Mylimiausios tapytojos: Jurga Barilaitė

Čia nekalbu apie fizines ar kūniškas meiles. Ir kitokias aistras. Tai tapybinio pobūdžio meilės ir aistros prisipažinimai - turiu omenyje tas tapybos studentes, kurių darbus teko matyti Vilniaus dailės akademijoje savo paties studijų laikais (o tai buvo gūdieji paskutinieji ano tūkstantmečio metai) ir kurie padarė įspūdį.

Viena iš tokių mano meilių buvo Jurga Barilaitė. Tiksliau (ir preciziškiau) - Jurgos Barilaitės tapyba.

Prieš akis iki šiol mirguliuoja jos Mimikrija. Keistas, siurrealiai neįprastas, ekspresyviai išraiškingas, konceptualiai labai protingas darbas. Kuo jis siurrealus? Tuo, kad kliudo, kabina, liečia sapno būsenas. Kuo jis ekspresyvus? Nes tapytojos laikomo teptuko ir jo tepamo dažo prisilietimas ten jaučiamas visomis juslėmis. Kuo jis konceptualus ir protingas? Tuo, kad jame analizuojamas tapomas objektas. O tas objektas yra pati tapyba...

Kita vertus, Jurgos Barilaitės atveju viskas yra labai komplikuota. Susivėlę, susijaukę laike (chronologijoje) ir lauke (geografijoje). Kažkodėl regisi, jog tai, kas buvo matyta po to (po studijų)  - tie tapybos smūgiavimai bokso pirštinėmis, tie plaukimai vandenyse (baltuose kaip pienas), tie žibinimai lempomis į akis, egzistavo jau tuomet. Tai yra Jurgai Barilaitei (o gal man pačiam?) studijuojant. Tiesiog daug kas, ką daro ši menininkė, regisi egzistuojantis ir, pamatęs jos naują darbą, pagalvoji: "Ot, rupūs miltai, kaip puikiai padaryta. Kaip taikliai ir taip pažįstamai". Galbūt todėl ir mėgsti, myli, vertini ar net dievini vieno ar kito menininko kūrinius - vien dėl to, jog jų struktūra ar vibracijos (kaip pasakytų Kandinskis) atitinka taviškę struktūrą ir vibracijas.

Jurga Barilaitė, Aktas, 1994 m., aliejus, drobė, 200x178 cm, VDA muziejaus nuosavybė

Toks yra ir IV kurse šios menininkės nutapytas paveikslas. "Dėstytojas J. Gasiūnas" - parašyta ant nugarinės pusės. Žvelgiant į aversą (priekį) akivaizdus yra ir kitas mokytojas. Jo vardas - Edwardas Munchas. Tam, kad įsitikintume tuo, turėtume prisiminti šio norvego kompoziciją Marato mirtis (yra du variantai, abu nutapyti 1907 m.). Jurgos inspiracija - akivaizdžiai iš ten. Ir ne tik nuogos stovinčios merginos figūra pirmajame plane, bet ir botagiškai šaižus potėpis, ir tamsi, klampiai niūri atmosfera.

Edvardas Munchas, Marato mirtis I, 1907 m.

Man pačiam, žvelgiančiam į šią kompoziciją, dar kyla šiokios tokios asmeninių patirčių sąlygotos asociacijos (ar greičiau - interpretacijos). Turiu omenyje į tą vyro biustą (Marato atitikmenį) Jurgos Barilaitės darbe. 1994 metais buvo publikuotas ir Vilniaus dailės akademijos aplinkoje ypatingai eksploatuotas semiotinis Felixo Thulermanno veikalas Nuo vaizdo į erdvę: apie semantinę dailėtyrą (Vilnius, Baltos lankos, 1994).  Skaitė jį akademinė jaunuomenė ir bendruomenė ir savo noru, ir privalomai (štai Alfonsas Andriuškevičius mus, būsimuosius dailėtyrininkus ir dailės istorikus, farširavo tais semiotiniais raštais kaip geras kulinaras karpį makaronais). Daug kas ten patiko, daug kas buvo gana sudėtinga, tačiau vienas dalykas man yra įstrigęs iš to teksto - tai Thulermanno įžvalga apie vieną Jacopo Bellini piešinį - kuriame nuversta korintinė kolona su ant jos stovinčio Apolono skulptūra (pirmajame plane) esą simbolizuoja krikščionybės pergalę prieš pagonybę. Nuverstas biustas Jurgos Barilaitės darbe - tartum personalinis komentaras, tyčinė ar netyčinė sąveika.

Jacopo Bellini, Kelias į Kalvariją, sidabrinis pieštukas ant pergamento

Pagalvojau, kad Jurgos Barilaitės tapytame darbe norom-nenorom gali įžvelgti kažką panašaus: moters kovą su maskulinistine meno samprata (nuverstas juk vyriškio biustas!) arba menininkės kovą su tradicija (kaip tik Akademijoje juk buvo praūžusi Kęstučio Zapkaus inspiruota akademinė revoliucija - ar gal labiau sporadiškas, įtakingas, abejingų nepalikęs perversmas), studentės pasipriešinimą nykiam, žlugdančiam akademizmui (koks jis kartais reikalingas bebūtų - tačiau keletą metų papiešus gipsus, tuos visus apolonus ir afrodites, norisi staugte staugti dėl nykumos). Variantų ir variacijų čia galima įžvelgti labai daug, bet viena aišku, kad Jurga Barilaitė visuomet buvo valinga ir galinga menininkė, kovojanti, besigrumianti, fiziškai gestikuliuojanti ir mojuojanti (tą ir įkūnija tos nutapytos liaunos mergelės išvartyti balvonai). Tokia ji buvo savo studijų laikų tapyboje, tokia ji yra savo brandžioje meninėje strategijoje.