Pasakysiu, nors tai bus be galo subjektyvi, radikaliai personalinė nuomonė ir netgi kvailas požiūris, jog nemėgstu stiklo. Kalbu apie stiklo meną. Kita vertus - tame nesama nieko ypatingo - nemėgstu ne tik stiklo meno. Lygiai taip pat nekenčiu keramikos - ji yra sunki ir dūžta (beje, stiklo objektai - analogiški). Nesižaviu tekstile - ją ėda kandys (stiklo negraužia net žiurkės, pelės ar kiti graužikai - bet nuo to jam tik blogiau). Tapyba - apsaugok Viešpatie! Ji smirda ir tepa (stiklas neturi nei kvapo, nei teplioja, bet vėlgi - nuo to jis nėra geresnis ar gražesnis). Koks nors konceptualaus meno judesys iš viso nekomentuotinas - tuo užsiima plepiai, ekstravertai ir nieko kito nemokantys (vėlgi - stiklas nekalba, nešoka, ir nedainuoja, o jeigu reflektuoja - tai kitais principais - t.y., jis nemąsto, jis atspindi...).
Tad esu tipas, kuris nemėgsta meno apskritai ir stiklo meno konkrečiai.
Tačiau Irinos Peleckienės paroda ILLUMINE Vilniaus dailės akademijos parodų erdvėje "Krematoriumas" tapo tuo faktoriumi, kuris gal neprivertė pamilti viso meno, tačiau paskatino įsistebeilyti į stiklo meną. (Žinoma, šioje vietoje galima būtų padiskutuoti, kiek kalbant apie instaliatyvų ir t.t., ir pan. sumanymą, kiek dar yra tikslinga vartoti "stiklo" epitetą).
 | |
| Introdukcija į parodą "Krematoriumo" erdvėje. Jeigu visa paslaptingose tamsumose tūnanti erdvė kėlė reminiscencijas su Dantes Inferno, tai šis užrašas priminė tą garsiąją frazę - Pape Satàn, pape Satàn aleppe! iš VII giesmės. |
 |
| Žengus žingsnį vidun ir pakėlus akis viršun, vėlgi norom-nenorom galima prisiminti Dantes jau ne "Pragarą", o "Skaistyklą", su šios skliaute degančiom 4 žvaigždėm, įkūnijančiom 4 dorybes - išmintį, teisingumą, drąsą, saikingumą. |
 |
| Vaikščiojant po parodą tokiu ritmu ir tokios nuotaikos, net ir atskirus objektus galima interpretuoti dantiškai. T.y. - vieni iš jų regisi kaip savo nuodėmėmis apsipančiojusios, bausmės už tai apipančiotos sielos. |
 |
| Tuomet vidurinysis parodinės ekspozicijos sluoksnis nusirėš lyg toji Purgatorio, su besivalančiomis, iš savo kūniškojo apvalkalo lėliukiškai besilukštenančiomis dvasiomis. Šis dualizmas reikšis net ir tokiame dalyke, kaip stiklinių objektų (tartum paradoksas čia išeina, kuomet stikliniai dalykai meta tokius ryškius šešėlius!) ant baltų sienų metamus violetinius siluetus. |
 |
| Galop atskiri švytintys objektai ženklintų "Rojų" / Paradiso - tai tartum iš kūniškojo apvalkalo išsivadavę žmonių dvasiniai esiniai. |
Vienu žodžiu - Irinos Peleckienės parodą ILLUMINE galima transliuotis literatūriškai arba mitologiškai, remiantis sava, vėlgi personalizuota patirtimi.
Štai atskiruose dalykuose matau sofokliškąją dramaturgiją, jo Edipo ciklą -
 |
| Štai čia Edipas Tėbuose mena Sfinkso paslaptį... |
 |
| ... o štai - jau aklas Edipas Kolone, pasakojantis savąją tragediją Tesėjui. |
Tad kuo man patiko Irinos paroda - ekspozicija, atskiri objektai ir ryšiai tarp jų?...
Tuo, kad tikrai čia egzistuoja ryšiai - tarp atskirų segmentų bei visuomos.
Tuo, kad viskas juda, veikia, alsuoja vieningu ritmu.
Tuo, kad tai iš tiesų primena 'keramiką" - na, jaučiasi materija.
Tuo, kad esama ir tekstilinio ornamentiškumo. Ir neabejotinai tapybiška (spalva kaip vienas esminių faktorių). Ir tikrai kenceptuali - idėja, turinys, sąvoka.
Tad prie ko čia antraštėje chemija ar fizika (ir tiksliau - jų "nebuvimas")?
Tuo, kad stiklo menas, regis turi aiškių sąsajų su šiomis mokslinėmis disciplinomis. Technologijos, kurių dėka smėlis virsta skaidriu dirbiniu. Optiniai reiškiniai, kurių dėka skaidri masė veikia žiūrovo akį (o tuomet impulsai eina tolyn ir gilyn). Esmė, tame, kad žvelgiant į Irinos Peleckienės ILLUMINE, medžiagiškumas (tad ir visos chemijos, fizikos bei kiti laisvi-nelaisvi menai) tarsi pranyksta, lieka tik somnabuliški šešėliai...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą