Šuo parėjo pasivaikščiojęs. Roko Janušonio paroda DOGHOUSE VDA parodų erdvėje "Kreatoriumas"

Po miestą vaikščioja rudas šuo. Niekas nežino – didelis jis, ar mažas, trumpakojis ar ilgauodegis, gauruotas ar plikas, veislinis ar mišrūnas. Jis yra tiesiog – RUDAS ŠUO. Egzistencinį jo buvimą liudija palikti pėdsakai: išmatos ir šlapimo dėmės, kojų atspaudai dumblinoje žemėje, keletas plaukelių, kurių dėka mokslininkai galėtų atkurti jo genetinį antrininką. Bet, tiesą sakant, tyrėjai turi rimtesnių problemų, todėl niekas nesidomi ir nesirūpina, – kas ir kur yra tas rudas šuo.

R. Janušonio instaliacija kelia aliuzijų tiek su modernistiniu Tatlino bokštu, tiek su postmodernistine Piazza d'Italia Naujajame Orleane. Skirtingų kalbų jungimas, keliantis ne tik užuominas į Babelio bokšto statymą

Estafetę perima menininkas Rokas Janušonis, pasakojantis: „Parodos pavadinimas ‚Doghouse‘ sietinas su šunų pomėgiu parsinešti namo pasivaikščiojimų metu rastus įvairius daiktus. Vaikščiodamas Vilniaus gatvėmis, tarsi atkartoju šį veiksmą, ieškau tinkamų objektų, juos parsinešu namo bei vėliau pakartotinai įprasminu naujose kompozicijose ar instaliacijose“ [iš parodos anotacijos].

Toliau R. Janušonis aiškina, kad ieško savo objektų sąskambio su buvusia keramikos degimo krosnių erdve (taip, tai teisybė – „kreatoriumas“ iš tiesų yra post-industrinis architektūros reliktas su gana agresyviu, laiko ir žmogiškosios veiklos nukankintu interjeru...) bei „galimo dialogo su keramikos tradicija“. O štai su šiuo teiginiu kategoriškai nesutinku. R. Janušonis nėra keramikas. Jis negamina puodų ar pano, servizų ar kitokių utilitarios ir dekoratyvios paskirties objektų ir artefaktų. Taip, molį, degimą ir kitas keramikos technikas bei technologijas jis vartoja ir naudoja kaip galimą savo įrankį bei instrumentą, bet visa tai pasislepia po vizualia skraiste ar širma. Netgi galima teigti, jog R. Janušonis yra vaizdiniai konceptualus talibas. T. y. – toks besišypsantis fundamentalistas, kuris mylėdamas nekenčia ir priverčia kitus, aplinkinius (aukas iš žiūrovų auditorijos) būti tokiais pačiais. 

Šis objektas tarsi kužda ausin, kad rankų darbas mene niekur nedingo. Kūrybingų plaštakų nepakeis jokie dirbtiniai ar natūralūs intelektai.

 Žvelgiant formaliai – R. Janušonio plastika yra tobula. Inspiruotas savo tėvų ir mokytojų (Audriaus Janušonio, Roko Dovydėno) – jis juos cituoja ir rečituoja, tačiau daro tai kur kas virtuoziškiau. Normalu ir natūralu, nes mokiniai turi užmušti (mentaliai) savo mokytojus – tam, kad eitų toliau. Kame slypi tas virtuoziškumas? Elegancijoje ir absoliučioje ramybėje. Būtent tai signalizuoja visa bendra menininko instaliacija, esanti tamsokoje, dūmais prakvipusioje (už storų sienų dunksi kažkoks molio minkymo aparatas) patalpoje. Kontrasto principu – griuvėsiuose tarsi grybai po lietaus yra įsitaisę pavidalai, siluetai, formos. Kol kas dar nėra klasiko „zakalkės“ ar „akademiko“ pozos. Tai laisvas, ironiškas, į aplinką reaguojantis, šiek tiek (cha!) chuliganuojantis menas. 

R. Janušonio menas yra šuniškas. Jis linkęs žymėti teritorijas, saugoti jas, it koks sargis, gainioti mus (žiūrovus) kaip aviganis daro su savo bandomis.  

Man asmeniškai vienas paveikiausių - šis objektas ir jo piešinys. Plėšrūnė žvaigždė arba visa ryjantis ryklys, pamėgęs ir suėdęs grožį. O realybėje dominuoja geometrija - ritiniai ir rutuliai...

Apie vairavimo kultūrą ir tapybą: Vidmantas Jusionis "Kompozicija".

Kažkada, dar studijų dailės akademijoje metais (tai vyko paskutiniais praeito šimtmečio metais) gana vėlyvą vakarą važiuodamas 34-uoju autobusu iš Baltupių iki Senamiesčio, pastebėjau, kad jį vairuoja maniškės (tai yra – dailės istorijos ir teorijos) katedros vedėjas. Viskas atitiko „originalą“ – ir barzda, ir šypsena ir netgi tokiais pačiais raštais nunertas megztinis aukšta apykakle! Žinoma, tai nebuvo A.A., tai tebuvo paprasčiausias sutapimas, priverčiantis pagalvoti apie kiekvieno iš mūsų žaidžiamus socialinius vaidmenis. Juolab, kad esama kažko tarp vedėjų, direktorių, kitokių vadovų ir viršininkų bei viešojo transporto vairuotojų. Tiek į vienų, tiek į kitų rankas, tegul ir trumpesniam ar ilgesniam laikui, patenka daugybės žmonių likimai. Viskas gerai, kai tos moiriškos galūnės yra teigiamos, bet kartais patenkame į ant hierarchiškai aukščiau (socialiniais, kultūriniais aspektais) stovinčių, tačiau piktų kėslų turinčių subjektų pinkles. O kartais šie (tie subjektai) nėra nei aukščiau, nei žemiau, tačiau jaučia beveik sadistinį malonumą valdyti kitus. 

Vidmantas Jusionis Kompozicija, 1985 m., V kursas, dėstytoja prof. S. Veiverytė, drobė, aliejus, 107x75 cm Vilniaus dailės akademijos muziejus, VDAM T-452

Sprendžiant pagal V. Jusionio nutapytą vairuotojo fizionomiją, šis yra iš tos – antrosios grupės. Reguliariai besinaudojantys viešuoju transportu, kai kada gal net ir jau atpažįstantys vieną ar kitą savąjį Palinūrą pasidalintų įvairiausiomis skausmingomis patirtimis. Pats prisimenu savo studijų laikų vairuotoją (su seserimi jį vadindavome Karpuočiu dėl kelių ant veido pūpsančių apgamų, vežiojusį žmones maršrutu Alytus–Vilnius, ir atvirkščiai, sena nudėvėta „Latvija“ (toks sovietinių laikų mikroautobusas). Vienos kelionės metu kažkur ties Aukštadvariu akseleratoriaus pedalą iki dugno spaudęs transporto priemonės valdytojas, užpykęs dėl nerimaujančios ponios priekaišto (ar ne per greitai važiuojame?“), taip sulėtino savąjį kledarą, kad vietoje komfortiškos dviejų valandų kelionės, taško B mes siekėme dvigubai ilgiau.

Šį paveikslą galima žvelgti ir analizuoti per socialinį bei politinį lęšį. Prisiminus, kad jis nutapytas, tegul ir vėlyvuoju, bet sovietiniu laikotarpiu, norom-nenorom galima galvoti apie tai, kad anais laikais viešasis transportas buvo pagrindinė susisiekimo priemonė. Į darbą, sodą ar kurortą ypač dažnai būdavo vykstama būtent tokiu būdu. Iš nutapytų krėslų aukštomis atkaltėmis galima spręsti, kad vaizduojamas tolimųjų reisų autobusas, vadinamasis „ekspresas“. Tokiais anuomet būdavo vengriški Ikarus markės daugiaviečiai automobiliai. Vairuotojas pasipuošęs baltais marškiniais ir kaklaraiščiu. Sovietmečiu tai nebuvo ypatingai dažnas atvejis. Žemiau beveik maldaujančiu žvilgsniu į grėsmingą grimasą nutaisiusio paslaugos teikėjo žiūri būsimasis keleivis. Gilesniame plane jau palaimingai atsilošę laimingieji (reikia priminti, jog tarybinės kasdienybė pasižymėjo ir tuo, kad pavyzdžiui maršrutą Vilnius-Klaipėda ar Druskininkai-Palanga neretai tekdavo įveikti visą kelionės laiką stovint). Semantiškai galima samprotauti apie hierarchinę piramidę, kurios pačiame viršuje yra įsitaisęs transporto įmonės darbuotojas, žemiau – jau besinaudojantys autobusu, pačioje žemiausioje grandyje – bandantys įsigyti bilietą.

V. Jusionio tapyba anuometiniame Dailės instituto kontekste atrodo išskirtine. Tai lėmė kelios priežastys, susijusios su piešiniu, forma ir spalva. 1) Piešinio atveju būtina atkreipti dėmesį į elegantišką siluetą suformuojančią, muzikalia ritmika piešiamą liniją. 2) Forma V. Jusionio tapyboje modeliuojama minkštais, aptakiais potėpiais. 3) Aptariamo dailininko tapyboje spalva turi tarsi dirbtinoko elektriškumo (autobuso salonas, šiuo konkrečiu atveju, regisi apšviestas lemputėmis iš vidaus, o tai matantis stebėtojas sceną regi iš išorės). Ir nesvarbu, ką vaizduotų V. Jusionis – sceną autobuse, mėsos cechą, pozuotoją tapytojų studijoje ar akademinį natiurmortą, dar būdamas studentu jis surado savąją plastinę kalbėseną. Kurią toliau tęsia ir mūsų dienomis.

Žvelgiant kontekstualiai – autobusus, keliones juose, iki V. Jusionio jau yra tapę vadinamosios „Ketverto“ grupuotės nariai – K. Dereškevičius, A. Šaltenis. Tai galima sieti su pop meno (pasižymėjusio dėmesiu banaliai kasdienybės detalei, vartotojiško gyvenimo būdo fiksacijai ir kritikai) apraiškomis, taip pat vadinamuoju „socartu“. Bene labiausiai skiriasi minėtas formos traktavimas, plastinė kalba, kuria aptariamas darbas ir jo autorius ryškiai atstovauja savo gyvenamajam laikui, devintajam dešimtmečiui. Autorius apie darbą kalba lakoniškai – kad tai buvo figūrinės kompozicijos užduotis. „<...> Toks reikalavimas) Visa kita laisva ir be korektūrų. <...> galima sakyti darėme ką norėjome. Kartais būdavo privalomų užduočių, pavyzdžiui – mėsos kombinatas ar kitas fabrikas, kolūkis... Pirmame kurse pas K. Dereškevičių buvo užduotis padaryti ką kas nors pagal V. Mickevičiaus-Kapsuko raštus. Tad tapiau kalėjimą“. [Iš susirašinėjimo su V. Jusioniu, 2024 m. gegužės 3 d.].

Galima tik pridurti, kad vėlesnė V. Jusionio kūryba kito. (Kitaip juk ir negali būti!). Menininkas estetiškai radikalizavosi. Žmones pakeitė gyvūnai, gyvuliai (beje, mėgti tapyti ir studijų laikais), interjerinės erdvės tapo dar klaustrafobiškesnėmis, o absoliučiai išgrynintos spalvos sušvito akinančiais kontrastais.