Pirmasis pagraudenimas (atsiminimas) apie piešinį.
Čia iš studentiškos pirmo
kurso jaunystės. Anuomet, praeito tūkstantmečio paskutinį dešimtmetį (maždaug
jo viduryje), kuomet Kaziuko metu iš buvusios Sovietų Sąjungos dar vis
atvažiuodavo (senu papratimu) hipių ir šiaip menininkų, mūsų penkiaviečiame „fuksų“
kambaryje Latako gatvėje (už sienos šių eilučių rašymo metu ir vyksta
aprašomoji paroda) kelioms naktims apsistojo kolegos iš Minsko ir Maskvos.
Kokie trys ar keturi „frajeriai“. Nežinau, ką jie veikdavo dienos metu, tačiau
vakarais su mano kambario draugais draugiškai dalindavosi arielka ir kitais
gaivinančiais gėrimais ir bendra akademine patirtimi. Jie buvo atsivežę savo „mokyklinių“
piešinių (nuogos raumeningos figūros įvairiais rakursais). Maniškiai, pamatę
tai, tik sunkiai atsiduso ir pagraudeno: „Mes tai taip nenupieštume...“. Ir ta
proga pakėlė eilinį bokalą stipriosios...
 |
| Kęstutis Michailovas Užkulisai |
Taigi – piešinys Akademijoje gali būti akademinis ir ne-akademinis.
Šalyse, kraštuose į rytus nuo Lietuvos aukštosiose meno mokyklose iki šiol
laikomasi klasikinio piešinio mokymo bei mokymosi principų. Individą, pradėjusį
gilintis į vaizduojamojo meno subtilumus, apninka visi tie Apolonai ir
Artemidės, Dianos ir Karakalos. Paskui užpuola nuogi modeliai. Dar paskui... Ir
galbūt visą gyvenimą? Lietuvoje, ačiū ar ne-ačiū Mūzoms bei kitiems antikiniams
dievams, to turbūt niekada ir nebuvo. Dar devynioliktajame šimtmetyje žymus
Vilniaus universiteto pedagogas Janas Rustemas bei jo auklėtiniai yra pastebėję
bei pripažinę, jog akademinio piešinio studijos - jų lygis, buvusios Lietuvos Didžiosios
Kunigaikštystės žemėse nėra toks stiprus kaip, kad Sankt Peterburgo Imperatoriškoje
dailės akademija. Tuo galbūt nereikėtų (ypač mūsų dienomis) ir stebėtis, nes
skiriasi kultūriniai masteliai, užmojai bei reikalavimai (vis tik stipriai
centralizuotoje Imperijoje menininkas atlikdavo dvaro užsakymus, o tam būdavo
keliami ypač aukšti reikalavimai, kurių, pavyzdžiui nepateisino dar vienas mūsų
klasikas Pranciškus Smuglevičius). Galbūt padėtis šiek tiek supanašėjo po II
pasaulinio karo, kuomet tuometiniame LTSR Valstybiniame dailės institute tas
sausas, kietas, įsakmus akademinis piešinys buvo ypač „sustiprėjęs“. Tai,
žinoma, vyko ne be Maskvos įtakos. Kiek vėliau pančiai, varžtai ir kitokios
virvės galbūt atsileido, tačiau VDA muziejaus fonduose, Piešimo katedros
metodiniame kabinete matant gerai „atkaltas“ studijas iš aštuntojo ar devintojo
dešimtmečių, akivaizdu yra tai, jog šio dalyko mokykla egzistavo. Ir tai turėjo
tam tikrą ateitį, nes būsimieji valstybinių užsakymų vykdytojai – oficiozinių mozaikų
kolūkių kultūros namams, monumentalių skulptūrų rajonų centruose, impozantiškų vitražų
mokyklose ar ministerijose kūrėjai turėjo mokėti „gerai piešti“. „Lengviau“
buvo kokiems būsimiems tapytojams-koloristams ar grafikams-plakatistams bei
ekslibristams, nes jų piešinys galėjo būti truputėlį kitoks. (Jau savo studijų
laikais aš pats asmeniškai buvau įsitikinęs, jog tapytojais iš viso nemoka
piešti – tokią mintį mano sąmonėn ir pasąmonėns primygtinai kišo anglimi ant
vyniojamojo popieriaus atlikti nukaršusių pozuotojų eskizai. Kita vertus, tose
kompozicijose jautėsi struktūra ir achromatinis tapybiškumas – kokie grubūs ir
kartais nevalyvi jie atrodė...).
 |
| Tomas Stanaitis Brolija |
Antrasis pagraudenimas (atsiminimas) apie piešinį.
Prieš kelis metus pradėjęs
dirbti Vilniaus dailės akademijoje (ne – ne dėstytoju, o vienu iš
administracijos darbuotojų), pamenu epizodą, kuomet iš Senųjų (tikrai senų)
rūmų su dviem vis dar jaunais bei perspektyviais piešimo dėstytojais ėjome į
kitoje Vilnelės pusėje esančius Naujuosius (ne tokius jau ir naujus) rūmus.
Pusiaukelėje sutikome iš piešimo užsiėmimo paskaitos einančią studentų porelę.
Savo profesūrai jie pasakė, kad į paskaitą pozuotoja atėjo, tačiau daugiau
kolegų daugiau nebesusirinko, todėl patys irgi eina kitur. Kur –
nesukonkretino. Ką ši situacija iliustruoja? Žinoma, kad studentų abejingumą ir
nemotyvavimą, bei nenorą žvelgti plačiau bei giliau. Juk fantastika yra būti su
modeliu „tête-à-tête“ ir studijuoti jo raumenis, kaulus, visas sausgysles bei
jų pozicijas pagarbioje vienumoje! Kita vertus, paskui pats
pradėjau mąstyti – o gal dabar to (bent mūsų platumose) nebereikia? Kam tos
akademinės studijos ir visa patyrusi, bet prastai apmokama profesūra? Kam tie
gipsiniai biustai ir torsai? Menas juk nužingsniavo savo keliu, akademijos su
savo akademizmais liko arba Rytuose, arba komercinės paklausos toliuose. Galop,
yra visokiausi „jūtūbai“, kur ne vienas korifėjas dalinasi savo patirtimi bei
profesinėmis paslaptimis... Ai, bet aš tai tų studentų vietoje būčiau
pasilikęs. Nes ką išmokti, to ant kupros nešioti tikrai nereikia.
Matyt pernelyg daug jau čia įsigilinau į akademinio piešinio
problematiką. Tačiau verta pastebėti vieną dalyką – puikus akademinis
pasiruošimas garantuoja tam tikrą veiksmų laisvę – mokėdamas nupaišyti įspūdingiausiu
rakursu, gali pritrenkti, abstulbinti žiūrovą. Regėdama tą virtuozišką išmonę,
auditorija tikrai pradės ploti, reaguoti kitomis ovacijomis. Profesine prasme
tai taip pat užtikrina ir kažkokius amatininkiškus užsakymus – nuo Bažnyčios
iki Prezidentūros. Galbūt koks turtuolis, neapsiribojęs reprodukcija ant
drobės, klasikos kopija ar naujo muziejaus ekspertų konsultacija, taip pat
užsimanys pateikti individualų užsakymą. Vis tik bent mūsų kontekste (ir tai
jau yra nuo XIX amžiaus – tą net galime pavadinti „Oleškevičiaus kompleksu“ –
buvo toks tapytojas-akademistas, puikiai mokėjęs piešti, komponuoti ir derinti
spalvas, tačiau buvęs nuobodžiu kaip III pasaulinis karas) yra dažnas atvejis,
kuomet puikiai mokantis piešti menininkas neturi vaizduotės. Ir atvirkščiai –
intelektu bei fantazija apdovanotas, nenori, nesugeba ir net nekenčia piešinio.
 |
| Tymoteusz Tryzno Laikas (triptiko dalis) |
Tad kokia yra Algimanto Švėgždos pozicija Akademijoje?
Kažin ar galima sakyti, kad A. Švėgžda buvo piešėjas–virtuozas.
Pasklaidžius net ir studentiškus senų laikų piešinius, matyti, kad to tariamo
mokėjimo ir gebėjimo kitų mokykliniuose užsakymuose yra kur kas daugiau... Bet
yra vienas (tiksliau – du) BET. Šio lietuvių meno klasiko (tikrai klasiko –
visomis prasmėmis ir be jokios užslėptos ironijos) piešinius aprašiusi
Aleksandra Aleksandravičiūtė yra pastebėjus kelis esminius dalykus. Vienas, kad
„nepaneigsi išorinio Švėgždos pieštų daiktų kuklumo, nereikšmingumo“. Kitas,
jog „grafinė Švėgždos kūryba labai individuali, išskirtinė savo meto Lietuvos
dailės aplinkoje“ [Algimantas Švėgžda. Laimės šulinys, sudarytoja Ramutė
Rachlevičiūtė, Vilnius, 2019, p. 118, 126]. Čia tik galima pritariamai linkčioti galva ir
antrinti. Nors dėl mokyklos sukūrimo tai reikia pastebėti, kad aštuntojo
dešimtmečio gale – devintajame dešimtmetyje bent jau toje pačioje VDA Grafikos
katedroje tikrai buvo labai stiprios „švėgždiškos“ kruopščiosios empatijos
supamai aplinkai tendencijos. Fiziškai tai reiškėsi nedideliais formatais,
kruopščiu štrichavimu, natūralistiniu–foto realistiniu vaizdo fiksavimu.
Minėtas kuklumas ir nereikšmingumas irgi koreliavo su šiais materialiais
aspektais.
Turbūt nereikėtų net to aiškinti, bet nepropaguodamas akademinio
piešinio kaip idealo (na, kur jau ten – nėra aptariamuoju atveju tos patosinės gražbylystės!),
Švėgžda buvo geras piešėjas. O geru piešėju jį darė du dalykai – mokėjimas ir
jautrumas. Piešti Švėgžda mokėjo – tai matome tokiuose elementariuose ir net
aiškinti neprivalomuose dalykuose kaip struktūriškumas, tonalumas, tikslumas.
Kita vertus (ir šitą yra paaiškinti dar sunkiau), Švėgžda sugebėdavo sukurti
ypatingą atmosferą – tai, kas paprastą piešinį iš tartum elementarios
mokamosios priemonės (žvelgiant akademiniu aspektu) paversdavo meno kūriniu.
Manau, kad būtent tokia yra, turėtų būti (gal ir yra?) VDA garbės
profesoriaus Algimanto Švėgždos (1941–1996) vardo Baltijos šalių aukštųjų meno
mokyklų studentų piešinių konkurso parodos misija. Dar geriau ir „kiečiau“ būtų, jeigu tokia
(mano kuklia asmenine nuomone) būtų ir piešinio dėstymo metodikos bei visos
ideologijos (tegul tai skamba ir labai skambiai) misija. Tiesiog Švėgždos
pavyzdys norinčius matyti ir mąstyti kaip koks pavyzdys galėtų ir turėtų
užkrėsti koks turi piešinys, kad jam reikia ir mokėjimo, ir vaizduotės (kad ir
fantazijos atkreipti dėmesį į daiktus...).
 |
| Ieva Trinkūnaitė Nežinoma šalis |
Apie šių metų parodą
Buvau šių metų konkurso parodos atrankinės komisijos nariu, tad
galėčiau tarti, jog būtent tomis dvejomis kategorijomis (mokėjimo ir jautrumo)
remdamasis dėliojau savas preferencijas. Nekorektiška turbūt būtų skelbti, ką
laikau savo favoritais, o kokie yra kitų pasirinkimai. Žinoma, kad jie yra
netapatūs. Lygiai taip pat aišku, kad bet kuris konkursas (tad šis – ne
išimtis) veikia remiantis teisingumo ir neteisingumo principais. Teisybės
tiesiog nėra ir negali būti. Tiesa slypi kažkur kitur. Net ir pats „blogiausias“
piešinys, jeigu jo autorius juo tiki, yra geriausias jo paties vidiniame
konkurse. Bet ne apie tai. Kalbėkime apie kolekciją ir apie ekspoziciją.
Šiuometinė A.Švėgždos piešinio kolekcija nėra didelė. Ne visi dalyviai
užsieniečiai atsiuntė atranką praėjusius savo kūrinius. Galbūt tame slypi
kažkokia spraga (nors kita vertus, nuo spragų kažin ar įmanoma apsidrausti
tokio pobūdžio „trūkumų“ – pavyzdžiui, visuomet gali kilti pagrįstų klausimų
dėl geografinių ribų – kodėl dalyvauja žmonės iš tokių ir tokių šalių bei
būtent tokių akademijų). Bet kameriškesnis mastelis kartais tik sustiprina
kolekciją, paverčia ją labiau aprėpiama ir suvokiama. Šiuo atveju, manyčiau,
atsitiko būtent taip. Mažesniame kiekyje labiau „groja“ ir mažesni formatai –
beje, žvelgiant jau ekspoziciniu aspektu, tas didelių-mažų parametrų
disbalansas veikia kaip pliusas. Konceptualiai sakyčiau, kad esama švėgždiško
mokėjimo (na, tai tikrai ne tas akademizmas, apie kurį kalbėta aukščiau – čia
mokėjimas tai teisingas grafito, tušo, popieriaus, kartono, drobės ar kitos
priemonės bei medžiagos pavartojimas, tiesiog kultūringa jų simbiozė) ir
pakankamai daug jautrumo aplinkai – nesvarbu, kaip į ją būtų pažvelgta –
ironiškai (šio gebėjimo esama ypatingai daug) ar lyriškai (na, dabar gal nėra
pats geriausias laikas lyrikai). Manau, kad abiejų šių pradų susijungimas yra natūrali
tolimesnės kūrybos pasekmė. Dabar tik belieka pasidžiaugti, jog bepročių,
užsiimančių tokia veikla kaip piešimas dar vis yra – vienas iš šios parodos tikslų
juk toks ir yra...
 |
| Žilvinas Bražukas Animals of Google |
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą