Piešinys kaip vairavimas ir plaukimas: Ievos Trinkūnaitės paroda VDA parodų erdvėje "5 malūnai"

Prisipažinsiu, kad esu sau davęs žodį neberašyti apie studentų kūrybą ir jų parodas (nebent tai verstų insitucinė būtinybė). Sunku yra su tais menų dar besimokančiais: pagirsi, tuoj nosį užvers į padebesius, pakritikuosi (net neketindamas sutrinti su žemėmis) - nuliūdinsi, demotyvuosi, sieloje paliksi randų... O ir šiaip prasideda visokios nesąmonės - štai, kokie nors privatūs ir vieši konfliktai menotyrinį gyvenimą žaloti ir traumuoti ketina. (Ech, kur dingo tos dienos, kuomet buvau sau davęs žodį nei vieno menininko stengtis gyvai nepažinti ir bendrauti su jais tik telefakso, teletaipo ar telegrafo pavidalais?...) 

Be to, paskutiniu metu nebesinorėjo apie nieką rašyti (gal menas Lietuvoje taip suprastėjo?), tačiau rudeniop prasidėjus kuo tikriausiam sezonui parodų, kurias pamačius pirštus net ima niežėti - taip norisi rašyti; pasijutau lyg kokia rujojanti kalė iš žemiau esančio kūrinio. Tik nesuvokite to tiesmukai - tai tėra METAFORA, kaip ir daugelis dar žemiau esančių teiginių: 

Ievos Trinkūnaitės kūriniai VDA parodų erdvėje "5 malūnai"

Į Ievos Trinkūnaitės kūrinius atkreipiau dėmesį dar dirbdamas konkursinėje Algimanto Švėgždos piešinio parodoje - atrankinės komisijos nariu. Pradžioje tai (piešinius) mačiau virtualiu, vėliau, jau galerijos "Akademija" salėje - kūnišku pavidalu. Kodėl atkreipiau dėmesį? Na, žinoma, suveikė didelio formato sindromas - parodose jie turi magnetinių galių (tik ne visuomet jos traukia, kartais atvirkščiai - veikia atstūmimo principu). Pritraukė dar teisingas labiau ne formos (kažką panašaus mūsų dienomis galima net įkyrokai pastebėti jau net kažkiek ir senstelėjusiame užkietėjusių paišytojų vis dar adoruojamame leidinyje "Vitaminas D" - ten tokio stilizuoto pseudofotorealizmo a la Hockney pilna, veši jis krūmynais bei palmynais), o labiau pačios medžiagos naudojimas. Pigmento lietimąsis su paviršiumi. Tiesiog skaniai suveikė. Linijos ir dėmės teisingai suvibravo. Štai, kažkas panašaus ir šioje parodoje: 

Ieva Trinkūnaitė

Taigi, kalbu apie Ievos Trinkūnaitės parodą "En el barrio" (ispaniškai tai reiškia tiesiog "kaimynystėje"). Ji, atsidariusi kaip ir minėtoji Švėgždos piešinio paroda, Vilniaus dailės akademijos naujų studijų metų atidarymo proga (galbūt) - spalio 1 dieną, veikia VDA galerijoje-parodų erdvėje "5 malūnai". 

Parodos anotacija, parašyta pačios autorės - studentiškai jaunatviška. Rašoma: "Atradimai kaimynystėje tampa brangesni už svajingą gyvenimą ant jūros kranto. Iš anksto nežinodama, kur tai nuves, neabejodama įsitraukiu į namų besisukantį laiką ir leidžiusi būti jų dalimi. Aš sukuriu šių namų tapatybę, bet taip pat esu keičiama pati". Nežinant konteksto suprasti gal yra ir painu, - kadangi esu skaitęs ir tos konkursinės dalies minėtosios autorės darbų aprašą, tai leisiu sau (ir Jums) suprasti, kad menininkė, prisipažindama, jog dar nėra labai toli nukeliavusi iš savo gimtųjų namų (pirkios, kambario, buto, Vilniaus, Lietuvos, o gal net Europos), po platųjį pasaulį keliauja pačios fantastiškiausios ir pigesnės (kartais), nei pačios pigiausios oro linijos, priemonės - kūrybos dėka. Štai iš kur tie saulės išdeginti Andalūzijos ar Bolivijos kalnynai, agavos bei kitokie vazoniniai kaktusai - iš vaizduotės (pirmasis atvejis) ir namų aplinkos (žiūrime į antrąjį kūrinį): 

Ieva Trinkūnaitė Meksika sausa adata, ofsetinė litografija

Ieva Trinkūnaitė

Bet man dar patinka ir tai, jog menininkė (taip - Ievą Trinkūnaitę jau galima vadinti menininke - et, pats pykdavau ar bent širdyje nusimindavau, kuomet mokantis kokiame nors trečiame kurse daug kas nelaikė manęs rimtu dailės kritiku, o dabar asmeniškai nusispjauti, jeigu ir žmogumi nelaiko) keliauja ne tik savo emocinėmis magistralėmis ir pojūčių autostradomis, bet ir nuodugniai žingsniuoja (it kokia pėdsekė iššniukštinėdama visus pašalius) ir grafikos vieškeliu dulkėtu. Jis gal trina kojas, spazmuoja smegenis siekiant kiek galima greičiau tai išmokti ir pamiršti - bet tradicinės technikos, tokios kaip sausa adata (derinama su ofsetine litografija), galop net puikiai teatrališkai surežisuota parodinė instaliacija su kūrybinio proceso išklotine (nuo fotografijos, eskizo iki pieštinės studijos ar atspaudo), liudija, jog einama teisingu keliu - į horizontą, link Saulės, debesų, vaivorykštės. 

Ieva Trinkūnaitė Parsivežiau iš Amsterdamo sausa adata, ofsetinė litografija

Žinoma, parodos autorė yra jaunas žmogus - tad natūralu, jog esama čia ir to (žvelgiant iš seno kerplėšos pozicijų) perteklinio fizinio džiugesio (pavadinkime tai hedonizmu), puikavimusi kūnu ir kūniškumu, jaunyste ir jaunatviškumu. Žinant, kad tokie dalykai praeina kaip kokie paskiepyti vėjaraupiai, galima to ir labai neakcentuoti. Nors bendroje ekspozicijoje tai veikia druskos ar pipirų principu. Perviršis yra nesveika ir netgi neskanu, o subalansuotas kiekis - sustiprina skonį. Čia viskas dozuotai:

Ieva Trinkūnaitė

Kaip koks p.s. 

Pačioje pabaigoje Jūs galite paklausti: "Piešimas tekste buvo paminėtas, bet kur kalba apie vairavimą ar, juo labiau - plaukimą?". Čia Jums turėsiu paaiškinti, jog vis tik kalbame apie parodą Akademijos aplinkoje, menininkę, kuri bus baigus Grafikos katedrą ir gavus šios srities diplomą. 

Mano giliu asmeniniu įsitikinimu, VDA egzistuoja trijų tipų katedros: 1) tos, kurios veikia mano vairavimo instruktoriaus principu; 2) tos, kurios laikosi vėlgi maniškio plaukimo mokytojų principų; + 3) tarpinis variantas. 

Kuomet mokiausi vairuoti, maniškis instruktorius (senyvas, piktas, nevalyvas vyriškis, bet puikus savo srities žinovas - bet tik tais atvejais, kai nedaužydavo maniškės dešinės galūnės, neteisingai įjungusios pavarą) manevravimo aikštelėje ugdydamas automobilio statymo galu į menamą, iš kelių stulpelių "suręstą" garažą, visa tai perteikdavo schemos principu ("pasižiūri į kairį veidrodėlį, pamatai kuoliuką, tuomet susuki vairą kairėn iki galo, vėl pamatai kitą kuoliuką dešinėje, pasuki vairą du kartus dešinėn...). 

Taigi, vairuotojiškos Akademijos katedros - ar bent kai kurie jų pedagogai, išmokydami tokių vairavimo schemų, labai nesunkiai per keletą metų iš žalio muilo (atsprašau - jaunimo, tai buvo arkliškas humoras!) suformuoja gatavą produktą - Menininką (iš didžios raidės). Dažnai tokio žmogaus diplominio gynimo metu būnant garbios komisijos nariu tenka į meno kūrinius žiūrėti kaip ožiui į naujus vartus - ten viskas estetiškai, konceptualiai ir kitaip yra padaryta beveik tobulai. Nei pridėsi, nei atimsi! Su viena išlyga - nekreipiant dėmesio į po dūmų uždangomis, žvakių liepsnomis besislepiančias tiesiogines dėstytojų, vadovų, profesorių įtakas, netgi jų žodines akrobatikas, fizinius pratimus ir kitokius prisilietimus. Tai geras kelias, jis tikrai padeda ir ne vienas studentas tai mėgsta. Tik paskui, įvarant automobilį į realų garažą, pamatai, kad kuoliukai dingsta, o sienos yra tikros ir nepermaldaujamos. 

Baseine, kurį lankiau antrojoje savo mokslinio gyvenimo metų klasėje, mus instruktavęs treneris elgdavosi banaliai, senoviškai ir net žiaurokai. Visiškai plaukimui negabų pilietį tiesiog mesdavo chlorkalkinių jūrų-marių tolin. Aukai grimstant kirviu arba plaukiant link plytelėmis išklijuoto kranto "šuniuku", tas baseininis Poseidonas (beje, savo viršutinio žandikaulio priekinius dantis jis dar buvo dekoravęs auksine "karūnėle" - it tikras dievas) geriausiu atveju padėdavo atkišdamas savo "žeberklą" - tokį kelių metrų ilgio pagalį - bausmės ir gailesčio įrankį, simbolį, atributą. 

Tad VDA esama katedrų, kur tave meta į menų, dizaino ir architektūros gelmes. O ten jau žinok - sugebėsi, išplauksi, skęsi kirviu - tokiu plaktuku (aišku, ištrauktas sausumon rūpestingo ugdytojų ir kolegų kolektyvo) likdamas visiems laikams. Tai irgi geras kelias. Kalbu jau apie studijas, o ne plaukimą. Tiesiog suteikus daugiau laisvės, bet šiek tiek grasinant dvimetriniais pagaliais.

Šioje vietoje Jūs vėl galite paklausti - "prie ko čia tavo tie paistalai ir Ievos Trinkūnaitės kūryba?". Klausimas teisingas. Nes manau, jog aptariama studentė ir menininkė moka, geba, pajėgia abu dalykus - ji ir teisingai įvairuoja automobilį galu į menamą (jau beveik tikiu, jog ir į tikrą) garažą ir labai šauniu šuniuku (tokiu, kokį galime sutikti jos piešiniuose) meilutytiškai plaukia žydros Meno jūros vandeniu...

PIEŠINYS: tarp mokėjimo ir jautrumo. Švėgždos piešinio konkurso paroda galerijoje "Akademija"

Pirmasis pagraudenimas (atsiminimas) apie piešinį.

Čia iš studentiškos pirmo kurso jaunystės. Anuomet, praeito tūkstantmečio paskutinį dešimtmetį (maždaug jo viduryje), kuomet Kaziuko metu iš buvusios Sovietų Sąjungos dar vis atvažiuodavo (senu papratimu) hipių ir šiaip menininkų, mūsų penkiaviečiame „fuksų“ kambaryje Latako gatvėje (už sienos šių eilučių rašymo metu ir vyksta aprašomoji paroda) kelioms naktims apsistojo kolegos iš Minsko ir Maskvos. Kokie trys ar keturi „frajeriai“. Nežinau, ką jie veikdavo dienos metu, tačiau vakarais su mano kambario draugais draugiškai dalindavosi arielka ir kitais gaivinančiais gėrimais ir bendra akademine patirtimi. Jie buvo atsivežę savo „mokyklinių“ piešinių (nuogos raumeningos figūros įvairiais rakursais). Maniškiai, pamatę tai, tik sunkiai atsiduso ir pagraudeno: „Mes tai taip nenupieštume...“. Ir ta proga pakėlė eilinį bokalą stipriosios...

Kęstutis Michailovas Užkulisai

Taigi – piešinys Akademijoje gali būti akademinis ir ne-akademinis. Šalyse, kraštuose į rytus nuo Lietuvos aukštosiose meno mokyklose iki šiol laikomasi klasikinio piešinio mokymo bei mokymosi principų. Individą, pradėjusį gilintis į vaizduojamojo meno subtilumus, apninka visi tie Apolonai ir Artemidės, Dianos ir Karakalos. Paskui užpuola nuogi modeliai. Dar paskui... Ir galbūt visą gyvenimą? Lietuvoje, ačiū ar ne-ačiū Mūzoms bei kitiems antikiniams dievams, to turbūt niekada ir nebuvo. Dar devynioliktajame šimtmetyje žymus Vilniaus universiteto pedagogas Janas Rustemas bei jo auklėtiniai yra pastebėję bei pripažinę, jog akademinio piešinio studijos - jų lygis, buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse nėra toks stiprus kaip, kad Sankt Peterburgo Imperatoriškoje dailės akademija. Tuo galbūt nereikėtų (ypač mūsų dienomis) ir stebėtis, nes skiriasi kultūriniai masteliai, užmojai bei reikalavimai (vis tik stipriai centralizuotoje Imperijoje menininkas atlikdavo dvaro užsakymus, o tam būdavo keliami ypač aukšti reikalavimai, kurių, pavyzdžiui nepateisino dar vienas mūsų klasikas Pranciškus Smuglevičius). Galbūt padėtis šiek tiek supanašėjo po II pasaulinio karo, kuomet tuometiniame LTSR Valstybiniame dailės institute tas sausas, kietas, įsakmus akademinis piešinys buvo ypač „sustiprėjęs“. Tai, žinoma, vyko ne be Maskvos įtakos. Kiek vėliau pančiai, varžtai ir kitokios virvės galbūt atsileido, tačiau VDA muziejaus fonduose, Piešimo katedros metodiniame kabinete matant gerai „atkaltas“ studijas iš aštuntojo ar devintojo dešimtmečių, akivaizdu yra tai, jog šio dalyko mokykla egzistavo. Ir tai turėjo tam tikrą ateitį, nes būsimieji valstybinių užsakymų vykdytojai – oficiozinių mozaikų kolūkių kultūros namams, monumentalių skulptūrų rajonų centruose, impozantiškų vitražų mokyklose ar ministerijose kūrėjai turėjo mokėti „gerai piešti“. „Lengviau“ buvo kokiems būsimiems tapytojams-koloristams ar grafikams-plakatistams bei ekslibristams, nes jų piešinys galėjo būti truputėlį kitoks. (Jau savo studijų laikais aš pats asmeniškai buvau įsitikinęs, jog tapytojais iš viso nemoka piešti – tokią mintį mano sąmonėn ir pasąmonėns primygtinai kišo anglimi ant vyniojamojo popieriaus atlikti nukaršusių pozuotojų eskizai. Kita vertus, tose kompozicijose jautėsi struktūra ir achromatinis tapybiškumas – kokie grubūs ir kartais nevalyvi jie atrodė...). 

Tomas Stanaitis Brolija

Antrasis pagraudenimas (atsiminimas) apie piešinį.

Prieš kelis metus pradėjęs dirbti Vilniaus dailės akademijoje (ne – ne dėstytoju, o vienu iš administracijos darbuotojų), pamenu epizodą, kuomet iš Senųjų (tikrai senų) rūmų su dviem vis dar jaunais bei perspektyviais piešimo dėstytojais ėjome į kitoje Vilnelės pusėje esančius Naujuosius (ne tokius jau ir naujus) rūmus. Pusiaukelėje sutikome iš piešimo užsiėmimo paskaitos einančią studentų porelę. Savo profesūrai jie pasakė, kad į paskaitą pozuotoja atėjo, tačiau daugiau kolegų daugiau nebesusirinko, todėl patys irgi eina kitur. Kur – nesukonkretino. Ką ši situacija iliustruoja? Žinoma, kad studentų abejingumą ir nemotyvavimą, bei nenorą žvelgti plačiau bei giliau. Juk fantastika yra būti su modeliu „tête-à-tête“ ir studijuoti jo raumenis, kaulus, visas sausgysles bei jų pozicijas pagarbioje vienumoje! Kita vertus, paskui pats pradėjau mąstyti – o gal dabar to (bent mūsų platumose) nebereikia? Kam tos akademinės studijos ir visa patyrusi, bet prastai apmokama profesūra? Kam tie gipsiniai biustai ir torsai? Menas juk nužingsniavo savo keliu, akademijos su savo akademizmais liko arba Rytuose, arba komercinės paklausos toliuose. Galop, yra visokiausi „jūtūbai“, kur ne vienas korifėjas dalinasi savo patirtimi bei profesinėmis paslaptimis... Ai, bet aš tai tų studentų vietoje būčiau pasilikęs. Nes ką išmokti, to ant kupros nešioti tikrai nereikia.

Matyt pernelyg daug jau čia įsigilinau į akademinio piešinio problematiką. Tačiau verta pastebėti vieną dalyką – puikus akademinis pasiruošimas garantuoja tam tikrą veiksmų laisvę – mokėdamas nupaišyti įspūdingiausiu rakursu, gali pritrenkti, abstulbinti žiūrovą. Regėdama tą virtuozišką išmonę, auditorija tikrai pradės ploti, reaguoti kitomis ovacijomis. Profesine prasme tai taip pat užtikrina ir kažkokius amatininkiškus užsakymus – nuo Bažnyčios iki Prezidentūros. Galbūt koks turtuolis, neapsiribojęs reprodukcija ant drobės, klasikos kopija ar naujo muziejaus ekspertų konsultacija, taip pat užsimanys pateikti individualų užsakymą. Vis tik bent mūsų kontekste (ir tai jau yra nuo XIX amžiaus – tą net galime pavadinti „Oleškevičiaus kompleksu“ – buvo toks tapytojas-akademistas, puikiai mokėjęs piešti, komponuoti ir derinti spalvas, tačiau buvęs nuobodžiu kaip III pasaulinis karas) yra dažnas atvejis, kuomet puikiai mokantis piešti menininkas neturi vaizduotės. Ir atvirkščiai – intelektu bei fantazija apdovanotas, nenori, nesugeba ir net nekenčia piešinio.

Tymoteusz Tryzno Laikas (triptiko dalis)

Tad kokia yra Algimanto Švėgždos pozicija Akademijoje?

Kažin ar galima sakyti, kad A. Švėgžda buvo piešėjas–virtuozas. Pasklaidžius net ir studentiškus senų laikų piešinius, matyti, kad to tariamo mokėjimo ir gebėjimo kitų mokykliniuose užsakymuose yra kur kas daugiau... Bet yra vienas (tiksliau – du) BET. Šio lietuvių meno klasiko (tikrai klasiko – visomis prasmėmis ir be jokios užslėptos ironijos) piešinius aprašiusi Aleksandra Aleksandravičiūtė yra pastebėjus kelis esminius dalykus. Vienas, kad „nepaneigsi išorinio Švėgždos pieštų daiktų kuklumo, nereikšmingumo“. Kitas, jog „grafinė Švėgždos kūryba labai individuali, išskirtinė savo meto Lietuvos dailės aplinkoje“ [Algimantas Švėgžda. Laimės šulinys, sudarytoja Ramutė Rachlevičiūtė, Vilnius, 2019, p. 118, 126].  Čia tik galima pritariamai linkčioti galva ir antrinti. Nors dėl mokyklos sukūrimo tai reikia pastebėti, kad aštuntojo dešimtmečio gale – devintajame dešimtmetyje bent jau toje pačioje VDA Grafikos katedroje tikrai buvo labai stiprios „švėgždiškos“ kruopščiosios empatijos supamai aplinkai tendencijos. Fiziškai tai reiškėsi nedideliais formatais, kruopščiu štrichavimu, natūralistiniu–foto realistiniu vaizdo fiksavimu. Minėtas kuklumas ir nereikšmingumas irgi koreliavo su šiais materialiais aspektais.

Turbūt nereikėtų net to aiškinti, bet nepropaguodamas akademinio piešinio kaip idealo (na, kur jau ten – nėra aptariamuoju atveju tos patosinės gražbylystės!), Švėgžda buvo geras piešėjas. O geru piešėju jį darė du dalykai – mokėjimas ir jautrumas. Piešti Švėgžda mokėjo – tai matome tokiuose elementariuose ir net aiškinti neprivalomuose dalykuose kaip struktūriškumas, tonalumas, tikslumas. Kita vertus (ir šitą yra paaiškinti dar sunkiau), Švėgžda sugebėdavo sukurti ypatingą atmosferą – tai, kas paprastą piešinį iš tartum elementarios mokamosios priemonės (žvelgiant akademiniu aspektu) paversdavo meno kūriniu.

Manau, kad būtent tokia yra, turėtų būti (gal ir yra?) VDA garbės profesoriaus Algimanto Švėgždos (1941–1996) vardo Baltijos šalių aukštųjų meno mokyklų studentų piešinių konkurso parodos misija.  Dar geriau ir „kiečiau“ būtų, jeigu tokia (mano kuklia asmenine nuomone) būtų ir piešinio dėstymo metodikos bei visos ideologijos (tegul tai skamba ir labai skambiai) misija. Tiesiog Švėgždos pavyzdys norinčius matyti ir mąstyti kaip koks pavyzdys galėtų ir turėtų užkrėsti koks turi piešinys, kad jam reikia ir mokėjimo, ir vaizduotės (kad ir fantazijos atkreipti dėmesį į daiktus...). 

Ieva Trinkūnaitė Nežinoma šalis

 Apie šių metų parodą

Buvau šių metų konkurso parodos atrankinės komisijos nariu, tad galėčiau tarti, jog būtent tomis dvejomis kategorijomis (mokėjimo ir jautrumo) remdamasis dėliojau savas preferencijas. Nekorektiška turbūt būtų skelbti, ką laikau savo favoritais, o kokie yra kitų pasirinkimai. Žinoma, kad jie yra netapatūs. Lygiai taip pat aišku, kad bet kuris konkursas (tad šis – ne išimtis) veikia remiantis teisingumo ir neteisingumo principais. Teisybės tiesiog nėra ir negali būti. Tiesa slypi kažkur kitur. Net ir pats „blogiausias“ piešinys, jeigu jo autorius juo tiki, yra geriausias jo paties vidiniame konkurse. Bet ne apie tai. Kalbėkime apie kolekciją ir apie ekspoziciją. Šiuometinė A.Švėgždos piešinio kolekcija nėra didelė. Ne visi dalyviai užsieniečiai atsiuntė atranką praėjusius savo kūrinius. Galbūt tame slypi kažkokia spraga (nors kita vertus, nuo spragų kažin ar įmanoma apsidrausti tokio pobūdžio „trūkumų“ – pavyzdžiui, visuomet gali kilti pagrįstų klausimų dėl geografinių ribų – kodėl dalyvauja žmonės iš tokių ir tokių šalių bei būtent tokių akademijų). Bet kameriškesnis mastelis kartais tik sustiprina kolekciją, paverčia ją labiau aprėpiama ir suvokiama. Šiuo atveju, manyčiau, atsitiko būtent taip. Mažesniame kiekyje labiau „groja“ ir mažesni formatai – beje, žvelgiant jau ekspoziciniu aspektu, tas didelių-mažų parametrų disbalansas veikia kaip pliusas. Konceptualiai sakyčiau, kad esama švėgždiško mokėjimo (na, tai tikrai ne tas akademizmas, apie kurį kalbėta aukščiau – čia mokėjimas tai teisingas grafito, tušo, popieriaus, kartono, drobės ar kitos priemonės bei medžiagos pavartojimas, tiesiog kultūringa jų simbiozė) ir pakankamai daug jautrumo aplinkai – nesvarbu, kaip į ją būtų pažvelgta – ironiškai (šio gebėjimo esama ypatingai daug) ar lyriškai (na, dabar gal nėra pats geriausias laikas lyrikai). Manau, kad abiejų šių pradų susijungimas yra natūrali tolimesnės kūrybos pasekmė. Dabar tik belieka pasidžiaugti, jog bepročių, užsiimančių tokia veikla kaip piešimas dar vis yra – vienas iš šios parodos tikslų juk toks ir yra...

Žilvinas Bražukas Animals of Google