Mildos Gailiūtės "Viena" - klasikinė, klasicistinė, klasiška

Mildos Gailiūtės tapyba yra klasikinė. Klasikinė, omenyje turint pirminę šio apibrėžimo reikšmę – lotyniškai classicus – „pavyzdinis“. Tiesiog tai yra senais, gerais peizažinės tapybos principais sukaltos (pastarasis apibūdinimas ypatingai tinka, nes tos dėmės tikrai regisi prikaltos, netgi priveržtos, prikniedytos, privirintos viena prie kitos) kompozicijos. Štai, turime tamsesnius ir ryškesnius pirmuosius planus. Antrieji – labiau išblyškę, praradę aiškesnius kontūrus, perregimi tartum kaitrios saulės spinduliuose miražiškai virpantys medžių, krūmokšnių, pastatų pavidalai. Ir galop, pačioje gilumoje (arba žvelgiant absoliučiai formalizuotu bei abstrahuoti linkusiu žvilgsniu – aukščiau, viršutinėje stačiakampio formato dalyje) – visiška skaidruma. Išsiliejusi akvareliškai, tartum vandenyje vos-vos, labai jautriai ištirpdyti pigmentai. Claude‘as Lorrainas būtų patenkintas. Ką ten – iš malonumo ir pasitenkinimo (nes peizažai sukomponuoti taip kaip reikia) net suktų savo septynioliktojo amžiaus mados ūselius! Labiausiai jis jaustųsi pamalonintas dėl to, kad jo kolegė Milda vaizduoja ne kažkokius buitinius („vulgariai prasčiokiškus“) peizažus, o idealizuotus kraštovaizdžius, kuriame net pavieniai jų elementai įkūnija absoliutaus, dematerializuoto grožio koncepciją.

Milda Gailiūtė Gražus peizažas Nr. 1 (šalia psichiatrinės Steinhof ligoninės), linas, aliejus, 112,5x150 cm, 2014 m.
Kaip rašo pati autorė: "...nutapyta vieta, kuri pasirodė man kaip viena gražesnių vietų Vienoje. Šią vietą atradau, kai lankiausi psichiatrinės ligoninės muziejaus parodoje ir apžiūrinėdama žymų architektūrinį ligoninės ansamblį, atradome parką su atsiveriančiomis erdvėmis... Paveikslas tapytas naktį". 

O čia grizailės technika nutapytas klasicisto Lukošiaus Smuglevičiaus (Pranciškaus tėvo) darbas Darijaus palapinėje (1775 m.), iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių
Spalvos artimos, monochromija - identiška, pirmų planų svarba - tapati ir ta pati...

Mildos Gailiūtės tapyba yra klasicistinė. Tai ne tik liudija, tai įrodo ir argumentuoja, jos monochramatiškumas. Tapytoja naudoja tipiškai klasicistinę grizailės (prancūzai ir tas pats Claude‘as tartų: grisaille) techniką. „Gris“ – tai pilka. Bet klasicistai, o ir visi kiti, tuo apibrėžia bet kokią monochrominę tapybą (pati autorė neišdavė paslapties kokį konkrečiai dažą naudoja, tik suintrigavo paatviravusi, jog tai specialus, ypatingas pigmentas). Grizailė (ja tapydavo net mūsiškis Pranciškus Smuglevičius) tapyboje imituodavo marmurinius ar iš kokios kitokios uolienos iškaltus reljefus. Taigi, įsivaizduokime (nes tapyba yra iliuzijos menas), jog regime akmenyje iškaltus peizažus. Natūralu, jog tai kas yra užfiksuota marmure, granite ar kalkakmenyje, išlieka ilgam. Tad M. Gailiūtės tapyba yra ne tik klasicistinė, ji netgi orientuota į amžinybę. Ar bent jau tolimesnę ateitį. Nebeliks mūsų, gyvens kitos kartos (su kitokiais skoniais bei meno suvokimu), tačiau šioji tapyba bus. Bent jau grynųjų idėjų sferoje – tikrai taip.

Milda Gailiūtė Gražus peizažas Nr. 2 (šalia psichiatrinės Steinhof ligoninės), linas, aliejus, 112,5x150 cm, 2014 m.

Vieno iš klasikų - Casparo Davido Friedricho Keliautojas virš miglų jūros (1818 m., Hamburgo Kunsthalle) žvilgsnis.
Milda redukavo romantinį kraštovaizdį, suteikdama jam klasikinių aspektų . Bet juk artima - ar ne?

Mildos Gailiūtės tapyba yra klasiška. Žodelį „klasiška“ čia jau pavartojome taip, kaip jis sakomas kasdienybėje. „Klasiškas“ – tiesiog puikus. „Klasiškas“ būna daiktas, poelgis, reiškinys. Bent taip sakoma... Klasiški yra M. Gailiūtės paveikslai. „Negrūzina“ ir „nenervuoja“. „Ramūs kaip belgai“. „Superiniai“. Kalbant taisyklingiau ir teisingiau – jie yra geri ir nuostabūs. Belieka pridurti, jog smagus yra net parodos pavadinime užkoduotas žodžių žaismas – Viena gali būti miestas (kuriame gyveno ir tapė šioji dailininkė – o ten juk pilna ir klasikos, ir klasicizmo), viena gali būti ir būsena, kurią tapytoja patyrė ir kurią išgyvena ne vienas iš mūsų (bet būti vienai ar vienam dar nereiškia būti vienišam)...

 Du "postskriptumai" - 

Nr. 1. Dar šiek tiek apie dydžius - M. Gailiūtė yra ir monumentalisttė, ir minimalistė vienu metu. Kaip suprantu iš pačios autorės verbalizavimo, formatas jai yra konceptualiai svarbus. Netgi žvelgiant formaliai - ji vienodai gerai suvaldo didelį ir mažą dydžius. Skirtumas tik tas, kad dideliuose "languose" (juk paveikslas, klasikine ir klasicistine prasmėmis ir yra iliuzinis langas į tikrąją, grynosiomis idėjomis besikliaunančią realybę) veikia peizažai, o mažesniuose - žmogiškosios figūros ir kiti augalai (čia jau remiuosi pačios tapybos diktuojamu tonu). 

Milda Gailiūtė Ne viena (iš kairės į dešinę: Marta, aš, Jonė, Agnė, Lina ir Edita) (2012 08 28, 52 diena), linas, aliejus, 18x24 cm, 2014 m.

Milda Gailiūtė Raudonas kimono ir Botanikos parkas (2012 07 20, 14 diena), linas, aliejus, 18x24 cm (po vieną), 2014 m.
Abiem atvejais užfiksuoti yra Vienoje sutikti žmonės - kukli lietuvių bendruomenė (viršuje) ir kinų keliautojas (tartum atkeliavęs iš Friedricho paveikslo dar aukščiau ir seniau) žemiau.

Nr. 2. Ir dar apie keliones. Kalbėjau ir rašiau remdamasis Mildos Gailiūtės parodos "Viena" precedentu Vilniaus dailės akademijos "Titaniko" salėje. Etikečių ir kitokių nuorodų čia nebuvo. Autorės pageidavimu ir sprendimu, žiūrovai galėjo pasijausti turistų ar šiaip keliautojų (kad ir to - iš Friedricho...) Vienoje (Austrijos sostinėje) rolėse ir tokiu būdu pajausti vieno ar vienos (VIENOS!) būseną....

Paroda kaip vieta...

... aprašas kaip planas. O tapyba kaip gyvenimas.

Dar keletas vizualių "postskirptumų" - Claude'o Lorraino ir Mildos Gailiūtės kompozicijos. Bet juk tikrai klasiškai klasicistinės. meskite į mane akmenį, jeigu ne taip!

Štai čia - Claude Lorrain - Peizažas su kaimišku šokiu, popierius, anglis, rudas tušas, 1648 m., Virdžinijos universiteto Dailės muziejaus nuosavybė

O čia - Milda Gailiūtė Be pavadinimo (Viena), drobė, aliejus, 150x200 cm, 2014 m.
Kaip teigia autorė - "tapiau Laudon rūmų teritorijoje esantį kiek apleistą parką. Paveikslo centre turėjusi būti skulptūra yra nevaizduojama. Šis tapybos darbas, kaip ir kiti 2014 metų darbai - tapyti jau Kauno studijoje".
Su klasicistais Mildą Gailiūtę giminiuoja net tapymo principas - tapoma ne "plenere", o studijoje, praslinkus net keleriems metams po matytų vaizdų. Taigi - toks atminties reanimavimas. Kita vertus, kompozicijų artimumas (turiu omenyje Claude'ą ir Mildą) leidžia teigti, jog lietuvių tapytoja vaizduoja apleistą klasiką, klasicizmą po 200  (ar dar daugiau) metų...