Giedriaus Jonaičio kovų ir kančių istorija. Krematoriumas

Nepristatinėsiu Giedriaus Jonaičio - tie, kas rankose bent kartą yra laikę 10 litų vertės banknotą arba skaitė homerinę pasaką Varlių ir pelių karas, supras, kad kalbu apie lietuvių menininką, - grafiką pagal diplomą, akcionistą ir performansų kūrėją iš prigimties.

Krematoriume pristatoma šio menininko paroda Autoportretas iš nugaros. Tai nėra lengva parodinė kolekcija. Nuotraukos (ar tiksliau - asambliažai) yra susiję su šių metų Giedriaus Jonaičio ligos istorija. Nelaimingo atsitikimo metu jis apdegė nugarą ir buvo hospitalizuojamas vienoje iš Vilniaus ligoninių. Tokia tad trumpoji menininko kovos ir kančios istorija.

Nežinau - kiek iš tiesų visame tame esama kovos ir kančios, bet atvejis be galo primena Jono Basanavičiaus autobiografiją, pavadinimu "Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija". Tiesiog savo darbais pastaruoju metu Giedrius kalba apie save ir su savimi susijusius nemalonumus. Tai nėra malonu žiūrėti. Tai nėra malonu net ir matyti. Tai glumina ir verčia jaustis nepatogiai. Juo labiau, kad socialiniuose tinkluose aktyviai veikiantis autorius netgi "knisa" savo eksponavimusi. Bet iš tiesų (net jeigu pats Giedrius Jonaitis tai ir bandytų paneigti) - šis menininkas yra mūsų pačių, mūsų visuomenės veidrodinis atspindys. Tai ne jis mums rodo grimasas - tai mes rodome jam grimasas. Tai ne jis dega ir kankinasi dėl besilupančios odos ar medicinių procedūrų. Tai mes degame (fiziškai, dvasiškai, mentališkai, emocionaliai), tai mums lupasi odos ir sielos apvalkalai, jausmų skivytai. Mes patys, kaip ir Giedrius Jonaitis, degame savo pačių susikurtuose pragaruose. Mes patys kankinamės, nes viskas, kaip pasakytų koks nors patosiškas budistas, yra kančia. Dar ir kova - pasakytų vikingas...

Pagrindiniai parodos akcentai, sakyčiau, yra du.
Vienas iš jų - tai vienoje iš keramikos degimo krosnių įrengta instaliacija su skaidriu vaiko manekenu ("reikėtų į jo vidų pridėti kokio nors šlamšto", - sako autorius, o aš galvoju, kad simboliškai tai būtų susiję su kažkokiu skaistybės ir nekaltumo pažeidimu) ir blykčiojančiomis (tai ne tik vaizdinis, bet ir garsinis efektas) lemputėmis. Šalia - išmėtyti degtukai - savotiška "Mergaitės su degtukais" parafrazė - 

Kitas akcentas - didžioji Krematoriumo siena su skirtingų Giedriaus Jonaičio nugaros gijimo fazių atvaizdais. Nemalonu? Taip! Ar menas turi kelti tik taurius ir malonius jausmus? Žinoma, kad ne.

Apačioje, ant sovietinių baltų glazūros plytelių atsiradęs užrašas - parodos atidarymo atminimas - 

Savo selfinėse fotografijose (galima didaktiškai teigti, kad taip Giedrius Jonaitis kritikuoja mūsų narciziškoje ir egoistinėje visuomenėje tiesiog sprogstantį mėgavimąsi savimi) autorius vaidina, žaidžia, atlieka daugybę rolių.

Čia jis savas, kietas bičas -

Čia jis - romėnų patricijus vienoje iš Vilniaus ligoninių. ("Aš tai aš", - pasakoja GJ, - "rūkydavau su kitu pacientu, kuris netyčia išgėrė sieros rūgšties").

Čia jis vėl kietas, savas bičas "Špunkoje" - tokiame ne pačiame maloniausiame bare (o ar būna jų kitokių?) - nuolatinėje Giedriaus Jonaičio rezidencijoje.

Jonaitis kaip Napoleonas. Ar gali būti kitaip? - 

Pacifizmas arba...

...pergalė!

Paskutinės pagonių apeigos (fone rekomenduotina klausytis "dorsų" Light my fire arba "rolingų"  Play with fire.

Šokiai su ugnimi lauke - 

Žaidimai  su ugnimi viduje -

Pakartosiu - taip, tai yra netgi šiek tiek makabriška. bet Giedrius Jonaitis, nupiešęs Darių ir Girėną banknotuose, iliustravęs "Laukinį šunį dingą" ir šį bei tą iš Kazio Sajos, gali sau tą leisti. Nes menas turi kalbėti netgi apie tai, kas mums ne visuomet yra gera...