Alternatyviojoje Vilniaus dailės akademijos ekspozicijų erdvėje – buvusiose Keramikos katedros dujinių krosnių patalpoje, vadinamoje „Krematoriumu“ savo tapybos darbų parodą pavadinimu „Gailestingumas“ surengė Regina Pečiulytė.
 |
| Regina Pečiulytė Angelai |
 |
| Regina Pečiulytė Miesto šventė |
R. Pečiulytė yra paslaptinga menininkė, kurianti dar paslaptingesnę tapybą. Paprastai paslaptingu menininkas būna jau vien dėl to fakto, kuomet jis nebūna ypatingai socialiu – nedalyvauja grupinėse parodose ar kitokiuose meniniuose įvykiuose, nepriklauso ir netapatina savęs su kokia nors dailininkų grupuote ar sambūriu. Paslapties menininkui taip pat paprastai suteikia koks nors jo išskirtinis atėjimas į meną. Reginos atveju, pasufleruosiu, taip pat esama tokių aspektų. Pats, studijuodamas dailės istoriją ir teoriją Vilniaus dailės akademijoje praeito šimtmečio paskutinįjį dešimtmetį, su šia būsima menininke susitikdavau tuose pačiuose koridoriuose ir auditorijose, galop, netgi kartu piešdavome ir tapydavome bendroje studijoje (kalbu apie tuos neatmenamus laikus, kuomet būsimieji dailėtyrininkai dar sistemingai būdavo indoktrinuojami ne tik filosofinėmis ar istorinėmis disciplinomis, bet ir turėdavo išbandyti savo jėgas vizualiuose dalykuose ar bent jau akademiniame piešime). Regina, išduosiu, visuomet svajojo pereiti į Tapybos katedrą (tokiomis iliuzijomis ir lūkesčiais gyveno ne vienas būsimasis dailės teoretikas), o mes, savo ruožtu, dabar turime džiaugtis, kad to neatsitiko. Kodėl? Ogi dėl elementarios priežasties. Manyčiau (tai mano asmeninis požiūris), kad taip, menininkui, ypač atstovaujančiam tradicinėms, konservatyvesnėms medijoms, sistemingas išsilavinimas yra ne tik reikalingas, bet net ir būtinas. Kita vertus, situacija šiuo atveju primena poetų radimąsi – universitetai lyrikų neruošia, jie tik suteikia žinių apie eilėdaras ir panašius dalykus, toliau ar šalia veikia ir prigimtiniai, su intuicija ir emocijomis susiję dalykai. Vien tik paruošimas amatui dažnai teparengia sienų dažytojus ar dvarų eiliakalius (prašau abu atvejus suvokti plačiau). Tad studijos toje pačioje VDA apskritai ir Tapybos katedroje konkrečiai dažnai parengia tik pilkąją minią, bet ne menininkus. R. Pečiulytei manau labai pasisekė, kad ji nestudijavo tapybos tam skirtoje katedroje, nes nuogąstaučiau, jog mokykla būtų panaikinus, suniveliavus tuos dalykus, kurių dėka ši kūrėja yra išskirtinė.
 |
| Regina Pečiulytė Nakviša |
Kuo pasižymi R. Pečiulytės tapyba, kuo išskirtinė yra Regina kaip tapytoja? Kaip ir dera bet kuriam tapytojui, apie jį pirmiausia kalba jo spalvos – esminė išraiškos priemonė. Dar minėtaisiais studijų laikais stebėdavausi savo kolegės, drįsusios laisvai iš tūbelių spausti ir ant kartonų, drobių tepti tokias sunkiai suvaldomas kaip „žalia FC“ ar „mėlyna FC“. Tad šią menininkę charakterizuoja ir koloristinė drąsa, ir būtent ryškios, akį tiesiog dreskiančios spalvos. Mūsiškiame tapybiniame bespalviškume ar purvingume tai jau yra simptomas ir diagnozė... Kitas – jau pasakojamasis dalykas, kuriuo pasižymi R. Pečiulytės tapyba, yra literatūrinis drastiškumas. „Literatūros“ – šio ne visų tapytojų mėgstamo termino nereikėtų suprasti tiesmukai, nes siužetinė linija čia slypi net ir brutaliame tepime, kampuotai nejaukiame formos ir silueto suvokime. R. Pečiulytės tapybą priskirčiau brutaliojo ekspresionizmo ar makabriškojo siurrealizmo (jeigu tokie skirstymai į lentynėles dar šiais laikais turi galių?) stilistikai. Kita vertus, tos visos būtybės didelėmis, plačiai atmerktomis ir žiūrovai tiriamai stebinčiomis akimis yra tiesiog baugokos. Pagalvojau, kad parodos pavadinimas – „Gailestingumas“, ne tik antrino pačiai Didžiosios savaitės idėjai (paroda „Krematoriume“ atidaryta Didžiojo antradienio metu), bet ir privertė krūptelėti negailestingu atvirumu.
 |
| Regina Pečiulytė Nugalėtoja ir jos basiliskas |
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą