TRADICIJŲ IR POKYČIŲ KARTA: XX amžiaus 10 dešimtmečio Tapybos katedros studentų darbai iš VDA muziejaus fondų. Reportažas iš parodos KKKC Parodų rūmų

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose atidaryta paroda, sudaryta iš VDA muziejaus fonduose saugomų kūrinių. Visa tai dedikuota XX amžiaus 10 dešimtmečiui - vienam įdomiausių laikotarpių Lietuvos dailės ir kultūros istorijoje. Nors visa tai vyko labai neseniai ir didžioji dalis tais laikais besimokiusių iki šiol yra laikomi jeigu ne jaunosios, tai bent viduriniosios kartos atstovais, tačiau retrospekcinis žvilgsnis šiuo atveju yra neišvengiamas...

1990–2000 metai Akademijos, kaip ir visos valstybės istorijoje, buvo kupini pokyčių, pasikeitimų ir vertybių perkainojimo. Viena vertus, tai buvo susiję su politinės, socialinės, ekonominės, kultūrinės situacijos kaita, iš kitos pusės – Akademija, kaip ir bet kuri žmonių bendruomenė, turi ir net priversta keistis – tam, kad derintųsi prie pakitusių sąlygų, dėl to, jog vidinės transformacijos lema progresą, kitokios kokybės kūrimą.

1989 metais įvykus savotiškai revoliucijai tuometiniame Dailės institute, besimokantieji tapybos buvo vieni iš to „perversmo“ katalizatorių. Studentų iniciatyva dalis senosios kartos dėstytojų buvo priversti palikti VDA (nors tokie autoritetai kaip Augustinas Savickas dirbo ir toliau, iki 1993 m.). Katedros vedėju tapo Arvydas Šaltenis, 1994 m. šiam tapus rektoriumi, jį pakeitė Ričardas Povilas Vaitiekūnas. Čia darbuojantis Leonardui Gutauskui, Linui Katinui, Mindaugui Skudučiui, Leopoldui Surgailiui ir kitiems, netrukus pradėjo dėstyti jaunesnės kartos menininkai – Henrikas Čerapas, Jonas Gasiūnas, Ričardas Nemeikšis. Didelį postūmį ne tik instituciniams, bet gilesniems pokyčiams suteikė 1992 metais vizitavęs profesorius Kęstutis Zapkus. Jis tiesiogiai įtakojo konceptualia raiška Lietuvos meno scenoje tiesiog sprogusią studentų tapytojų grupuotę Geros blogybės (parodoje dviem darbais, dedikuotais van Goghui, atstovaujamas Julius Ludavičius yra būtent iš jos). Dešimtmečio viduryje analogišką impulsą teikė studentų stažuotės užsienyje, antai Irma Leščinskaitė, Solomonas Teitelbaumas 1996 metais studijavo Zalcburgo vasaros dailės akademijoje pas Leoną Golubą, Nancy Spero.

Pačios Katedros profesorių dėstymo programa rėmėsi lietuviškos tapybos tradicijų, įkūnytų Ars tapybinės programos, puoselėjimu ir visapusiško humanitarinio išsilavinimo diegimu – 90-aisiais metais akademiniame procese ypač daug dėmesio skirta filosofinėms, kultūrologinėms, istorijos disciplinoms. Katedros studijų programa, glaustai suformuluota 1995 metais, skambėjo taip: „Pirmieji dveji studijų metai skirti piešimui, tapybai, kompozicijos pagrindams. Šiuo laikotarpiu svarbiausia išmokti nutapyti spalvomis formą erdvėje. Tretieji ir ketvirtieji metai – tapybos studijų gilinimo metai. Studentai nuosekliai susipažįsta su Lietuvos istorine tapyba ir šiuolaikinėmis plastinėmis idėjomis. <...> Baigiant ketvirtą kursą, tapybos ir kompozicijos darbais ginamas bakalauro laipsnis. Penktieji ir šeštieji metai – gabiausių ir kūrybingiausių studentų studijos“ [Vilniaus dailės akademija, Vilnius, 1995, p. 18].

Parodoje eksponuojami įvairiausių metų, skirtingų kursų studentų kursiniai ir diplominiai darbai, siekiant atskleisti tiek tuo metu dirbusių dėstytojų įvairovę bei jų dėstymo specifiką, tiek studentų (kurių didelė dalis yra tapę ryškiomis asmenybėmis meno pasaulyje) meninius charakterius. 

Klaipėdos auditorijai specialiai atrinkti klaipėdiečių menininkų - Irmos Leščinskaitės ir Virginijaus Viningo kūriniai iš VDA muziejaus fondų. 

Vaizdas iš eksponavimo proceso - 

Eglė Rakauskaitė, Sigita Maslauskaitė, Vytautas Pakalnis, Vytautas Žirgulis...

Parodos arealas - I aukšto salė. Ji nėra didelė, tad pradžioje buvo baimės, kad visi darbai netilps arba kad ekspozicija atrodys studentiškai/akademiškai pergrūsta. Bet tilpo visi darbai - optimaliai. 

Pati paroda - darbai ir kuratoriaus komentarai - 

Virginijus Viningas

Krikštas (centrinė triptiko dalis)

1990 m.

VI kursas /diplominis darbas/, vadovas Augustinas Savickas

Virginijus Viningas yra klaipėdietis tapytojas, dirbantis E. Balsio menų gimnazijoje. 1990 m. menininkas baigė tapybos studijas, diplominiam darbui vadovaujant profesoriui Augustinui Savickui. Tuo metu V. Viningo tapyba atstovavo tautinio Atgimimo metu populiariam požiūriui, puoselėjančiam tarpukario laikų grupuotės Ars ideologiją ar bent įsitikinimą, jog lietuviškojo ekspresionizmo šaknys slypi liaudies meno gelmėse. Ilgainiui tapytojo raiška transformavosi į muzikine improvizacija (nuo džiazo iki bliuzo) paremtą neo–ekspresyvų mąstymą. 

Jonas Vaitiekūnas

Iš ciklo „Karaliaučiaus veidai“ (dešinėje; kairėje - V. Viningo kūrinys)

1992 m.

VI kursas /diplominis darbas/, vadovas Arvydas Šaltenis

Jonas Vaitiekūnas – ilgametis Vilniaus J. Vienožinskio dailės mokyklos mokytojas, šiuo metu – VDA Tapybos katedros vedėjas (juo dirba nuo 2016 m.). 1995, 1996, 1997 metais Jonas su savo broliu Justinu sudrebino (bent jau Vilniaus meno areną) savo „Varymais“ – naminės degtinės gaminimo akcijomis ir performansais Geležinkeliečių rūmuose, „Jutempus“ galerijoje, Šiuolaikinio meno centre. Diplominis J. Vaitiekūno darbas, inspiruotas lankymosi Karaliaučiuje (dab. Kaliningradas) patirties, rodo jauno menininko kultūrines aspiracijas ir norą orientuotis į postmodernųjį to meto Europos meno kontekstą. 

Vytautas Žirgulis

Iš ciklo „Keturi metų laikai“

1992 m.

VI kursas /diplominis darbas/, vadovas Kostas Dereškevičius

Kaune gimęs Vytautas Žirgulis 1997–2003 m. buvo Lietuvos dailininkų sąjungos Panevėžio skyriaus pirmininku. Šiuo metu jis dirba Nacionalinėje M.K. Čiurlionio menų mokykloje. Menininkas taip pat dirba komercinėje sieninės tapybos srityje. O prieš tai buvo studijos pas dėstytojus Vladą Karatajų, Kostą Dereškevičių. Studijų laikais V. Žirgulio keitėsi nuo „gudaitiškojo“ ekspresionizmo iki „dereškevičiško“ realizmo.

Julius Ludavičius

Charakiri van Goghui (kairėje), Laikrodis van Goghui (dešinėje)

1992 m.

VI kursas /diplominis darbas/, vadovas Linas Leonas Katinas

Julius Ludavičius yra baigęs M.K.Čiurlionio menų mokyklą, VDA ir (1993–1997 m.) Hunter College Niujorke. Menininkas priklauso Kęstučio Zapkaus (Kes Zapkus) "klasei", atvykusio į Vilnių Nepriklausomybės pradžioje ir pasiūliusio alternatyvaus, postmodernaus požiūrio galimybę Akademijos studentams. 1989–1993 m. J. Ludavičius priklausė menininkų grupei „Žalias lapas“, 1992-1993 m. – „Geros blogybės“ narys. Tai jaunų menininkų susivienijimai, Lietuvos mene pirmieji aktyviai ir nuosekliai kūrę performanso, hepeningo, instaliacijos srityse. 

Jūratė Mikailionytė

Studijoje

1992 m.

III kursas, vadovas Leonardas Gutauskas

Peizažas

1995 m.

VI kursas, vadovas Jonas Gasiūnas

Jūratės Mikailionytės tapyba studijų laikais pasižymėjo lakonišku, tariamai suprimityvintu piešiniu, klasicistiniu (stabiliu) komponavimo pojūčiu, poetiška nuotaika, lyriniu charakteriu. Išskirtinio talento studentė (buvusi ryški ir labai pastebima), deja, dabartiniuose Lietuvos meno procesuose nebedalyvauja. 

Eglė Rakauskaitė

Iš ciklo „Hommage à Monet“

1993 m.

VI kursas /diplominis darbas/, vadovas Augustinas Savickas

Dabar Eglė Rakauskaitė yra žinoma kaip performansų, videoperformansų, videoinstaliacijų kūrėja. Retas, besidomintis menu, nežino jos „Šokoladinių krucifiksų“ (1995 m.), „Be kaltės kaltiems. Pinklės. Išvarymas iš rojaus“ (1997 m.) su kasomis surištomis mergaitėmis, „Taukuose“ (1998 m.) – pastaroji videoinstaliacija yra eksponuojama nuolatinėje Lietuvos Nacionalinės galerijos ekspozicijoje. Menininkės kūrybos pradžia, kaip demonstruoja jos diplominis darbas (sudarytas iš keturių dalių), slypi tapyboje ir impresionizme. 

Žilvinas Kempinas

Diplominio darbo detalė

1993 m.

 Žilvinas Kempinas – vienas žinomiausių dabartinių Lietuvos menininkų. Savo baigiamajame darbe Vilniaus dailės akademijoje (1998-2002 m. Hunterio koledže Niujorke dar studijuotas tarpdisciplininis menas) jis panaudojo tai, kuo ir dėl ko yra pripažįstamas ir vertinamas visame pasaulyje – celiuliozinę video juostelę. Iš sukarpytų dalių buvo sukonstruotas tradicinio paveikslo formatas – stačiakampis. Jame, galiojant fizinėms juostelės ypatybėms, dar tebeveikė kolorizmo aspektas (t.y. spalva). Minimalistinės išraiškos kūrinys dirgino kelis stebėtojo pojūčius, jo laiko ir judėjimo suvokimą. Šios kategorijos iki šiol galioja Ž. Kempino kūrybinėje strategijoje. Deja, išlikusios tik kelios baigiamojo darbo detalės. 

Sigita Maslauskaitė

Natiurmortas (kairėje; dešinėje - I. Leščinskaitės darbas)

1994 m.

IV kursas, vadovas Jonas Gasiūnas

Sigitas Maslauskaitė priklauso Jono Gasiūno studentų plejadai, įtvirtinusiai „naująją tradiciją“ – neoekspresionistinį požiūrį į tapybą kaip rezultatą ir tapymą kaip procesą. Jai būdinga dideli formatai, gestiškas potėpis, „purvinas“ koloritas, metaforiškas turinys ir niūri atmosfera. Postudijiniu laikotarpiu S. Maslauskaitės tapyba „sakralizavosi“ – spalvinė gama šviesėjo, pradėjo dominuoti krikščioniškoji ikonografija. Išliko tik dideli formatai ir ta pati jausminga tapysena. S. Maslauskaitė yra ir dailės istorikė, besispecializuojanti šventojo Kazimiero ikonografijos tyrinėjimuose. Menininkė vadovauja Bažnytinio paveldo muziejui Vilniuje.

Mindaugas Gapševičius

Veliuonos pieva

1994 m.

II kursas, vadovas Algimantas Jonas Kuras

Mindaugas Gapševičius buvo Algimanto Jono Kuro studentu. A. Kuras iš kitų Tapybos katedros dėstytojų išsiskyrė savitu požiūriu į studento ir pedagogo bendradarbiavimą. Kiekvienas jį bent jau baigiamojo darbo vadovu pasirinkęs studentas išsiskirdavo pedagogo nekaustomu individualumu. Eksponuojamas darbas nutapytas vasarinės praktikos metu, plenero sąlygomis. Paskutiniais studijų metais M. Gapševičius pradėjo žvalgytis tolėliau – už įprastinio vizualumo horizontų. Šiuo metu tai vienas aktyviausių ir nuosekliausių internetinio – tinklo meno atstovų Europos mene. 

Darius Žiūra

Merginos aktas profiliu

1995 m.

IV kursas, vadovas Jonas Gasiūnas

Darius Žiūra tapybą Vilniaus dailės akademijoje studijavo 1991–1997 m. 10 dešimtmetyje D. Žiūra propagavo menines strategijas bei taktikas, neturinčias tiesioginių sąsajų su akademinio proceso metu diegiama „tradicijos“ samprata (kurioje akcentuojama kolorizmo ir emocinės nuotaikos, psichologinės būsenos reikšmė). Jam svarbiau yra tarpdicipliniškumas, egzistuojantis tarp žiūrėjimo ir taktiliškumo, socialumo ir individualumo polių. D.Žiūra yra dalyvavęs daugelyje kuruojamųjų ir apžvalginių Lietuvos dailės parodų Vilniaus Šiuolaikinio meno centre, jo darbų yra saugoma Lietuvos nacionalinėje galerijoje. Šiuo metu menininkas tęsia meno doktorantūros studijas toje pačioje VDA.

Solomonas Teitelbaumas

Edita

1995 m.

IV kursas, vadovas Jonas Gasiūnas

Solomonas Teitelbaumas atstovauja litvakiškajai lietuviškosios tapybos tradicijai. Tai buvusiose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse kadaise gausiai gyvenusios žydų bendruomenės atstovų, išsiskyrusių savitu spalviniu matymu ir ypatingu emocionalumu, kūryba, ryški ir vertinama visame pasaulyje. S. Teitelbaumas dar studijų laikais perėmė, puoselėjo, tvirtino pačias stipriausias šios tradicijos savybes. Jo tapyba pasižymi ypatingu pastoziškumu, dramatiškais spalviniais deriniais, sukrečiančiu tragizmu. Tame esama ir klasikinės dailės, ir vokiškojo ekspresionizmo, ir Londono mokyklos reminiscencijų, tačiau visa tai neužgožia unikalaus individualumo (priešingai). Edita – tuo metu Akademijoje dirbusi pozuotoja. 

Irma Leščinskaitė

Pastatymas. Vyro figūra (kairėje)

1996 m.

IV kursas, vadovas Jonas Gasiūnas

Moteris, sėdinti ant kėdės (dešinėje)

1997 m.

