Antrajame Vilniaus dailės
akdemijos korpuso, vadinamo „Titaniku“ aukšte, priešais įėjimą į parodinę salę,
stiklinėje nišoje stovi Emilijos Liobytės (Vilutienės) diplominis darbas – gipsinė skulptūra
„Mičiurininkė“, sukurtas ne taip ir seniai – viso labo 1949 metais. Iš karto
galima pastebėti, jog ideologizuotas pavadinimas gali kai kam sukelti alergiją
ar bent nepasitenkinimą, tačiau tereikia prisiminti, apie kokius laikus
kalbame... Kita vertus, be sovietiškai skambios šio kūrinio etiketės,
ideologiško ten pernelyg nieko daugiau ir nėra. Tai mergina, atsitūpusi ir ant
kelių laikanti pintinę su vaisiais. Duokle epochai bei santvarkai galima
laikyti nebent tos mergaitės veide matomą kukliai subtilią šypsenėlę ir šiaip visa energinga esybe
spinduliuojantį džiaugsmą. Dar aprangą - tą paprastutę kartūninę suknutę, kokias dėvėjo pokario moterys.
Ne daugiau. Nes skulptūra yra sukurta tipiškai
„liobytiška“ maniera – drąsiai formuojant bendras mases ir kartu išsaugant
vaizduojamojo personažo gyvybę. Tai ne schamatiškai stilizuota (kas būdinga
lietuviškai skulptūros mokyklai net ir mūsų dienomis – tegul tai bus koks nors ready-made objektas ar garsinė
instaliacija) stovyla, o alsuojantis kūrinys. Sukurta tai ir anatomiškai
tiksliai perteikiant figūrą bei pagaunant jos pozą, ir pabrėžiant
medžiagiškumą. Žiūrovo akis mato (nepastebėti to neįmanoma) ir fiksuoja patį
darymo procesą – kaip moteris skulptorė (retas atvejis ypač tiems laikams)
krečia, drebia gipsą ant kažkokio nematomo karkaso.
Manyčiau, kad tai yra
vienas nuostabiausių dalykų Emilijos Liobytės kaip skulptorės
charakteristikoje. Skambės galbūt pernelyg akiplėšišikai, tačiau Vilniuje,
tuometinėje sovietinėje Lietuvoje sukurta skulptūra savo dvasia ir (kaip
sakytume dabar) koncepcija yra artima už „geležinės uždangos“ tuo metu kurtiems
dalykams. Prisiminkime, kad ir prancūziškąjį tašizmą tapyboje arba savąjį aukso
amžių išgyvenusį Alberto Gaciomettį, kurio plastikoje taktiliški paviršiai irgi
buvo meninio mąstymo jeigu ne alfa,
tai tikrai omega.
Alberto Giacometti Trys einantys vyrai II - to paties laiko (1949 metų) kūrinys [https://en.wikipedia.org/wiki/Alberto_Giacometti#/media/File:ThreeMenWalkingII.JPG]. Dalis skaitytojų (ypač iš menininkų) nemėgsta, kuomet dailėtyrininkas aprašomąjį autorių lygina su kokia nors pasaulinio lygio figūra (suprask - vieną nepagrįstai išaukština, o kitą - pažemina), tačiau toks lyginimas yra vertas vien dėl to, jog rodo apie ore tvyrančias idėjas, apie tai, kad faktūriniai paviršiai, išraiškingi siluetai 5-6 praeito amžiaus dešimtmečiais buvo aktualūs tiek laisvųjų Vakarų, tiek okupuotų Rytų menininkams. Tik sprendžiamos tos problemos buvo kitais būdais bei skirtingų sąlygų kontekste. |
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą