Jauna Kauno tapyba:AKCIJA IR RE-AKCIJOS

Pradžioje norėčiau pateikti keletą ištraukų iš atidarymo kalbų –

Julija Jakilaityė, Pradžia, 2012-2014

Jūsų nuolankus tarnas, VP, kaip sakant:

„Jeigu Lietuvos menas apskritai, egzistuoja kažkur tarp Europos ir Honkongo (perfrazuojant BIX‘us), tai Lietuvos tapyba konkrečiai – tarp Vilniaus ir Kauno.“

Įtraukiu šią iškarpą dėl to, kad bendraujant su viena kolege, ši nusistebėjo mano geografiniu-kultūriniu skirstymu, pastebėdama (ar oponuodama), jog tokio dalyko kaip „Vilniaus tapyba“ ar „Kauno tapyba“ ne-BE-egzistuoja. Nežinau, man regis, jog akademinėje terpėje tai dar vis jaučiasi. Papildykite, neigiamai purtykite galvas arba patvirtinkite...

Simona Lukoševičiūtė prie savo darbo

Parodos kuratorė, tapytoja ir dėstytoja, VDA Kauno fakulteto Tapybos katedros vedėja Aušra Vaitkūnienė:

„Galvojant apie pačią tapybos situaciją, ir ne tik Lietuvos ar Kauno mastu, omenyje reikia turėti tokį svarbų aspektą – kas yra fonas dabartinei tapybai? Šiuolaikinis pasaulis gramzdina žmogų į vartotojiškumą, o mūsų dienų tapyba suteikia tam tikrą oazę, grąžindama žmogų prie tikrosios būties, į tą tikrąjį gyvenimą.

Aušra Vaitkūnienė duoda interviu LRT informacinei laidai "Panorama" Lino Jurčiukonio darbo fone

VDA Vilniaus fakulteto Tapybos katedros vedėjas Jonas Gasiūnas:

„Tapyba mėgsta tvarką... Nors Aušra jaučia pavojų iš komercinio pasaulio pusės, bet aš toje vietoje jaučiuosi visiškai ramiai. Kuo pasaulis nuožmesnis ir kuo labiau puls tapybą, tuo daugiau kartų ji prisikels. Nes tapyba miršta, kad gyventų. Ne šiaip sau. Čia ne mano mintis, čia didysis Europos tapytojas Lucas Tuymansas taip pasakė. Ir jis pasakė tai remdamasis Šventuoju Raštu – tai Šventojo Jono žodžiai: „Miršta, kad gyventų“. Jis kalbėjo apie Kristų, bet tas pats tinka tapybai. Absoliučiai. Dubasinkite mus visais įmanomais būdais, bet mes turėsime egzistuoti...“

Povilas Ramanauskas, Introspekcija, 2010-2012

Tapytojas Arvydas Šaltenis:

„Tapyba gyvena visoje Lietuvoje – Justinas Vienožinskis Obeliuose, kitur – Viktoras Vizgirda, dar kitus – Antanas Samuolis. Kur dar Vladas Eidukevičius?! Kokia geografija!!! O tapyba yra kaip poezija – gyveno, gyvena ir gyvens!”.

Julija Klevinskaitė-Gleixner, Tapybos žemė, 2009-2011

O dar pirmosios dienos reakcijos:

Arvydas Gurevičius (menininkas ir legenda, trumpam sugrįžęs iš Vyžuonų į Vilnių):

„Gerbiamasis, visas čia yra niekai. Bet šie darbai – puikūs!“ (užtikrintai mostelėdamas ranka į tapybinę porelę).

"O kaip jums šie?" (išreiškiant susidomėjimą).

"Na ką, jūs, tai juk fotografija - nieko ypatingo!" (griežtai skelbiant verdiktą).

Gintarė Marčiulynaitė, Aš ir tu, 2011-2013

Julija Jakilaitytė, Pradžia, 2012-2014

Rusų šeima (keturių asmenų, į vidų neina, mato per vitrininius langus, savo tėvams ir vedamai jaunesnei sesutei komentuoja berniukas):

„Kakyje krasyvyje kartiny / Kokie gražūs paveikslai“ (ironiškai).

„Da, da / Taip, taip“, – atsako tėvas (taip pat ironiškai, net nepasukdamas galvos ir kažin ar ką regėdamas). 

Giedrius Zaura, Atsitiktinumas ir erdvė, 2011-2013

Ekspozicija. Donaros Manuk darbai

Ekspozicija. Kristinos Jatautaitės darbai

Daugiau kalbų ir gyvų vaizdų:
https://www.youtube.com/watch?v=WdX_E6c6FSc
https://www.youtube.com/watch?v=bohFHr34ugM

Jūratė Mikailionytė, "Peizažas", arba tiesiog ŽIEMA

Jūratė Mikailionytė, Peizažas, 1995 m., VI kursas, dėstytojas J. Gasiūnas

Šis VI kurso tapybos studentės Jūratės Mikailionytės kūrinys dabar yra mano kabinete. Nes maniškis toks darbas - dailinis, akademinis, muziejinis. Bet atsirado jis mano noru. Nes man labai patinka.

