Pakraščiais ir sapne: Gedimino Pranckūno "Pakraščiais. Peizažo likučiai" "Krematoriume"

Kažkada, žalioje jaunystėje, kuomet pratinausi būti suaugusiu, palikau savo tėvų namus Alytuje ir išvažiavau studijuoti į Vilnių. Sostinė regėjosi be galo toli. Aš pats netikėtai supratau, esu stipriai prisirišęs prie šeimos (tėvų), namų ir gimtųjų vietų. Bambagyslės nukirpimo procesas buvo sunkus ir skausmingas. Komplikacijas kėlė ir gyvenimas bendrabučio „komunalkėje“ (komuna tą atsitiktinių žmonių sambrūzdį ankštoje erdvėje būtų sunkoka).

Ilgėjausi visko, kas buvo susiję su gimtine, o ypač miškų ir pievų. Automobilio tuomet neturėjau, viešuoju transportu nepamėgau važinėti iki šiol. Tad kažkaip visai netyčia (o gal atvirkščiai?) atradau miesto pakraščius. Rytais, kuomet nevykdavo paskaitos, iki pietų mėgstantiems pamiegoti kambariokams dar parpiant, išsileisdavau pėsčiomis iki tų Vilniaus vietų, kur būdavo galima pajusti tai, ką dar galima vadinti gamta. Keista, bet toli eiti nereikėdavo. Didesnės ar mažesnė „natūros“ sala atsirasdavo visai šalia. Nekalbu apie specialiai tokiu būdu suformuotas erdves – parkus ar skverus, nes jos neįtikindavo savo nenatūralumu. Kur kas didesnį poveikį darydavo elementarios dykvietės ar apleisti rajonai tarp skirtingų miesto rajonų.

Vilnius it kokia Visata ar labiau juodoji skylė plečiasi, nenumaldomai rydamas per daugybę laikų susiklosčiusią aplinką. Paribio gatvė, kadaise žymėjusi miesto pakraštį, dabar yra atsidūrusi jo viduryje.

Gedimino Pranckūno "Pakraščiais. Peizažo likučiai". Žiūrovo akis čia vaikščioja sapnus primenančiuose peizažais, kartais laviruodama ant bauginančio statumo keterų.

Būtent ši kompozicija man asocijuojasi su ovidijiška Dafnės metamorfoze. Medį, turbūt liepą, ne jokį ten lauramedį įsimylėjėliškai apkabinusius dvi kuolų rankos...

Palyginimui prisiminkime, kad ir renesansinę tapybą su Apolono ir Dafnės istorija.

Būtent apie tai kalba (vaizdais ir motyvais) Gediminas Pranckūnas.

Apie ką konkrečiai kalba fotografas? Kaip sako pats autorius – jo akį patraukia, užkabina, jaudina (kaip jusliškai visa tai skamba!) konkrečios Vilniaus vietos. Pakraščiai. Tai visų pirma keistos savo netikėtumu gamtos oazės tarp miegamųjų rajonų ir aplinkelių. Parodos atidarymo metu girdėjau ir klausiau, kaip Gediminas komentuoja savo kompozicijas. „Čia yra žvilgsnis iš tokio ir tokio taško“. „O čia toji pati vieta, tik iš kitos vietos“. Manau, kad tokia paties autoriaus pozicija puikiai iliustruoja skulptūriškai barokinį požiūrį į kontempliuojamą ir fiksuojamą objektą. Svarbus yra žiūrinčiojo rakursas, atskirų detalių gestikuliacija, bendra šviesotamsa. Į bet kurį pakraštį G. Pranckūnas žvelgia it koks Berninis, kurdamas Šv. Teresės ekstazę. Vilniaus pakraščiai miestą atkleidžia kaip landšaftu turtingą vietą. Stebinčiojo vyzdžio trajektorija kinta kylant naujų gatvių šlaitais, leidžiantis į statybų metu atsiradusius „šulinius“ ir „kotlovanus“, kaktomuša susiduriant su elektros stulpu, filmavimo kamera, naujai įsodintu sodinuku ir jį (it Dafnę Apolonui) apsisukusiu laukiniu augalu. Čia ir kalnai, ir slėniai, ir lygumos. Be to, kiekvienas atskiras objektas veikia it personažas scenoje. Neprarasdamas autonomiškumo, jis, judėdamas-krutėdamas į visus šonus ir šalis (kalbu apie elementarius stulpus, paprasčiausius medžių kamienus) jungiasi su kitais į vientisą pasakojimą. Lapais žvilgantys topoliai ir neramiai šnarančios drebulės, dygios žolės, kartūs kiečiai. Metaliniai šviestuvai. Ir visa tai apgaubia minkštas, miglomis prislopintas apšvietimas. Dar – net tarp lūpų girkšinčios dulkės. Tokie – sidabriškai pilki dažniausiai būna Vilniaus pakraščiai. Juos pagauna G. Pranckūno kamera. 

Šis kūrinys galėtų iliustruoti, kad ir lietuvių liaudies patarlę "Nemesk kelio dėl takelio" - kairėje galima nujausti greitkelį su smagiai lekiančiais automobiliais ir plėvesuojančiomis vėliavėlėmis - visi traukia apsipirkti į dar vieną eilinį prekybcentrį. O dešiniu takeliu eina vienišas fotografas. Romantikas, išsiilgęs gamtos. Kita vertus, tai tik literatūrinis paties žiūrovo sugalvotas iliustratyvumas. Svarbiausia čia yra impresionistiškai barokinė šviesotamsa.

 Pakraščius galima interpretuoti ontologiškai. Tai ir tyrai, į kuriuos traukėsi pirmieji krikščionių vienuoliai, ir tarpgentinės dykros (viena baugiausia iš jų istoriškai buvo nuniokotoji Sūduva – tarp Kryžiuočių ordino valstybės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės). Galop, tai tiesiog žmogaus būsena. Tokio, kuris jaučia tuštumą, ilgesį ir vienatvę. Į tai literatūriškai nurodo ir antroji parodos pavadinimo dalis – „peizažo likučiai“. Renesansinis kraštovaizdis byra, fragmentuojasi, virsdamas iliuzine dekoracija, gamtos fantomu, kuriame visi veikiantieji ir matomieji tampa sapno personažais, miražiniais šešėliais, rūkuose ir dulkėse skendinčiomis fantasmagorijomis. 

Keletas kadrų iš atidarymo -
 Autorius komentuoja savo strategiją: 

Lankytojai: