Audriaus Naujokaičio problema

Iš tiesų jokios problemos nėra. Yra tik Menininkas. Kai ką žodis „Menininkas“ iš didžiosios raidės turėtų erzinti, nes tai eilinį kartą atsiduotų papudruota pompastika, tačiau Naujokaičio atveju tai ypatingai taiklu. Teisinga, nes žmogus numirė, o liko jo menas. Menininkai taip greitai nemiršta, jeigu juos lyginsime su paprastais mirtingaisiais. Lieka jų darbai, legendos apie gyvenimą, ne tik kūrybą ir panašiai.

Audrius Naujokaitis Du žvėreliai 1980 m.
Štai - tipiškai "žukiškas" Naujokaitis. Mokytojo įtaka stipri, tačiau tuštuma ir paslaptimi spengiančios erdvės kalba ne tik apie jau susiformavusią Menininko asmenybę, bet ir būsimąją jo plastiką ir konceptualius bruožus (egzistencinius potyrius aktualizuojanti rimtmika bei multiplikavimas)

Naujokaičio probelma slypi tame, kad nuo savo kūrybinės karjeros pradžios, jis dėl sunkiai suvokiamų ir, regis, savaime susiklosčiusių priežasčių yra marginalizuotas. Štai, net parodos „Titanike“ pranešime spaudai skaičiau, kad pirmajame kūrybos etape (kuomet gyveno Lietuvoje) jis buvo Mikučio ir Orvydo įtakoje. Geri pažįstami ir dailininko kolegos dar pastebėjo: „Priklausė Vaidoto Žuko svitai“. [VŽ įtaka tikrai pastebima iki-institutiniame laikotarpyje (1978-1979 m.), kuomet tikrai mokytasi pas vieną iš anų dienų neformalių tapybos autoritetų – kiek tai pagrįsta, kiek ne – kito pokalbio tema]. Antrajame etape, 10 dešimtmečio pradžioje jau persikėlęs į Niujorką esą buvo įtakojamas Meko. Tokią pačią nuomonę susidariau ir iš Evaldo Janso filmo, kuriame pats Audrius Naujokaitis pasakoja apie save. Štai tas filmas - https://www.youtube.com/watch?v=khbCda76Bg0

Audrius Naujokaitis Be pavadinimo 2012
"Niujorkietiškas" Naujokaitis - pasakojimas apie žmones mieste. Žmonės ir miestas čia - tai viso mūsų buvimo šiame pasaulyje metafora, alegorija ir simbolis.

Galop, kuomet kalbame apie „Titaniko“ ekspoziciją ir kolekcijos, rodomos joje, pobūdį, akademinis studijiškumas čia be galo ženklus. Tereikia suprasti ir pateisinti vieną iš tų tikrųjų parodos kuratorių – Arvydą Šaltenį, išeksponavusį savo studento darbus ir išryškinusį tai, kas svarbu jam, kaip dėstytojui. [Svarbu jam tos metodinės-pedagoginės kolorizmo, „arsinio“ paveldimumo problemos].

O man atrodo, kad pats savičiausias (ir įdomiausias) Naujokaitis kaip tapytojas yra tais savo „niujorkietiškais“ darbais – kuo tikriausiu Gyvenimo frizu, iš daugybės figūrų ir paradoksalių situacijų sudėliota tapybine juosta, kuri, deja, formuojant parodos architektūrą, buvo suskaidyta ir paleista tik nedideliais fragmentais. Vaizdas šiuo atveju primena iškarpytą kino juostą... Belieka pastebėti, kad kai kurie iš šių darbų tapyti jau sugrįžus į Lietuvą (suvisam), tačiau amerikietiškos patirties suformuotas laisvo ir įdomaus Menininko charakteris jau labai ryškus. 

Audrius Naujokaitis Red Raima Table 1993 m.
Man pačiam vieną didžiausių įspūdžių padaręs kūrinys - vinimis suvarpyta moteris nutapyta ant lakuoto Art deco stiliaus stalviršio. Kūniškumas/kančia versus dvasingumas/aistra.