Rašyti apie Samogitą kaip žmogų ir menininką (arba atvirkščiai) yra neteisinga. Lygiai tas pats, kaip ir bet kurį kitą menininką laikyti kažkokiu antžmogiu ir remiantis tuo, karpyti kažkokiomis mentalinėmis žirklėmis į keletą dalių.
Tad pasidalinsiu savo įspūdžiais apie Samogitą - Adomą (iš tiesų - Stasį, nes tokiu vardu vadintas vaikystėje) Raudį iš Palangos, gyvenantį Paryžiuje.
1) Legenda. Dar nežinodamas Samogito kaip žmogaus, daug buvau girdėjęs apie jo legendą. Skamba neįtikėtinai - gimęs dar anos Nepriklausomybės laikais, po karo buvęs partizanų ryšininku ("mažuoju žvalgu", kaip vadinasi pats menininkas, asmeniškai bendravęs su vienu Jūros srities vadų Vytautu Gužu-Kardu), paskui studijavęs (vienerius metus) teisę Vilniaus universitete, tuomet tapęs skulptūros studentu anuometiniame Institute ir dalyvavęs 1956-ųjų metų Vėlinių manifestacijoje Rasose, netrukus išvykęs (per fiktyvias vedybas) į Lenkiją, iš ten - Vokietiją ir galop Paryžių. Ketvertą metų buvęs litvako iš Druskininkų Žako Lipšico asistentu Italijoje. Viskas skamba kaip iš fantastikos srities. Bet tai tampa realybe, kuomet su Samogitu susipažįsti asmeniškai.
2) Išankstinė nuostata. Tik pradėjęs dirbti Akademijoje, sužinojau, kad būsiu priverstas rengti Samogito ir jo Mokytojo (šalia Lipšico ar Rapolo Jachimavičiaus) Petro Aleksandravičiaus parodą. Visi užjaučiamai kalbėjo, kad tai baisus žmogus - "ekscentrikas, charakteringai besijuokiantis, įkyrus" ir taip toliau. Tokią nuostatą patvirtino keli skambučiai, kuomet iš Paryžiaus paskambinęs menininkas audringai teiraudavosi - "kaip ten su ta paroda? O ką - knygos nebus???". Bet jis buvo ir yra šimtu procentų teisus - nes tai žmogus, kuris išreikalavo (labai teisėtai) būti vadinamu "Akademijos garbės mecenatu". Ir tai yra ne iš piršto išlaužtas faktas.
Išankstinės nuostatos laikėsi (o ir laikosi) ne vienas Akademijos administracijos atstovas, studentas ar dėstytojas. Man netgi kilo žiaurus įtarimas, jog VDA yra tokia vieta, kurioje menininkas ir menas nėra mėgstami. Ypač "nekotiruojami" esti laisvi menininkai. Viena yra skaityti kaip kokį Van Gogą ir žavėtis jo nupjautomis ausimis, visai kita yra bendrauti su juo gyvai, betarpiškai.
3) Laisvė. Nes Samogitas yra laisvas menininkas. Tiksliau - žmogus (ir šiuo atveju visiškai laisvai galima daryti tokią skirtį). Jis jaučiasi ir elgiasi visiškai laisvai. Tai glumina kitus. Jis gali uždainuoti viduryje kokio nors oficialaus kabineto su gražiai apsitaisiusiais ponais ir kilmingomis damomis. Žmogaus laisvumo esmė slypi kažkokiuose giluminiuose dalykuose, kurie išryškėja jam bendraujant su susikausčiusiais, apsiribojusiais, visko bijančiais ir daug ką smerkiančiais (o ypač pačią laisvę). Galima sakyti, kad Samogitas yra laisvas dėl to, kad gyvena Paryžiuje. Bet ir Paryžiuje laisvu padaro ne pats miestas. Į jį patenka tie žmonės/menininkai, kurie žino, kad laisvam ten tiesiog yra gera būti. Kaip pasakojo Petras Repšys, jau anais laikais, studijuodamas penkiasdešimtųjų pabaigoje Dailės institute (Vilniuje), Samogitas miegodavo tik ant grindų: "Nes ruošėsi savo didžiajai kelionei". Tad Samogito atveju jo laisvumą rodo ne gyvenimas Paryžiuje, o nuvykimas į jį. Ypač turint omenyje tai, kad reikėjo pereiti daugybę sunkių barjerų.
 |
| Samogito eilėraštis apie partizanų ir bolševikų mūšį Grūšlaukėje 1947 metais. |
 |
| Pats Samogitas iš tų eilėraščių (serija "Kovojanti Lietuva") ypač vertina "Širvintų kautynes", kurias deklamuoja patosiškai: "ANKSTYVO RYTO MIGLOSE/ ŠIRVINTAI PASIRODĖ!...". "Tu paklausyk - kaip gerai skamba. Ar ne?" Ir juokiasi. |
3) Laisvė. Nes Samogitas yra laisvas menininkas. Tiksliau - žmogus (ir šiuo atveju visiškai laisvai galima daryti tokią skirtį). Jis jaučiasi ir elgiasi visiškai laisvai. Tai glumina kitus. Jis gali uždainuoti viduryje kokio nors oficialaus kabineto su gražiai apsitaisiusiais ponais ir kilmingomis damomis. Žmogaus laisvumo esmė slypi kažkokiuose giluminiuose dalykuose, kurie išryškėja jam bendraujant su susikausčiusiais, apsiribojusiais, visko bijančiais ir daug ką smerkiančiais (o ypač pačią laisvę). Galima sakyti, kad Samogitas yra laisvas dėl to, kad gyvena Paryžiuje. Bet ir Paryžiuje laisvu padaro ne pats miestas. Į jį patenka tie žmonės/menininkai, kurie žino, kad laisvam ten tiesiog yra gera būti. Kaip pasakojo Petras Repšys, jau anais laikais, studijuodamas penkiasdešimtųjų pabaigoje Dailės institute (Vilniuje), Samogitas miegodavo tik ant grindų: "Nes ruošėsi savo didžiajai kelionei". Tad Samogito atveju jo laisvumą rodo ne gyvenimas Paryžiuje, o nuvykimas į jį. Ypač turint omenyje tai, kad reikėjo pereiti daugybę sunkių barjerų.
Šiuo atveju net kalbų mokėjimas yra tam tikras rodiklis. Samogitas laisvai kalba rusiškai, lenkiškai, vokiškai, prancūziškai, angliškai, itališkai. O pats, būdamas žemaičiu, puikiausiai pereina nuo žemaitiško rokavimosi į lietuvišką šnektą.
4) Kūrybinė laisvė. Menininko laisvę visuomet rodo jo kūrybos dvasia. Samogitas, pasiekęs devintąjį dešimtmetį, iki šiol yra atviraširdis kaip vaikas. Čia jis rašo poeziją apie laisvės kovas arba, sėdėdamas "Špunkėje" kurpia rusiškai-lietuviškas čiastuškas apie meilę. Čia jis, paėmęs marmurinę skulptūrą, iš Akademijos meistrų pasiskolinęs sunkų plaktuką ir kaltelį. tobulina ją, nes trūksta kelių "štrichų". Jis piešia, rašo, skaptuoja, lipdo ir dabar taip pat entuziastingai, kaip tai darytų kūrybinį kelią tik pradėjęs jaunuolis.
Vieną rytą Samogitas į II-ąjį "Titaniko" aukštą sunešė tris savo asambliažus - "Tremtinę", "Išsilaisvinimą" ir "Tris komunizmus" ("Vienas jų - Rusija, kitas - Baltarusija, trečias - Kuba"). "Ir nereikia niekuomet nieko klausti aparatčikų - nes jie visuomet sakys, kad negalima. Reikia padaryti taip, kaip atrodo, o jie pabamba ir viskas taip ir lieka".
5) Munduras. Šiuo metu Samogitas vaikšto su karininko munduru. "Pirkau jį 'baracholkėje'". Ir labai saugo nuo lietaus: "Nes taip negražiai sukrenta". Su akselbantais ir antpečiais. Vieną naktį iš aukso spalvos skardos karpė žvaigždutes antpečiams. "Viena didesnė - generoliška, kita - mažesnė, nes esu generolas-leitenantas <...> Bet aš esu bomžas - neturiu pinigų. Bandžiau elgetauti Gedimino prospekte. Ištiesiau delną, o moteriškės man sako: 'Iš šiukšlyno išsitraukei tą mundurą'". Munduras bent jau šiuo metu atstovauja Samogito vidiniam Aš - jis jaučiasi karininku, Žemaitijos ir Prancūzijos lietuviškų šaulių atstovu. Kariu. Štai - vieną rytą įlekia, slapstydamasis, į mūsų kabinetą ir klausia (pašnibždomis): "Ar rusų nėra?".
Dar kišenėje Samogitas nešiojasi peilį iššokančia geležte. "Tikras vyras privalo turėti peilį".
6) Ėjimas per žolę. Eidamas iš "Titaniko" į Senuosius VDA rūmus (buvusį Bernardinų vienuolyną), Samogitas visuomet kerta kampą ir nepėdina šaligatviu. Vaikšto per minkštas samanas, išaugusias po aukštu maumedžiu. "Reikia tausoti kojas".
7) Ėjimas pro duris. Niekuomet nesileidžia praleidžiamas. Ir pats nepraleidžia: "Turime eiti kartu". Taip ir einame, žirguliuodami kojomis ir atkišę vienas į kitą pilvus. Juokinga abiem.
8) Parodos atidarymas. "Parodos atidaryme Mazūrui pataikausiu - nes jis sukritikavo mano skulptūras. Reikia su juo gražiai...". Specialiai atidarymui Samogitas persidažė tokią improvizuotą tribūnėlę - kad niekas nematytų, jog kalbą skaitau. Taip ir skaitė. Atidarymas truko ilgai, kaip tyčia traškant mikrofonui (kažkas buvo atsitikę su įvadais ar laidais - nesupratau viso to reikalo. Turbūt taip buvo.) Komentavo Aleksandravičiaus darbus - tris jo monumentus - Žemaitę, Vienuolį, Jablonskį. Daug kam prailgo. Bet juk vyresnio amžiaus žmogus ir dar tiek daug patyręs, norėjo išsišnekėti - buvo jo paroda. Ir ne bet kokia - jubiliejinė.
9) Mokėjimas susišnekėti. Kas man labiausia imponuoja Samogite - kad jis atsiklauso į kito žmogaus nuomonę. Pradžioje jis audringai ką nors pareiškia. Tuomet jam oponuoji. Jis suklūsta. Perklausia: "Tikrai???". Tuomet sutinka. Įsiklausyti į nuomonę yra didelio žmogaus požymis.
10) Kaip susipažino su mano žmona. Viskas vyko atidarymo metu. Jis ją pamatė. Tuomet pasislėpė už stulpo. Dar kartą grįžo. Supažindinau: "Čia mano žmona". O jis sušuko: "Tokia gražuolė!". Kalbėjomės, bendravome (prieš atidarymą Samogitas juokėsi, kad bus tik aštuoni bomžai, tačiau ir jie išgers visą vyną - bet buvo ir vaikystės draugų, ir jaunų dienų bičiulių, ir sūnus su marčia bei anūke (kurią Samogitas pasikvietė prie tribūnos ir viso atidarymo metu draugiškai laikė apsikabinęs). Atsisveikinant pabučiavo žmoną net tris kartus prancūziškai (vis tardamas, "Dar kartą"). Na, jis toks yra - neabejingas priešingai lyčiai.
11) Grubumas ir delikatumas. Samogitas yra žemaitis. O žemaičiai - gana grubūs žmonės. Be to, jo jau ir amžius yra ne paaugliškas. Bet pastebėjau, kad dalis žmonių to kažkaip nesuvokia. Ypač stebina studentai ir jaunesnio amžiaus žmonės, kurie, bendraudami su Samogitu turi visas sąlygas prisliesti prie dailės istorijos (nekalbame apie jį patį, užtenka Aleksandravičiaus ir Jachimavičiaus, o ką jau pats Lipšicas, be to, bendravęs ir su Koonsu, ir su Mariniu, ir su Serra). Bet kažkaip daug kam į tai nusispjauti.
12) Personažas. Samogitas yra personažas. Įdomus žmogus ir galingas menininkas, suvaldantis medį ir akmenį, kalbantis: "Kaip žemaičiai sako - 'Jeigu pats savęs nepagirsi, tai Perkūnas trenks'". Kažkodėl manau, kad mes patys vieni kitus per mažai giriame ir mylime. Nes esame ne laisvi ir mumyse yra per mažai meno. Samogitas yra kitoks.
13) Dar apie išankstinę nuomonę. Arba kaip aš įsimylėjau Samogitą. Viskas vyko labai paprastai - Velykų metu namuose skaitinėjau jo knygą - Mano dienos Italijoje su Žaku Lipšicu. Puiki, gaivališkai parašyta knyga. Toks bukovskiškas lietuvių menininko išpažinimas. Su Bukovskiu lyginti Samogitą gal ir nėra prasmės, tačiau šį palyginimą dedu vien dėl pirminio įspūdžio (išankstinės nuomonės). Ten daug kalbama apie meną ir meilę (amerikietei Ketsei). Tebūnie ištrauka, menkas fragmentas apie meną, o ne meilę:
"Jeigu graikai darė skulptūras, panašias viena į kitą, - visos tos Fidijos ar Praksitelio veneros ir apolonai, - tai Donatelas kūrė visiškai individualistines, kritiškas asmenybes, kurioms įkvėpdavo vienas ar kitas svarbus Florencijos asmuo ir kurias vaizduodavo negailestingai, natūralistiškai. Gerai įsižiūrėjus, galima nusakyti prototipo amžių, ydas, temperamentą, net ligas. Donatelo personažai - tai jo minčių, pykčio, liūdesio, jo valios kurti kritišką realizmą išraiška. Jis yra stiprus, kartus, bet teisingas. Kaip tik tuo ir skiriasi nuo kitų, 'oficialiųjų' Medičių dailininkų, kurie siekė įtikti, 'laižydami' apvalias, idėjų atžvilgiu tuščias statulas. Nusipenėję buržuazijos pirkliai ir bankininkai Donatelą kritikavo kaip baisybių, baubų kūrėją. Gerai, kad Medičiai buvo ganėtinai protingi ir leido jam daryti, ką jis norėjo. Donatelo kūryba, nors ir kupina juodo pesimizmo bei piktos melancholijos, mums perteikia gyvas emocijas, stebina, dirgina mūsų sąmonę". /p. 84-85/.
Viskas, ką čia Samogitas parašė apie Donatelą, tinka jam pačiam...
Belieka tik pridurti, kad kai kas sako, jog menininkas yra tokie patys, kaip ir kiti, o visi gaivališkumai, laisvė bei kitoniškumai (+ bohema) šiais laikais neegzistuoja. Samogitas tai paneigia savo asmeniu.
14) Nuo visų ligų. Sėdėdamas kabinete Samogitas nusičiaudėjo. "Turiu eiti išgerti vaistų", - sumurmėjo. Užėjo už kampo ir išsitraukė buteliuką Trejų-devynerių. "Gydo visas 27 ligas", - paaiškino.
15) Atvirumas. Samogitas yra visiškai atviras. Jeigu pamato blogą žmogų, taip ir sako: "Šitas yra blogas žmogus". Sutikite, kad aplinkinių meilės jis dažnai tuo nenusipelno. Bet yra tikras.
16) Nuoširdumas. Pasakodamas televizijai apie savo vaikystės meilę, kurią bolševikai išvežė į Sibirą, susigraudino. Mane kažkaip tas dalykas papirko. O bendradarbes jis nuolat kviečia į "Stiklius" arba "Špunką" ("alaus") - bet kažkaip jos vis atsisako.
17) Teatrališkumas. Kuomet Samogitas pamato, jog jį kažkas filmuoja ar fotografuoja, jis impozantiškai išpučia krūtinę, pakelia galvą, ranką įstato a la Napoleonas į munduro tarpą. Jis aktorius, vaidinantis teatre, vadinamame Gyvenimu.
4) Kūrybinė laisvė. Menininko laisvę visuomet rodo jo kūrybos dvasia. Samogitas, pasiekęs devintąjį dešimtmetį, iki šiol yra atviraširdis kaip vaikas. Čia jis rašo poeziją apie laisvės kovas arba, sėdėdamas "Špunkėje" kurpia rusiškai-lietuviškas čiastuškas apie meilę. Čia jis, paėmęs marmurinę skulptūrą, iš Akademijos meistrų pasiskolinęs sunkų plaktuką ir kaltelį. tobulina ją, nes trūksta kelių "štrichų". Jis piešia, rašo, skaptuoja, lipdo ir dabar taip pat entuziastingai, kaip tai darytų kūrybinį kelią tik pradėjęs jaunuolis.
Vieną rytą Samogitas į II-ąjį "Titaniko" aukštą sunešė tris savo asambliažus - "Tremtinę", "Išsilaisvinimą" ir "Tris komunizmus" ("Vienas jų - Rusija, kitas - Baltarusija, trečias - Kuba"). "Ir nereikia niekuomet nieko klausti aparatčikų - nes jie visuomet sakys, kad negalima. Reikia padaryti taip, kaip atrodo, o jie pabamba ir viskas taip ir lieka".
 |
| Samogito vaikystės piešinys. Muškietininkas yra panašus į jį patį. |
 |
| Piešinio istorija, papasakota Samogito klasės draugo Zenono Vainoro |
5) Munduras. Šiuo metu Samogitas vaikšto su karininko munduru. "Pirkau jį 'baracholkėje'". Ir labai saugo nuo lietaus: "Nes taip negražiai sukrenta". Su akselbantais ir antpečiais. Vieną naktį iš aukso spalvos skardos karpė žvaigždutes antpečiams. "Viena didesnė - generoliška, kita - mažesnė, nes esu generolas-leitenantas <...> Bet aš esu bomžas - neturiu pinigų. Bandžiau elgetauti Gedimino prospekte. Ištiesiau delną, o moteriškės man sako: 'Iš šiukšlyno išsitraukei tą mundurą'". Munduras bent jau šiuo metu atstovauja Samogito vidiniam Aš - jis jaučiasi karininku, Žemaitijos ir Prancūzijos lietuviškų šaulių atstovu. Kariu. Štai - vieną rytą įlekia, slapstydamasis, į mūsų kabinetą ir klausia (pašnibždomis): "Ar rusų nėra?".
Dar kišenėje Samogitas nešiojasi peilį iššokančia geležte. "Tikras vyras privalo turėti peilį".
6) Ėjimas per žolę. Eidamas iš "Titaniko" į Senuosius VDA rūmus (buvusį Bernardinų vienuolyną), Samogitas visuomet kerta kampą ir nepėdina šaligatviu. Vaikšto per minkštas samanas, išaugusias po aukštu maumedžiu. "Reikia tausoti kojas".
7) Ėjimas pro duris. Niekuomet nesileidžia praleidžiamas. Ir pats nepraleidžia: "Turime eiti kartu". Taip ir einame, žirguliuodami kojomis ir atkišę vienas į kitą pilvus. Juokinga abiem.
8) Parodos atidarymas. "Parodos atidaryme Mazūrui pataikausiu - nes jis sukritikavo mano skulptūras. Reikia su juo gražiai...". Specialiai atidarymui Samogitas persidažė tokią improvizuotą tribūnėlę - kad niekas nematytų, jog kalbą skaitau. Taip ir skaitė. Atidarymas truko ilgai, kaip tyčia traškant mikrofonui (kažkas buvo atsitikę su įvadais ar laidais - nesupratau viso to reikalo. Turbūt taip buvo.) Komentavo Aleksandravičiaus darbus - tris jo monumentus - Žemaitę, Vienuolį, Jablonskį. Daug kam prailgo. Bet juk vyresnio amžiaus žmogus ir dar tiek daug patyręs, norėjo išsišnekėti - buvo jo paroda. Ir ne bet kokia - jubiliejinė.
 |
| Samogitas ruošia tribūną atidarymui |
10) Kaip susipažino su mano žmona. Viskas vyko atidarymo metu. Jis ją pamatė. Tuomet pasislėpė už stulpo. Dar kartą grįžo. Supažindinau: "Čia mano žmona". O jis sušuko: "Tokia gražuolė!". Kalbėjomės, bendravome (prieš atidarymą Samogitas juokėsi, kad bus tik aštuoni bomžai, tačiau ir jie išgers visą vyną - bet buvo ir vaikystės draugų, ir jaunų dienų bičiulių, ir sūnus su marčia bei anūke (kurią Samogitas pasikvietė prie tribūnos ir viso atidarymo metu draugiškai laikė apsikabinęs). Atsisveikinant pabučiavo žmoną net tris kartus prancūziškai (vis tardamas, "Dar kartą"). Na, jis toks yra - neabejingas priešingai lyčiai.
11) Grubumas ir delikatumas. Samogitas yra žemaitis. O žemaičiai - gana grubūs žmonės. Be to, jo jau ir amžius yra ne paaugliškas. Bet pastebėjau, kad dalis žmonių to kažkaip nesuvokia. Ypač stebina studentai ir jaunesnio amžiaus žmonės, kurie, bendraudami su Samogitu turi visas sąlygas prisliesti prie dailės istorijos (nekalbame apie jį patį, užtenka Aleksandravičiaus ir Jachimavičiaus, o ką jau pats Lipšicas, be to, bendravęs ir su Koonsu, ir su Mariniu, ir su Serra). Bet kažkaip daug kam į tai nusispjauti.
12) Personažas. Samogitas yra personažas. Įdomus žmogus ir galingas menininkas, suvaldantis medį ir akmenį, kalbantis: "Kaip žemaičiai sako - 'Jeigu pats savęs nepagirsi, tai Perkūnas trenks'". Kažkodėl manau, kad mes patys vieni kitus per mažai giriame ir mylime. Nes esame ne laisvi ir mumyse yra per mažai meno. Samogitas yra kitoks.
13) Dar apie išankstinę nuomonę. Arba kaip aš įsimylėjau Samogitą. Viskas vyko labai paprastai - Velykų metu namuose skaitinėjau jo knygą - Mano dienos Italijoje su Žaku Lipšicu. Puiki, gaivališkai parašyta knyga. Toks bukovskiškas lietuvių menininko išpažinimas. Su Bukovskiu lyginti Samogitą gal ir nėra prasmės, tačiau šį palyginimą dedu vien dėl pirminio įspūdžio (išankstinės nuomonės). Ten daug kalbama apie meną ir meilę (amerikietei Ketsei). Tebūnie ištrauka, menkas fragmentas apie meną, o ne meilę:
"Jeigu graikai darė skulptūras, panašias viena į kitą, - visos tos Fidijos ar Praksitelio veneros ir apolonai, - tai Donatelas kūrė visiškai individualistines, kritiškas asmenybes, kurioms įkvėpdavo vienas ar kitas svarbus Florencijos asmuo ir kurias vaizduodavo negailestingai, natūralistiškai. Gerai įsižiūrėjus, galima nusakyti prototipo amžių, ydas, temperamentą, net ligas. Donatelo personažai - tai jo minčių, pykčio, liūdesio, jo valios kurti kritišką realizmą išraiška. Jis yra stiprus, kartus, bet teisingas. Kaip tik tuo ir skiriasi nuo kitų, 'oficialiųjų' Medičių dailininkų, kurie siekė įtikti, 'laižydami' apvalias, idėjų atžvilgiu tuščias statulas. Nusipenėję buržuazijos pirkliai ir bankininkai Donatelą kritikavo kaip baisybių, baubų kūrėją. Gerai, kad Medičiai buvo ganėtinai protingi ir leido jam daryti, ką jis norėjo. Donatelo kūryba, nors ir kupina juodo pesimizmo bei piktos melancholijos, mums perteikia gyvas emocijas, stebina, dirgina mūsų sąmonę". /p. 84-85/.
Viskas, ką čia Samogitas parašė apie Donatelą, tinka jam pačiam...
Belieka tik pridurti, kad kai kas sako, jog menininkas yra tokie patys, kaip ir kiti, o visi gaivališkumai, laisvė bei kitoniškumai (+ bohema) šiais laikais neegzistuoja. Samogitas tai paneigia savo asmeniu.
 |
| Samogito apmąstymai apie Petrą Aleksandravičių |
15) Atvirumas. Samogitas yra visiškai atviras. Jeigu pamato blogą žmogų, taip ir sako: "Šitas yra blogas žmogus". Sutikite, kad aplinkinių meilės jis dažnai tuo nenusipelno. Bet yra tikras.
16) Nuoširdumas. Pasakodamas televizijai apie savo vaikystės meilę, kurią bolševikai išvežė į Sibirą, susigraudino. Mane kažkaip tas dalykas papirko. O bendradarbes jis nuolat kviečia į "Stiklius" arba "Špunką" ("alaus") - bet kažkaip jos vis atsisako.
17) Teatrališkumas. Kuomet Samogitas pamato, jog jį kažkas filmuoja ar fotografuoja, jis impozantiškai išpučia krūtinę, pakelia galvą, ranką įstato a la Napoleonas į munduro tarpą. Jis aktorius, vaidinantis teatre, vadinamame Gyvenimu.
Idomu buvo skaityti..
AtsakytiPanaikinti