TREJYBĖ, arba kūnas, dvasia, onanizmas, raidės ir antropocentrizmas

Spalio mėnesį "Titanike" vienu metu veikia net trys parodos ir žvelgiant į jas, apžiūrinėjant jas, apima šiek tiek gluminantis vienovės ir vienybės principas - regis, kad turime kažkokią Trejybę (na, gal ir ne šventą), kurios kiekvienas narys gyvena sau ir savaip, bet kartu yra neatsiejamas tos triadinės struktūros elementas.

Pradėkime nuo II aukšto - nuo jos galo, nuo paties paribio - būtent pačioje šios salės gale (savotiškoje po-salėje, autonominėje semi-galerijoje) Akademijos dailės krypties meno doktorantė Jovita Varkulevičienė (Aukštikalnytė) gynėsi (ir apsigynė) meno projektą tema "Kūrybinis procesas dailės terapijos taikymo aplinkoje". Prisipažinsiu du dalykus. Pirma, kad meno terapija ir su ja susijusi problematika man kelia ne tik žiovulį, bet ir didelį nepasitikėjimą (gal net neapykantą?), nes netikiu tokiais dalykais, kaip menu-vaistu, dailės terapeutika ir panašiai. Analogiška nesąmonė regisi socialinė meno funkcija. Menas man yra išraiška ir saviraiška, kuri nervus ir psichiką tik dar labiau išaštrina ir taip toliau, ir panašiai... Turbūt neberta net ir plėtoti čia tos temos, tiesiog pasakysiu, jog į Jovitos darbus žiūriu grynai formaliai. Mane domina tik pati tapyba. Tapyba ir niekas kitas, nes tapyba šios menininkės darbuose ir gyvena. Ir net nelabai svarbu, kad portretuojamieji personažai yra kažkur paribiuose. Beje, galiu šiek tiek kritiškai pastebėti, jog man asmeniškai nelabai tose nutapytose fizionomijose ir jaučiasi toji paribio būsena (tiek mentaliai, tiek geografiškai). Tai yra tiesiog "skaniai" nutapyti veidai, spinduliuojantys ramybę, giedrą ir beveik nirvaninę būseną. O ne jokį ten paribį. 

Pati ekspozicija priminė šachmatų žaidimo salę arba operacinę. Pirmąjį atvejį signalizuoja langeliai kaip ekspozicinis konceptas, antruoju - moksliškai akademinis sterilumas (beje, reikia pastebėti, kad pats gynimas buvo kaip reta solidus, - gynimo komisijos nariai, visi kiti procedūriniai asmenys ir pati ginančioji ramiai, aiškiai pateikinėjo argumentus bei kontrargumentus).

J. Aukštikalnytės portretai egzistuoja dvejuose poliuose: maži (kairėje) ir dideli (dešinėje). Menininkė puikiai suvaldo abu formatus. 

Spalvine prasme man gal šiek tiek trūksta įtampos (koloristinio kontrasto, apnuoginto nervo - kas bent man ir asocijuojasi su paribiu, pakraščiu, - šiaip ribine situacija). 

Gynimas, kaip ir dera gynimui, truko ilgai. Sėdėjau ir mąsčiau, kad apie tapybą reikia tapyti (ką Jovita ir daro), o ne kalbėti. Bet studijinis reglamentas reikalauja...

Iš paties gynimo man patiko prisimintinas menininkės teiginys, jog kuomet bando suteikti tapydama akis, nosį, burną ir kitus veidui priklausančius elementus, tie portretai praranda atpažįstamumą, charakterį, esminius bruožus. Pagalvojau, kad tame esama daug tiesos.

Nors vis tik esama kažkokios grėsmės tuose portretuose - ji slypi išlikusiose detalėse, - tarsi užuominose ar nubėgančiuose šešėliuose, pranykstančiose raukšlėse. 

Jovitą aš ir žinau nuo amžių amžinųjų kaip paribinių portretų autorę (stulbinanti kantrybė ir pagirtinas pastovumas). Dar šio amžiaus pradžioje įspūdį padarė geriausioje to meto Vilniaus galerijoje - O11 (ar kas dar ją pamena?) surengta jos solo paroda (regis, kad parengta magistrinio darbo pagrindu). Jau tuomet matėsi, kad Jovita yra gera koloristė, kalbanti spalvomis, faktūromis, potėpiais. 

Įspūdingi yra dideli Jovitos formatai. Kaip kad šis - konotuojantis tiek languotą popieriaus lapą, tiek medicinos įstaigų sienas, išklijuotas baisiai baltomis, negyvai spindinčiomis glazūruotomis plytelėmis. Jos man visuomet kėlė asociacijas su pragaru, košmaru, beprotybe. 

Kaip minėjau, gynimas truko ilgai. Natūralu, kad neatlaikė gynime dalyvavusio Petro Repšio kantrybė. "Kiek jie ten gali poteriauti?!", - nevilties kupinu metu pačiu kulminaciniu momentu sušuko Maestro. Laima Drazdauskaitė jį bandė kaip kokį vaiką ar Jovitos pacientą raminti meno terapija (salėje kaip ekspozicijos dalis buvo parengtas stendas su nuotraukomis, pacientų ir kitų meno projekto dalyvių piešiniais, taip pat padėti popieriaus lapai su piešimo priemonėmis norintiems pasireikšti gynimo metu). Tačiau P. Repšys pasitarnavo kaip geriausias pavyzdys, kad bent jau menininkams meno terapija neveikia. Kelias minutes papiešęs, jis ryžtingai išėjo iš gynimo.

Štai toks improvizuotos meno terapijos seanso metu sukurtas Petro Repšio piešinys. Čia ir dabar. 

O kažkas (aiškiai vyriškos lyties individas) save išreiškė antifeministiniais lozungais - 

Kažkaip simboliškai toks piešinys ir tekstas atsirado ant dr. Jono Griniaus veikalo frontispiso...

Manytina, kad toks piešinys taip pat atsirado kaip bandymas autoterapintis. Ir turbūt feminizmo tvaikeliu to piešinio autoriui padvelkė dėl kitos meno daktarės - Monikos Furmanavičiūtės parodos (pavadinumu TA KI TA). Ji taip pat įsikūrė II "Titaniko" aukšte (einant link J. Aukštikalnytės-Varkulevičienės neišvengiamai praeinama pro Moniką). Nes neįgudusiai ir dar vyriškai akiai šios tapytojos darbai turbūt žadina feministinių įspūdžių instinktus. Nežinau, kaip yra iš tiesų. T.y. - ar Monika Furmanavičiūtė yra feministė, ar moteris-menininkė, gyvenanti (patogiai ar blogai) vyriškame (o gal subalansuotame?) pasaulyje. Esmė tame, kad Monika iš tiesų tapė ir tapo (ir manau, kad tapys) moters gyvenimą, jos pasaulį su viskuo, geru ir blogu - nervais ir menstruacijomis, onanizmu ir orgazmu, gimdymu ir maitinimu, jausmais ir emocijomis ir t.t., ir pan. 

Galiu pastebėti vieną dalyką - kad Moniką (kaip ir Jovitą) kaip menininkę pažįstu nuo labai seniai - vėlgi nuo magistrinio darbo gynimų laikų (tai buvo gana seniai...). Ši menininkė (ir studentė tuomet) Akademijos ir ypač Tapybos katedros kontekste išsiskyrė kaip žmogus su stuburu ir savu charakteriu, kaip niveliuotis nelinkusi asmenybė. Tiesiog kitokia. Ir taip pat drąsi būti atvira. Menininkei tai yra labai daug. Beveik viskas. 

Iš paskutiniųjų Monikos darbų (beje, juk rodytas ir ArtVilniuje) vienas įspūdingiausių yra Meninos. Čia cinkelis slypi ir ispanų klasiko parafrazavime - kur patį dailininką keičia fotografuojanti autorė (jos atspindys veidrodyje), o vietoje karalių poros ant daugiabučio stogo šmėžuoja mūsų laikų herojaus - Batmano  siluetas. Bet cinkas slypi ir tame grynai furmanavičiūtiškame piešinyje - gyvame, nervingame, ekspresyviame. 

Žiūrėdamas į paskutiniuosius darbus galvoju, kad galbūt Monika pernelyg bando kažką įrodyti - tai primena galvos daužymą į sieną, tad kai kurie darbai man regisi pernelyg mechaniškai keičiantys vienas kitą - tartum nenorint apmąstyti, kas padaryta ir ką norėsis dar pasakyti, be jokių pauzių ar sustojimų. Nesinorėtų, kad kalbėjimas apie save ir tą kitą virstų konvejeriniu štampavimu.

Kita vertus, per tą tokį kartojimą kartais imama ir pataikoma į dešimtuką. 

Man šitas darbas (jis yra nedidelio formato) vaikščiojant pro jį kiekvieną dieną įsismelkė tiesiog smegenyse. Yra čia nevilties, šlykštumo, gėrio ir vilties. Tokių keistai nesuderinamų dalykų. Šiaip gal net patrauklaus atgrasumo - tai turbūt ir daro Monikos Furmanavičiūtės kūrinius išskirtiniais.

Parodoje vaikščiojo keli tapytojai, baigę tradicinius koloristinius mokymus Vilniaus dailės akademijoje. Jiems, žinoma, labiau patiko Jovita ("Vis tik įprastesnė"), o ne Monika. "Bet M. Furmanavičiūtė kažkaip veikia. Gal net erzina - o tai juk ir yra gerai!" - reziumavo viena iš tų vaikščiojančių kolegių. 

Dar tie tapytojai-kolegos susimąstė - ar raukšlelės šilko (ne drobės - ir tai yra Monikos tipinė tapybinio pagrindo medžiaga) "yra konceptas, ar ne". Sunku pasakyti, bet vis tik nutapyto kūno raukšlės ir tos materialaus audinio klostės kažkaip natūraliai susijungia. Ir iš tos jungties atsiranda poveikis. Panašiai poveikis gimsta čia iš užtapytų ir neužtapytų paviršių, dėmės ir linijos, nuogo kūno ir foninės plokštumos, paties paveikslo ir kito vaizdo, esančio jame.

Galop I "Titaniko" aukšte veikia trijų menininkų (vėlgi toji Trejybė, susijungianti į vieną!) - Romos Auškalnytės (Helsinkis), Sandros Stanionytės (Londonas) ir japonų menininko, studijavusio (kaip ir Sandra Karališkajame meno koledže Londone) Yuki'o Kobayashi'o paroda BREATHE IN BREATHE ON ("įkvėpti iškvėpti). Pirmas dalykas, kurį norėčiau pastebėti kaip "Titaniką" atstovaujantis tarnautojas - kad yra tiesiog malonu pristatyti į pasaulį išvykusius lietuvių menininkus. Tad dvi Britanijoje ir Suomijoje gyvenančios menininkės yra puiki galimybė pamatyti kas yra daroma šiek tiek toliau už mūsų kiemo ribų. O dar kai yra pasikviečiami ir kolegos...

Panašiai kaip ir II aukšte, šie trys menininkai kalbėjo apie analogiškus dalykus - tapatybę, besiskleidžiančią per kūną (lytį, pojūčius, būsenas, emocijas) ir situacijas (socialinėje, kultūrinėje terpėse). Tik naudojo truputėlį kitokią - performatyvią kalbą.

Kita vertus, viena svarbiausių šios parodos iniciatorių - Roma Auškalnytė, yra baigusi bakalauro pakopos grafikos studijas VDA (paskui sekė magistro studijos Helsinkio meno akademijoje - KUVA). Pagalvojau, kad parodos atidarymo metu Romos pristatytas performansas yra labai grafiškas. Arba kaip pasakytų vokiečių filosofas vešliais ūsais: "Žmogiškas, pernelyg žmogiškas". Tai yra - susijęs su kūnu. 

Pažvelkite - pagrindinėmis grafinėmis kategorijomis - juoda ir balta - disponuojanti menininkė atlieka performansą. 

To performanso esmė, kaip supratau - tokia - tylėdama ir beveik Loto žmonos būseną įgavusi menininkė kas kažkiek laiko pasilenkia ir į sniego tyrimo (juk tai nekaltybės simbolis!) baltinius smaigsto adatėles. 

Roma Auškalnytė pakelia ir daigsto marškinius.
Antrame plane - Yuki'o Kobayashi'o video performansas. 

Galop marškiniai apgobia nuogą menininkės kūną. Adatos sminga į odą.

Pirmajame plane - R. Auškalnytės video performansas. Menininkė rašo sau ant nugaros. Motyvas primenantis makura no sōshi 枕草子, - 1002 metais Sei Shonangon parašytuosius "Priegalvio užrašus" arba pagal juos sukurtą Peterio Greenaway The Pillow Book. Tai veikia, nes rašymas ant kūno, galų gale, yra bendra patirtis. Mes visi rašome savo biografijas ant nuodėmingųjų savo kūnų. 

Arba šis Romos darbas - kur ji sau į burną grūda, ant veido deda spaustuvės raides - tuos švininius tipografijos padarus. Tai ir kalbėjimas apie kultūrinę patirtį, ir savo asmeninės biografijos artikuliacija, atskleista per savą kūną bei visiems aiškius simbolius (lotyniškas raides - Vakarų kultūros ženklus). Skausminga, antropocentriška, pagaulu. 

BREATH IN BREATH OUT atidarymo metu vyko ir kitas, kitų dviejų menininkų - Sandros Stanionytės ir Yuki'o Kobayashi'o performansas. Jis būtent ir aidu kartojo pačios parodos pavadinimą, jos konceptą. Vienas priešais kitą atsistoję menininkai (netikiu jų pasakymu, kad lytiškumas čia neturi reikšmės), kas kažkiek karto garsiai išpūsdami orą (bent jau taip darė japonų menininkas, lietuvė jo kolegė regis, kad išsaugojo baltiškąjį santūrumą) lėtai, po ilgų laiko intervalų artėjo vienas prie kito....

Būsimojo susitikimo taške R. Auškalnytė dar vis ruošia savo flagelantiškąjį rūbą. 

Yuko Kobayashi palengva juda link Sandros Stanionytės. Už jo, antrajame plane - jo video performansas. Menininkas nusirengia (vėlgi tylėdamas ir akmeniniu veidu žvelgdamas į priekį, kažkur už žiūrovo) ir stalo teniso (ping-pongo) rakete dengia, liečia spaudžia savo sėklides. Esama čia ir humoro (esu girdėjęs, kaip tuos daiktus kažkas vadinęs teniso kamuoliukais), ir tragikos, dvelkiančios origeniškos savikastracijos novele ar samurajiško sepukio ritualo refleksija - kartais lytiškumas duotas mums tam, kad mus glumintų, veiktų blogai, tiesiog skatintų mąstyti apie save. 

Taigi - dvi figūros artėja viena prie kitos. 

Vėlgi - performansą stebėjęs vienas mano bičiulis menininkas gana kritiškai pasakė: "Na, šiek tiek maintrymiška, primena Mariną Abramovič...:. Pamąsčiau, kad gal yra ir tokios tiesos. Bet kita vertus - mūsų visų patirtys (ypatingai susitikimai ir išsiskyrimai) yra bendros, nuolat besikartojančios, visuomet patiriamos vėl ir vėl, vis iš naujo ir vis kitaip. Tad tai veikia, tai yra unikalu ir autentiška. 

Štai jie ir priartėja vienas prie kito...

Nesakysiu, kaip baigėsi tas peroformansas. Mano nuomone - žiauriai ir negailestingai, brutaliai ir virpinančiai.

Taigi - trys parodos ir net 5 menininkai. Bendros patirtys, skirtingos išraiškos. Kūnai ir sielos, dvasios ir fiziniai potyriai, žmogiški dalykai, pakilimai ir kritimai...