Emilija Liobytė "Mičiurininkė"

 Antrajame Vilniaus dailės akdemijos korpuso, vadinamo „Titaniku“ aukšte, priešais įėjimą į parodinę salę, stiklinėje nišoje stovi Emilijos Liobytės (Vilutienės) diplominis darbas – gipsinė skulptūra „Mičiurininkė“, sukurtas ne taip ir seniai – viso labo 1949 metais. Iš karto galima pastebėti, jog ideologizuotas pavadinimas gali kai kam sukelti alergiją ar bent nepasitenkinimą, tačiau tereikia prisiminti, apie kokius laikus kalbame... Kita vertus, be sovietiškai skambios šio kūrinio etiketės, ideologiško ten pernelyg nieko daugiau ir nėra. Tai mergina, atsitūpusi ir ant kelių laikanti pintinę su vaisiais. Duokle epochai bei santvarkai galima laikyti nebent tos mergaitės veide matomą kukliai subtilią šypsenėlę ir šiaip visa energinga esybe spinduliuojantį džiaugsmą. Dar aprangą - tą paprastutę kartūninę suknutę, kokias dėvėjo pokario moterys.

Emilija Liobytė Mičiurininkė 1949 m. (diplominis darbas Lietuvos TSR valstybiniame dailės institute, vadovas - Petras Aleksandravičius).
Žinoma, kad galima ir net būtina kalbėti apie diplominio darbo vadovo - Žemaitės (už kurią šis 1951 metais gavo Stalino premiją) autoriaus P.Aleksandravičiaus įtaką - poza, ikonografija turi bendrų dalykų, vis tik Mičiurininkė yra "gyvesnė" nei Žemaitė - daugiau energijos (siluete ir detalėse). 

Ne daugiau. Nes skulptūra yra sukurta tipiškai „liobytiška“ maniera – drąsiai formuojant bendras mases ir kartu išsaugant vaizduojamojo personažo gyvybę. Tai ne schamatiškai stilizuota (kas būdinga lietuviškai skulptūros mokyklai net ir mūsų dienomis – tegul tai bus koks nors ready-made objektas ar garsinė instaliacija) stovyla, o alsuojantis kūrinys. Sukurta tai ir anatomiškai tiksliai perteikiant figūrą bei pagaunant jos pozą, ir pabrėžiant medžiagiškumą. Žiūrovo akis mato (nepastebėti to neįmanoma) ir fiksuoja patį darymo procesą – kaip moteris skulptorė (retas atvejis ypač tiems laikams) krečia, drebia gipsą ant kažkokio nematomo karkaso. 

Turbūt pirmoji šio kūrinio publikacija - leidinys Lietuvos TSR valstybinis dailės institutas (Vilnius, Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1960).
Ir šioje nuotraukoje matomos tos "liobytiškos" virpančios paviršių faktūros. 

Manyčiau, kad tai yra vienas nuostabiausių dalykų Emilijos Liobytės kaip skulptorės charakteristikoje. Skambės galbūt pernelyg akiplėšišikai, tačiau Vilniuje, tuometinėje sovietinėje Lietuvoje sukurta skulptūra savo dvasia ir (kaip sakytume dabar) koncepcija yra artima už „geležinės uždangos“ tuo metu kurtiems dalykams. Prisiminkime, kad ir prancūziškąjį tašizmą tapyboje arba savąjį aukso amžių išgyvenusį Alberto Gaciomettį, kurio plastikoje taktiliški paviršiai irgi buvo meninio mąstymo jeigu ne alfa, tai tikrai omega. 

Mičiurininkės veidas iš arti. Nosies galiukas yra nukentėjęs nuo laiko ir galbūt kokio vandališko studento (mano nuostabai, tokių nemažai mačiau dar savųjų studijų laikais Dailės akademijoje).
Vienas iš nuostabiųjų šios skulptūros efeltų yra tas, kad iš tolo mergina regisi besišypsanti, o priėjus pamatai, kad lūpos tvirtai suspaustos. Šiuo atveju verta pakalbėti apie Ezopo kalbą arba psichoanalitinį totalitarizmo sąlygomis kuriančio menininko judesį. 

Alberto Giacometti Trys einantys vyrai II - to paties laiko (1949 metų) kūrinys [https://en.wikipedia.org/wiki/Alberto_Giacometti#/media/File:ThreeMenWalkingII.JPG].
Dalis skaitytojų (ypač iš menininkų) nemėgsta, kuomet dailėtyrininkas aprašomąjį autorių lygina su kokia nors pasaulinio lygio figūra (suprask - vieną nepagrįstai išaukština, o kitą - pažemina), tačiau toks lyginimas yra vertas vien dėl to, jog rodo apie ore tvyrančias idėjas, apie tai, kad faktūriniai paviršiai, išraiškingi siluetai 5-6 praeito amžiaus dešimtmečiais buvo aktualūs tiek laisvųjų Vakarų, tiek okupuotų Rytų menininkams. Tik sprendžiamos tos problemos buvo kitais būdais bei skirtingų sąlygų kontekste.