V kursas, vadovas Jonas Gasiūnas

Dabar Irma Leščinskaitė – Kaipėdos universiteto Menų fakulteto Dailės katedros docentė. Studijų VDA laikais studentė stažavosi Zalcburgo vasaros dailės akademijoje pas Leo Golubą (1996 m.) I. Leščinskaitė išsiskyrė savitu tapybiniu mąstymu, paremtu Vidurio Europos multikultūrizmo ir Jungtinių Valstijos abstrakčiojo ekspresionizmo sinteze. Dabartiniu metu menininkė reflektuoja abstrakciją, analizuodama jos santykį su muzikalumu bei muzikiniu vizualaus komponavimo pobūdžiu. Žiūrovams rodomi du Irmos darbai, rodantys jos studijinę patirtį, slinktį nuo akademinės disciplinos iki laisvinimosi spalvoje ir geste. 

Aistė Kirvelytė

Sėdintis ant galvos

1997 m.

V kursas, vadovas Ričardas Povilas Vaitiekūnas

1992–1998 m. studijavusios Aistės Kirvelytės stichija – dideli formatai. Bent toks įspūdis susidaro žvelgiant į jos paskutiniųjų metų bakalauro ir magistro pakopos kūrinius. A. Kirvelytė atstovavo „naujųjų laukinių“ estetikai ir ideologijai, kurią Dailės akademijoje tuo metu sėkmingai diegė Jonas Gasiūnas. A. Kirvelytė tartum patvirtino teiginį, jog yra privalu; „kuo mažesnė tapytoja, tuo didesnis yra tapomas jos paveikslas“. A. Kirvelytę domino nuotaika ir emocinė būsena, gestiškumas, slypintis drąsiai tepamuose ir net liejamuose potėpiuose. Šiuo metu labiau į fotografinį dokumentiškumą besiorientuojanti tapytoja dirba dėstytoja savo alma mater. 

Asta Kulikauskaitė

Gulinti

1997 m.

III kursas, vadovas Henrikas Čerapas

Astos Kulikauskaitės studijų laikų tapyba – aktai ir natiurmortai, atstovauja „akademinei“ Tapybos katedros doktrinai, jos tikslams, idealams ir siekiamybėms. Iš studentų reikalauta giliai perprasti kolorizmo problematiką (tonų ir pustonių anatomiją bei fiziologiją), sugebėti sujungti piešinį ir tapybą (didesnį dėmesį, be abejo, kreipiant pastarajai), aiškiai artikuliuoti potėpį ir gestą, faktūrą ir tekstūrą. 

Galmantas Sasnauskas

Auksinė koja

1998 m.

VI kursas /diplominis darbas/

10 dešimtmečio pabaigoje Galmantas Sasnauskas buvo vienas aktyviausių ir nonkomformistiškiausių Tapybos katedros studentų. Viena vertus, jis aktyviai dalyvavo įvairiose studentiškose ir Šiuolaikinio meno aplinkoje veikusiose tarpdisciplininio meno parodose (pavyzdžiui, 2000 m. Raimundo Malašausko kuruotose „Paralelinės progresijose“) ir ne (tik) su tapyba, o video artefaktais ar instaliacijomis; iš kitos pusės – G. Sasnausko tapyba tuo pačiu metu pasižymi savotišku jos sprogdinimu iš vidaus, tradicijos ir patirties kvestionavimu iš esmės. Dabar G. Sasnauskas dirba reklamos srityje. 

Gintautas Kubilius

Iš ciklo „Naujieji kapričiai“

2000 m.

VI kursas /diplominis darbas/, vadovas Algimantas Jonas Kuras

Gintautas Kubilius buvo vienu ryškiausių (tiesiogine ir perkeltine šio žodžio prasmėmis) tapybos studentų 10 dešimtmečio pabaigoje. Ne vienerius metus po studijų baigimo jo ironija ir sąmoju trykštantys darbai (ciklas „Naujieji kapričiai“), kurių net trys yra saugomi VDA muziejuje, buvo naudojami parodose kaip Akademiją ir Tapybos katedrą reprezentuojanti „vizitinė kortelė“. Šiuo metu G. Kubilius tapo, pasirinkęs nuosaikesnę, tradiciškesnę plastiką ir semantiką.