Kažkada, dar studijų dailės akademijoje metais (tai vyko paskutiniais praeito šimtmečio metais) gana vėlyvą vakarą važiuodamas 34-uoju autobusu iš Baltupių iki Senamiesčio, pastebėjau, kad jį vairuoja maniškės (tai yra – dailės istorijos ir teorijos) katedros vedėjas. Viskas atitiko „originalą“ – ir barzda, ir šypsena ir netgi tokiais pačiais raštais nunertas megztinis aukšta apykakle! Žinoma, tai nebuvo A.A., tai tebuvo paprasčiausias sutapimas, priverčiantis pagalvoti apie kiekvieno iš mūsų žaidžiamus socialinius vaidmenis. Juolab, kad esama kažko tarp vedėjų, direktorių, kitokių vadovų ir viršininkų bei viešojo transporto vairuotojų. Tiek į vienų, tiek į kitų rankas, tegul ir trumpesniam ar ilgesniam laikui, patenka daugybės žmonių likimai. Viskas gerai, kai tos moiriškos galūnės yra teigiamos, bet kartais patenkame į ant hierarchiškai aukščiau (socialiniais, kultūriniais aspektais) stovinčių, tačiau piktų kėslų turinčių subjektų pinkles. O kartais šie (tie subjektai) nėra nei aukščiau, nei žemiau, tačiau jaučia beveik sadistinį malonumą valdyti kitus.
 |
| Vidmantas Jusionis Kompozicija, 1985 m., V kursas, dėstytoja prof. S. Veiverytė, drobė, aliejus, 107x75 cm Vilniaus dailės akademijos muziejus, VDAM T-452 |
Sprendžiant pagal V. Jusionio nutapytą vairuotojo fizionomiją, šis yra iš tos – antrosios grupės. Reguliariai besinaudojantys viešuoju transportu, kai kada gal net ir jau atpažįstantys vieną ar kitą savąjį Palinūrą pasidalintų įvairiausiomis skausmingomis patirtimis. Pats prisimenu savo studijų laikų vairuotoją (su seserimi jį vadindavome Karpuočiu dėl kelių ant veido pūpsančių apgamų, vežiojusį žmones maršrutu Alytus–Vilnius, ir atvirkščiai, sena nudėvėta „Latvija“ (toks sovietinių laikų mikroautobusas). Vienos kelionės metu kažkur ties Aukštadvariu akseleratoriaus pedalą iki dugno spaudęs transporto priemonės valdytojas, užpykęs dėl nerimaujančios ponios priekaišto (ar ne per greitai važiuojame?“), taip sulėtino savąjį kledarą, kad vietoje komfortiškos dviejų valandų kelionės, taško B mes siekėme dvigubai ilgiau.
Šį paveikslą galima žvelgti ir analizuoti per socialinį bei politinį lęšį. Prisiminus, kad jis nutapytas, tegul ir vėlyvuoju, bet sovietiniu laikotarpiu, norom-nenorom galima galvoti apie tai, kad anais laikais viešasis transportas buvo pagrindinė susisiekimo priemonė. Į darbą, sodą ar kurortą ypač dažnai būdavo vykstama būtent tokiu būdu. Iš nutapytų krėslų aukštomis atkaltėmis galima spręsti, kad vaizduojamas tolimųjų reisų autobusas, vadinamasis „ekspresas“. Tokiais anuomet būdavo vengriški Ikarus markės daugiaviečiai automobiliai. Vairuotojas pasipuošęs baltais marškiniais ir kaklaraiščiu. Sovietmečiu tai nebuvo ypatingai dažnas atvejis. Žemiau beveik maldaujančiu žvilgsniu į grėsmingą grimasą nutaisiusio paslaugos teikėjo žiūri būsimasis keleivis. Gilesniame plane jau palaimingai atsilošę laimingieji (reikia priminti, jog tarybinės kasdienybė pasižymėjo ir tuo, kad pavyzdžiui maršrutą Vilnius-Klaipėda ar Druskininkai-Palanga neretai tekdavo įveikti visą kelionės laiką stovint). Semantiškai galima samprotauti apie hierarchinę piramidę, kurios pačiame viršuje yra įsitaisęs transporto įmonės darbuotojas, žemiau – jau besinaudojantys autobusu, pačioje žemiausioje grandyje – bandantys įsigyti bilietą.
V. Jusionio tapyba anuometiniame Dailės instituto kontekste atrodo išskirtine. Tai lėmė kelios priežastys, susijusios su piešiniu, forma ir spalva. 1) Piešinio atveju būtina atkreipti dėmesį į elegantišką siluetą suformuojančią, muzikalia ritmika piešiamą liniją. 2) Forma V. Jusionio tapyboje modeliuojama minkštais, aptakiais potėpiais. 3) Aptariamo dailininko tapyboje spalva turi tarsi dirbtinoko elektriškumo (autobuso salonas, šiuo konkrečiu atveju, regisi apšviestas lemputėmis iš vidaus, o tai matantis stebėtojas sceną regi iš išorės). Ir nesvarbu, ką vaizduotų V. Jusionis – sceną autobuse, mėsos cechą, pozuotoją tapytojų studijoje ar akademinį natiurmortą, dar būdamas studentu jis surado savąją plastinę kalbėseną. Kurią toliau tęsia ir mūsų dienomis.
Žvelgiant kontekstualiai – autobusus, keliones juose, iki V. Jusionio jau yra tapę vadinamosios „Ketverto“ grupuotės nariai – K. Dereškevičius, A. Šaltenis. Tai galima sieti su pop meno (pasižymėjusio dėmesiu banaliai kasdienybės detalei, vartotojiško gyvenimo būdo fiksacijai ir kritikai) apraiškomis, taip pat vadinamuoju „socartu“. Bene labiausiai skiriasi minėtas formos traktavimas, plastinė kalba, kuria aptariamas darbas ir jo autorius ryškiai atstovauja savo gyvenamajam laikui, devintajam dešimtmečiui. Autorius apie darbą kalba lakoniškai – kad tai buvo figūrinės kompozicijos užduotis. „<...> Toks reikalavimas) Visa kita laisva ir be korektūrų. <...> galima sakyti darėme ką norėjome. Kartais būdavo privalomų užduočių, pavyzdžiui – mėsos kombinatas ar kitas fabrikas, kolūkis... Pirmame kurse pas K. Dereškevičių buvo užduotis padaryti ką kas nors pagal V. Mickevičiaus-Kapsuko raštus. Tad tapiau kalėjimą“. [Iš susirašinėjimo su V. Jusioniu, 2024 m. gegužės 3 d.].
Galima tik pridurti, kad vėlesnė V. Jusionio kūryba kito. (Kitaip juk ir negali būti!). Menininkas estetiškai radikalizavosi. Žmones pakeitė gyvūnai, gyvuliai (beje, mėgti tapyti ir studijų laikais), interjerinės erdvės tapo dar klaustrafobiškesnėmis, o absoliučiai išgrynintos spalvos sušvito akinančiais kontrastais.
