Pre-dators. Predatuotojai

Pradžioje paskaitykime ką apie save kalba trys menininkai:

"Švedų, latvių kalbose dator(s) – kompiuteris. Kompiuteris priima informaciją iš įvedimo įrenginių, kitų kompiuterių tinklo. Kompiuteris informaciją interpretuoja pagal paruoštą programą, apdoroja ją sau suprantama kalba. Output’as (duomenų išvedimas) dažniausiai pateikiamas plokštumoje, ekrane.                                                                                                                                            

Tapytojas taip pat interpretuoja jį supantį pasaulį, ieško būdų išreikšti save, atskleisti savo suvokimą. Jis dirba su savo kultūrine patirtimi, pojūčiais. Rezultatas – tapytojo suvokimo, patirties, nuotaikos išraiška plokštumoje - tapybos darbai.

Kviečiame pažvelgti į tapytojus kaip į priešistorinius kompiuterius, grobuonis, be konkrečios programos interpretuojančius save, savo aplinką, laikmetį ir medžiojančius motyvus, medžiagą tapybai".

Pažvelkite - čia yra darbų pavadinimai (beje, pateikti labai kultūringai - nepriklijavus prie kiekvieno darbo po popierinį "blyną"). Antraštės kaip eilėraščio eilutės.

Štai čia yra Liudo Matijošiaus "Stabų zenitas" (ei, tie kas skaitę Nietzsche - žino apie ką kalba). Nei pridėsi nei atimsi - geometrija gerai įmontuota į stačiakampį, forma iškelta viršun spalvos dėka.

"Savanoris" (Ryčio Ratkevičiaus - kairėje), "Voras" (Elenos Antanavičiūtės - dešinėje). Kairėje virpa, dešinėje kunkuliuoja.

Dabar priminkime, kad tie trys menininkai tai:  

Elena Antanavičiūtė, Liudas Matijošius, Rytis Ratkevičius. 

Tuo pačiu galime priminti, kad šie trys jauni tapytojai jau yra surengę savo parodą (ar tiksliau - dalyvavę tapybiniame projekte, vykusiame tame pačiame "Krematoriume" ir jo neformaliuoju (o gal ir formaliuoju?) kuratoriumi ar bent inspiratoriumi buvo Arvydas Šaltenis. Tuomet tai buvo grupinė, berods, antrakursių tapytojų paroda, vykusi savotiškajame ekspoziciniame "poligone" - "Krematoriume". kas tai buvo ir kaip tai atrodė, galite pažiūrėti, kad ir čia - https://www.facebook.com/pg/Krematoriumas-meno-krosnys-1152855678111189/photos/?tab=album&album_id=1455531824510238. Galiu pasakyti (nors tai nėra rimta, nes juk esu krematoriškai suinteresuotas subjektas), kad toji paroda man padarė teigiamą įspūdį. Jau pirmajame kurse matosi, kuris studentas yra motyvuotas, kuris nori tapyti. Ten jau tai puikiai matėsi.... 

Bendras parodos vaizdas

 Bet nenukrypkime.

Keletas "Krematoriumo" darbuotojo (vadinkime jį pečkuriu) žodžių, pasakytų atidarymo metu ant metalinio ešafoto ir užrašytų iš atminties (tokiu būdu tekstą apvalant nuo visokiausių smulkmenų ir niekų).

"Daug kas įsivaizduoja, kad gera parodinė erdvė - galerinė institucija, yra kažkokia architektūriškai tobula struktūra. Šioje tobulos būna grindys (paprastai lieto betono - kaip I "Titaniko" aukšte - nors be grindų kitokio gėrio ten nėra), sienos (kaip kokioje "Kairėje-dešinėje" - tiesiog baltos ir be jokių nišų, karnizų  ir drėbto tinko faktūrų) ar lubos (kad ir nusagstytos XX amžiaus pradžios kičinėmis gipso lipdybomis - tokias pamatytume "Vartuose"). Ne, oi ne, ir ne! Gera parodinė erdvė yra ta, kuri turi savus autorius ir savą publiką. Trijų pastovių menininkų - Elenos, Liudo ir Ryčio dėka "Krematoriumas" taip pat įgauna geros parodinės erdvės bruožų. Ir tam netrukdo nei grindys, nei sienos, net nei lubos..."

Darbuotojas kalbėjo dar daugiau ir plačiau (išsamiai nušviesdamas dabartinę politinę situaciją ir tarptautinius santykius), tačiau esminiai jo pasakyti žodžiai buvo tie, paminėti aukščiau (tiesą sakant, pats gerai pamenu, kad jokios "Kairės-dešinės" ar juo labiau "Vartų" jis ten tikrai neminėjo). 

Bet dabar apie TAPYBĄ.

Taigi - trys jauni tapytojai. Jie dar nepasikėlę į puikybes. Jie dar dirba - tapo, ieško ir analizuoja. Tapyboje tai yra didžiausios vertybės ir norisi palinkėti, kad net sendami jie išsaugotų tą ieškojimo ir smalsumo dovaną, kurią dabar turi ir kuri jų tapybą daro įdomia ir unikalia. Nes galiu iš karto ir konkretizuoti. 

Elena Antanavičiūtė - jos tapybai pasižymi subtiliu balansavimu tarp konceptualaus literatūriškumo, žodinio-tekstinio (verbalinio) naratyvo ir spalviškai konstruojamos formos. Manau, kad Elena turi didelės potencijos tapti pasakotoja tapytoja, postringaujančia istorijas per formą ir spalvą. Tai intriguoja. 

Elena Antanavičiūtė: "Katinas" ir "Autoportretas vandenyje". Asmeninės, nuoširdžios, neišgalvotos ir nenužiūrėtos istorijos. Tai autentiška tapytoja.

Liudas Matijošius - yra spalvinių subtilumų pameistrys. Meistru jis taps gindamasis bakalaurą... Bet tai bus netolimojoje ateityje. Šiaip jis labai jautriai tepa ir dažą ir maišo spalvą - dirba su koloristine palete. Mūsų bespalviškumo ir prasto fotografiškumo laikais tai užveda. + Liudas tarp savo pastelinių spalvų ir jų akvareliškų sluoksnių (per daug to neslėpdamas) patalpina sveikos, geros ironijos.

Liudas Matijošius "Grikiai". Tie, kas dar prisimena Ričardą Povilą, pritars mūsų kukliai nuomonei, kad matome sublimuotą Vaitiekūną - išvirtą (kaip grikių košę) ir suvalgytą su visais spirgučiais. Gaila, fotikas ir dirbtinis apšvietimas čia pervirškino ne tik RPV, bet ir pačias spalvas, tačiau net iš to matyti, kad dzūkiškas peizažas iki šiol turi gyvybingas tradicijas. Pjauna kaip peiliu per širdį (ir sviestą). Monumentalumas.

Rytis Ratkevičius - yra ir subtilus (gal net sakyčiau labiau - rafinuotai elegantiškas) ir architektūriškai struktūriškas. Dar ankstesnėje parodoje akį patraukė neoromantizuoti rūkeliuose skendintys pastatų siluetai. Žinoma, kad visa tai atlikta tapybiškai. Manau, kad ir toliau einama teisingu keliu.

Rytis Ratkevičius "Buvę KGB rūmai". Rytis puikiai (per teptuką ir dažą) pagauna senos architektūros dvasią. Tame sovietinio "saugumo" statinyje akumuliuojasi  visos kankinamų žmonių dejonės, o aikštėje ištrypti takai it pirštų atspaudai koduoja visą praeivių "splyną".

Tad ką dar galima bepridurti? Geras, dirbantis trejetas. žinantis ko nori, turintis ambicijų. Tad perfrazuojant parodos pavadinimą, juos - autorius, galima pavadinti ne tik "pre-dators", bet ir "predatuotojais" (toks personaliai ir subjektyviai sugalvotas žodis) - tais menininkais, kurie kryptingai ir nuosekliai eina link savo tikslo. Apie juos dar išgirsime. 

Bendras vaizdas nr. 2