Šuo parėjo pasivaikščiojęs. Roko Janušonio paroda DOGHOUSE VDA parodų erdvėje "Kreatoriumas"

Po miestą vaikščioja rudas šuo. Niekas nežino – didelis jis, ar mažas, trumpakojis ar ilgauodegis, gauruotas ar plikas, veislinis ar mišrūnas. Jis yra tiesiog – RUDAS ŠUO. Egzistencinį jo buvimą liudija palikti pėdsakai: išmatos ir šlapimo dėmės, kojų atspaudai dumblinoje žemėje, keletas plaukelių, kurių dėka mokslininkai galėtų atkurti jo genetinį antrininką. Bet, tiesą sakant, tyrėjai turi rimtesnių problemų, todėl niekas nesidomi ir nesirūpina, – kas ir kur yra tas rudas šuo.

R. Janušonio instaliacija kelia aliuzijų tiek su modernistiniu Tatlino bokštu, tiek su postmodernistine Piazza d'Italia Naujajame Orleane. Skirtingų kalbų jungimas, keliantis ne tik užuominas į Babelio bokšto statymą

Estafetę perima menininkas Rokas Janušonis, pasakojantis: „Parodos pavadinimas ‚Doghouse‘ sietinas su šunų pomėgiu parsinešti namo pasivaikščiojimų metu rastus įvairius daiktus. Vaikščiodamas Vilniaus gatvėmis, tarsi atkartoju šį veiksmą, ieškau tinkamų objektų, juos parsinešu namo bei vėliau pakartotinai įprasminu naujose kompozicijose ar instaliacijose“ [iš parodos anotacijos].

Toliau R. Janušonis aiškina, kad ieško savo objektų sąskambio su buvusia keramikos degimo krosnių erdve (taip, tai teisybė – „kreatoriumas“ iš tiesų yra post-industrinis architektūros reliktas su gana agresyviu, laiko ir žmogiškosios veiklos nukankintu interjeru...) bei „galimo dialogo su keramikos tradicija“. O štai su šiuo teiginiu kategoriškai nesutinku. R. Janušonis nėra keramikas. Jis negamina puodų ar pano, servizų ar kitokių utilitarios ir dekoratyvios paskirties objektų ir artefaktų. Taip, molį, degimą ir kitas keramikos technikas bei technologijas jis vartoja ir naudoja kaip galimą savo įrankį bei instrumentą, bet visa tai pasislepia po vizualia skraiste ar širma. Netgi galima teigti, jog R. Janušonis yra vaizdiniai konceptualus talibas. T. y. – toks besišypsantis fundamentalistas, kuris mylėdamas nekenčia ir priverčia kitus, aplinkinius (aukas iš žiūrovų auditorijos) būti tokiais pačiais. 

Šis objektas tarsi kužda ausin, kad rankų darbas mene niekur nedingo. Kūrybingų plaštakų nepakeis jokie dirbtiniai ar natūralūs intelektai.

 Žvelgiant formaliai – R. Janušonio plastika yra tobula. Inspiruotas savo tėvų ir mokytojų (Audriaus Janušonio, Roko Dovydėno) – jis juos cituoja ir rečituoja, tačiau daro tai kur kas virtuoziškiau. Normalu ir natūralu, nes mokiniai turi užmušti (mentaliai) savo mokytojus – tam, kad eitų toliau. Kame slypi tas virtuoziškumas? Elegancijoje ir absoliučioje ramybėje. Būtent tai signalizuoja visa bendra menininko instaliacija, esanti tamsokoje, dūmais prakvipusioje (už storų sienų dunksi kažkoks molio minkymo aparatas) patalpoje. Kontrasto principu – griuvėsiuose tarsi grybai po lietaus yra įsitaisę pavidalai, siluetai, formos. Kol kas dar nėra klasiko „zakalkės“ ar „akademiko“ pozos. Tai laisvas, ironiškas, į aplinką reaguojantis, šiek tiek (cha!) chuliganuojantis menas. 

R. Janušonio menas yra šuniškas. Jis linkęs žymėti teritorijas, saugoti jas, it koks sargis, gainioti mus (žiūrovus) kaip aviganis daro su savo bandomis.  

Man asmeniškai vienas paveikiausių - šis objektas ir jo piešinys. Plėšrūnė žvaigždė arba visa ryjantis ryklys, pamėgęs ir suėdęs grožį. O realybėje dominuoja geometrija - ritiniai ir rutuliai...

Apie vairavimo kultūrą ir tapybą: Vidmantas Jusionis "Kompozicija".

Kažkada, dar studijų dailės akademijoje metais (tai vyko paskutiniais praeito šimtmečio metais) gana vėlyvą vakarą važiuodamas 34-uoju autobusu iš Baltupių iki Senamiesčio, pastebėjau, kad jį vairuoja maniškės (tai yra – dailės istorijos ir teorijos) katedros vedėjas. Viskas atitiko „originalą“ – ir barzda, ir šypsena ir netgi tokiais pačiais raštais nunertas megztinis aukšta apykakle! Žinoma, tai nebuvo A.A., tai tebuvo paprasčiausias sutapimas, priverčiantis pagalvoti apie kiekvieno iš mūsų žaidžiamus socialinius vaidmenis. Juolab, kad esama kažko tarp vedėjų, direktorių, kitokių vadovų ir viršininkų bei viešojo transporto vairuotojų. Tiek į vienų, tiek į kitų rankas, tegul ir trumpesniam ar ilgesniam laikui, patenka daugybės žmonių likimai. Viskas gerai, kai tos moiriškos galūnės yra teigiamos, bet kartais patenkame į ant hierarchiškai aukščiau (socialiniais, kultūriniais aspektais) stovinčių, tačiau piktų kėslų turinčių subjektų pinkles. O kartais šie (tie subjektai) nėra nei aukščiau, nei žemiau, tačiau jaučia beveik sadistinį malonumą valdyti kitus. 

Vidmantas Jusionis Kompozicija, 1985 m., V kursas, dėstytoja prof. S. Veiverytė, drobė, aliejus, 107x75 cm Vilniaus dailės akademijos muziejus, VDAM T-452

Sprendžiant pagal V. Jusionio nutapytą vairuotojo fizionomiją, šis yra iš tos – antrosios grupės. Reguliariai besinaudojantys viešuoju transportu, kai kada gal net ir jau atpažįstantys vieną ar kitą savąjį Palinūrą pasidalintų įvairiausiomis skausmingomis patirtimis. Pats prisimenu savo studijų laikų vairuotoją (su seserimi jį vadindavome Karpuočiu dėl kelių ant veido pūpsančių apgamų, vežiojusį žmones maršrutu Alytus–Vilnius, ir atvirkščiai, sena nudėvėta „Latvija“ (toks sovietinių laikų mikroautobusas). Vienos kelionės metu kažkur ties Aukštadvariu akseleratoriaus pedalą iki dugno spaudęs transporto priemonės valdytojas, užpykęs dėl nerimaujančios ponios priekaišto (ar ne per greitai važiuojame?“), taip sulėtino savąjį kledarą, kad vietoje komfortiškos dviejų valandų kelionės, taško B mes siekėme dvigubai ilgiau.

Šį paveikslą galima žvelgti ir analizuoti per socialinį bei politinį lęšį. Prisiminus, kad jis nutapytas, tegul ir vėlyvuoju, bet sovietiniu laikotarpiu, norom-nenorom galima galvoti apie tai, kad anais laikais viešasis transportas buvo pagrindinė susisiekimo priemonė. Į darbą, sodą ar kurortą ypač dažnai būdavo vykstama būtent tokiu būdu. Iš nutapytų krėslų aukštomis atkaltėmis galima spręsti, kad vaizduojamas tolimųjų reisų autobusas, vadinamasis „ekspresas“. Tokiais anuomet būdavo vengriški Ikarus markės daugiaviečiai automobiliai. Vairuotojas pasipuošęs baltais marškiniais ir kaklaraiščiu. Sovietmečiu tai nebuvo ypatingai dažnas atvejis. Žemiau beveik maldaujančiu žvilgsniu į grėsmingą grimasą nutaisiusio paslaugos teikėjo žiūri būsimasis keleivis. Gilesniame plane jau palaimingai atsilošę laimingieji (reikia priminti, jog tarybinės kasdienybė pasižymėjo ir tuo, kad pavyzdžiui maršrutą Vilnius-Klaipėda ar Druskininkai-Palanga neretai tekdavo įveikti visą kelionės laiką stovint). Semantiškai galima samprotauti apie hierarchinę piramidę, kurios pačiame viršuje yra įsitaisęs transporto įmonės darbuotojas, žemiau – jau besinaudojantys autobusu, pačioje žemiausioje grandyje – bandantys įsigyti bilietą.

V. Jusionio tapyba anuometiniame Dailės instituto kontekste atrodo išskirtine. Tai lėmė kelios priežastys, susijusios su piešiniu, forma ir spalva. 1) Piešinio atveju būtina atkreipti dėmesį į elegantišką siluetą suformuojančią, muzikalia ritmika piešiamą liniją. 2) Forma V. Jusionio tapyboje modeliuojama minkštais, aptakiais potėpiais. 3) Aptariamo dailininko tapyboje spalva turi tarsi dirbtinoko elektriškumo (autobuso salonas, šiuo konkrečiu atveju, regisi apšviestas lemputėmis iš vidaus, o tai matantis stebėtojas sceną regi iš išorės). Ir nesvarbu, ką vaizduotų V. Jusionis – sceną autobuse, mėsos cechą, pozuotoją tapytojų studijoje ar akademinį natiurmortą, dar būdamas studentu jis surado savąją plastinę kalbėseną. Kurią toliau tęsia ir mūsų dienomis.

Žvelgiant kontekstualiai – autobusus, keliones juose, iki V. Jusionio jau yra tapę vadinamosios „Ketverto“ grupuotės nariai – K. Dereškevičius, A. Šaltenis. Tai galima sieti su pop meno (pasižymėjusio dėmesiu banaliai kasdienybės detalei, vartotojiško gyvenimo būdo fiksacijai ir kritikai) apraiškomis, taip pat vadinamuoju „socartu“. Bene labiausiai skiriasi minėtas formos traktavimas, plastinė kalba, kuria aptariamas darbas ir jo autorius ryškiai atstovauja savo gyvenamajam laikui, devintajam dešimtmečiui. Autorius apie darbą kalba lakoniškai – kad tai buvo figūrinės kompozicijos užduotis. „<...> Toks reikalavimas) Visa kita laisva ir be korektūrų. <...> galima sakyti darėme ką norėjome. Kartais būdavo privalomų užduočių, pavyzdžiui – mėsos kombinatas ar kitas fabrikas, kolūkis... Pirmame kurse pas K. Dereškevičių buvo užduotis padaryti ką kas nors pagal V. Mickevičiaus-Kapsuko raštus. Tad tapiau kalėjimą“. [Iš susirašinėjimo su V. Jusioniu, 2024 m. gegužės 3 d.].

Galima tik pridurti, kad vėlesnė V. Jusionio kūryba kito. (Kitaip juk ir negali būti!). Menininkas estetiškai radikalizavosi. Žmones pakeitė gyvūnai, gyvuliai (beje, mėgti tapyti ir studijų laikais), interjerinės erdvės tapo dar klaustrafobiškesnėmis, o absoliučiai išgrynintos spalvos sušvito akinančiais kontrastais.

Ne apie automobilių kėbulus ar jų priežiūros meną. Eimutis Markūnas "...ir jie išvengė tamsos svorio"

Žmones, ar net atskirą jų padermę – menininkus, galima skirstyti ir klasifikuoti pagal jų artefaktus – automobilius. Tiksliau – jų kėbulus. Visokius sedanus, hečbekus, kabrioletus, kupė ar berlinetas. O yra ir universalai!

Eimutis Markūnas be jokios abejonės priskirtinas pastarajam (jau nebesiverčia liežuvis sakyti „kėbulų“) tipui. Jis tiesiog yra labai universalus. Vitražo menininkas (nes baigęs monumentaliosios tapybos studijas anuometiniame LTSR valstybiniame dailės institute – dabar Vilniaus dailės akademijoje). Šią techniką ir technologiją išpažįstantis ir iki šiol. Maža to – Eimis yra šiuolaikinio lietuviško vitražo vienas iš ryškiausių atstovų, suteikęs stiklo tapybai konceptualų ir XXI amžiaus, Z mąstymą įkūnijantį pavidalą. Tai kinetikos ir koceptualumo raiškas sintezuojanti kūryba. Kita vertus, E. Markūnas yra stiklo menininkas ir tuo aspektu, kad kiekviename jo kūrinyje yra svarbus skaidrumo, peršviečiamumo, netgi trapiai skaudaus aštrumo momentai. Nesvarbu kokią kitokią mediją šis autorius būtų pasirinkęs. E. Markūnas taip pat yra tapytojas ir piešėjas – vėlgi, universaliai išeinantis iš šių raiškos priemonių ribų. Gal net darantis paradoksalias rokiruotes (šachmatinis terminas vartotinas neatsitikinai, nes, nebodamas improvizacijos ir emocingumo, kūrėjas dar ir labai giliai išanalizuoja, apmąsto kiekvieną savo kūrybinį judesį ar žingsnį): piešinyje ryškindamas tapybinį, o tapybos kompozicijoje neretai – grafinį pradus. Galop – E. Markūnas yra performansų kūrėjas ir atlikėjas. Gyvai ar video formate...

Bendras parodos "...ir jie išvengė tamsos svorio" vaizdas – į vieną visumą, kaip savotišką žalčio ar gyvatės išnarą jungiasi tapyba, objektai, video performansai ir net brutali, pavargusi ir išsikankinusi aplinkos erdvė (Rusnės Šimulynaitės nuotraukos)

 

E. Markūnas geba jautriai kontaktuoti su ekspozicine – įpareigojančia ir kaprizinga erdve. Jo artefaktai regisi tartum čia gimę.

Dar galima pratęsti tą žmonių/menininkų ir automobilių lyginimą pastebėjimu, kad skirtingos mašinos veikia skirtingomis sąlygomis. Vadinamasis „parketinis“ džipas įklimptų pelkynuose ir smėlynuose, o tikrasis visureigis (na, toks didelis, blizgantis, ant traktoriškų ratų), atsiprašant, užsikruštų kokio nors senamiesčio gatvelių raizgalynėje – ypač jeigu dar jį reikėtų kur nors priparkuoti. Taigi, vieni automobiliai yra skirti autostradoms, kiti – dulkėtiems, ES paramos ir plaunamų lėšų nemačiusiems Lietuvos žvyrkeliams. Dar kiti važinėja įvairiausiomis bekelėmis, būdami įsitikinę, jog tai ir yra puiki važiuojamoji danga. Eimutis Markūnas ir šia prasme yra universalus. Jis, kaip koks keturratis ar Dakaro dalyvis, įveikia skausmingus egzistencinius klausimus, tariamai paviršutiniškas, tačiau iš tiesų giliai įsismelkusias problemas (kaip kolektyvinės atminties lūžiai, sakykime) ar tiesiog gražius, estetiškai neįpareigojančius paviršius.

Dabar konkrečiai apie parodą „kreatoriume“. Turint omenyje, kad anksčiau čia būta dujomis kūrenamų keramikos krosnių, kasdieniškai šiurpiai vadintų (ir iki šiol buityje, darbinėje kasdienybėje taip apibūdinamų) „krematoriumu“, nėra nieko keisto, kad E. Markūno paroda čia vyksta. Ta priešpieša, sukelta vienos raidės buvimo-nebuvimo („kreamatoriumas– kreratoriumas“) puikiai atskleidžia šio menininko veiklos esmę. Kitais žodžiais tariant – tarp Grožio ir Mirties. Grožis šia prasme netapatintas su universalia filosofine kategorija, o kaip žmogiškosios veiklos rezultatas, estetinė jos išraiška. Tačiau Mirtis – įkyriai žviegiančio benzininio pjūklo ar seksualiai raudonų moteriškų lūpų formomis, visuomet stovi šalia. Taip, – E. Markūno reflektuojama mirtis yra suvokiama kaip agresija ar grėsmė, arba atvirkščiai – erotinį susijaudinimą sukelti galintis šio žemiškojo gyvenimo atributas (o iš tiesų –to atspindys ar atspaudas).

E. Markūno kūrybinė energija akumuliuojasi toje priešpriešoje, kurią formaliai galima nusakyti šviesos ir šešėlio, grožio ir bjaurasties, irimo ir erotikos opozicijomis. Šiuo punktu galima pasiremti ir parodos anotacijoje reiškiamomis mintimis, esą šviesa kaip fizinis ir dvasinis būvis yra ypač svarbus ekspozicijos elementas, o naratyvinį konstruktą sudaro trys dichotominiu principu sudėliotos dalys: I) blogio/gėrio, II) gyvybės/mirties, III) individo/visuomenės, kurių atpažinimas ir prasminis surišimas paliekamas žiūrovų auditorijos laisvei.

Kūnai ir erotikos simboliai, Mirties atributai ir Gyvenimo įrankiai sąveikauja tarpusavyje, pinasi ir kopuliuojasi, o į juos nematančiomis akimis žvelgia laikrodis be rodyklių (kaip pasakojo pats E. Markūnas – šis laikrodžio korpusas yra padovanotas skulptoriaus Rimanto Šulskio prieš jo mirtį) /Rusnės Šimulynaitės nuotraukos/: 

 p. s.    Šioje teksto pavadinime laisvai yra perfrazuotas Roberto M. Pirsigo knygos ""Dzenas ir motociklo priežiūros menas" pavadinimas – tekstas daugeliu briaunų tinkamas ir Eimučio Markūno kūrybai nusakyti.

MENAS IR EKOLOGIJA, ARBA „EKOLOGIŠKA, PERNELYG ESTETIŠKA“. Kamilė Jankauskaitė, Viktorija Tamaliūnaitė "kreatoriume"

Ekologija ir įvairios gamtosauginės problemos šių dienų mene yra populiarios. Kaip tai gali būti neaktualu, kuomet tirpsta ledynai abiejuose Žemės planetos poliuose, kuomet plastmasė skverbiasi į būtas ir nebūtas šio pasaulio vietas, kertes bei ertmes?

Vilniaus dailės akademijos ekspozicinėje erdvėje „kreatoriumas / meno krosnys“ per keletą šios institucijos gyvavimo metų taip pat vyko jau ne vienas projektas šia tema. Štai, galima prisiminti, kad ir Rūtos Žeimytės parodą „Homo Plasticus“, vykusią dar 2018-ųjų metų gruodį. Pati menininkė tuomet deklaravo: „Savo darbus kuriu iš šiukšlių – bandau iš mums nereikalingų ir nemalonių pakuočių sukurti estetinį vaizdą. Taip pat noriu atkreipti dėmesį į pačią šiukšlinimo problemą - pakuotė, kuri pradžioje mus apžavi tam, kad nusipirktume prekę, po 15 minučių ar kelių valandų tampa nebereikalinga ir atgrasi. Ji yra šimtus metų ir ardo ekologinę sistemą. Šiuos darbus kūriau kai pradėjau domėtis "zero waste" judėjimu, bet dar nesugebėjau nustoti pirkti supakuotų produktų. Tuomet pradėjau rinkti pakuotes ir iš jų kurti reljefinius paveikslus“.

Nuoroda į parodą

 

Tad Kamilės Jankauskaitės ir Viktorijos Tamaliūnaitės bendra paroda „Distopija“ yra nuoseklus šio diskurso pratęsimas. Vėlgi, pačios autorės apie savo sumanymą kalba taip: „Ekologinės problemos kelia susirūpinimą, vertybinius ir prioritetų klausimus, verčia galvoti apie pasaulio ateitį, ką žmonės paliks Žemei ir ateities kartoms. Iš dabarties perspektyvos galima suprasti, kad žmonės paliks didelę neigiamą žymę, kuri pakenks tiek patiems žmonėms, tiek kitoms gyvybės formoms. Suvokiant tai kyla klausimas ar verta stengtis ir kovoti prieš tai, ką vargu ar galima sustabdyti. Kyla baimė, kad kai ateis visuotinis supratimas gali prasidėti bandymas nebe spręsti problemas, o gelbėtis ir išgyventi“.

Šioje vietoje galima patikslinti, kad Kamilė studijuoja grafiką to paties pavadinimo VDA padalinyje, o Viktorija – freską Įvietinto meno katedroje. Dabartinius menininkių interesus liudija ir jų pasirinktos kūrybinės strategijos, medžiagos, technologijos, medijos. Jeigu K. Jankauskaitė reiškiasi juodai baltu piešimu anglimi ant nemažų popieriaus lakštų, tai V. Tamaliūnaitė naudoja akrilinius dažus ant drobės su įvairiais asambliažiniais, koliažiniais elementais (paprastai tai būtent plastikiniai aptikti daiktai – tiksliau sakant, vartojimo atliekos, kurios komponuojamos šalia faktūrinių dažų paviršių). Visa tai yra pateikta instaliatyviai – ant grindų, papildant paveikslus išbertų žemių grumstais. 

Bendras "Distopijos" vaizdas. Kamilės Jankauskaitės piešiniai (ant sienos), Viktorijos Tamaliūnaitės instaliatyvi tapyba (ant grindų)

 

Kodėl aprašinėju pačią ekspozicinę visumą, tartum siekdamas literatūriškai aprašyti vizualius elementus? Ogi todėl, kad pati paroda man regisi pakankamai literatūriška. Deklaratyvus yra jos turinys, lozungus primena netgi atskiri segmentai, t. y. – darbai. Turbūt kitaip ir negali būti, nes kalbama apie labai konkrečius dalykus: ekologiją ir eroziją. Tiksliau – žmogiškosios veiklos sąlygotą Žemės nyksmą. Sakyčiau, kad tai netgi politiškai angažuotas menas. Tiek industriniai Kamilės peizažai, tiek klampios, išsiliejusį mazutą ar kitus naftos produktus primenančios Viktorijos abstrakcijos veikia kaip kaltinamoji medžiaga pro-ekologinės demonstracijos, mitingo, piketo metu. Tiesą sakant, šalia šių nebyliai rėkiančių darbų norėtųsi ir veiksmo – kažko performatyvaus, atlikto akcijos ar hepeningo pavidalais. Tuomet poveikis būtų dar stipresnis. 

Viktorijos Tamaliūnaitės tapyba. Ant grindų paguldytos, žemėmis apibarstytos drobės su jose įklijuotais plastiko "inkliuzais" veikia kaip simboliniai antkapiniai paminklai Motinai Žemei.

Kamilė Jankauskaitė "Fermos" (anglis, popierius, 100x150 cm, 2021). Autorės darbuose supriešinama natūra su kultūra; žmogaus rankų sukurti industriniai objektai veikia kaip svetimkūniai gamtiniame landšafte.

 

Kita vertus, tiek K. Jankauskaitės, tiek V. Tamaliūnaitės darbai yra estetizuotų formų. Jų šaknys glūdi dar klasikiniame XX-o amžiaus modernizme (kuomet ekologija ar jos iššūkiai augo vis labiau – it koks branduolinės bombos grybas ar iš Černobylio atominės elektrinės kylanti radiacinė pašvaistė). Kamilė estetiškai manipuliuoja linija ir dėme, Viktorija – faktūriniais paviršiais ir subtiliais spalviniais deriniais. Tai atrodo tiesiog gražu. Taip, kad norom-nenorom pradedi galvoti, jog ir vandenyne besitumuluojantys plastiko gabalai ar išsiliejusios naftos dėmės irgi yra gražios. Estetiškos. Bet ar etiškos ir ekologiškos? Menininkės užduoda šį klausimą, puikiai žinodamos rūsčius, bet teisingus atsakymus...

Kamilė: „Gamta menininkams išlieka įkvėpimo šaltinis nuo neatmenamų laikų, tačiau pastaraisiais metais kylant grėsmėms ir neišvengiamai klimato krizei norisi tai reflektuoti ir pasinaudoti menu kaip platforma informuotumui didinti ir skatinti susimąstyti apie tvaresnę ateitį. Anglimi piešti vaizdiniai atspindi dabartinės žmogaus veiklos padarinius. Iškastinio kuro deginimas, išmetamosios dujos, vandens tarša, intensyvi gyvulininkystė, atliekų perteklius, vis labiau veikia klimatą ir temperatūrą Žemėje. Dėl šių veiklų į atmosferą išsiskiria didžiuliai kiekiai šiltnamio efektą sukeliančių dujų, kurių ten ir taip susidaro dėl natūralių procesų, todėl stiprėja šiltnamio efektas, kuris neleidžia šilumai išsisklaidyti į kosmosą ir spartina klimato kaitą“.

Viktorija: „Viena iš ryškiausiai matomų problemų yra šiukšlių perteklius ir nesustabdomas jų kaupimasis. Tai ir paskatino susimąstyti apie jų tolimesnį likimą ir ką su visu tuo kiekiu daryti, nes kaip žinia ne visos atliekos yra perdirbamos, o kai kurių sunykimas užtrunka daugybę metų. Susimąsčiau apie praeities - dabarties - ateities santykį, o tiksliau apie tai, kas nebuvo išspręsta laiku. Tuomet pradėjau ieškoti praeities palikimo dabartyje. Archeologai atkasinėja gyvūnų kaulus, liekanas, fosilijas, randa jų per daugybę amžių suakmenėjusius pėdsakus. Ar gali būti taip, jog ateityje taip bus atkasinėjamos šiukšlės? Ar gali būti, kad laikui bėgant bus pamiršta apie šių daiktų buvusią paskirtį, kurią reikės ištirti ir suprasti iš naujo? Bet tai tik keli iš daugelio klausimų kylančių apie ateitį ir pasaulio likimą“.

Simbiozė ir pasikeitimai. Egidijaus Darulio paroda "Irimas" VDA parodų erdvėje "kreatoriumas"

„Kreatoriumas“ yra sudėtinga ekspozicine prasme erdvė. Visų pirma, pats šio ekspozicinio ploto interjeras yra kaip post industrinio meno paminklas. Todėl pridėti dar ką nors, įvykdyti, kad ir menkiausią invaziją – yra jeigu ne pavojinga, tai bent sudėtinga. Ir pretenzinga. Tai gali virsti tokiu svetimkūniu, kokiu yra tapusios viešai eksponuojamos didelių formatų fotografijos Užupyje, Vilnios upės krantinėje arba kai kurie grafičiai (na, labiau sienų vaizdai) miegamuosiuose miesto rajonuose. Bet „kreatoriumo“ stiprybė yra ta, jog ši erdvė maloniai priima net ir antipodinius inkliuzus, paskui lygiai taip pat ramiai jų atsisakydama. Nes viskas yra laikina. Parodos – juo labiau. Be to, čia yra blogas apšvietimas, aprūkusios arba baltomis vonios plytelėmis išklijuotos sienos. Tikrai ne baltas kubas.

Bet Egidijaus Darulio paveikslai čia integravosi simbioziniu ryšiu. It kokie baravykai ąžuolo papėdėje. Ar voratinkliai bei pelėsiai senoje pirkioje (tam namui, nesvarbu apleistam ar jau paverstam vasarnamiu, suteikę dar vieną istorinį sluoksnį).

Kodėl taip yra? Dėl labai paprastos priežasties. Ar net kelių. E. Darulis pasakoja apie įvairaus pobūdžio irimus. Kaip sufleruoja spalviniai ir forminiai sprendimai, tų irimų pobūdis labai įvairus: mechaniniai, fiziniai, cheminiai. Bet labiausiai – dvasinio pobūdžio. Autorius tapo morfologinius žmogiškosios dvasios pokyčius. O žmogaus dvasia (kaip sakė Leonas Battista Alberti, žmogui priklauso tik trys dalykai – jo kūnas, jo dvasia ir jo laikas) vis tik yra artimiausia augalų ir grybų karalystei (tad neatsitiktinai užsiminta apie simbiozę). Tai kūnas kažko nerimsta, kažkur veržiasi, kažko siekia ir blaškosi. Tikroji dvasia (ta, kurią mums suteikė Dievas ar Motina Gamta) primena augalus, jų pumpurus, žiedus, vaisius. Vis tai suyra, bet išnyksta tam, kad prasidėtų naujas ciklas. Vardan naujos pradžios.

Tai patvirtina ir pats menininkas, apie "Irimą" deklaruodamas:

„Mano kūryba yra pasakojimai apie gyvybės galią, kuri patręšiama per irimą, mirtį ir ant tos trąšos auginama. Kalbu tarsi viduramžių menininkai – apie Dievo planą, jo grožį ir vertę, tik kitaip..."

E. Darulio tapybai in corpore ir šiai konkrečiai, matomai „kreatoriume“ yra būdingas performatyvumas. Tai ir tapybos procesą ryškinanti veikla, ir pačios kaitos fiksavimas. Parodoje tai skleidžiasi vos ne iš paveikslų plokštumų tyliai ir ramiai (bet užtikrinai) besiskleidžiančiomis spalvomis ir formomis. Irimas dėl atsiradimo. 

 

Egidijus Darulis Išsiliejimas II, 2021 m., aliejus, drobė, 70x90 cm

E. Darulio tapybai, kurioje operuojama abstrakčiomis arba pusiau–abstrakčiomis formomis, biomorfiniais pavidalais, yra būdingas arcimboldiškas antropomorfizmas. Visos tos spalvinės dėmės, toniniai santykiai, ertmės ir struktūros formuoja kažkokius pamėkliškus žmonių portretus, jų profilius bei rakursus.
 

Egidijus Darulis Senas, 2020 m., aliejus, drobė, 80x100 cm

 

Didžioji dalis tapytojo kompozicijų sukonstruotos taip, lyg jas kažkoks vidinis nerimas graužtų ar net sprogdintų iš vidaus.

Egidijus Darulis Išsiliejimas I, 2021 m., aliejus, drobė, 100x120 cm

Post industrinė aplinka siurbia E. Darulio tapybą, ši siurbia ją. Ir visa tai suaugę į vieną. It kerpės ir į trūnėsius virstanti medinio trobesio sąspara.

Egidijus Darulis Pelėsiai ir pūviniai, 2017 m., aliejus, drobė, 145x145 cm

Man asmeniškai (V.P.) labiausiai imponavo šis darbas. Juk visose parodose turi atsirasti vienas ar keli favoritai – priešingu atveju nėra ko ten ir eiti (ar ne?). Kompozicija (beje, "kreatoriumo" erdvė E. Darulio tapybai yra suteikusi papildomo monumentalumo pojūčio) primena ir Dantės apdainuotąjį "Pragaro", kad ir pirmąjį ar trečiąjį ratą, ir minėtojo Arcimboldo portretą, išmaniai suformuotą iš įvairių vaisių bei daržovių. Tik, priešingai XVI-ojo amžiaus manieristui, čia tie organiniai pavidalai yra įpusėję irti ir pūti. Tam, kad vėl kažkas išaugtų.

Albertas Veščiūnas-ABA: tapyba-piešiniai-grafika. Iš VDA muziejaus rinkinių

Šiais metais minime vieno savičiausių ir vienišiausių menininkų – Alberto Veščiūno (1921–1976) – besivadinusio ir draugų vadinto tiesiog ABA, šimtąsias gimimo metines.

Lietuvoje gimęs, 1940–1943 m. Kauno Vytauto Didžiojo universitete, 1944–1949 m. Štutgarto Aukštojoje technikos mokykloje architektūrą studijavęs (taip pat kaip laisvas klausytojas Štutgarto Meno akademijos Willi Baumeisterio studiją lankęs), Niujorko Studentų meno lygoje (The Art Students League of New York), Willo Barnetto klasėje 1951–1953 m. mokęsis dailininkas išsiskyrė prieštaringa – klasikinio modernizmo (postimpresionizmo) ir avangardinio abstrakčiojo ekspresionizmo (tašizmo) derme bei darna.

Menininkas surengė personalines parodas 1956 m. Villefranche‑sur‑Mer (Prancūzija) ir Vakarų Berlyne 1959 m. Šeštajame dešimtmetyje vasaras Arba praleisdavo Provanse, ten nutapytos ypatingai individualios – kupinos siautulingo potėpio ir aistringos spalvos, kompozicijos.

Vokiečių dailės istorikas Adolf Jannasch teigė: „/Tapytojo/ tapymo būdą greičiausiai būtų galima pavadinti moderniuoju baroku, paremtu senųjų meistrų niuansų ir formų gausingumu“ /Penki Alberto Veščiūno laiškai Albinui Elskui, Kultūros barai, 2001, nr. 6, p. 31/.

Pasak Vaidos Ščiglienės: „Menininko kūrybą sunku įsprausti į kartais, regis, įprastus stilistinių krypčių rėmus. Viena vertus, jo meninis mąstymas tarsi krypsta abstraktumo linkme, kita vertus, dailininko kūriniai nėra grynos abstrakcijos. Juose yra ir konkrečios realybės ženklų, išnyrančių iš ekspresyvių, deformuotų pavidalų bei nervingų linijų vingrybių“ /7 meno dienos, 2001 05 18, nr. 20/.

Jau susiformavusio, tačiau žinias dar gilinančio kūrėjo ieškojimai ypač puikiai atsispindi bičiuliui Žibuntui Mikšiui į Paryžių iš Niujorko 1949-1952 m. rašytuose laiškuose. Jie, kaip ir A. Veščiūno vizualieji darbai, publikuoti 2006 metais V. Ščiglienės parengtame ir VDA leidyklos išleistame menininko albume. 

VDA muziejuje saugoma šeštajame-septintajame dešimtmečiais A. Veščiūno savo seseriai Aldonai-Veščiūnaitei-Janavičienei į Australiją rašytų laiškų, fotografijų, kitokios archyvinės medžiagos.

Deja, A. Veščiūnas neįsitvirtino meno pasaulyje, aštuntajame dešimtmetyje, apimtas rezignacijos, nustojo kurti. 1976 m. kovo 15 dieną mirė, ištiktas širdies smūgio, savo darbovietėje – architektūros biure prie braižomojo stalo.

VDA muziejuje saugomas nemažą pluoštas A. Veščiūno piešinių, grafikos, tapybos darbų ir memorialijų.

 Reportažą/ virtualią parodą parengė dr. Vidas Poškus ir Rusnė Šimulynaitė

 Keletas  techninių pastabų: 

1/ didžioji dalis nedatuotų ir nesignuotų Abos darbų yra sukurta XX a. 6 dešimemčio pabaigoje - 7 dešimtmečio pradžioje;

2/ Vilniaus dailės akademijos muziejuje saugomi eksponatai yra dovanoti artimųjų - Aldonos Veščiūnaitės-Janavičienės ir Kristinos Aleksandros Janavičius, taip pat dovanota Povilo Reklaičio, bei įsigyta iš Arūno Kulikausko.

 

Albertas Veščiūnas Be pavadinimo (peizažas), drobė ant kartono, aliejus, 91x72cm

Albertas Veščiūnas Sėdinti moteris, tušas, plunksna, kalkė, 60x47 cm

Albertas Veščiūnas Sėdinti moteris, litografija, 49x39cm, 1952 m.

Albertas Veščiūnas Portretas, drobė, aliejus, 60x50 cm

Albertas Veščiūnas Moters portretas, tušas, plunksna, 55x43cm, 1957 m.

Albertas Veščiūnas Moters portretas (angelas), drobė, aliejus, 50x60 cm

Albertas Veščiūnas Moters figūra peizaže, tušas, plunksna, 43x36 cm

Albertas Veščiūnas Kompozicija, tušas, plunksna, kalkė, 60x47 cm

Albertas Veščiūnas Kompozicija, tušas, plunksna, 49x64 cm

Albertas Veščiūnas Kompozicija, tušas, plunksna, 45x60 cm

Albertas Veščiūnas Peizažas, drobė ant kartono, aliejus, 71x99 cm

Albertas Veščiūnas Kompozicija, tušas, plunksna, 43x61 cm

Albertas Veščiūnas Kompozicija, litografija, 25x25 cm, 1951 m.

Albertas Veščiūnas Kompozicija, tušas, plunksna, kalkė, 47x60 cm

Albertas Veščiūnas Kompozicija, tušas, plunksna, 50x60 cm

Albertas Veščiūnas Kompozicija nr. 10, tempera, popierius, 57x78 cm

Albertas Veščiūnas Kompozicija nr. 8, tempera, popierius, 58x81 cm

Albertas Veščiūnas Kompozicija nr. 4, tempera, popierius, 45x60 cm

Albertas Veščiūnas Figūra, litografija, 22x15 cm, 1951 m.

  

KELETAS ŠTRICHŲ MENININKO BIOGRAFIJAI

Albertas Veščiūnas 1943 IV 6 Vilniuje

Albertas Veščiūnas 1945 m. Insbruke (Austrija)

Albertas Veščiūnas 1956 XI Niujorke

Laiškas seseriai Aldonai į Australiją (1950 II 3):"Miela Aldona, Ką tik persikėliau į naują kambarį, tai ta proga ir rašau. Mečiau darbą ir įstojau į Art Students League, kur pasiėmiau studijuoti grafiką - bent pradžiai. Kol kas darbo dar nepradėjau, ba turėjau šiek tiek vargo su persikėlimu. Gyvenu dabar dideliame name netoli Broadway'aus, kuriame anskčiau gyveno turtingi žmonės, dabar jis yra baisiausia skylė su išpuvusiom grindim ir apsamanojusiom voniom. <...> Bučiuoju, Aba"

Laiškas seseriai Aldonai į Australiją (1950 VI 23):"Miela Aldona, Nežinau nė ką rašyti - mano gyvenimas yra toks vienodas - penkios dienos darbo ir dvi baisiausios nuobodybės, kuomet stengiesi visomis išgalėmis nuo savęs pabėgti, kad nepasidarytų tragiška, kas, deja, retai pavyksta. Mėginimai kurti sukelia tiesiog fizinius skausmus, dėl ko ištisas valandas praleidžiu gulėdamas lovoj ir žiūrėdamas į lubas arba slankioju po parką, kas nesudaro didelio malonumo, kadangi čia neįprasta, kad mano amžiaus vyrukai vaikščiotų vieni ir kiekviena miesčionė panašiame individe įžiūri pasislėpusį mažamečių smaugiką. Mano buvusių prietelių tarpe viešpatauja tokia troškinanti atmosfera, iš kurios išbėgti tėra tik vienas kelias - išgėrimas, po kurio seka dar skaudesnis grįžimas į meditaciją. <...> Aba".

Laiškas seseriai Aldonai į Australiją (1962 XII 10):"Brangūs Aldona ir Tuti, Atleiskit, kad neprisirengiu ilgesnį laišką parašyti, nors laiko tam pakankamai turiu, kadangi kaip kad prieš dešimtį metų gyvenu iš bedarbio pašalpos. Jaučiuosi kaip studentas - leidžiu laiką skaitydamas prancūziškas knygas ir tapydamas tempera, jei tik oras gražus - vaikščiodamas po parką. Esu palikęs keliolika savo darbų (temperų ir piešinių) vienoje žymesniųjų New Your galerijų, žada išstatyti. Jei ką parduočiau, galėčiau išmokėti nedideles skolas ir drabužių nusipirkti. <...> Jūsų Aba"

Plakato tapatybė: dvidešimt pirmasis amžius Lietuvoje

Vilniaus dailės akademijos parodų erdvėje "Titanikas", jos pirmajame aukšte veikiančioje plakatų kolekcijos parodoje „XXI_LT“ jos kuratorė VDA Vizualiųjų komunikacijų dizaino katedros vedėja, dizainerė profesorė Aušra Lisauskienė klausia:

„Kokie yra lietuviški plakatai XXI a.? Ar jie vis dar tokie pat, kokie buvo pristatyti prof. J. Galkaus knygose ir retrospektyvinėse jo bei kitų kanoninių autorių parodose?“

Net ir nematant parodos (COVID’19 pandemijos sąlygoto karantino metu ši „žvalgosi“ per vitrininius „Titaniko“ langus) galima a priori atsakyti, kad XXI amžiaus lietuviškas plakatas yra kitoks, nei anksčiau. Tai sąlygojo daug kas – pradedant pakitusiomis kultūrinėmis, politinėmis, ekonominėmis, socialinėmis priežastimis ir baigiant technologijų vystymusi bei estetikos pokyčiais.

Žinoma, šioje vietoje iš karto galima formuluoti klausimą ar problemą dėl lietuviškojo plakato kultūros buvimo ar nebuvimo. T. y. – ar egzistuoja toks fenomenas kaip lietuviškojo plakato mokykla? Jeigu taip – kokia ji, kuo išskirtinė ir ypatinga?

Parodoje konstatuojama:

„Šiandien Lietuvoje konceptualūs plakatai yra išstumti iš viešųjų erdvių, lauko reklamose dažniausiai matome beveik tik „stipriai sukaltus“ komercinius produktų, renginių ar paslaugų plakatus“.

Tad šiuo atveju kalbama apie konceptualųjį plakatą (tad LT plakatas egzistuoja bent dviem atmainom – komercine ir konceptualia – bet gal jų žanrų yra ir daugiau?), kurio atveju ypatingai puoselėjama yra individuali raiška. Pastarąją lemia „idėja ir tobulas grafinis sprendimas, naudojant pačias įvairiausias priemones“.

