Pasitikrinimas. Keli asmeniškai impulsyvūs pastebėjimai apie Kampą

Vienu metu galvojau – ar turiu teisę ir kompetencijų rašyti apie savo asmeninį santykį (kurio personalinio niekuomet nebuvo, nes fiziškai niekuomet nebuvome susidūrę) su Kampu. Juolab, iki parodos (o ir jos metu) tam tikrą geros stigmatizacijos ar šiaip įtampos dozę jaučiau, ypač bendraudamas su šio menininko „bendragrupiokais“ – likusiais „angistais“. Ne vienas iš jų Kampą (Rimvidą Jankauską) vadino Rimu, Kampučiu ir panašiai; tai natūraliai demonstravo, kad jie pažinojo, bendravo. Reiškia tartum turi daugiau ir teisių bei kompetencijų. Kartais net susidarė įspūdis, jog Kampas yra netgi kažkieno asmeninė nuosavybė. O juk į svetimą lauką eiti visuomet nesinori. Tik jau įėjus pasidaro tas pats.

Rimvido Jankausko-Kampo parodos atidarymas M. Žilinsko galerijoje Kaune. 2018 m. sausio 14 d. 17 val. 45 min.

Archyvinė (iš E.Komkaitės-Baltušnikienės rinkinio) nuotrauka parodoje: Išprotėję plaukai. 1992 m. Kauno sinagogoje (kur buvo dirbtuvė) and Vinco Mickevičiaus-Kapsuko Raštų viršelių tapytas darbas

Kita vertus, visa tai primena ir kitų menininkų (simptomiškas būtų Rimo Buroko atvejis) ar šiaip miesto legendų (pavyzdžiui, prisiminkime, kad ir Vilniaus „cvekus“ – Kunigaikštį, Roželę ir pan.), bohemos atstovų ar tiesiog nuolatinių „kabokų“ lankytojų statusą. Visi juos tartum labai gerai pažįsta (matė, kalbėjosi, plekšnojo per petį). O kaip paprastai (beveik šimtu procentų) įsitikinu, jog aptariamieji asmenys priklausė tik patys sau. Visa kita yra jų legendų (sukurtų ne jų pačių, o dažniau kitų) sukeltos miglos ir debesys.

Galop, net geresniu palyginimu tarnautų toks – apie „Dorsų“ kūrybą ir vidines intencijas bei peripetijas tikrai puikiau išmano pažinoję Morisoną ar Manzareką tête-à-tête. Tačiau net ir vėlesnių kartų ar tolimesnių šalių (prisiminkime visokias geležines uždangas) žmonės taip pat susiformuoja tam tikrą požiūrį, žinojimą. Šioks toks nukrypimas į šalį – kažkada jau pačioje šio tūkstantmečio pradžioje važiavau į Varšuvą organizuotu autobusu. Tikslas buvo Rogerio Waterso (to, iš „pinkfloidų“) koncertas. Kažkur pusiaukelėje, dulkino Mozūrijos plento pakraštyje sustojus nusimyžti, šalia manęs ant šaligatvio bortelio prisėdo jau įgėręs vyresnio amžiaus architektas ir pradėjo priekaištaujančiai stebėtis: „Kodėl tu važiuoji į Waterso koncertą? Čia juk mūsų kartos muzika! Tu klausai kitokios...“.

Galbūt nuo anų dienų ir stigmatizavausi savo santykiuose su nežinomais, bet vertinamais menininkais. Kita vertus, žinau, kad tai yra didelis privalumas. Atmenu, kokį nusivylimą išgyvenau atvažiavęs iš vieno Pietų Lietuvos miestelio studijuoti menotyros Vilniaus dailės akademijoje. Pamačiau gyvuosius klasikus – anksčiau pažinojau juos iš matytų kūrinių parodose ar, ypač dažnai, nespalvotų, prastos kokybės reprodukcijų dėka. Gyvieji jie buvo anaiptol ne impozantiški. Netgi priešingai. Iš kitos pusės – visuomet yra lengviau mylėti savo paties susikurtą legendą. Taip jau yra, kad žmonės labiau mėgsta savo susikurtus vaizduotės kentaurus, o ne gyvus menininkus. Juk ne taip lengva buvo simpatizuoti gyvam psichui Van Gogui, pasileidėliui Modiljaniui, valkataujančiam Eidukevičiui ir tulžingajam Gogenui...

Juodoji saulė (1993 m.). Pirmoji versija , tapyta plenero Ventės rage metu

Juodoji saulė (1993 m.). Antroji versija, studijoje nutapytas darbas

Apleista sinagoga (1993 m.)

Taip, Kampas yra Lietuvos meno pasaulio legenda. Nesu toks jaunas kaip atrodau pats sau. Jankauskas mirė 1993 metais. Tuomet jau egzistavo jo legenda. Buvau dar gana žalias, bet daile pradėjęs domėtis bernas, kuomet gyvai pamačiau dar gyvo Kampo kūrinius. „Juodoji saulė“ ir „Sinagoga“ buvo tai, kas padarė įspūdį ir kas liko mano pasąmonėje, smegenyse ir akyse, ląstelėse ir dvasios elementuose. Įsirėžė tai, kad paskui tapydamas (aišku, galima ginčytis, ar tai, ką dariau, buvo ta tikroji tapyba) kažkiek (ne kažkiek, o labai) mokiausi iš tų dviejų darbų. Jie man tapo tiesiog ikonomis. Prisiminkime, kaip analogišką ikoną - Le Talisman - Gogenas nutapė jo pasekėjams – Paul Sérusier ir kitiems Nabi grupės atstovams. Aišku, yra esminis dalykas – nuosekliai nestudijavau tapybos. Man bent jau Akademijoje niekas niekuomet (na, ne visai, bet jeigu kalbame apie sistemingumą – tai tikrai ne) nediegė kokių nors kolorizmo ir panašių principų. Tad laisvai galėjau mokytis iš Kampo (kaip, pavyzdžiui, analogiškai mokiausi vizualumo ir muzikalumo, bei laisvės, iš Čiurlionio). Bet jau ir anuomet – prieš dvidešimt metų ir dabar – visuomet klausiu – ko galima pasimokyti iš Kampo? Žvelgiant formaliai jo ekspresyvioji tapyba nėra  virtuoziška technikos kalba (išskyrus didelius, ypač anuomet milžiniškais atrodančiais, formatus).. Ten veikia kiti dėsniai. Tai gal ir yra atsakymas... Tad patikslinkime – ko tapybą studijuojantys gali pasimokyti iš Kampo? Nes dėl kitų „mirtingųjų“ parodų lankytojų nekyla net menkiausių abejonių. Šiuo atveju suformuluoti galima lengvai – kuo toks svarbus yra Kampas? Net nekalbu apie jo vietą vietinėje dailės istorijoje – nes čia jau prasideda dėliojimas į lentynėles ir stalčiukus. Kampas yra svarbus ir reikšmingas tuo, kuo paprastai „dirba“ ekspresionizmas (nesvarbu, kokia jo atmaina, pakraipa ar avataras – „post“, „neo“ etc. bebūtų) – tai tikras jausmas, deganti spalva, skausmingas potėpis...

Nukryžiuota obelis (1993 m.)
Nors sakiau, kad šis darbas man "nepatinka". Vis tik jis rėžiasi į pasąmonę savo nejaukumu

Pagalvojau, kad vėlyvasis, tas „tikrasis“ Kampas bent man (čia jau kalbu apie asmeninį santykį) yra nutapęs „vos“ kelis darbus. Minėtoji saulė, singagoga, santaka (bet „Samurajaus“, pavyzdžiui nemėgstu dėl jo sauso schematizmo; šiek tiek erzina „Nukryžiuotoji obelis“ – pernelyg čaiži savo piešiniu – kiek jo ten yra; –  aišku be šių ir kitų darbų negalėtų egzistuoti ir favoritai)... Kiekvienas iš jų tai buvo tartum vienas kryželis link išėjimo. Nutapydamas kiekvieną savo kampišką darbą Kampas žingsniu priartėdavo prie bedugnės. O tų darbų (žingsnių) kiekis buvo ribotas. Nors net keli jį pažinoję žmonės man pasakojo apie sistemingą Kampo darbą, esą tapydavo reguliariai, tačiau žvelgdamas į jo darbus to nelabai matau. Net jeigu tapė ir kasdien – ankstyvais rytais, o paskui sekdavo vagabundiškas, ir ne visai toks, paros laikas, tačiau esminiai ugnies pliūpsniai ištikdavo ne kasdien. Tas susideginimas (kiek jo buvo) legendas mėgstančiai publikai turbūt ir imponuoja. Nežinau, turbūt esu minios dalis, tačiau iš tiesų chrestomatiniai Kampo kūriniai dega ir tuo pačiu degina (man asmeniškai ta Kampo analogija su grupe „The Doors“ yra neatsitiktinė). Ko daugiau reikia tikram menui?

Kažkada menininkui ypač artima buvusi Elena Balsiukaitė man yra paprieštaravusi dėl Kampo „susideginimo". Taip, tame esama egzaltacijos ir pigumo. Viskas yra kur kas sudėtingiau ir rimčiau. Galbūt tai tėra graži legenda, pasakėlė, kuria mes visuomet palydime trumpai dirbusius, bet ryškiai kūrusius menininkus (nuo tų „dvidešimtseptynmečių klubo" muzikoje iki MKČ ir van gogų). Tačiau tikiu šiuo atveju, kaip tikima vasaros dangų trumpam apjuosusiomis vaivorykštėmis ar momentiniais meterorų sužibėjimais. 

Irkluotojai valtyje.

Good-bye, synagogue

Bet ko gali pasimokyti tapybos studentai? Prieš dvidešimt metų viskas buvo tartum kur kas aiškiau. Tada vienareikšmiai buvo galima sakyti – laisvės ir tikrumo. Kampo tapyba yra tokia. Ir būtent tokia ji regisi lyginant su anų dienų statistine VDA studijine tapyba – purvina, užkankinta plastiškai ir ideologiškai (netgi nesvarbu ar tapyta prieš 1990 ar po...), nykia savo kabinetiniu beprasmiškumu. Galop nereikia tolimų pavyzdžių. Užtenka pažvelgti į paties Jankausko institutinius darbus. Taip esama racijos (kadangi pats dirbu VDA muziejuje tad galiu tai pasakyti kliaudamasis savo empirine patirtimi), kuomet teigiama, jog jau iš studentiškų ar net moksleiviškų darbų galima spręsti apie vieno ar kito menininko gebėjimus (nevartosiu nuvalkiotų genialumo ar tiesiog gabumo apibrėžimų). Kampo darbai yra būtent tokie. Ypatingai visiškai pinkfloidiška yra 1982 metų kompozicija „Puota“ (pamenate „The Piper at the Gates of Dawn“?), savo rakursais, spalvomis ir mistine atmosfera tartum anonsuojanti – kas gali būti, kas atsitiks. Kaip teko išgirsti retransliuotą kelių dabar (beje, ne Vilniuje, o Kaune) tapybą studijuojančių studentų nuomonę, Kampas jiems pasirodė „šiek tiek senoviškas“, „gal neaktualus“. Nežinau, su tokiais iš kojų verčiančiais argumentais visuomet būna sunku ginčytis. Iš kitos pusės – dabartinėje jaunojoje tapyboje, kuri dažnai yra pagrįsta racionaliais išgalvojimais ir konceptualiu literatūriškumu, tai, dėl ko visuomet buvo vertinamas Kampas (to sprogstamojo užtaiso) galbūt nėra jau taip ir svarbu. Bet ar laisvė ir tikrumas nėra universalūs dalykai? Turbūt tai retorinis klausimas... Kita vertus – parodoje M. Žilinsko galerijoje ypatingai plačiai ir gausiai buvo išskleistas tas ankstyvasis Jankauskas. Ekspozicijoje labai aiškiai parodytas lūžis tarp „normalaus“ (nebūtinai akademinio, studijinio) tapytojo ir save atradusio (tas atradimas aiškiai daug kainavo, bet buvo užprogramuotas kažkur aukštai ir  daug anksčiau) menininko. Šis momentas turėtų veikti kaip aktualija bet kuriai jaunajai tapytojų kartai. Juolab, kad dabartiniai studentai galėtų pasimokyti elementarios plastinės abėcėlės, kurią buvo puikiai įvaldęs Kampas, eilinį kartą banaliai įrodęs, kad tam, jog sulaužytum kažkokias taisykles ir dogmas (ar tiesiog jos lūžtų vos ne savaime), reikia apie jas dar ir išmanyti. 

Kampo studijų laikų darbai. Diplominis darbas Mechanizatoriai (dešinėje, 1987 m., vadovas V. Gečas) ir eskizas jam (kairėje)

Puota (1982 m., nutapyta 2 kurse)

Pabaigai kelios pastabos apie pačią Rimvido Jankausko-Kampo parodą M. Žilinsko galerijoje: Taip, trūko keleto chrestomatinių tikrojo Kampo darbų. Ir dėl to labai gaila. Kita vertus, Kampas ypatingai gerai atrodytųsi grynuoliškai. T. y., atrinkus tik tuos kelis esminius, lūžinius, tikrai kampinius jo darbus. Jų nėra daug, bet jie išrėkia, išdegina visą esmę. Visa kita man tėra įdomus faktas, darbinė virtuvė. Šiuo atveju gavome ne visai pilną retrospektyvą baisiai (visomis prasmėmis) komplikuotoje erdvėje. Tai yra puiku, nes to jau seniai reikėjo – ypač akademiniam tapybos jaunimėliui, nebežinančiam nei Gudaičio, nei Savicko, nei Vaitiekūno (manyje prabilo pedagoginis žvėris). Pasibaisėtinas savo organizavimu buvo pats atidarymo procesas, apie jį galima tarti keletą kandžių žodelių, bet tai jau tikrai neesminės smulkmenos. Svarbiausia juk yra pats Kampas ir jo tapyba. 

Kodėl šį reportažą pavadinau „Pasitikrinimu"? Todėl, kad (panašiai kaip klausomos muzikos atveju) praėjus laikui po pirmojo savo susitikimo su Kampo darbais, vėl pamačiau ir "Juodąją saulę" ir "Sinagogas". Pamačiau, kad visa tai veikia. Taip stipriai, kaip ir pirmąjį kartą.

Juodoji saulė (1993 m.). Geriausias Kampo darbas (man)