2021 m. balandžio 12 d., pirmadienis

Simbiozė ir pasikeitimai. Egidijaus Darulio paroda "Irimas" VDA parodų erdvėje "kreatoriumas"

„Kreatoriumas“ yra sudėtinga ekspozicine prasme erdvė. Visų pirma, pats šio ekspozicinio ploto interjeras yra kaip post industrinio meno paminklas. Todėl pridėti dar ką nors, įvykdyti, kad ir menkiausią invaziją – yra jeigu ne pavojinga, tai bent sudėtinga. Ir pretenzinga. Tai gali virsti tokiu svetimkūniu, kokiu yra tapusios viešai eksponuojamos didelių formatų fotografijos Užupyje, Vilnios upės krantinėje arba kai kurie grafičiai (na, labiau sienų vaizdai) miegamuosiuose miesto rajonuose. Bet „kreatoriumo“ stiprybė yra ta, jog ši erdvė maloniai priima net ir antipodinius inkliuzus, paskui lygiai taip pat ramiai jų atsisakydama. Nes viskas yra laikina. Parodos – juo labiau. Be to, čia yra blogas apšvietimas, aprūkusios arba baltomis vonios plytelėmis išklijuotos sienos. Tikrai ne baltas kubas.

Bet Egidijaus Darulio paveikslai čia integravosi simbioziniu ryšiu. It kokie baravykai ąžuolo papėdėje. Ar voratinkliai bei pelėsiai senoje pirkioje (tam namui, nesvarbu apleistam ar jau paverstam vasarnamiu, suteikę dar vieną istorinį sluoksnį).

Kodėl taip yra? Dėl labai paprastos priežasties. Ar net kelių. E. Darulis pasakoja apie įvairaus pobūdžio irimus. Kaip sufleruoja spalviniai ir forminiai sprendimai, tų irimų pobūdis labai įvairus: mechaniniai, fiziniai, cheminiai. Bet labiausiai – dvasinio pobūdžio. Autorius tapo morfologinius žmogiškosios dvasios pokyčius. O žmogaus dvasia (kaip sakė Leonas Battista Alberti, žmogui priklauso tik trys dalykai – jo kūnas, jo dvasia ir jo laikas) vis tik yra artimiausia augalų ir grybų karalystei (tad neatsitiktinai užsiminta apie simbiozę). Tai kūnas kažko nerimsta, kažkur veržiasi, kažko siekia ir blaškosi. Tikroji dvasia (ta, kurią mums suteikė Dievas ar Motina Gamta) primena augalus, jų pumpurus, žiedus, vaisius. Vis tai suyra, bet išnyksta tam, kad prasidėtų naujas ciklas. Vardan naujos pradžios.

Tai patvirtina ir pats menininkas, apie "Irimą" deklaruodamas:

Mano kūryba yra pasakojimai apie gyvybės galią, kuri patręšiama per irimą, mirtį ir ant tos trąšos auginama. Kalbu tarsi viduramžių menininkai – apie Dievo planą, jo grožį ir vertę, tik kitaip..."

E. Darulio tapybai in corpore ir šiai konkrečiai, matomai „kreatoriume“ yra būdingas performatyvumas. Tai ir tapybos procesą ryškinanti veikla, ir pačios kaitos fiksavimas. Parodoje tai skleidžiasi vos ne iš paveikslų plokštumų tyliai ir ramiai (bet užtikrinai) besiskleidžiančiomis spalvomis ir formomis. Irimas dėl atsiradimo. 

 

Egidijus Darulis Išsiliejimas II, 2021 m., aliejus, drobė, 70x90 cm

E. Darulio tapybai, kurioje operuojama abstrakčiomis arba pusiau–abstrakčiomis formomis, biomorfiniais pavidalais, yra būdingas arcimboldiškas antropomorfizmas. Visos tos spalvinės dėmės, toniniai santykiai, ertmės ir struktūros formuoja kažkokius pamėkliškus žmonių portretus, jų profilius bei rakursus.
 

Egidijus Darulis Senas, 2020 m., aliejus, drobė, 80x100 cm 

Didžioji dalis tapytojo kompozicijų sukonstruotos taip, lyg jas kažkoks vidinis nerimas graužtų ar net sprogdintų iš vidaus.

Egidijus Darulis Išsiliejimas I, 2021 m., aliejus, drobė, 100x120 cm

Post industrinė aplinka siurbia E. Darulio tapybą, ši siurbia ją. Ir visa tai suaugę į vieną. It kerpės ir į trūnėsius virstanti medinio trobesio sąspara.

Egidijus Darulis Pelėsiai ir pūviniai, 2017 m., aliejus, drobė, 145x145 cm

Man asmeniškai (V.P.) labiausiai imponavo šis darbas. Juk visose parodose turi atsirasti vienas ar keli favoritai – priešingu atveju nėra ko ten ir eiti (ar ne?). Kompozicija (beje, "kreatoriumo" erdvė E. Darulio tapybai yra suteikusi papildomo monumentalumo pojūčio) primena ir Dantės apdainuotąjį "Pragaro", kad ir pirmąjį ar trečiąjį ratą, ir minėtojo Arcimboldo portretą, išmaniai suformuotą iš įvairių vaisių bei daržovių. Tik, priešingai XVI-ojo amžiaus manieristui, čia tie organiniai pavidalai yra įpusėję irti ir pūti. Tam, kad vėl kažkas išaugtų.