Vilniuje yra Dailės akademija - svarbiausia, nes seniausia ir didžiausia aukštoji dailės mokykla Lietuvoje (ir visoje Didžiojoje Kunigaikštystėje). Vadinkime ją sutrumpintai - VDA. Vilniaus dailės akademija. Arba Akademija. Studentai ją dar vadina "Akade". Viskas labai paprasta ir aišku.
Akademijoje yra muziejus. Jis taip ir vadinamas - Vilniaus dailės akademijos muziejumi. VDA muziejaus ištakos yra tokios pat senos, kaip ir pačios Akademijos. Juk dar Smuglevičius (Franciszek Smuglewicz), Rustemas (Jan Rustem), Le Brenas (Andre le Brun) ir kiti meninių senojo Universiteto katedrų profesoriai rinko metodinę medžiagą akademiniam jaunimui.
Muziejus įvairiais pavidalais, vis kintančiomis būsenomis (kabinetų, laboratorijų ir panašiomis) pasiekė mūsų dienas, kol 1994 metais oficialiai buvo įsteigtas VDA muziejus.
Didžioji dalis mirtingųjų, vaikščiojančių šios Žemės paviršiumi ir konkrečiai Vilniaus Maironio gatve, net neįtaria, jog VDA muziejus egzistuoja ne kur kitur, o buvusioje "Tiesos" spaustuvėje (sovietmečiu ten būdavo leidžiami su tiesa nieko bendro paprastai neturintys veikalai), kad parodų salės "Titanikas", kurias kuruoja būtent VDA muziejus, tėra tik oficialusis, reprezentacinis VDA muziejaus pavidalas, jog nemaži fondai, skaičiuojantys tūkstančius eksponatų, slepiasi už parodinių salių sienų (o ir kitur - išsibarstę klaidžiuose Akademijos labirintuose it dangiškoji mana).
Apie saugyklas, fondus, rinkinius - vėliau [galop - pradinę informaciją matykite čia - http://www.vda.lt/lt/muziejus/]. Tam ir yra skirtas šis kuklus blog'as...
 |
| Mariaus Šaliamoro projektuotas VDA korpusas, pavadinimu "Titanikas" (atidarytas gūdžiais 2009 metais) iš tiesų primena laivą arba bent laivagalį. Retas kas įtaria, kad už šių išorinių sienų, vitrininių langų, ekspozicinių salių dar esama ir VDA muziejaus saugyklų. |
Dabar keletas sakinių apie save.
Vaikystėje (nuo kokių dešimties metų) labai norėjau tapti jūrininku (turbūt labiausiai tai lėmė Rafaelio Sabatinio "Kapitono Blado kronika" ir Aloyzo Každailio "Laivai ir jūrininkai"). Netgi realiai įsivaizdavau save po devintos klasės keliaujantį į Klaipėdą, jūreivystės mokyklą ir tampantį paprastu žvejybinio ar prekybinio laivo matrosu. Deja, devintoje klasėje perskaičiau Irvingo Stone'o "Raitą jūreivį", tuoj pat pasipylė Henri Perruchot...). Apsisprendžiau tapti dailininku (gal nereikia smulkintis aiškinant, jog bandymas rasti kompromisą tarp rašytojo-istoriko ir tapytojo, atvedė link dailėtyros). Tačiau viskas sugrįžta į šaknis. Po daugybės metų klajonių, užkopiau ant "Titaniko" denio. Šis, antrasis, menų vandenynais plaukiojantis laineris, kreiseris ar škuna sėkmingai laviruoja tarp aisbergų, rifų, seklumų ir kitokių povandeninių srovių. Tikėkimės, jog vėjai bus mums palankūs!
O šis blog'as tėra paprastas laivo žurnalas, kurį štilių metu siūlau paskaityti ir atlaidųjį Skaitytoją.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą