Tapytojų karas po geltonai, žaliai, baltai raudona vėliava: Vilniaus dailės akademijos tapytojų paroda Gdansko dailės akademijoje. 1 dalis

Iš karto perspėsiu, jog šiame tekste nebus rašoma nei apie jokį militarinį konfliktą (ypač tarp lenkų ir lietuvių, nes ačiū Dievui, tokio ir nėra) nei apie vėliavas. Panašiai kaip Dorotos Masłowskos romane (Wojna polsko-ruska pod flagą biało-czerwoną – „Lenkų ir rusų karas po baltai raudona vėliava“), kurio pavadinimas čia ir perfrazuotas, tai tėra tam tikra kaukė, nurodanti į truputėlį kitokius kontekstus. Aišku, kalbant apie kultūrinius (o ir istorinius, politinius etc.) Lenkijos ir Lietuvos santykius karo ar bent šiokios trinties tarp dviejų valstybių ir tautų aspektas visuomet yra neišvengiamas. Kita vertus, viskas priklauso nuo abiejų pusių „sugedimo“ laipsnio ir noro matyti tai, ką kas nori. Tiesiog geografija ir kitkas yra lėmę mūsų dviejų visuomenių kaimynystes. Tos pačios aplinkybės sąlygojo, kad lenkų yra daugiau, lietuvių – mažiau. Jie apsikrikštijo anksčiau, mes (ir jų dėka) – vėliau. Visa tai žinome iš vadovėlinės informacijos. Dar pri(si)minsiu asmeninę patirtį ir kaip sovietinės vaikystės laikais tikrai vos ne vieninteliu langu į normalų pasaulį buvo Lenkijos televizija (taip pat su Liuksmeburgu, „Amerikos balsu“ konkuruojantis Varšuvos radijas). 

Didysis arsenalas Gdanske - čia vyko 33 Lietuvos tapytojų paroda

Parodos rengimo metas. Lenkų tapytojas ir kuratorius Piotras Józefowiczius duoda interviu vietiniam radijui. Už jo - Jono Gasiūno darbas, kairėje - Kęstučio Grigaliūno kūrinys. Dar kairiau (gilumoje) - Eimučio Markūno kompozicija

Tad natūralu, jog lietuvių ir lenkų tapyba (jeigu pradėsime kalbėti konkretybėmis) yra be galo panaši, artima, gimininga. Kitos tokios nėra. Latviškoji tapybos mokykla (kokia gimininga ji būtų jau vien dėl to, jog ne tik Vladas Eidukevičius, bet ir kiti klasikai yra ten mokęsi) nėra tokia susijusi. Meną vartojanti publika Vilniuje tuo įsitikinti galėjo dar rugsėjo mėnesį, kuomet VDA parodų salėse „Titanikas“ buvo pristatyta dviejų kuratorių – Piotro Józefowicziaus, Sławomiro Lipnickio (jie taip pat ir tapytojai, parodos dalyviai) surinkta tapybos kolekcija iš Gdansko. Nors oficialiai deklaruota, kad tai yra dviejų aukštųjų šio šiaurinio Lenkijos miesto mokyklų, kuriose dėstoma tapyba kaip savarankiška disciplina (Gdansko dailės akademijos ir Gdansko technikos universiteto – ypač prestižinės ir net savo amžiumi garbingos institucijos) dėstytojų pristatymas, tačiau ne taip oficialiai kuratoriai prašė akcentuoti ne tai, o pačią koncepciją. Paroda buvo apibūdinta Khôros terminu. Šią kategoriją vartojo dar senovės graikai, nusakydami erdvinę situaciją, neutralią ribą tarp skirtingų polių (miestų-valstybių), terminas taip pat populiarus filosofijoje – nuo Platono iki Julios Kristevos. Pernelyg nesiplėtodamas ir gal šiek tiek suprimityvindamas tarsiu, jog viena iš dabartinių šio termino reikšmių ženklina dalykus be reikšmės ar esmės, objektus, neturinčius tapatybės. Manau, kad toks suvokimas turi racijos. Ir ypač tai pasiteisina pamačius „grįžtamąją“ – Vilniaus dailės akademijos tapytojų parodą, vykstančią lapkričio mėnesį jau Gdansko dailės akademijoje – įspūdingoje jos parodų erdvėje, veikiančioje XVII amžiaus pradžios Didžiojo arsenalo (Wielka zbrojownia) pirmojo aukšto salėje. Tris dešimt trys lietuvių tapytojai – vienaip ar kitaip, darbiniais ar studijiniais ryšiais susiję su savo Alma mater, didžioji jų dalis atstovauja tris esmines tapybines Akademijos katedras (Tapybos, Monumentaliosios tapybos ir Kauno fakulteto, iš kitos pusės – niekas nepaneigs, kad ekspresyviajame Jone Čepe ar spalvotyriniame Gintaute Trimake nėra tapybinio temperamento) savo darbais atskleidė, jog jokio karo tarp Gdansko ir Vilniaus, Lenkijos ir Lietuvos bent tapybiniu aspektu tikrai nėra. Kad čia kaip egzistavo, taip iki šios galios turi Krėvos ir Liublino unijų dėsniai. Esmė ir reikšmė slypi tame, kad net vizualiai abi tapybinės mokyklos yra be galo panašios. Lenkai taip pat turi savo Drazdauskaites ir Skaurones, Gasiūnus ir Markūnus, Gaitanži ir Ulčickaites. Tūlam paminėtam menininkui galbūt nėra malonus toks palyginimas, tačiau jis tik patvirtina, jog kiekvienas lietuviškas Jogaila turi savąją lenkiškąją Jadvygą (ir atvirkščiai). Bet, vėlgi pavyzdžiui, esama jungties tarp Henriko Cześniko ir Jono Gasiūno (konceptualizuotas ekspresionistinis kontūras), Romano Gajewskio ir Eglės Vertelkaitės (fotografinis multiplikavimas), Jakubo Pieleszeko ir Kęstučio Grigaliūno (pop meno stilistika, virtusi individualia maniera). Skeptiškesnį žiūrovą labiausiai turbūt turėtų įtikinti bendras katalogas, savotiškas Khôros įsikūnijimas popieriuje – mat čia lygiaverčiai susitiko tiek lenkų, tiek lietuvių tapytojai. Manyčiau, kad panašumų tarp vilniečių ir gdanskiečių yra daugiau nei tarp pirmųjų ir, sakykime, krokuviečių ar net varšuviečių. Viena vertus, tai yra lėmę, sakykime,  prigimtiniai dalykai – į pokarinį buvusįjį Dancigą atvyko ne vienas ir ne du „kresų“ gyventojai, tarp jų ir vadinamieji „vilenčiukai“. O iš kitos pusės, Gdanską ir Vilnių nuo Abiejų Tautų Respublikos laikų sieja ir multikultūrizmas kaip puoselėjama vertybė, „laisvės dvasia“, – kaip patikslino lenkiškosios projekto „Gdanskas Vilniuje, Vilnius Gdanske“ dalies kuratoriai.

Atidarymas

Lietuvių menininkai (Pranas Griušys ir Aušra Vaitkūnienė) atidarymo metu. Aušra prie savo paveikslo. Kairėje - Eglės Grėbliauskaitės darbas.

Viktoras Paukštelis ir jo "Rožinis arklys". Kairiau - Česlovo Lukensko "Žvaigždė"

Pagalvojau, kad bendrą tapybinę situaciją būtent iš simbolizuoja bei šifruoja dviejų kaimyninių valstybių vėliavos. Man lenkiškosios balta ir raudona tartum išreiškia kietesnę, griežtesnę, labiau grafišką ir konceptualesnę lenkiškosios tapybos mokyklos dvasią, tuo tarpu mūsų trispalvė ne tik savo istorinėmis kūrimo peripetijomis rodo pastangas nugravituoti nuo nuolat aktyvesnės istorinės partnerės (prisiminkime Antano Žmuidzinavičiaus pateiktą pirminę – raudonos ir žalios valstybinės vėliavos variaciją, neabejotinai inspiruotą lenkiškosios dvispalvės), bet ir lyriškesnį, galbūt labiau puoselėjamomis koloristinėmis vertybėmis (ne be Paryžiaus mokyklos alsavimo) pagrįstą Lietuvos tapybos pobūdį.

Gintaras Palemonas Janonis versus Žygimantas Augustinas

Iš dešinės į kairę (čia apie kūrinius): Deima Katinaitė, Rima Blažytė, Andrius Zakarauskas, Eglė Vertelkaitė

Taip, tarp lietuviškosios ir lenkiškosios tapybų esama ir skirtumų. Bet vis tik akcentuočiau, jog skirtumai kartais tik išryškina panašumus. Šį dalyką pastebėjau ir kaip dviejų šiųmetinių VDA tarptautinių parodų kuratorius. Pavasarį Akademijos dėstytojai ir studentai kūrybinę energiją ir menines jėgas lyginosi su Peterburgo Štiglico dailės akademijos kolegomis, rudenį vyko mainai tarp Vilniaus ir Gdansko. Paradoksas, likimo ironija ar tiesiog sutapimas (rodantis, jog visos akademijos yra kažkuo panašios), kad tiek Peterburgo, tiek Gdansko parodų atvejais laukė kuo tikriausi architektūriniai ekspozicijos iššūkiai. Vis tik demonstruoti meną aktyviose, pačios kaip meno kūriniai veikiančiose erdvėse yra pakankamai sudėtinga. Jungtinėje rusų–lietuvių parodoje atsiskleidė daugiau skirtybių nei panašumų – ir čia galiojo ne tik kitokių požiūrių į meną apskritai dėsnis. Rusų dėstytojai bei studentai vis dar išsaugoję, išlaikę (kitas klausimas – savanoriškai ar priverstinai) didesnę akademizmo dozę, labiau orientuojasi į savojo modernizmo klasikus nei į dabartines Vakarų meno tendencijas. Juolab, kad ir pastabų galima tarti apie organizavimo specifiką – hierarchizavimo, netgi elementaraus biurokratizmo ir ne visai laisvos visuomenės požymiai čia buvo ypatingai ryškūs (vis tik to negalima pasakyti apie individualų bendravimą su dailininkais – Piterio publika šiuo atveju yra visiškai europietiška). Tuo tarpu Gdansko dailės akademijoje ne tik visa kuravimo specifika, bet ir šiltas atidarymas, bendravimas su kolegomis po jo atskleidė, kad bent jau tapybiniame pasaulyje artimesnių lietuviams nei lenkai turbūt nėra...