MĖGSTU MODERNIZMĄ (IR KITUS DALYKUS): Eglės Maskaliūnaitės-Butkuvienės keramikos paroda "Kelionė" VDA "Krematoriume"

Atsitiko tai, kas turėjo atsitikti.

Dar 1999 metais magistro laipsnį VDA Keramikos katedroje įgijusi Eglė Maskaliūnaitė surengė savo pirmąją personalinę parodą. Ir įvyko tai ne bet kur, o tos pačios alma mater erdvėje – buvusiose dujinėse keramikos krosnyse, vadinamajame Krematoriume. Mahometas atėjo pas kalną, kalnas laukė Mahometo. Ar atvirkščiai. Keramika grįžo prie krosnių. Krosnys jos kantriai laukė. Gražu ir neįtikėtinai tikėtina.

Savo parodą menininkė pavadino „Kelione“. Kiekvienas žmogus išgyvena savąsias keliones. Menininkai – taip pat. Vienos jų trumpesnės, kitos – ilgesnės. Kalbu ne apie gyvenimą nuo gimimo iki mirties, o tiesiog pasirodymų ritmiką. Dvidešimt metų – tai ganėtinai ilga kelionė. Visa tai puikiai atsiskleidžia ir artefaktuose. Juose esama savotiško užkonservavimo („užvekavimo“) viso to, kas vyko ne tik E. Maskaliūnaitės gyvenime, bet ir lietuviškoje keramikoje apskritai. Esama čia ir klasikinės – iš liaudiškosios puodininkystės, Liudviko Strolio katalizuotos mokyklos reminescencijų, ir praeito amžiaus tautinės keramikos „aukso amžiaus“ (tai vyko aštuntąjį-devintąjį dešimtmečiais) inspiracijų, ir, galop, žvelgimo į priekį – naujų horizontų paieškų. Nes juk kiekvienas keleivis kelyje, sąmoningai ar nejučiomis dairosi ne tik per petį atgal („koks kelias įveiktas?“), bet ir žvelgia priekin („kas laukia prieš akis?“). Tokio mąslaus žvelgimo, meditatyvaus dairymosi atgal ir pirmyn yra ir Eglės darbuose. Manau, kad tame slypi bet kurio meno kūrinio ar, labiau, jų visumos, didesnės kolekcijos privalumas. Aišku, kaip ir bet kurioje kelionėje ar net elementariame keliavime, dar dairomasi ir į šonus. O tuomet akis gaudo ne tik esminius dalykus, bet ir visokias smulkmenas, detales. E. Maskaliūnaitės parodos visumoje esama ir tokio „pasibarstymo“, tiesiog netolygumo, kuriame gali kilti klausimų apie vieningumą, apie bendrystę tarp atskirų objektų, apie jų „susigrojimą“.

Eglė Maskaliūnaitė-Butkuvienė Kaimo daiktai 2015, molis, glazūra, redukcinis degimas, 1000 °C

Kaimo daiktai - man kaip žiūrovui turbūt vienas patraukliausių kūrinių. Galbūt simpatijas kelia tapybiškas šių objektų pobūdis - subtilus koloritas, taip pat vykęs natiurmortiškas išeksponavimas a la Ričardas  Povilas Vaitiekūnas.

Eglė Maskaliūnaitė-Butkuvienė Žiema Ventspilyje 2014 akmens masė, porcelianas, glazūra, 1400 °C

Ši kompozicija kelia reminescencijas su biormorfiška ir elegantiška Liucijos Šulgaitės ir praeitų dešimtmečių lietuviška keramika gerąja prasme. 

Eglė Maskaliūnaitė-Butkuvienė Sudalinimas 2017 molis, glazūra, 1000 °C

Šis darbas atvirkščiai -  regisi ne retrospekciškas, o futurologinis. Daug kam iš kalbintų žiūrovų jis primena motociklininko šalmą. Man taip pat. Smagus glazūrų blizgesys

Mano nuomone (bet gal tai neišprususios akies ir kitų pojūčių padarinys?), E. Maskaliūnaitė unikaliausia yra ten, kurioje palieka daugiau vietos atsitiktinumui, medžiagos ir technologinėms galimybėms, kur griežtos formos yra apgaubiamos subtilesnio rūkelio, ten, kur gamta nustelbia (gal ne nustelbia, o pasubtilina) kultūrą ir žinojimą, kur išankstinius įsitikinimus ir planus koreguoja išoriniai ir nevisuomet prognozuojami dalykai.

Nes kaipgi be staigmenų ir netikėtumų kelionėje ir mene?

Eglė Maskaliūnaitė-Butkuvienė Nežinomybė  ir Drugys 2016 akmens masė, anagamos degimas, 1300 °C

Šie du objektai - patys laisviausi (formos prasme) ir patys rytiškiausi (charakteriu).

Eglė Maskaliūnaitė-Butkuvienė Pirmapradiškumas 2016 akmens masė, anagamos degimas, molis, glazūros

Štai ji - tradicija lietuviškoje keramikoje - biomorfizmas, erotika, seksualumas. Plius subtilumai formoje ir kolorite.

Eglė Maskaliūnaitė-Butkuvienė Stebėtojas 1 2017 molis, glazūra, redukcinis degimas1000 °C

Tiesiog ilgaausis. Arba stebėtojas.

Eglė Maskaliūnaitė-Butkuvienė Pusiausvyra (mėgstu modernizmą) 2017 akmens masė, anagamos degimas, 1300 °C (toliau - Kryžiažmogis 2017)

 Simboliškas pavadinimas, taikliai apibūdinantis autorę. 

E. Maskaliūnaitės-Butkuvienės keramikoje grumiasi, rungiasi, glamonėjasi, mylisi, bučiuojasi, kandžiojasi modernizmas ir postmodernizmas, natūra ir kultūra, porcelianas ir akmens masė, redukcija ir anagama, griežta forma ir atsitiktinumas, formalizmas ir literatūriškumas,  Kryžiažmogis ir Stebėtojas...