Olimpiada ir sportas (menas)

Kaip oficialus, formalus asmuo, dirbantis Vilniaus dailės akademijoje, dalyvavau šių (2016-ųjų) metų XXII-osios Lietuvos moksleivių dailės olimpiados vertinimo komisijos nariu. Dirbau oficialiai, tačiau liko keletas asmeninių potyrių, kurie ir glumina, ir džiugina, ir malonina, ir verčia pamąstyti.

Žinoma, pradėti reikia nuo gerų dalykų. Pats geriausias dalykas yra pats faktas. Jau daugiau nei dvidešimtį metų vyksta toks keistas dalykas, kaip dailės olimpiada ir joje iki šiol aktyviai dalyvaujama. Septyniasdešimt "finalininkų" (ir iš karto sakyčiau - nugalėtojų - nes jeigu jie čia buvo, reiškia jie kažką jau įveikė) iš visos Lietuvos. Ir taip kiekvienais metais... Reiškia, to tikrai reikia. Tačiau, kaip garsiai pagalvojo (pietų pertraukos metu valgydamas žuvį - komisijos nariai buvo lepinami miltuose apkepta žuvimi, o dalyviai kankinami pavandenijusių dešrelių pora su grikių koše) vienas kolega: "Ar galima išrinkti geriausią?".

Tad ypatingą pagarbą iš mano pusės pelnė viena mergaitė, užduotos temos atveju nupiešusi lotoso poza sėdintį personažą su keturiais pirštais abiejose rankose ir marškinėliais grupės AC/DC garbei. Savo darbo pristatymo metu ji tiesiai-šviesiai pareiškė, kad tokios olimpiados yra nesąmonė ir kad vietų užėmimas yra apgaulė. Man patiko jos drąsa ir pasitikėjimas (lygiai taip pat kaip ne iki galo įtikino paties piešinio plastika - bet ji, toji mergina, galbūt būsimoji menininkė yra dar kelyje, ir jeigu bus tokia principinga, kokia buvo šiuo atveju, ji daug, labai daug pasieks).

Jokūbas Rimkus (Vilniaus katalikiškoji "Versmės" gimnazija, II klasė, mokytoja Daiva Varslavienė), Mano namai, kartonas, aliejus, 2016 m.

Būtent drąsos daugiausiai ir turi vaikai. Baisu, kuomet toji drąsa yra slopinama "daugiau patyrusiųjų". Žinoma, į akis to viso nebuvo sakoma, psichologinio tiesioginio spaudimo taip pat lyg ir nebūta. Tačiau užtenka prisiminti užkulisinį darbą, kuris 1) buvo ir netobulai reglamentuotas, kadangi objektyviai tiesiog neužteko laiko atidžiam kiekvieno darbo peržiūrėjimui, portfolio su darbais ir parašais pervertimui ir panašiai (manau, kad šioje interneto, o ne balanos gadynėje visuomet galima rasti optimalesnį vertinimo būdų variantą). Kita vertus, viską gadino ir pačių mūsų (vertinimo komisijos) baubai, fantomai, fobijos.

Štai, keli pavyzdžiai - 

PIRAMIDĖ. (Ir vėliava). Vienas vertinimo komisijos narys buvo a priori nusistatęs "prieš masonus ir ideologiją". Tad automatiškai mažino vertinimą išvydęs simetrišką kompoziciją ("polinkis dominuoti") ar piramidę ("tiesioginis masonų simbolis") - net jos apraiškas (štai, viena mergaitė nupiešė Alytuje stovinčią Laisvės angelo koloną kaip obeliską - be paties sparnuoto genijaus - vertintojas tame įžiūrėjo masoniškumą ir įvertino: "Nulis. Čia blogai, labai blogai").

Jonas Lukša (Ukmergės rajono Želvos gimnazija, IV klasė, mokytoja Jolita Grigucevičienė),  Namai - visko pradžia, grafika, 2016 m.

FURISTAI. (Ir jų menas). Tokią sąvoką - nežinau, kiek iš tiesų ji yra reali, pavartojo vienas kolega, norėjęs apibrėžti pagal fotografijas nupieštus portretus - neabejingus kičo estetikai ir mėgiamus ne vieno dailės olimpiečio. Iš tiesų - keista, kuomet pamatai tokius dalykus (gražias moteris, aktorius, kitokius žvaigždes) išpieštus pačia geriausia atvirukine maniera ir pateiktus kaip namų darbą, kaip ypatingai gausią savo kūrybinio darbo segmentą. Bet mani žavi tų žmonių, kantriai ir pakankamai profesionaliai išpiešusių tai, kas jiems patinka, pozicija. Jie nesislapsto ir deklaruoja tai, kas iš tiesų jiems patinka. Komisija (šimtu procentų) tokio meno netoleravo, tad keista, kad dalis jos labai palankiai žiūrėjo į gatvės meno (street art) fenomenologiją, kuri iš tiesų yra to paties reiškinio antroji pusė - visi tie įvairiausių graffiti mokyklų, internetinio meno padiktuoti sprendimai bei turiniai - jie irgi yra unifikuoti kaip minėtosios "furų gražuolės", bet kadangi išoriškai neatrodo tokie "saldūs", tad toleruotini (kaip kam ir kai ko) labiau.

Justas Tumėnas (Vilniaus "Minties" gimnazija, II klasė, mokytoja Laila Varnas), Sargyba, mišri technika, 2016 m.

 

TAPYBA. Kita vertus, tam tikrų prietarų (ir net labai didelių) turi ir šių eilučių autorius. Viena vertus, juos inspiravo personalinė patirtis - tiesiog pats bandžiau įsivaizduoti, kaip tapiau ar piešiau (bei šiek tiek drožiau ar lipdžiau) būdamas keturiolikos-šešiolikos. Pamenu, kad labai pasitikėjau savo jėgomis ir norėjau tapyti taip (tiksliau - sukurti tokią atmosferą) kaip Boschas. Buvau užsibrėžęs tikslą nutapyti savąją Pragaro versiją - iki šiol ją tapau ir kol kas dar nenutapiau. Iš kitos pusės, jaučiau (savęs juk nepagausi), kad "kažkas ne taip yra Danų karalystėje", ir kad ne iki galo susitvarkau su plastika. Tad XXII-osios dalyviai (ne visi, bet dalis) mane žavėjo kur kas brandesniu formos suvaldymu, tapybiškumo suvokimu, ir asmeninės plastinės kalbos paieškomis. Kai kas iš vertinimo komisijos narių tai apibrėžė trumpai-glaustai: "Maniera" (= "blogai, labai blogai") - jeigu atvirai, taip buvo kalbama apie Justo Tumėno katinus. Situacija pasikeitė po kūrybos pristatymo in corpore - kai jaunasis autorius turėjo prisistatyti gyvai vertinimo komisijai. Tas pats vertinimo komisijos kardinaliai pakeitė savo nuomonę, teigdamas, jog "tokio gero prisistatymo seniai nemačiau". Tad viskas baigėsi gerai, J. Tumėnas buvo nominuotas, tačiau aš pagalvojau, kad kaip mūsuose kūrybos vertinimą dažnai (praktiškai visuomet) lemia asmeniškumai. Ir tai yra ne tik Olimpiados precedentas.

 

SIMBOLISTAI. Iš tiesų, vienas aktyviausių Olimpiados organizatorių vietoje - t.y. Alytuje, Redas Diržys labai kategoriškai pasisakė prieš moksleivių dailėje nuolat eksploatuojamą simbolizmą. Pritariu jam šimtu procentų, galvodamas, kad tai keliasdešimt metų skaičiuojanti tradicija (inspiruota paties Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir pagimdžiusi tokius įdomius, tačiau kontraversiškus meno zombius, tariamus vizionierius, iš tiesų - madingus marginalus, kaip Šimonis ar Pečiukonis). Vaikai lengvai pasiduoda tam gana primityviam meno suvokimui (kartais nuvedančiam į elementarų kičą) ir pradeda paišyti simbolius, simbolėlius. Plastika, forma, tiesiog amatas tuomet būna užburbuliuojamas simboliais ir literatūrinėmis prasmėmis. Štai vienas iš mano favoritų (prisipažinsiu, tegul ir esu vertinimo komisijos narys) - Jokūbas Rimkus, yra stiprus ten, kur gilinasi į daiktų ir personažų esmę, kur nagrinėjasi kompozicinius, spalvinius dalykus ir pasirodo naivokai, kuomet pradeda manipuliuoti simbolika. Bet kita vertus - visa tai yra išaugamas dalykas (panašiai kaip vėjaraupiai ar poezijos rašymai), todėl į tai reikia žiūrėti pakančiai (bent ne oficialiame lygmenyje), suvokiant kaip natūralų ir savaime praeinantį dalyką...

 

PSICHOGEOGRAFIJA. Šiuometinės olimpiados tema buvo labai paprasta ir kartu sudėtinga (nes esminė) - Mano namai. Žibalo į ugnį įpylė vietos organizatoriai - kai kurie Alytaus menininkai, savarankiškai Olimpiados užduočiai paskyrę užduotį tema apie "psichogeografinį ėjimą". Moksleiviai turėjo nueiti nuo Šv. Benedikto gimnazijos (kur vyko Olimpiada) iki Dailės mokyklos, naudodamiesi specialiai neteisingais, klaidinančiais Alytaus miesto planeliais. Suprantu tokį judesį - tam, kad dzenbudistiškai būtų išmušti iš vėžių, kad nusikratytų išankstinių nuomonių ir konvencijų. Netgi galvoju, kad tai visai smagus užsiėmimas (ypač tai puikiai suveikė po nuoširdaus, tačiau mokykliškai-romantizuotai egzaltuoto ir šiek tiek ištempto "gimanzijos-priėmėjos" gimnazistų vaidinimo Didelis mažos tautos genijus - žinoma, kad skirto MKČ). Tačiau pats to žaidimo autorius turėjo labiau artikuliuotai išaiškinti žaidimo taisykles ir kriterijus, nes apibrėžimas ir perspėjimas: "Tik jokių abstrakcijų ir simbolių!" (visa tai primena posakį iš senos sovietinės komedijos apie nutapytaiss kilimėliaiss su gulbėmis prekiaujančius "žulikus", šaukusius: "Jokio abstrakcionizmo!", susuko galvas ne tik patiems vaikams (ypač kuomet jiems kalbėta apie leftistinio mąstymo privalumus, visa kita nurašant ideologijos blogiui), bet net ir suaugusiems. Antai, nutapytas vienos merginos administracinis pastatas su Trispalve buvo įvertintas kaip "beidėjinis ideologinis veiksmas". Žodžiu - galiu pasakyti, kad nieko nesupratau, o paaugliams tai turėjo būti dar migločiau. Nesinori net kalbėti, jog norint, jog žmogus maištautų, reikia, jog jis žinotų prieš ką maištauti ir kokias taisykles reikia laužyti. Nes visa kita - tai koketavimas ar tiesiog žaidimas.

 

Žydintis pavasario medis prie katalikiškos Šv. Benedikto gimnazijos (kur vyko XXII-oji moksleivių dailės olimpiada) - tikras "mano namų" ir "psichogeografijos" įsikūnijimas

 

Taigi - apie ĮVERTINIMUS. Vėl pakartosiu, kad buvo teisi, šimtu procentų teisi minėtoji mergaitė, pasakiusi, kad "geriausio menininko" ar "jo kūrinio" išrinkimas yra nesąmonė. Tikrai, kad nesąmonė - nes visi mes turime savas nuomones ir nusistatymus. Ypač žiauru ir graudu buvo regėti nominacijų paskelbimus - iš septyniasdešimties dalyvių laiminga turėjo (ir buvo) tik I-osios vietos laimėtoja (šiuo metu ji turėtų jausti psichologinį/emocinį krūvį, kažkokius keistai kvailus įsipareigojimus - sakau tai, remdamasis kažkada "laimėta" savo paties II-osios vietos istorikų olimpiadoje patirtimi). Kiti buvo liūdni ir šiek tiek nusivylę. Bet iš kitos pusės - gal taip ir turi būti? Už(si)grūdinimas būtinas ir net reikalingas. Menininko kelias nėra vien pavasariniais žiedlapiais nuklotas ir būdamas juo (nesvarbu, ar menininku, ar psichodarbininku, kaip pasakytų Redas Diržys) visą laiką turi kažką įrodinėti ar net tiesiog kovoti... Tame juk ir slypi didžioji meno paslaptis ir malonumas. Ar ne?