Prisipažinsiu, kad esu sau davęs žodį neberašyti apie studentų kūrybą ir jų parodas (nebent tai verstų insitucinė būtinybė). Sunku yra su tais menų dar besimokančiais: pagirsi, tuoj nosį užvers į padebesius, pakritikuosi (net neketindamas sutrinti su žemėmis) - nuliūdinsi, demotyvuosi, sieloje paliksi randų... O ir šiaip prasideda visokios nesąmonės - štai, kokie nors privatūs ir vieši konfliktai menotyrinį gyvenimą žaloti ir traumuoti ketina. (Ech, kur dingo tos dienos, kuomet buvau sau davęs žodį nei vieno menininko stengtis gyvai nepažinti ir bendrauti su jais tik telefakso, teletaipo ar telegrafo pavidalais?...)
Be to, paskutiniu metu nebesinorėjo apie nieką rašyti (gal menas Lietuvoje taip suprastėjo?), tačiau rudeniop prasidėjus kuo tikriausiam sezonui parodų, kurias pamačius pirštus net ima niežėti - taip norisi rašyti; pasijutau lyg kokia rujojanti kalė iš žemiau esančio kūrinio. Tik nesuvokite to tiesmukai - tai tėra METAFORA, kaip ir daugelis dar žemiau esančių teiginių:
 |
| Ievos Trinkūnaitės kūriniai VDA parodų erdvėje "5 malūnai" |
Į Ievos Trinkūnaitės kūrinius atkreipiau dėmesį dar dirbdamas konkursinėje Algimanto Švėgždos piešinio parodoje - atrankinės komisijos nariu. Pradžioje tai (piešinius) mačiau virtualiu, vėliau, jau galerijos "Akademija" salėje - kūnišku pavidalu. Kodėl atkreipiau dėmesį? Na, žinoma, suveikė didelio formato sindromas - parodose jie turi magnetinių galių (tik ne visuomet jos traukia, kartais atvirkščiai - veikia atstūmimo principu). Pritraukė dar teisingas labiau ne formos (kažką panašaus mūsų dienomis galima net įkyrokai pastebėti jau net kažkiek ir senstelėjusiame užkietėjusių paišytojų vis dar adoruojamame leidinyje "Vitaminas D" - ten tokio stilizuoto pseudofotorealizmo a la Hockney pilna, veši jis krūmynais bei palmynais), o labiau pačios medžiagos naudojimas. Pigmento lietimąsis su paviršiumi. Tiesiog skaniai suveikė. Linijos ir dėmės teisingai suvibravo. Štai, kažkas panašaus ir šioje parodoje:
 |
| Ieva Trinkūnaitė |
Taigi, kalbu apie Ievos Trinkūnaitės parodą "En el barrio" (ispaniškai tai reiškia tiesiog "kaimynystėje"). Ji, atsidariusi kaip ir minėtoji Švėgždos piešinio paroda, Vilniaus dailės akademijos naujų studijų metų atidarymo proga (galbūt) - spalio 1 dieną, veikia VDA galerijoje-parodų erdvėje "5 malūnai".
Parodos anotacija, parašyta pačios autorės - studentiškai jaunatviška. Rašoma: "Atradimai kaimynystėje tampa brangesni už svajingą gyvenimą ant jūros kranto. Iš anksto nežinodama, kur tai nuves, neabejodama įsitraukiu į namų besisukantį laiką ir leidžiusi būti jų dalimi. Aš sukuriu šių namų tapatybę, bet taip pat esu keičiama pati". Nežinant konteksto suprasti gal yra ir painu, - kadangi esu skaitęs ir tos konkursinės dalies minėtosios autorės darbų aprašą, tai leisiu sau (ir Jums) suprasti, kad menininkė, prisipažindama, jog dar nėra labai toli nukeliavusi iš savo gimtųjų namų (pirkios, kambario, buto, Vilniaus, Lietuvos, o gal net Europos), po platųjį pasaulį keliauja pačios fantastiškiausios ir pigesnės (kartais), nei pačios pigiausios oro linijos, priemonės - kūrybos dėka. Štai iš kur tie saulės išdeginti Andalūzijos ar Bolivijos kalnynai, agavos bei kitokie vazoniniai kaktusai - iš vaizduotės (pirmasis atvejis) ir namų aplinkos (žiūrime į antrąjį kūrinį):
 |
| Ieva Trinkūnaitė Meksika sausa adata, ofsetinė litografija |
 |
| Ieva Trinkūnaitė |
Bet man dar patinka ir tai, jog menininkė (taip - Ievą Trinkūnaitę jau galima vadinti menininke - et, pats pykdavau ar bent širdyje nusimindavau, kuomet mokantis kokiame nors trečiame kurse daug kas nelaikė manęs rimtu dailės kritiku, o dabar asmeniškai nusispjauti, jeigu ir žmogumi nelaiko) keliauja ne tik savo emocinėmis magistralėmis ir pojūčių autostradomis, bet ir nuodugniai žingsniuoja (it kokia pėdsekė iššniukštinėdama visus pašalius) ir grafikos vieškeliu dulkėtu. Jis gal trina kojas, spazmuoja smegenis siekiant kiek galima greičiau tai išmokti ir pamiršti - bet tradicinės technikos, tokios kaip sausa adata (derinama su ofsetine litografija), galop net puikiai teatrališkai surežisuota parodinė instaliacija su kūrybinio proceso išklotine (nuo fotografijos, eskizo iki pieštinės studijos ar atspaudo), liudija, jog einama teisingu keliu - į horizontą, link Saulės, debesų, vaivorykštės.
 |
| Ieva Trinkūnaitė Parsivežiau iš Amsterdamo sausa adata, ofsetinė litografija |
Žinoma, parodos autorė yra jaunas žmogus - tad natūralu, jog esama čia ir to (žvelgiant iš seno kerplėšos pozicijų) perteklinio fizinio džiugesio (pavadinkime tai hedonizmu), puikavimusi kūnu ir kūniškumu, jaunyste ir jaunatviškumu. Žinant, kad tokie dalykai praeina kaip kokie paskiepyti vėjaraupiai, galima to ir labai neakcentuoti. Nors bendroje ekspozicijoje tai veikia druskos ar pipirų principu. Perviršis yra nesveika ir netgi neskanu, o subalansuotas kiekis - sustiprina skonį. Čia viskas dozuotai:
 |
| Ieva Trinkūnaitė |
Kaip koks p.s.
Pačioje pabaigoje Jūs galite paklausti: "Piešimas tekste buvo paminėtas, bet kur kalba apie vairavimą ar, juo labiau - plaukimą?". Čia Jums turėsiu paaiškinti, jog vis tik kalbame apie parodą Akademijos aplinkoje, menininkę, kuri bus baigus Grafikos katedrą ir gavus šios srities diplomą.
Mano giliu asmeniniu įsitikinimu, VDA egzistuoja trijų tipų katedros: 1) tos, kurios veikia mano vairavimo instruktoriaus principu; 2) tos, kurios laikosi vėlgi maniškio plaukimo mokytojų principų; + 3) tarpinis variantas.
Kuomet mokiausi vairuoti, maniškis instruktorius (senyvas, piktas, nevalyvas vyriškis, bet puikus savo srities žinovas - bet tik tais atvejais, kai nedaužydavo maniškės dešinės galūnės, neteisingai įjungusios pavarą) manevravimo aikštelėje ugdydamas automobilio statymo galu į menamą, iš kelių stulpelių "suręstą" garažą, visa tai perteikdavo schemos principu ("pasižiūri į kairį veidrodėlį, pamatai kuoliuką, tuomet susuki vairą kairėn iki galo, vėl pamatai kitą kuoliuką dešinėje, pasuki vairą du kartus dešinėn...).
Taigi, vairuotojiškos Akademijos katedros - ar bent kai kurie jų pedagogai, išmokydami tokių vairavimo schemų, labai nesunkiai per keletą metų iš žalio muilo (atsprašau - jaunimo, tai buvo arkliškas humoras!) suformuoja gatavą produktą - Menininką (iš didžios raidės). Dažnai tokio žmogaus diplominio gynimo metu būnant garbios komisijos nariu tenka į meno kūrinius žiūrėti kaip ožiui į naujus vartus - ten viskas estetiškai, konceptualiai ir kitaip yra padaryta beveik tobulai. Nei pridėsi, nei atimsi! Su viena išlyga - nekreipiant dėmesio į po dūmų uždangomis, žvakių liepsnomis besislepiančias tiesiogines dėstytojų, vadovų, profesorių įtakas, netgi jų žodines akrobatikas, fizinius pratimus ir kitokius prisilietimus. Tai geras kelias, jis tikrai padeda ir ne vienas studentas tai mėgsta. Tik paskui, įvarant automobilį į realų garažą, pamatai, kad kuoliukai dingsta, o sienos yra tikros ir nepermaldaujamos.
Baseine, kurį lankiau antrojoje savo mokslinio gyvenimo metų klasėje, mus instruktavęs treneris elgdavosi banaliai, senoviškai ir net žiaurokai. Visiškai plaukimui negabų pilietį tiesiog mesdavo chlorkalkinių jūrų-marių tolin. Aukai grimstant kirviu arba plaukiant link plytelėmis išklijuoto kranto "šuniuku", tas baseininis Poseidonas (beje, savo viršutinio žandikaulio priekinius dantis jis dar buvo dekoravęs auksine "karūnėle" - it tikras dievas) geriausiu atveju padėdavo atkišdamas savo "žeberklą" - tokį kelių metrų ilgio pagalį - bausmės ir gailesčio įrankį, simbolį, atributą.
Tad VDA esama katedrų, kur tave meta į menų, dizaino ir architektūros gelmes. O ten jau žinok - sugebėsi, išplauksi, skęsi kirviu - tokiu plaktuku (aišku, ištrauktas sausumon rūpestingo ugdytojų ir kolegų kolektyvo) likdamas visiems laikams. Tai irgi geras kelias. Kalbu jau apie studijas, o ne plaukimą. Tiesiog suteikus daugiau laisvės, bet šiek tiek grasinant dvimetriniais pagaliais.
Šioje vietoje Jūs vėl galite paklausti - "prie ko čia tavo tie paistalai ir Ievos Trinkūnaitės kūryba?". Klausimas teisingas. Nes manau, jog aptariama studentė ir menininkė moka, geba, pajėgia abu dalykus - ji ir teisingai įvairuoja automobilį galu į menamą (jau beveik tikiu, jog ir į tikrą) garažą ir labai šauniu šuniuku (tokiu, kokį galime sutikti jos piešiniuose) meilutytiškai plaukia žydros Meno jūros vandeniu...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą