Jauna Kauno tapyba:AKCIJA IR RE-AKCIJOS

Pradžioje norėčiau pateikti keletą ištraukų iš atidarymo kalbų –

Julija Jakilaityė, Pradžia, 2012-2014

Jūsų nuolankus tarnas, VP, kaip sakant:

„Jeigu Lietuvos menas apskritai, egzistuoja kažkur tarp Europos ir Honkongo (perfrazuojant BIX‘us), tai Lietuvos tapyba konkrečiai – tarp Vilniaus ir Kauno.“

Įtraukiu šią iškarpą dėl to, kad bendraujant su viena kolege, ši nusistebėjo mano geografiniu-kultūriniu skirstymu, pastebėdama (ar oponuodama), jog tokio dalyko kaip „Vilniaus tapyba“ ar „Kauno tapyba“ ne-BE-egzistuoja. Nežinau, man regis, jog akademinėje terpėje tai dar vis jaučiasi. Papildykite, neigiamai purtykite galvas arba patvirtinkite...

Simona Lukoševičiūtė prie savo darbo

Parodos kuratorė, tapytoja ir dėstytoja, VDA Kauno fakulteto Tapybos katedros vedėja Aušra Vaitkūnienė:

„Galvojant apie pačią tapybos situaciją, ir ne tik Lietuvos ar Kauno mastu, omenyje reikia turėti tokį svarbų aspektą – kas yra fonas dabartinei tapybai? Šiuolaikinis pasaulis gramzdina žmogų į vartotojiškumą, o mūsų dienų tapyba suteikia tam tikrą oazę, grąžindama žmogų prie tikrosios būties, į tą tikrąjį gyvenimą.

Aušra Vaitkūnienė duoda interviu LRT informacinei laidai "Panorama" Lino Jurčiukonio darbo fone

VDA Vilniaus fakulteto Tapybos katedros vedėjas Jonas Gasiūnas:

„Tapyba mėgsta tvarką... Nors Aušra jaučia pavojų iš komercinio pasaulio pusės, bet aš toje vietoje jaučiuosi visiškai ramiai. Kuo pasaulis nuožmesnis ir kuo labiau puls tapybą, tuo daugiau kartų ji prisikels. Nes tapyba miršta, kad gyventų. Ne šiaip sau. Čia ne mano mintis, čia didysis Europos tapytojas Lucas Tuymansas taip pasakė. Ir jis pasakė tai remdamasis Šventuoju Raštu – tai Šventojo Jono žodžiai: „Miršta, kad gyventų“. Jis kalbėjo apie Kristų, bet tas pats tinka tapybai. Absoliučiai. Dubasinkite mus visais įmanomais būdais, bet mes turėsime egzistuoti...“

Povilas Ramanauskas, Introspekcija, 2010-2012

Tapytojas Arvydas Šaltenis:

„Tapyba gyvena visoje Lietuvoje – Justinas Vienožinskis Obeliuose, kitur – Viktoras Vizgirda, dar kitus – Antanas Samuolis. Kur dar Vladas Eidukevičius?! Kokia geografija!!! O tapyba yra kaip poezija – gyveno, gyvena ir gyvens!”.

Julija Klevinskaitė-Gleixner, Tapybos žemė, 2009-2011

O dar pirmosios dienos reakcijos:

Arvydas Gurevičius (menininkas ir legenda, trumpam sugrįžęs iš Vyžuonų į Vilnių):

„Gerbiamasis, visas čia yra niekai. Bet šie darbai – puikūs!“ (užtikrintai mostelėdamas ranka į tapybinę porelę).

"O kaip jums šie?" (išreiškiant susidomėjimą).

"Na ką, jūs, tai juk fotografija - nieko ypatingo!" (griežtai skelbiant verdiktą).

Gintarė Marčiulynaitė, Aš ir tu, 2011-2013

Julija Jakilaitytė, Pradžia, 2012-2014

Rusų šeima (keturių asmenų, į vidų neina, mato per vitrininius langus, savo tėvams ir vedamai jaunesnei sesutei komentuoja berniukas):

„Kakyje krasyvyje kartiny / Kokie gražūs paveikslai“ (ironiškai).

„Da, da / Taip, taip“, – atsako tėvas (taip pat ironiškai, net nepasukdamas galvos ir kažin ar ką regėdamas). 

Giedrius Zaura, Atsitiktinumas ir erdvė, 2011-2013

Ekspozicija. Donaros Manuk darbai

Ekspozicija. Kristinos Jatautaitės darbai

Daugiau kalbų ir gyvų vaizdų:
https://www.youtube.com/watch?v=WdX_E6c6FSc
https://www.youtube.com/watch?v=bohFHr34ugM