Antroji diena: tapytojų (bakalaurų) gynimai "Titanike"

Skamba grėsmingai. Ar ne? Ir neaišku - kas grėsmingiau - "antroji diena" ar "gynimai". Nes pirmasis posakis nurodo (geresniu atveju) antrąją Pasaulio kūrimo dieną (pamenate - "... ir buvo vakaras, ir buvo rytas: antroji diena..."), kuri kažkodėl neturėjo būti nei labai maloni, nei labai jauki (nes kas ten tokio keliančio satisfakciją, kuomet yra atskiriami vieni vandenys nuo kitų?). Gynimai irgi skamba šiurpiai, nes savaime kelia asociacijas su prie ambrazūrų prigludusiais kulkosvaidininkais, atsišaudančiais nuo pilnas kelnes prikrovusių (iš baimės), tačiau juos puolančių priešininkų (su kritiškais profesoriais, piktavaliais replikuotojais ar piktais recenzentais toks palyginimas neturi nieko bendro). O dar tas "Titanikas"! Vėlgi kyla toks vaizdinys - Atlanto vandenynas, jo vilnis skrodžia Frensio Dreiko ar kokio Morgano flotilė, iš jos ropščiasi skarelėmis galvas apsirišę piratai - tam, kad abordažu paimtų "Titaniko" denį bei visokiausių gėrybių prikrautus jo triumus. Įgula ginasi, priešinasi, kovoja, tačiau nuožmūs flibustjerai atakuoja ir nugali...

Tokia tad impresija. Nes tik impresijos ar kitokie emociniai blyksniai (ekspresijos) yra galimi kalbant apie tokį reiškinį kaip tapyba. Tegul ji egzistuoja ir tokioje akademinėje institucijoje kaip VDA.

Kalbu apie antrąją dieną, kadangi kaip tikras "Titaniko" įgulos narys į aisbergo (tai yra - iššūkio) atsitrenkimą reaguoju šiek tiek pavėluotai, be to - šią dieną pats recenzuoju (sunki toji recenzento dalia - nes niekaip neaiški jo funkcija ir siekiamybė - ar jis turi oponuoti, ar jis turi reprezentuoti?) porą studentų.

Būtent nuo maniškės studentės ir prasidėjo visas akademinio diskurso ir proceso (specialiai pavartojau šias įmantras sąvokas, nes tai skamba iškilmingiau) žaidimas. Tad šioje vietoje nebelieka nieko kitko, tik įdėti gerą gabalą savo skaityto teksto:

"Pagrindinis Jovitos Grigaliūnaitės darbo veikėjas yra veidrodis. Jis pats, jo atspindys arba jo užuomina (bent jo užuomina...) vis sušmėžuoja lyg ir jaukiuose, tačiau kažkokią sunkiai suvokiamą grėsmę spinduliuojančiuose interjeruose. Vienuose – minimalistiškai mažuose (dažniau - monumentaliai apibendrintuose), kituose – dideliuose, erdviuose, prisodrintuose buities daiktų ir detalių, tačiau maksimalistiškai detalizuotuose. Veidrodis – tai ir keroliška (pagal Lewis Carrollį), ir tarkovskiška tema. Vienu atveju – tai pabėgimas į kitą – žirkliškai priešingą realybę, kur kairė tampa dešine, gal net juoda – balta, greitis – lėtumu (cituojant Juodąją Karalienę – „mūsų šalyje reikia bėgti kiek įkabini, kad išsilaikytum toje pačioje vietoje“). Diplomantė vartoja apverstos logikos principą, kur respektabilus ir reprezentatyvus interjeras virsta grėsmės ir pavojaus zona, kur gėris ir siekiamybė tampa blogiu ir vengiama teritorija. Tai tokia būtų keroliška veidrodžio pusė. Tarkovskiškas veidrodis Jovitos darbuose – tai prisiminimai, tiksliau – jų fragmentai ir detalės, tai nedideli, smulkūs „įkalčiai“, – tai tie lyg Andrejaus Tarkovskio ir Aleksandro Mišarino epizodai (32 iš viso) filme (1974 m.), kuriuose sušmėžuoja (lyg atspindžiai) ir asmeninio gyvenimo blikai, ir istorijos blyksniai, ir amžinybės spindesniai. Dar sakyčiau, kad Jovitos darbai koreliuoja su operatoriaus Georgijaus Rerbergo kamera, kurioje esama ir monochromo, ir prislopintos spalvinės gamos, ir netgi „sukelto“ kolorito. Panašiai turbūt yra atsiminimuose, kurių vieni yra ryškūs ir aštrūs ir tik ką sudaužyto, kiti – kaip seniai suskilusio ir padūmavusio veidrodžio šukės. Nes juk Jovitos Grigaliūnaitės darbas ir yra toks – apie paralelinę tikrovę (Lewis Carroll) ir atsiminimus (Andrej Tarkovski). Tai juk ir yra derealizacija, ar tiesiog veidrodiškas pasaulio suvokimas...".

Derealizacijos terminas čia pavartotas neatsitiktinai, - taip vadinosi darbo visuma.

Būkime subjektyvūs iki galo ir iki kaulų smegenų - man asmeniškai šis Jovitos Grigaliūnaitės (VDA Tapybos katedros IV kurso studentės) darbas turbūt labiausiai patinka.  ir subtilu, ir elegantiška, ir konceptualu. Veidrodis, kuris nieko nerodo. Arba rodo pats save.

Nepasakosiu, ko ir kaip klausinėjo gynimo komisijos nariai. Tik keletas pastebėjimų ir komentarų: 1) toks retorinis (ir ne tik) klausimas - kodėl veidrodžiai ir tie interjerai (ir kodėl būtent interjerai, o ne ir eksterjerai) yra IŠTAPOMI? Šiuo atveju diplomantė labai puikiai atsikirto, pastebėdama, kad jai tai priimtiniausias raiškos būdas, tačiau pirmojoje darbo fazėje naudojo ir fotografiją kaip pagalbinę mediją. 2) Replika (berods paties vadovo - Kosto Bogdano), jog vaizduojama aplinka prieš ar po nusikaltimo. Pritariu tokiam pastebėjimui, kadangi tuose interjeruose, tuose kambariuose iš tiesų esama ir šiokios tokios grėsmės nuojautos - tartum įtarimas, jog netrukus pasirodys koks nors Raskolnikovas ir kirviu užkapos tą bobutę. Ir joks puikus interjeras čia nepagelbės. 3) Irgi toks komentaras-klausimas: "O ar pati dažnai žiūrite į veidrodį?". Šioje vietoje Algimantas Biguzas man pašnabždėjo į ausį, teigdmas: "O juk veidrodis lietuviškai iš tiesų yra 'veido rodytojas'. Čia toks oksimoronas gaunasi - kaip ir 'saldus sūrelis'". Man labai patiko ši įžvalga ir manau, kad būtent ten, kur akivaizdžiai yra tie "veidų rodytojasi", kur yra jų "portretai", - ten gal ir slypi šių kūrinių stiprybė.

Beveik visose Jovitos Grigaliūnaitės kompozicijose kartojasi veidrodžio motyvas, bet jame niekas neatsispindi - t.y. - nėra žmogaus atvaizdo.

Dar pagalvojau, kad vaikystėje, žvelgdami į veidrodžius, tikrindavomės - ar tarp mūsų nėra vaiduoklių - vampyrų, zombių ir kitokių ano pasaulio gyventojų bei kitokių monstrų veidrodžiai neatspindi. 

Vėliau visi perėjome link kito studento - Kazimiero Brazdžiūno. Jo darbo vadovas Jonas Gasiūnas daug kalbėjo apie skreplius ir vėmalus, taip pat anarchizmą mene ir gyvenime - ir jis buvo šimtu procentų teisus, o viena kolegė (tapytoja), įėjusi į salę man pašnibždėjo į kitą ausį: "Kokia grėsminga tapyba!". Aš sutikau su šia mintimi, pratęsdamas: "Tapyba ir turi būti grėsminga. Ypač Vilniaus dailės akademijos Tapybos katedroje". K. Brazdžiūno tapyba yra iš tiesų grėsminga. Nes jo menas, nes tie į mus žvelgiantys veizolai tikrai yra tokie. Kaip pasakė Arvydas Šaltenis: "Tartum nuo kaukolių nuimtos skūros". Bet juk labai taikliai pastebėjo!