Konceptualusis plakatas nuo komercinio skiriasi viena esmine ypatybe. Jeigu pirmąjį galima laikyti tam tikru renesansinės ideologijos produktu, kuriame yra svarbus individualumas (tegul autorių pavardes teužrašant „10 p. šriftu plakato apačioje“), tai komercinėje produkcijoje autorystė yra paskandinama prekybinių štampų ir schemų bendrybėje – tai neo-viduramžiškos pasaulėžiūros apraiška.

Manytina, kad vienas iš parodos tikslų ir yra atskleisti tas vadinamas individualias priemones, sąlygojančias konceptualaus plakato išskirtinumą. Susumavus jų arsenalą, visą priemonių spektrą ir instrumentų gamą, apibendrinus tai ir pavertus vientisa sistema, turbūt ir įmanu nusakyti dvidešimt pirmojo amžiaus pirmojo ketvirčio lietuviškojo konceptualaus plakato tapatybę.

Asmeniškai aš deklaruočiau, jog lietuviškas mūsų dienų plakatas pasižymi minimalistine stilistika su tam tikromis sąmoningo ekspresyviojo naivizmo priemaišomis. Tai koreliuoja ir su kitomis meno rūšimis – visų pirma, tapyba ir grafika, šių tendencijomis. Bet galbūt Jūs, garbieji žiūrovai, esate kitokios nuomonės? Tuo įsitikinti galite virtualiuoju būdu apžiūrėję kai kuriuos parodos eksponatus, taip pat Maironio gatvėje pasižvalgę per į trečiuoju numeriu pažymėto namo langus arba, po visų karantinų, apsilankę gyvai ir betarpiškai parodoje...

Parodą XXI_LT karantino metu galima išvysti ir per langą. Tiesiog reikia eiti Maironio gatve. Rusnės Šimulynaitės nuotrauka

Vaizdas per langą. Rusnės Šimulynaitės nuotrauka

Bendras parodos vaizdas. Rusnės Šimulynaitės nuotrauka

Parodos XXI_LT plakatas "Titaniko" lange. Autorė - Aušra Lisauskienė. Rusnės Šimulynaitės nuotrauka

Dar parašysiu (vp - Vidas Poškus) keletą personalinių pastebėjimų apie šią parodą ir plakato meno situaciją Lietuvoje apskritai.

Gal būsiu banalus, tačiau manau, jog du dalykai parodo bet kurios visuomenės kultūros išsivystymo lygį. Vienas jų yra požiūris į šriftą. Žinau, kad tai netapatu, bet čia dar galima pridurti - kaligrafiją ir tipografiją. Jeigu tai vertinama ir (plius) egzistuoja - tuomet viskas OK. Vizualioji kultūra, - vaizdinis ir tekstinis intelektas privalo būti kaip tam tikra vertybinė norma. Ši paroda demonstruoja, jog mūsų sociumas nėra beviltiškas. Turime lietuvišką plakato mokyklą (pavardės aukščiau esančiame plakate kalba pačios už save) ir tai nuteikia optimistiškai.

Lietuviškas plakatas man asmeniškai išsiskiria dviem tipiniais dalykais - formos monumentalumu ir spalvos santūrumu. LT plakatas yra pakankamai saikingas (netgi lyginant su kaimyninėmis mokyklomis) - ir tai yra jo stiprybė, bei "firminis ženklas" ir brendas. 

Žemiau pateikiu savo asmeninį parodos favoritų VIENUOLIKTUKĄ (savotišką futbolo komandą), kur eiliškumas yra atsitiktinis, tačiau parodoje man būtent šie artefaktai padarė personalinį įspūdį. Naudojausi savo darbine teise ir lankiausi (ne vieną kartą) - tikiuosi, kad kai paroda atsidarys gyvai (rašau 2021-01-20) - Jūs irgi užsuksite ir susirasite savo vizualaus meno ir dizaino favoritus. 

Renata Krasovskaja Konkursinis plakatas "Krizė". 2013 m. Bolivijos plakatų bienalės 2-osios vietos nugalėtojas. Šilkografija, formatas A0, skaitmeninė spauda, 2013 m.

Agnė Kananaitienė-Agnė Nananai Konceptualus plakatas "Togetherness". Piešinys grafitiniu pieštuku, spalvoti pieštukai, formatas A0, skaitmeninė spauda, 2020 m.

 

Rasa Jančiauskaitė Kultūrinio renginio plakatas "BCBF 2020". Skirtas Bolonijos vaikų knygų mugei. Piešinys, flomasteriai, formatas A0, skaitmeninė spauda, 2020 m.

 

Laurynas Kamarauskas Pristatomasis plakatas "Error 404: animal not found. 'Antalio' 2020 metų kalendoriui". Kalendorius ADC*LT festivalyje pelnė du sidabro iliustracijos ir leidinio kategorijose. Formatas A0, skaitmeninė spauda, 2013 m.

 

Natalija Čaiko Konceptualus plakatas "NCtime". Plakatui panaudotas asmeninis šriftas MOTUM, formatas A0, skaitmeninė spauda, 2020 m.

Austėja Zaveckaitė Socialinis plakatas. Iš serijos"KIRTIS". Formatas A0, skaitmeninė spauda, 2010 m.

 

Aurelija Slapšytė Konceptualus plakatas "Naglis". Autorinis šriftas "Naglis", tipografika, formatas A0, skaitmeninė spauda, 2019 m.

 

Gražina Eitmanavičiūtė-Kasčionienė Konceptualus plakatas "Palangos saulė". Sukurta remiantis saulėtų dienų informacija, surinkta remiantis tiesiogine Palangos tilto transliacija, formatas A0, skaitmeninė spauda, 2020 m.

 

Jevgenija Jones-Appias Albina Konceptualus plakatas "FLAT CIRCLE". Monotipija, formatas A0, skaitmeninė spauda, 2020 m.

 

 

Lukas Ruškys Socialinis plakatas "Save our children's future". Formatas A0, skaitmeninė spauda, 2020 m.

 

Kamilė Lisauskaitė Konceptualus plakatas "***VIRUS***". Instaliacija, fotografija, formatas A0, skaitmeninė spauda, 2020 m.