Jonas Aničas. Krematoriumas arba Krematoriumas. Jonas Aničas

Toks keistas (o gal ne keistas - tik veidrodiškai apsuktas-apverstas?) teksto pavadinimas yrą sąmoningas šių eilučių autoriaus pasirinkimas. Dėl labai paprastos priežasties - kad įrodytų, jog Jonas Aničas su Krematoriumu neturi nieko bendro. Ir atvirkščiai.

Krematoriumo fasadas

Bet pačioje pradžioje apie Krematoriumą (o paskui - apie Joną Aničą). Krematoriumas - tai ne jokia palaikų kūrenimo patalpa, lavonų deginimo cechas ar panašiai (vien jau dėl to šiame tekste tai žymiu kursyvu), o ūkinė Vilniaus dailės akademijos erdvė. Tiksliau turbūt reikėtų sakyti - keramikų krosnys ir tiek. Dar pridurti - "šildomos" dujomis. Kaip feisbuke pakomentavo dabar Jungtinėse Valstijose gyvenantis keramikas Arvydas Pakarklis: "...Musu laikais krosni kurendavo malkomis Visockis..ir ta krosnis buvo Keramikos katedroje, pirmam aukste..Kai viska per state, krosni kieme irenge, kur dabar..ir Inokaitis viska aprode, kaip progreso pavyzdi.. gal kokiais 85- tais.. po to kitas meistras atsirado...". Kodėl tai vis tik vadinama Krematoriumu, galima paaiškinti keliais dalykais -akademiniu sąmoju (panašiai Aula senajame Vilniaus universitete tradiciškai vadinama "lavonine" arba korpusas D toje pačioje VDA - "Titaniku") arba aukščiau minėtuoju industriniu/techniniu determinizmu. Belieka pridurti, kad paskutiniais metais toji patalpa nebefunkcionavo (dujos pabrango, keramikų sumažėjo...) ir buvo naudojama kaip Akademijos muziejaus fondai...

Šiek tiek bendro vaizdo

Iki Krematoriumo žinojau Jono Aničo (Skulptūros katedrą baigusio prieš pora metų) kūrybą, tačiau pačiam dideliu atradimu tapo tai, jog šis menininkas pragyvenimui verčiasi kaminkrėtyste. Tad į Krematoriumą jis pateko labai neatsitiktinai, o veikiant simboliniams gyvenimiško sutapimo ar tiesiog Likimo dėsniams. Nieko atstitiktinio šiame pasaulyje nebūna. Vien dėl to, jog Jonas Aničas yra be galo kontekstualus menininkas - Krematoriumas - kaip tik jam. Kita vertus, kažkokios konkrečios ir literatūrinės sąsajos su deginimu, kremavimu, liepsnomis ir dūmais gal yra ne taip ir svarbu. Kur kas reikšmingiau, jog Jonas Aničas yra pasakojantis ir asociacijomis, aliuzijomis, apropriacijomis (tegul šis žodelis mūsų dienomis yra kažkiek parazitiškas, tačiau aptariamam menininkui labai tinka) manipuliuojantis autorius. It koks fokusus mėgstantis muziejininkas XVII amžiaus kunstkameroje. Įsivaizduokime, kad ir Peterį von Menschą - mūsų dienų olandų muzeologą, išmokstantį triukus su kortomis ir atsidūrusį Olės Wormo Keistenybių kambaryje...  Keistas įspūdis ir specifinė patirtis. Toks ir yra Jonas Aničas.

Keletas kūrinių: 

Bandant apibrėžti formaliai/konceptualiai - kas yra Jonas Aničas? Turbūt reikėtų sakyti, jog jis atstovauja muziejiniam post-dadaizmui. Šiuo atveju galima pasikliauti poetu Guillaume'u Apollinairu, parašiusiu, kad "atsiminimai yra kaip medžioklės ragai, kurių garsai miršta toli vėjyje". Arba prisiminti tokius personažus kaip Christianą Boltanskį, Louise Bourgeois bei Edwardą Kienholzą, kurių strategijoje dėmesys fokusuojamas į asmenines patirtis ir koletyvinius prisiminimus, personalinį fetišizavimą bei universalųjį kolekcionavimą. Toks tad būtų muziejizmas. O post-dadaizmas - dėl paprastos priežasties. Jeigu šviesios atminties Marcelis Duchampas meno statusą suteikdavo buitiniams objektams - nuo pisuaro iki butelių džiovyklės, tai Jonas Aničas vykdo tam tikrą reversinį (atbulinį) veiksmą - būtent į tokią būklę sugrąžina "meno" aureolę jau praradusius objektus arba apskritai buityje diskriminuotus, netgi eliminuotus daiktus (tad gal neatsitiktinai vis tik jie atsirado Krematoriume?). Arba dar tai galima apibrėžti "pakylėtuoju arte povera" reiškiniu. Jonas Aničas tartum remdamasis Germano Celanto doktrina, grįžta prie paprastų veiksmų ir daiktų, rutinai suteikia reikšmių ir prasmių, žodžiu - sulygina meną su gyvenimu, tačiau visame tame esama šiokio tokio ritualizavimo (gal ir užmaskuoto, sunkiai nusakomo - esančio kažkur tarp eilučių ir pauzėse). Neatsitiktina yra tai, jog ne vienas artefaktas šioje ekspozicijoje egzistuoja kažkur aukščiau - virš menamos horizonto linijos (nors pats Krematoriumas yra žemiau VDA bendrojo lygio) arba ant geležinių lentynėlių - vienu žodžiu - pakylėtai (nemėgstu šio žodžio, bet jis čia be galo tinka grynai fizine prasme). 

Bet užteks čia tų refleksijų ir konstatacijų, virstančių Susanos Sontag taip nekęstomis interpretacijomis. Pasidalinsiu, kokie trys kūriniai man paliko ypatingai ryškų įspūdį - nes toks žiūrovo ir menininko santykis (kurio jungtimi veikia meno objektas) yra esminis.

Maniškis JONO ANIČO trejetukas:

1) Suvirpino širdį formomis, o intelektą - kontekstais. Būtent šis -

Kuo? Kaip pasakojo pats autorius - tai smalos virimo konteineris, naudotas kelininkų. Jonas Aničas aptiko jį (su visokiomis statybinėmis atliekomis) kelyje į Naująją Vilnią, po viaduku, vedančiu į Antakalnį. Apipjaustė, suteikė reikiamą formą (dar nuvalė, nudaužė smalą kitoje pusėje) ir "vualia" - gavosi toks žmogus-knyga, žmogus-peteliškė, žmogus-vagina. Žinoma, jau čia interpretuoju (atleisk, man, Susan), tačiau vizualinės asociacijos gal nėra taip jau ir blogai? 

Viršutinėje dalyje labai puikiai matosi veido formos - portretas en face. Plastiškai (stilistiškai), o ir dėl tos keliaropės (skamba kaip "ropė" - bet tai yra gerai, nes meno kūrinio suvokimas prilygsta tam pasakiškam ropės rovimo veiksmui) semantikos, rezultatas primena manierizmą - plg. Arcimboldo arba laukinį būvį ir nežabotą seksualumą įkūnijančius skulptūrinius maskaronus. Štai, kad ir toks faunas iš Bordo [http://www.meublepeint.com/mascarons_bordeaux.htm]: 

Jono Aničo objektai pasižymi tiek kultūrinėmis nuorodomis, tiek švelniuoju antropomorfizmu ("švelniuoju" todėl, jog surastus objektus šis menininkas švelniai pakoreguoja, subtiliai paryškindamas jų žmogiškus pavidalus).

2) Iš "Plastmasės amžiaus": 

Galima tai vertinti kaip industrinės kultūros ir vartotojiškų įpročių kritiką, bet įmanu suvokti liemenę ir kaip bandymą įsismelkti į daiktų prigimtį, net esmę. O ir šiaip apšvietimas geras (paties Jono Aničo surežisuotas). Liemenės atveju vėlgi vertėtų kalbėti apie "pakylėtumą". Daiktas (liemenė) egzistuoja keliuose lygmenyse - ant pakabos kaip meno kūrinys ir funkcionalus daiktas viename asmenyje, savo kontūru ir siluetu kaip užuomina ir niekas daugiau.

3) Galop (trečioje pozicijoje) - šis trilypis daiktas (sudarytas iš kojos, falo ir mygtuko, o iš tiesų - protezo, menamo spiningo koto ir durų rankenėlės).

Jonas Aničas papasakojo, kad kojos protezą jis aptiko palėpėje Vilniuje - Aušros vartų gatvėje, krėsdamas/valydamas kaminą. Tai tikrai senas daiktas, galbūt menantis net XIX šimtmetį. Kažkodėl mano vaizduotėje iš karto kilo legenda apie koją Borodino kautynėse praradusį Napoleono armijos kareivį. Netrukus, tais pačiais 1812 metais jis vos neprarado savo dirbtinės kojos - kažkokio italų meistro (papos Karlo) išmaniai pagaminto protezo prie Berezinos, o galutinai ją pametė šaltomis tų pačių metų gruodžio dienomis jau Vilniuje. Kazoko persekiojamas vienakojis užsiropštė į palėpę, kazokas - paskui jį. Prancūzas lipo aukščiau, protezas atsikabino ir nokautavo persekiotoją. Ant vienos kojos prancūzas nustriksėjo paskui Bonapartą. Tai, žinoma, fikcija. Bet artefaktas - išskirtinis. Menamas spiningas - torpedos pavidalo objektas žemiau. Kartu tai velniui nušauti skirtos kulkos prototipas (iš lietuvių liaudies ir Petro Cvirkos pasakojimų), o dar žemiau esantis daikčiukas (panašus į persišką ar gruzinišką medalioną) - durų rankenėlė sovietinio Sapiegų rūmų interjero. Autorius ją išlupo iš jau išmestų durų (kitas rankenėles buvo nurinkę spalvotųjų metalų rinkėjai).

Visa tai išmaniai ir konceptualiai išeksponuota iš vienoje Vilniaus rajono apleistoje erdvėje aptikto parketo gabalo ir kalba apie nyksmą, niekį, kultūrą ir natūrą, industriją ir gamtą, prasmes ir reikšmes, juokaujama ir samprotaujama - žodžiu, kaip ir dera Jono Aničo meninei strategijai...