Iš Kazimiero Brazdžiūno - man šitas. Gynimo metu kilo diskusija - ar reikalingi fonai šio tapytojo darbuose? Autorius pats pasakė, kad fonai jam nėra svarbu - bet kažkas replikavo, kad jis vis tik juos "suveda". Ir iš tikrųjų. Ponas ar panelė replikuotoja/s buvo teisus/teisi. Šiame darbe nėra fono ir jis duoda per sąmonę - kaip ta nuo veido nuimta "skūra", pasak Arvydo Šaltenio. 

Vis tik yra poveikio šiuose portretuose - ypač juos lyginant su realiomis fizionomijomis...

Tuomet užkopėme į antrąjį aukštą. Ten mūsų laukė dar du tapybiniai "Titaniko" piratai. 

Vienas jų - "maniškis" (tai yra tas, kurį recenzavau, ir kurio darbo vadovu vėlgi buvo Kostas Bogdanas). Tai Kristijonas Žungaila. Kuriam, beje, galiu dėti asmeninį minusiuką dėl to, jog ekspozicijoje nebuvo nei vardo-pavardės,nei kūrinius komenmtuojančio "lydraščio". 

Bet štai tokia recenzija:

"Kadaise prancūzų Renesanso atstovas, humanistas – filosofas ir matematikas Charles de Bouelles / de Bovelles arba Carolus Bovillus/ savo 1510 metų traktate Liber de intellectu nurodė keturias žmogaus egzistavimo (arba buvimo) stadijas – laipsnius. Pasak erudito, homo minerale tiesiog est (“yra”), homo vegetabile (arba žmogus-augalas, žmogus-medis – homo arbor) – vivit (“gyvena”), homo sensibile – (sentit – “jaučia”), o homo rationale (intelligit – “supranta”). Tad manykime, jog Kristijonas įsivaizduoja, vaizduoja, įvaizdina antrąją žmogaus egzistavimo pakopą, kurioje individas tiesiog gyvena. Tai juslinė egzistuojančio žmogaus būsena (beje, kurią reprezentuoja nuodėmė gula – “apsirijimas”). Ir šioje vietoje įžvalgai tartum antrina Hermanno Hesses protagonistas Harry‘s Halleris iš Steppenwolf (1927 m.), su nuoširdžiu pasigėrėjimu žvelgiantis į filisteriškuose namuose, jų jaukioje ir kruopščiai tvarkomoje laiptinėje pastatytą vazoną su miesčioniškos buities ir būties vos ne aukščiausią (savi)realizacijos išraišką įgavusį objektą – kambarinę gėlę (gal net palmę) rūpestingai laistomą ir želiančią vazone. Tad žvelgiant iš esmės – studentas reflektuoja vartotojiškos visuomenės ir egzistencijos ikoną – palmę, kuria tampa tos paties “konsumerių” sociumo atstovai, gyvenantys televizija ir reklama, prekybos centrais ir akcijomis. Kita vertus, tame esama iš kažko Viduramžiškai karnavališko (prisiminkime tuos kad ir iš Vilniaus Valdovų rūmų iškastus koklius, kuriuose zuikiai kepa ir verda, gaudo ir šaudo medžiotojus, o ne atvirkščiai). Tad tai dvelkia ir kažkokia niūria utopija, post-apokalipse (vos ne Johno Wyndhamo 1951-ųjų Trifidų dienomis, – romanu, kur išmoningieji augalai vos nesunaikina godžios ir trumparegiškos žmonijos). Tuo galima beveik ir patikėti, kadangi studentas tapo su tokia aistra ir energija, vartodamas tokias rožinį mūsų gyvenimą reprezentuojančias spalvas, išryškindamas tuos banaliuosius kasdieninės aplinkos objektus (kambarinė gėlė, naminis augintinis ir panašiai), jog pradedi tuo patikėti ar net tikėti. O paskui įsižnybi sau į šoną (tartum pažadindamas iš slogiai pranašingo sapno) ir pamąstai: 'O gal tai tiesiog augalai ir nieko daugiau? O gal tai tiesiog tapyba – su dažais ir visomis iš to išplaukiančiomis savybėmis bei ypatybėmis, kad bereikia tuo mėgautis ir tiek?'"...

Iš Kristijono Žungailos darbų - man turbūt šis... Dėl jo kilo diskusijų - kažkas paklausė dėl spalvos ir šviesos. Autorius atsakė, kad tai filmavimo šviesos.
Kažkaip pastebėjau, kad mano kaip recenzento nuomonė jau 15 metų labai dažnai nesutampa su įvairių komisijų nuomone. Et, komisijos ateina ir praeina, menininkai (jeigu jie tikrai to nori - lieka). 

Vėlgi būsiu subjektyvus, prisipažindamas, kad man labai patiko Kristijono Žungailos tapyba. Šiaip aš esu subjektyvus vertintojas, kurį visuomet veikia emociniai, personaliniai, subjektyvieji, empatiniai dalykai. recenzuodamas studentus visuomet įsijaučiu (ar bent jaučiuosi įsijautęs) į jų būsenas, todėl tampu nekritišku jų gerbėju. Tai yra blogai, nes net ir advokatauti reikia be didesnio emocinio krūvio - šaltais nervais ir ramia širdimi. Bet tapyba, iš kitos pusės žvelgiant, kuri, kaip ir poezija ar muzika, "kerta" per jusles. Štai pavyzdžiui Jovitos Grigaliūnaitės kūryboje matau didelį analitinio, racionalaus mąstymo ir matymo luobą, po kuriuo tvinkčioja nervai ir jausmai, o Kristijono Žungailos atveju mane pakeri temperamentas ir aistra. Aistringa tapyba yra tiesiog aistringa tapyba, juo labiau, kuomet yra geras piešinys, įtikinamas spalvos dengimas, koloristinis suderinamumas ir koncepcija. Tai atitinka tą garsiąją Algimanto Kuro frazę, kad tapyba yra kaip lauko tenisas - mušus kamuoliuką, visuomet turi pasigirsti garsas POKŠT. Čia tas garsas man yra pasigirdęs labai skambiai...

Sprendžiant iš publikos (ar profesūros) reakcijų - šis pelnė kai kurių žiūrovų simpatijas. Taip geras interjeras - tokia vietinė post-Londono tapybinės mokyklos versija. 

Gynimo procesas. Tas Kristijono Žungailos darbas irgi yra "gerulis", kaip pasakytų vienas mano bičiulis. Šiaip ne tik palmės (ir fikusai), bet ir gyvūnai bei žmonės šiam autoriui puikiai sekasi...

Galop "Titaniko" gynyboje liko Juozas Baranauskas - Arvydo Šaltenio studentas. Profesorius yra iš tų dėstytojų, kurie savo akademine sistema ir net (ar gal tiksliau - ir) savo temperamentu padaro įtakas savo studentamas (Vilniaus dailės akademijos muziejaus fonduose tą puikiai iliustruoja Nomedos Saukienės darbai). Juozas Baranauskas yra daugiau įtakojamas kultūrinio konteksto, bet ne dailės dėstytojo. Tai yra labai gerai (esu už stiprų stuburą turinčiuosius), tačiau kartais juk nereikia bijoti paimti iš mokytojo tai, ką jis turi ir gali (visiškai nešykštėdamas) duoti...

Juozas Baranauskas tapo šioms dienoms aktualia ir konceptualia maniera, jo dėstytojo - Arvydo Šaltenio įtaka tuose darbuose iš tiesų yra minimali, tačiau kaip matome iš šio kadro, jeigu ne Profesoriaus gestikuliacija, tai bent vaizduojamųjų personažų pozos yra susijusios viena su kita kaip uždarųjų sistemų susisiekiantieji indai.

Tokie buvo gynimai. Paskui dar pereita buvo į Senuosius rūmus - buvusįjį Bernardinų vienuolyną, į legendinį Tapytojų koridorių, studijos nr. 313 prieigose toliau gintasi. (Dar reikėtų ką nors tarti apie vertinimų peripetijas, subtilumus ir niuansus - bet tai juk yra taip subjektyvu - tad tegul ir aiškinasi tie, kurie vertino). O "Titanikas" plaukė toliau, tingiai kilnojamas nurimusių audros bangų.

"Ir buvo vakaras, ir buvo rytas: antroji diena".