Indrė Ercmonaitė "Krematoriume"

Kai vienas žmogus paklausė, kur ruošiamės eiti, atsakėme: „Į Krematoriumą – pas Indrę Ercmonaitę“. „Ką – jau?!“, – net sutriko pašnekovas. Mat pagalvojo, jog Indrė Ercmonaitė savo pelenais paversto kūno pavidalu yra šiek tiek kitokiame krematoriume – ne keramikų degimo krosnių patalpoje ir ne su paveikslais. Kita vertus, remdamasis savo asmenine 1995-2001 metų studijine patirtimi, kuomet Akademijos tapytojų koridoriuje buvo nuolat kalbama apie tapybos mirtį, sakyčiau, kad paveikslų atsiradimas Krematoriume yra savaiminis ir natūralus vyksmas. Bet dabar jau yra 2016-ieji, o ne tamsusis dešimtas dešimtmetis. Mūsų dienomis tapyba prisikėlė (pažadino ją iš numirusių, nupurtė pelenus ir pelėsius ne kas kita, o jaunoji tapytojų ir žiūrovų karta), tad tai, kad ji yra Krematoriume, nėra nieko nei baugaus, nei gluminančio, nei pasibaisėtino. Nes tas, kas prisikelia, nesirenka vietos (bei laiko). 

Rėminimo firmoje dirbanti Indrė Ercmonaitė sako, kad Gailestingojo Jėzaus paveikslo kopijos yra populiariausias rėminamas dalykas. Iš čia ir tas motyvas...

Indrės Ercmonaitės tapyba yra bipoliška. Tuos du polius nusakyti yra labai nesudėtinga (o gal atvirkščiai?). Tai pliusas ir minusas, šviesa ir tamsa, spalva ir ne-spalva, forma ir amorfiškumas. Viską demonstruoja pats vaizdas, vizualas, vaizdinių rinkiniai, įvaizdžių kolekcijos. Tikslinant ir konkretizuojant tuos polius, galima sakyti, kad tai – misticizmas ir satanizmas. Taigi – Indrė yra mistikė ir satanistė viename asmenyje. Nieko nuostabaus, dar Viduramžiais teigta, kad geras meistras turi, privalo, tiesiog sugeba pavaizduoti tiek angelą, tiek velnią, tiek Dievą, tiek piktąją. Be jokių asmeniškumų ir vertinamųjų akcentų. Menininkas juk veikia kaip neutralas. Tad ir Indrė, netgi žvelgiant konkrečiu siužetiniu aspektu, iš tiesų vaizduoja Dievą (visaip cituodama, replikuodama ir tiražuodama Eugenijaus Kazimirovskio 1934 metais nutapytą Gailestingojo Jėzaus paveikslą) ir apibrėžia velnio kontūrus, piešdama įvairiausias pentagramas ir kitokius maginius ženklus. Tai yra rizikinga, nes juk grėsminga ir atsakinga yra būti Hildegardos vonBingen ar Faustinos Kovalskos ir į Šatriją lekiančios raganos rolėse vienu metu. Aišku, galima sakyti, kad toks yra mūsų gyvenimnas, tokia yra žmogiška asmenybė (juk irgi sudėta iš sielos ir kūno), tokia yra esmių esmė. Svarbiau, kad būtent šioje įtampoje veikia, tveria, egzistuoja Indrės Ercmonaitės tapyba.

Argi ne bipoliška tapyba? Šviesu-tamsu, šilta-šalta, apskrita-kampuota, galop - aukštai-žemai

Indrės Ercmonaitės tapyba turi kažko sentimentaliai makabriško. Toks keistas, iš pirmo žvilgsnio - sunkiai suderinamas derinys