ARTVILNIUS’17 Vilniaus dailės akademijos parodų salės „Titanikas“ pristato dviejų menininkų – Dovilės Bagdonaitės ir Kristijono Žungailos kūrybą. Abu dalyviai atsakė į keletą klausimų apie save ir kūrybą. Šiame interviu skelbiame K. Žungailos mintis-atsakymus.
K.Žungaila (g. 1993 m.) šiuo metu studijuoja I magistrantūros kurse Tapybos katedroje. Jo darbai yra dedikuoti, kaip sako pats menininkas, „Erdvei tarpinei būklei“ – tai ryškiomis spalvomis, energingais potėpiais nutapytos monumentalios kompozicijos, kurių motyvai – interjerai, augalai, kertės ir užkaboriai yra daugiau nei materialūs daiktai ar pavidalai – tai žmogiškosios psichologinės būsenos ir net apsėdimai...
Studijuojate tapybą Vilniaus dailės akademijoje. Kuo labiau jaučiatės – studentu ar tapytoju? O gal tiesiog vizualiu menininku?
Kuo jaučiuosi naudodamasis šiais studento, tapytojo ar vizualaus menininko terminais, nuoširdžiai atsakyti tikrai negalėčiau.
 |
| Kristijonas Žungaila Erdvė tarpinei būklei I 2016 m. |
Kas yra tapyba? Ką norite išreikšti (o gal neišreikšti, o konstatuoti, komentuoti...) tapybinėmis priemonėmis?
Tapyba, mano nuomone, atlieka dvigubą vaidmenį, ji konstatuoja, apeliuoja ar bent bando apčiuopti šiuolaikinio žmogaus socialinę, dvasinę būklę, sutraukdama I save daugybę mus supančių ženklų, mados, laiko, džiaugsmo ir skausmo artefaktų, ir transformuodama juos į naują fizinį kūną, tarsi pažinimui iki galo nepaklusnų objektą, kuriuo mes galime mėgautis, bandydami atsiriboti nuo bet kokių kontekstų, pamiršę absurdu pažymėtą laiką, pasinerti i spalvinių santykių, gylio ir formos žaismą, mėgautis tapybos darbais tarsi kalėdine eglute, mirusiu, tačiau vis tiek gražiu rekvizitu. Tapyba bandome priminti, – tačiau ji (tapyba) išvesti iš komforto zonos, sukelti šoką jau nebepajėgi, bandymas šokiruoti jau senai nebešokiruoja. Tad bandau stebėti pačią suvokimo tėkmę, procesą, vaizdinio efemeriškumą bei sluoksniuotumą, sintetiškumą, kontempliuoti patį negebėjimo suvokti procesą.
Koks Jūsų santykis su koloristine (vadinkime ją tradicine, „gudaitiška“) tapybos mokykla?
Manau ji vis dar neprarado savo žavesio, koncepcijos gali pasenti, tačiau forma ir spalva nėra tokios pavaldžios laikui.
 |
| Kristijonas Žungaila Erdvė tarpinei būklei II 2016 m. |
Kokį menininką laikytumėte savo autoritetu (gal net Mokytoju)? Ką jis yra davęs Jums? Ar bent jau – kas patinka iš šiandieninių ir nebūtinai menininkų?
Tokio jei neklystu, bent šiuo momentu – neturiu. Tačiau didžiausias simpatijas visgi kelia vokiečių pokario tapytojai tokie A.Kiefer, G.Baselitz, N. Rauch, N.Bisky, J.Albers.
Jūsų darbus jungia bendras pavadinimas (tema, koncepcija) – Erdvė tarpinei būklei. Kuri sąvoka (erdvė, tarpinė ar būklė) šioje trijų kategorijų kombinacijoje yra svarbiausia, kuri iš jų yra raktas į vaizdinį tyrimą?
Manyčiau man svarbiausia yra tarpine būklė, šių sąvokų neatskirčiau, tuo tarpu erdvė šiuo atveju man tėra tarsi lakmuso popierėlis, kurio pagalba galime pastebėti pačios būkles virpesius, gradacijas, nukrypimus. Anksčiau tarpinė būkle mane domino taipogi kaip erdvių, egzotinės ir nūdienos niūriosios, tarsi vilties, svajonės ir realybes priešprieša, tuo tarpu dabar tarpinę būseną ėmiau aiškintis kaip pačios suvokimo tėkmės, jos neišbaigtumo ir daugialypiškumo reiškinį, pašalinant nuorodas į konkrečią erdvę, kaip autentiškumo praradimą.
 |
| Kristijonas Žungaila Erdvė tarpinei būklei III 2016 m. |
Ką apskritai galvojate apie Lietuvos meno situaciją? Ar ji yra gera, bloga? Gal tiesiog neverta taip konstatuoti?
Turint omenyje daugumos jaunųjų menininkų Lietuvoje prastą socialinę padėtį ir klimatą, manau situacija yra palyginti nebloga. Galėčiau pasidžiaugti, jog tapyba kaip medija yra ganėtinai gaji (plg, kad ir didžiųjų miestų, tokių kaip Berlynas, kontekstą).
Kaip įsivaizduojate savo kūrybinę ateitį?
Deja, nesu labai lakios fantazijos žmogus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą