2024 m. rugsėjo 18 d., trečiadienis

Šuo parėjo pasivaikščiojęs. Roko Janušonio paroda DOGHOUSE VDA parodų erdvėje "Kreatoriumas"

Po miestą vaikščioja rudas šuo. Niekas nežino – didelis jis, ar mažas, trumpakojis ar ilgauodegis, gauruotas ar plikas, veislinis ar mišrūnas. Jis yra tiesiog – RUDAS ŠUO. Egzistencinį jo buvimą liudija palikti pėdsakai: išmatos ir šlapimo dėmės, kojų atspaudai dumblinoje žemėje, keletas plaukelių, kurių dėka mokslininkai galėtų atkurti jo genetinį antrininką. Bet, tiesą sakant, tyrėjai turi rimtesnių problemų, todėl niekas nesidomi ir nesirūpina, – kas ir kur yra tas rudas šuo.

R. Janušonio instaliacija kelia aliuzijų tiek su modernistiniu Tatlino bokštu, tiek su postmodernistine Piazza d'Italia Naujajame Orleane. Skirtingų kalbų jungimas, keliantis ne tik užuominas į Babelio bokšto statymą

Estafetę perima menininkas Rokas Janušonis, pasakojantis: „Parodos pavadinimas ‚Doghouse‘ sietinas su šunų pomėgiu parsinešti namo pasivaikščiojimų metu rastus įvairius daiktus. Vaikščiodamas Vilniaus gatvėmis, tarsi atkartoju šį veiksmą, ieškau tinkamų objektų, juos parsinešu namo bei vėliau pakartotinai įprasminu naujose kompozicijose ar instaliacijose“ [iš parodos anotacijos].

Toliau R. Janušonis aiškina, kad ieško savo objektų sąskambio su buvusia keramikos degimo krosnių erdve (taip, tai teisybė – „kreatoriumas“ iš tiesų yra post-industrinis architektūros reliktas su gana agresyviu, laiko ir žmogiškosios veiklos nukankintu interjeru...) bei „galimo dialogo su keramikos tradicija“. O štai su šiuo teiginiu kategoriškai nesutinku. R. Janušonis nėra keramikas. Jis negamina puodų ar pano, servizų ar kitokių utilitarios ir dekoratyvios paskirties objektų ir artefaktų. Taip, molį, degimą ir kitas keramikos technikas bei technologijas jis vartoja ir naudoja kaip galimą savo įrankį bei instrumentą, bet visa tai pasislepia po vizualia skraiste ar širma. Netgi galima teigti, jog R. Janušonis yra vaizdiniai konceptualus talibas. T. y. – toks besišypsantis fundamentalistas, kuris mylėdamas nekenčia ir priverčia kitus, aplinkinius (aukas iš žiūrovų auditorijos) būti tokiais pačiais. 

Šis objektas tarsi kužda ausin, kad rankų darbas mene niekur nedingo. Kūrybingų plaštakų nepakeis jokie dirbtiniai ar natūralūs intelektai.
 Žvelgiant formaliai – R. Janušonio plastika yra tobula. Inspiruotas savo tėvų ir mokytojų (Audriaus Janušonio, Roko Dovydėno) – jis juos cituoja ir rečituoja, tačiau daro tai kur kas virtuoziškiau. Normalu ir natūralu, nes mokiniai turi užmušti (mentaliai) savo mokytojus – tam, kad eitų toliau. Kame slypi tas virtuoziškumas? Elegancijoje ir absoliučioje ramybėje. Būtent tai signalizuoja visa bendra menininko instaliacija, esanti tamsokoje, dūmais prakvipusioje (už storų sienų dunksi kažkoks molio minkymo aparatas) patalpoje. Kontrasto principu – griuvėsiuose tarsi grybai po lietaus yra įsitaisę pavidalai, siluetai, formos. Kol kas dar nėra klasiko „zakalkės“ ar „akademiko“ pozos. Tai laisvas, ironiškas, į aplinką reaguojantis, šiek tiek (cha!) chuliganuojantis menas. 

R. Janušonio menas yra šuniškas. Jis linkęs žymėti teritorijas, saugoti jas, it koks sargis, gainioti mus (žiūrovus) kaip aviganis daro su savo bandomis.  

Man asmeniškai vienas paveikiausių - šis objektas ir jo piešinys. Plėšrūnė žvaigždė arba visa ryjantis ryklys, pamėgęs ir suėdęs grožį. O realybėje dominuoja geometrija - ritiniai ir rutuliai...