Pradžia nežadėjo nieko blogo. Atvirkščiai! Po visų lenkiškų ir itališkų parodų nesąmonių (lenkai jautėsi kaip ponai, aptarnaujami cholopų, o italai vaikščiojo irgi nosis užrietę ir viską darė, tiksliau nedarė, "manjanos" principu) meno doktorantų parodos ir jų teorinių veikalų skaitymo rengimas regėjosi kaip vienas malonumas. Jokio streso! Viskas laiku ar net per anksti (štai vienas doktorantas, supainiojęs savaites, atlėkė klijuoti savo fototapeto septyniomis dienomis anksčiau).
Parodos atidarymas - kaip per sviestą.
Skaitymų pradžia - irgi.
 |
| Pirmasis pranešimas. Meno doktorantų skaitymų klausytojai - "šauniai intelektualūs" - kaip pakomentavo vienas bičiulis |
Išklausiau net keleto pranešimų. Pirmasis jų buvo kviestinės viešnios - Gintautės Žemaitytės refleksijos apie "Atvirumo ribas ir formas". Prelegentė vienu metu atsargiai ar neatsargiai prisipažino esanti semiotikė ir aš prisiminiau asmenines savo doktorantinės patirties tortūras. Prieš dešimtį metų dailėtyros doktorantai prievartiniu būdu (it jaučiai į skerdyklą) būdavo genami į A.Greimo semiotikos studijų centrą, kur sėdėdami prie vieno bendro stalo su egzaltuotomis filologėmis turėdavo keletą valandų kęsti ir kentėti Sauliaus Žuko, Arūno Sverdiolo ir Kęstučio Nastopkos (vardinu atvirkštine abėcėline tvarka - man regisi, kad taip išryškėja daugiau semantikos ir semiotikos) plepalus - atsiprašau, ne plepalus, o kalbinius stiklo karoliukų žaidimus. Jie (tai tie trys profesoriai - primenantys personažus iš vienos Jurijaus Olešos knygelės, ir minėtosios filologės) "kaifuodavo" nuo semiotinių kvadratų, sudarinėjamų gilinantis į Antano Škėmos tekstus, o aš galvodavau: "Nahiera man to reikia?". Ne Škėmos, o semiotikos. Kodėl semiotika, o ne logika ar tiesiog epistemologija? Gintautė į maniškį vidinį peripetinį klausimą atsakymo nepateikė. O ir neprašiau.
 |
| Darius Žiūra. Monumentas utopijai. Fototapetas Slavikas, Darius Žiūra ir S ant rutulio |
Antrąjį pranešimą klausiau su ypatingu dėmesiu. Darius Žiūra komentavo savo instaliaciją Monumentas utopijai. Pamenu kelis faktus - kad autorius labai sunkiai ištvėrė savo tarnybą sovietinėje armijoje 1989-1990 metais kažkur Tolimuosiuose Rytuose. "Tai buvo veltui praleisti metai", - sakė. O man regėjosi, kad kaip tik - unikali patirtis. Na, toks "šūdelis", atsiprašant tik dėl to, jog kai tauta pacifistiniu būdu (gražiausias epizodas mūsų istorijoje! - ir dėl to aš myliu Gandį ir Landsbergį su Ozolu bei Čekuoliu) kovojo už Laisvę, šveisti kerzinius čebatus šviečiant blankiai baltųjų naktų saulei gal nėra pats geriausias reikalas. Bet kita vertus - dabar, po tiek metų - tai ir įdomūs prisiminimai ir geras pagrindas menininkui. Manau, kad be viso to Monumento utopijai nebūtų atsiradę. Tik gaila, kad "Titanike" nebuvo eksponuotas tikras reikalas - pasitenkinta fototapetu. Bet apskritai meno doktorantai (daug žinantys ir išmanantys menininkai) yra ganėtinai kaprizingi. Vieni į svarbiausią "Titaniko" parodą formaliąja prasme (nes doktorantai yra Akademijos žiedas - daugiau siekti nėra ko! - profesoriai juk netobulėja, jie tik mėgaujasi savo tobulumu) pažiūrėjo formaliai, kiti - atsakingai. Darius Žiūra - tarpinis variantas. Viena vertus, jis nepagailėjo energijos ir finansų didelei nuotraukai (kuri keistai regėjosi ant nelygios ir visokiais remontiniais spuogais nusėtos sienos), kita vertus - fotografija - tai ne menas (čia pažodžiui cituoju paties pranešimo skaitytojo retransliuotą požiūrį į fotomeną 9-10 dešimtmečiais).
 |
| Darius Žiūra, Monumento utopijai kūrimo procesas |
Paskui autorius pasakojo kaip kūrė skulptūrą. Armijos laikų bičiulis Slava, gyvenantis Peterburge ir kuriantis rusiško klasikinio realizmo statulas, jam darė visą tą daugiafigūrę kompoziciją. Kadangi Slava - aršus putinistas (daugeliui ten jų smegenys yra praplautos) ir išnaudojęs savo Šengeno vizos limitus, tai pats Darius turėjo vykti į Piterį. Per 11 dienų, asistuojant Žiūrai, vadovaujant Viačeslavui, kompozicija buvo padaryta. Ant didelio rutulio vaizduojami trys žmonės - Slava (turėjęs kaip savo darbo atributą laikyti rankose skriestuvą), Žiūra ir mistiškasis S iš Dublino (tai būtent jis pavogė 2 tonas knygų iš nelaimingų Airijos skaitytojų tam, kad jos būtų eksponuojamos Kaune - meno bienalėje, kurią kuravo pats Nicolas Bourriaud - tyčia ar netyčia pavogęs, oi, atsiprašau, panaudojęs, pakartojęs ar tiesiog apropriavęs prieš tai Klaipėdoje dviejų kuratorių - tokio vp ir Igno Kazakevičiaus realizuoto projekto Prestižas: šių dienų fantasmagorija, pavadinimą). Per 11 dienų autoriai neapsisprendė, ką kaip simbolius įbrukti į personažų rankas - Darius nenorėjo, kad jo rankose būtų degtinės butelis, tad tos plaštakos tokios ir liko - it plaštakės. O aš pagalvojau (mintį sustiprino dar ir Dariaus Žiūros prisipažinimas, kad po kariuomenės klausydavo daug rusiško roko), jog man ši visa kompozicija primena vieną Brainstorm'ų klipą - tie patys balti surdutai ir rutulys, ir svarbiausia - tikėjimas utopinėmis galiomis.
Dar buvo trečiasis pranešimas - Tomo Daukšos apie grindinio akmenį iš Venecijos ir jo kopiją. Pagalvojau, kad dar prieš dvidešimt ar daugiau metų Irena Vaišvilaitė daug kalbėdavo apie pirmavaizdžio ir kopijos arba kartotės fenomeną baroko dailėje. Viskas po kažkiek laiko sugrįžta ir vėl regisi kaip nauja. Juolab, kad akmuo iš Venecijos man priminė Johną Ruskiną ir jo The Stones of Venice (dar 1851-1853 metais leistą dalyką). Taigi - viskas iš tiesų yra tik amžinojo sugrįžimo mitas... Didžiausią kontroversiją man iš tiesų sukėlė dar atidarymo metu vykęs performansas - jo metu pranciškonų vienuolis Arūnas Peškaitis šventintu vandeniu pakrapino iš marmuro ištašytą tariamo grindinio akmens iš Venecijos kopiją. Galvojau - kiek tame yra religinės profanacijos ir kiek elementaraus cirko? Turbūt ir to, ir to. O iš tiesų sužavėjo pats menininkas, gebėjęs įtikinti dvasininką sudalyvauti visame tame reikale ir tokiu būdu įtaiga bei tikėjimu kopiją pavertęs lygiaverte originalui. Dar pamąsčiau, kad visa tai būtų puikiausiai galėjęs padaryti dailės kritikas - jo žodžiai ir interpretacijos taip pat sėkmingai "sakralizuotų" paprastą dirbinį, paversdamos jį kūriniu (čia kliaunuosi Arūno Sverdiolo meno semiotikos ir hermeneutikos versija).
O toliau prasidėjo smagiausi dalykai.
Į vidinį kiemą atvyko santechninės firmos darbuotojai - tam, kad profilaktiškai išvalytų kanalizaciją ir vandentiekį. Vamzdžiuose jie padarė didesnį spaudimą. Vanduo sistemoje (Tomo Daukšos kūrybinis darbas kaip tik ir analizuoja iš pusiausvyros išvestas sistemas su grįžtamuoju ryšiu) neturėjo kur dėtis ir pradėjo veržtis iš virš meno doktorantų skaitymus klausančios auditorijos kabančio kondicionieriaus. Pradžioje vanduo kapsėjo, paskui jau tekėjo. Skaitytojų ir klausytojų garbei reikia tarti didelį pagiriamąjį žodį - akademiniame procese jie dalyvavo it raudonodžiai vadai - nevirpindami net menkiausio veido raumenėlio.
 |
| Eglė Ulčickaitė Taisant stogą įlūžo lubos (Batukas) VDA meno doktorantų paroda buvo kupina įvairiausių sutapimų ir staigmenų. Vos tik salėje buvo pakabintas šis kūrinys, lubos iš tiesų įlūžo ir pro jas pradėjo tekėti vanduo (iki atidarymo visa tai buvo sutvarkyta, bet per doktorantų skaitymus lūžis pasikartojo) |
Bet po pietų pertraukos (vandens tekėjimas nesustojo) buvo persėsta į kitą didelės salės (kuo tikriausio "Titaniko" triumo dalį). Per pietus prasidėjo pavasarinė liūtis. Ir vanduo ankstesnėje skaitymų erdvėje pradėjo kliokti ne tik per kondicionierių, bet ir per lubas. Skaitytojai-klausytojai nebematė kaip intymiai tuščioje erdvėje dideli vandens lašai energingai teškėjo šalia Laisvydės Šalčiūtės darbų - tartum prisimindami jos aistrą graikiškajai mitologijai (visoms toms Ledoms ir kitiems gulbinams). Lietus, it seksualumo nesutramdantis Dzeusas, regis norėjo apvaisinti (kaip kokią Danają) Laisvydės kūrinius arba bent jau patekti į jų vidų. Ir tai būtų normalu, kadangi trijuose plastikiniuose tondo menininkė reprezentavo "granionus stakanus" su jų dugnuose esančiomis trejomis vertybėmis - Meile, Viltimi, Tikėjimu. Natūralu, kad jeigu yra stiklinė, tai ji negali būti tuščia...
 |
| Laisvydės Šalčiūtės Meilė ir sutaisytas vamzdis Žvelgiant psichoanalitiškai - kairėje - vaginos atributas, vamzdis - kuo tikriausias falas, o prakiurimas - apvaisinimas. Vualia Tie, kam nepatinka Vlado Urbanavičiaus Krantinės arka, galėtų ateiti į "Titaniką" ir pažiūrėti kito vamzdžio - šis jiems turėtų patikti labiau - naujas, plastmasinis, dar kvepiantis fabriku. |
O gal tai gamtos (ar net aukštesnės) jėgos keršijo už ankstesnį šventinto vandens suvulgarinimą?
Taigi, toliau vyko beveik akmens pašventinimui tolygus hepeningas. Doktorantai skaitė, klausytojai klausė, o santechnikai bėgiojo ir keitė vamzdžius. Eksploatatorius Rytis (žmogus, kuriam Akademijoje pagal pareigas priklauso pastatų eksploatavimas) per tvirtai suspaustas lūpas keikė "mūsų profesorius - architektus", kurie iš tiesų keistai lietvamzdį įmūrijo į sieną (tiksliau - toks buvo jų projektas). O aš jaučiausi kaip skęsti pasmerkto laivo kapitonas (juk apsėmus triumus man paskutiniam tektų palikti lainerį). Bet viskas baigėsi gerai - "Titanikas" atlaikė dar vieną aisbergo dūrį į jo trapų šonelį, doktorantai šauniai perskaitė visus pranešimus, klausytojai patyrė neblogą akademinio klausymo katarsį su nedideliais performatyvumo elementais. Toks juk tas mūsų gyvenimas!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą