Tarnybinės VDA muziejaus patalpos - arba tiksliau tai, kas lietuviškai yra vadinama "ofisu", susideda iš dviejų patalpų. Viena, karsto formos (siaura ir ilga, aukštomis lubomis) priklauso Direktoriui, kita - plati, erdvi, kažkiek primenanti virtuvę ar nedidelę valgyklėlę (tokį įspūdį sustiprina į vieną daiktą sustumti net 5 dideli stalai) priklauso kolektyvui, personalui, "staffui" (irgi toks dabartinių lietuvių žodelis!).
Tame muziejiniame bufete yra didelė siena, ant kurios paprastai eksponuojamas koks nors didesnio formato paveikslas. Mano atidreifavimo į "Titaniką" metu ten kabojo Algimanto Švėgdžos Žali obuoliukai - 1993 metų tikrai nemenko formato darbas. Klasika, ir be komentarų. Kuomet A. Švėgždos bičiulis Arvydas Šaltenis buvo Akademijos rektoriumi, šis kūrinys buvo Rektorate - Rektoriaus kabinete. Paskui jo lokacija pasikeitė...
 |
| A. Švėgždos Žali obuoliukai su tikru obuoliu ant stalo, visai netyčia padėtu vieno iš kolegų |
Ką norėjau pasakyti apie A. Švėgždos obuoliukus? Žinoma, kad jie yra puikūs, labai puikūs. Tačiau didžiausia nuostaba, ištikusį šių eilučių autorių yra ta, jog patyriau didelę liūdesio dozę buvimo šalia Žalių obuoliukų metu. Subjektyviai ir tikrai ne akademiškai mąstant, pats geriausias meno patikrinimo ir įtikrinimo metodas yra tiesiog būti šalia. Prieš gerą dešimtmetį tokį "atradimą" padariau savo namuose, nuolat spoksodamas į vieną paveikslą, kuris ėmė mane be galo slėgti ir erzinti. Tuomet supratau, kad tik asmeninis kontaktas su kūriniu ir sukuria patį kūrinį, o kartu net mane patį. Čia juk tokia Martino Buberio logika, jog be Tu nėra įmanomas joks Aš.
Taigi, apie A. Švėgždą visuomet buvau truputėlį kitokios nuomonės. Jis man regėdavosi meditatyviai išmintiškas ar išmintiškai meditatyvus. Kaip kokia malda ar mantra. Tuo tarpu - A. Švėgžda yra kuo tikriausias egzistencialistas, skirstant jį [egzistencializmą] į teikiantį iliuzijas arba nuginkluojantį, apnuoginantį pasaulio esmę. Šioji (esu Marko Aurelijaus pasekėjas) yra tokia, kokia turi būti - srūvanti savo tėkme. Būtent tokie yra ir Žali obuoliukai... Na, nesinori visų kortų kloti ant stalo, bet esmė labai paprasta - pasaulis yra laikinas. Tą deklaruoja minėtasis paveikslas. Ir dėl jis šiek tiek trikdo, gal net slegia. Obuoliukai susiraukšlėja ir supūna, žmonės miršta, viskas išeina nebūtin.
Ne toks jau ir didelis atradimas (tas pats, kas iš naujo sukonstruoti dviratį), tačiau patikrintas antropologiškai ir antropomorfiškai savo kūnu, sąmone, siela.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą