sąmonėn ir pasąmonėns primygtinai kišo anglimi ant vyniojamojo popieriaus atlikti nukaršusių pozuotojų eskizai. Kita vertus, tose kompozicijose jautėsi struktūra ir achromatinis tapybiškumas – kokie grubūs ir kartais nevalyvi jie atrodė...). 

Tomas Stanaitis Brolija

Antrasis pagraudenimas (atsiminimas) apie piešinį.

Prieš kelis metus pradėjęs dirbti Vilniaus dailės akademijoje (ne – ne dėstytoju, o vienu iš administracijos darbuotojų), pamenu epizodą, kuomet iš Senųjų (tikrai senų) rūmų su dviem vis dar jaunais bei perspektyviais piešimo dėstytojais ėjome į kitoje Vilnelės pusėje esančius Naujuosius (ne tokius jau ir naujus) rūmus. Pusiaukelėje sutikome iš piešimo užsiėmimo paskaitos einančią studentų porelę. Savo profesūrai jie pasakė, kad į paskaitą pozuotoja atėjo, tačiau daugiau kolegų daugiau nebesusirinko, todėl patys irgi eina kitur. Kur – nesukonkretino. Ką ši situacija iliustruoja? Žinoma, kad studentų abejingumą ir nemotyvavimą, bei nenorą žvelgti plačiau bei giliau. Juk fantastika yra būti su modeliu „tête-à-tête“ ir studijuoti jo raumenis, kaulus, visas sausgysles bei jų pozicijas pagarbioje vienumoje! Kita vertus, paskui pats pradėjau mąstyti – o gal dabar to (bent mūsų platumose) nebereikia? Kam tos akademinės studijos ir visa patyrusi, bet prastai apmokama profesūra? Kam tie gipsiniai biustai ir torsai? Menas juk nužingsniavo savo keliu, akademijos su savo akademizmais liko arba Rytuose, arba komercinės paklausos toliuose. Galop, yra visokiausi „jūtūbai“, kur ne vienas korifėjas dalinasi savo patirtimi bei profesinėmis paslaptimis... Ai, bet aš tai tų studentų vietoje būčiau pasilikęs. Nes ką išmokti, to ant kupros nešioti tikrai nereikia.

Matyt pernelyg daug jau čia įsigilinau į akademinio piešinio problematiką. Tačiau verta pastebėti vieną dalyką – puikus akademinis pasiruošimas garantuoja tam tikrą veiksmų laisvę – mokėdamas nupaišyti įspūdingiausiu rakursu, gali pritrenkti, abstulbinti žiūrovą. Regėdama tą virtuozišką išmonę, auditorija tikrai pradės ploti, reaguoti kitomis ovacijomis. Profesine prasme tai taip pat užtikrina ir kažkokius amatininkiškus užsakymus – nuo Bažnyčios iki Prezidentūros. Galbūt koks turtuolis, neapsiribojęs reprodukcija ant drobės, klasikos kopija ar naujo muziejaus ekspertų konsultacija, taip pat užsimanys pateikti individualų užsakymą. Vis tik bent mūsų kontekste (ir tai jau yra nuo XIX amžiaus – tą net galime pavadinti „Oleškevičiaus kompleksu“ – buvo toks tapytojas-akademistas, puikiai mokėjęs piešti, komponuoti ir derinti spalvas, tačiau buvęs nuobodžiu kaip III pasaulinis karas) yra dažnas atvejis, kuomet puikiai mokantis piešti menininkas neturi vaizduotės. Ir atvirkščiai – intelektu bei fantazija apdovanotas, nenori, nesugeba ir net nekenčia piešinio.

Tymoteusz Tryzno Laikas (triptiko dalis)

Tad kokia yra Algimanto Švėgždos pozicija Akademijoje?

Kažin ar galima sakyti, kad A. Švėgžda buvo piešėjas–virtuozas. Pasklaidžius net ir studentiškus senų laikų piešinius, matyti, kad to tariamo mokėjimo ir gebėjimo kitų mokykliniuose užsakymuose yra kur kas daugiau... Bet yra vienas (tiksliau – du) BET. Šio lietuvių meno klasiko (tikrai klasiko – visomis prasmėmis ir be jokios užslėptos ironijos) piešinius aprašiusi Aleksandra Aleksandravičiūtė yra pastebėjus kelis esminius dalykus. Vienas, kad „nepaneigsi išorinio Švėgždos pieštų daiktų kuklumo, nereikšmingumo“. Kitas, jog „grafinė Švėgždos kūryba labai individuali, išskirtinė savo meto Lietuvos dailės aplinkoje“ [Algimantas Švėgžda. Laimės šulinys, sudarytoja Ramutė Rachlevičiūtė, Vilnius, 2019, p. 118, 126].  Čia tik galima pritariamai linkčioti galva ir antrinti. Nors dėl mokyklos sukūrimo tai reikia pastebėti, kad aštuntojo dešimtmečio gale – devintajame dešimtmetyje bent jau toje pačioje VDA Grafikos katedroje tikrai buvo labai stiprios „švėgždiškos“ kruopščiosios empatijos supamai aplinkai tendencijos. Fiziškai tai reiškėsi nedideliais formatais, kruopščiu štrichavimu, natūralistiniu–foto realistiniu vaizdo fiksavimu. Minėtas kuklumas ir nereikšmingumas irgi koreliavo su šiais materialiais aspektais.

Turbūt nereikėtų net to aiškinti, bet nepropaguodamas akademinio piešinio kaip idealo (na, kur jau ten – nėra aptariamuoju atveju tos patosinės gražbylystės!), Švėgžda buvo geras piešėjas. O geru piešėju jį darė du dalykai – mokėjimas ir jautrumas. Piešti Švėgžda mokėjo – tai matome tokiuose elementariuose ir net aiškinti neprivalomuose dalykuose kaip struktūriškumas, tonalumas, tikslumas. Kita vertus (ir šitą yra paaiškinti dar sunkiau), Švėgžda sugebėdavo sukurti ypatingą atmosferą – tai, kas paprastą piešinį iš tartum elementarios mokamosios priemonės (žvelgiant akademiniu aspektu) paversdavo meno kūriniu.

Manau, kad būtent tokia yra, turėtų būti (gal ir yra?) VDA garbės profesoriaus Algimanto Švėgždos (1941–1996) vardo Baltijos šalių aukštųjų meno mokyklų studentų piešinių konkurso parodos misija.  Dar geriau ir „kiečiau“ būtų, jeigu tokia (mano kuklia asmenine nuomone) būtų ir piešinio dėstymo metodikos bei visos ideologijos (tegul tai skamba ir labai skambiai) misija. Tiesiog Švėgždos pavyzdys norinčius matyti ir mąstyti kaip koks pavyzdys galėtų ir turėtų užkrėsti koks turi piešinys, kad jam reikia ir mokėjimo, ir vaizduotės (kad ir fantazijos atkreipti dėmesį į daiktus...). 

Ieva Trinkūnaitė Nežinoma šalis

 Apie šių metų parodą

Buvau šių metų konkurso parodos atrankinės komisijos nariu, tad galėčiau tarti, jog būtent tomis dvejomis kategorijomis (mokėjimo ir jautrumo) remdamasis dėliojau savas preferencijas. Nekorektiška turbūt būtų skelbti, ką laikau savo favoritais, o kokie yra kitų pasirinkimai. Žinoma, kad jie yra netapatūs. Lygiai taip pat aišku, kad bet kuris konkursas (tad šis – ne išimtis) veikia remiantis teisingumo ir neteisingumo principais. Teisybės tiesiog nėra ir negali būti. Tiesa slypi kažkur kitur. Net ir pats „blogiausias“ piešinys, jeigu jo autorius juo tiki, yra geriausias jo paties vidiniame konkurse. Bet ne apie tai. Kalbėkime apie kolekciją ir apie ekspoziciją. Šiuometinė A.Švėgždos piešinio kolekcija nėra didelė. Ne visi dalyviai užsieniečiai atsiuntė atranką praėjusius savo kūrinius. Galbūt tame slypi kažkokia spraga (nors kita vertus, nuo spragų kažin ar įmanoma apsidrausti tokio pobūdžio „trūkumų“ – pavyzdžiui, visuomet gali kilti pagrįstų klausimų dėl geografinių ribų – kodėl dalyvauja žmonės iš tokių ir tokių šalių bei būtent tokių akademijų). Bet kameriškesnis mastelis kartais tik sustiprina kolekciją, paverčia ją labiau aprėpiama ir suvokiama. Šiuo atveju, manyčiau, atsitiko būtent taip. Mažesniame kiekyje labiau „groja“ ir mažesni formatai – beje, žvelgiant jau ekspoziciniu aspektu, tas didelių-mažų parametrų disbalansas veikia kaip pliusas. Konceptualiai sakyčiau, kad esama švėgždiško mokėjimo (na, tai tikrai ne tas akademizmas, apie kurį kalbėta aukščiau – čia mokėjimas tai teisingas grafito, tušo, popieriaus, kartono, drobės ar kitos priemonės bei medžiagos pavartojimas, tiesiog kultūringa jų simbiozė) ir pakankamai daug jautrumo aplinkai – nesvarbu, kaip į ją būtų pažvelgta – ironiškai (šio gebėjimo esama ypatingai daug) ar lyriškai (na, dabar gal nėra pats geriausias laikas lyrikai). Manau, kad abiejų šių pradų susijungimas yra natūrali tolimesnės kūrybos pasekmė. Dabar tik belieka pasidžiaugti, jog bepročių, užsiimančių tokia veikla kaip piešimas dar vis yra – vienas iš šios parodos tikslų juk toks ir yra...

Žilvinas Bražukas Animals of Google