Labai atsiprašau gerbiamų skaitytojų, kad pirmojoje pastraipoje pavartojau tiek daug žodelių MAN, MANO, MAN. Kaip iš Bitlų dainos I Me Mine... Taip atsitiko netyčia, o gal labai tyčia. Tai asmeniniai įspūdžiai. 

1995 metais jau buvau sąmoningas ir motyvuotas žmogus (nors ėjo tik saldūs aštuonioliktieji...), žinojęs, kad ateitį susiesiu su menais. Įstojau į Vilniaus dailės akademiją. Kada nors vėliau papasakosiu, ką jaučiau tuomet, bet vienas pirmųjų įspūdžių buvo susijęs su tapyba. Maniškės akys buvo kvadratinės ir stačios, kadangi po visų Van Gogų, Gogenų, Modiljanių ir Čiurlionių, kuriuos mačiau ir nuo kurių svaigau savo gimtuosiuose, saugiuosiuose namuose, nesupratau:

- Ką jie čia daro!?

Trumpai supažindinsiu su kontekstu - tuomet VDA koridoriuose (tamsiuose ir klaidžiuose) siautėjo Ponia Tapybos Mirtis, lydima savo ištikimojo palydovo - Misterio Tapybinio Purvelio...

Jūratės Mikalionytės tuomet nepažinau (juolab, kad studijas ji buvo tik baigusi - mūsų gyvenimai egzistavo paraleliniuose lygmenyse), tačiau netrukus pamatyti jos darbai padarė ypatingą įspūdį. Jie tiesiog buvo kitokie. Išsiskyrė ir daugelio. 

Papirko keistas tapytojos primityvumas - ar tiksliau - PAPRASTUMAS, nes toje sąvokoje nėra jokios menkinančios ar neigiamos prasmės. Jūratė buvo be galo paprasta, ir tuo papirko. Jos keistos spalvos, naivokas piešinys, nesudėtingas perspektyvizmas (tiksliau - perspektyvos nebuvimas ar iškraipymai) lyg ir motyvavo: "Aš irgi taip padaryčiau", bet kartu drausmino - "Ne, man taip nepavyktų". Iš tiesų - Jūratės Mikalionytės darbuose esama gluminančio ikoniškumo įspūdžio ar net būsenos, kurią gali pasiekti tik tam pašvęstas žmogus.

Kad šis tekstas neatrodytų toks pompastiškas, pastebėsiu, kad 1995-ųjų metų žiema taip pat buvo gana šalta. Mokiausi dar 12-oje klasėje, pamenu varnas ant sniego, kurias stebėjau pro informatikos kabineto langą. Dar šaltesnė buvo 1996 metų (atsidūriau I-ame dailės istorijos ir teorijos kurse) žiema - vos galo negavau grūsdamasis iš gimtojo Alytus sukiužusiu PAZ'iku per Pivašiūnus-Dusmenį-Onuškį baltais snieguotais laukais iki rūstaus ir paslaptingojo Vilniaus...

Tad Jūratės Mikailionytės darbas yra pagavęs žiemos Vilniuje nuotaiką. Tą pajus bet kas iš mūsų, bent kartą perėjęs nykia, betonine Neries krantine (beje, šioji kompozicija greičiausiai yra nutapyta žvelgiant į kitą krantą nuo Žygimantų gatvės - ten šalia nugriauto baseino, prie buvusios elektrinės su Balzukevičiaus Elektra būta tokių apkapotų tuopų). Po sniegu tos pakrantės nėra beviltiškai nykios, atvirkščiai - tinkamos porelių (tokių kaip šiame paveiksle) pasivaikščiojimams. Meilė nesušąla net žiemą, meilė nemiršta net numirus tapybai... 

Detalė
Beje, darbas nutapytas ant lango rėmo - tai ir italų Arte Povera reminescencijos, ir tuometinis (ekonomiškai buvo ne patys lengviausi laikai) skurdas elementarusis (tapyta taip pat ant kažkokio nukainuoto perkelio), ir didinga simbolika - Paveikslas juk ir yra nupaišytas langas (tokie paprasti pasakymai - paveikslas, nupaišytas, labai tinka Jūratės kūrybos apibrėžimui).

Audriaus Naujokaičio problema

Iš tiesų jokios problemos nėra. Yra tik Menininkas. Kai ką žodis „Menininkas“ iš didžiosios raidės turėtų erzinti, nes tai eilinį kartą atsiduotų papudruota pompastika, tačiau Naujokaičio atveju tai ypatingai taiklu. Teisinga, nes žmogus numirė, o liko jo menas. Menininkai taip greitai nemiršta, jeigu juos lyginsime su paprastais mirtingaisiais. Lieka jų darbai, legendos apie gyvenimą, ne tik kūrybą ir panašiai.

Audrius Naujokaitis Du žvėreliai 1980 m.
Štai - tipiškai "žukiškas" Naujokaitis. Mokytojo įtaka stipri, tačiau tuštuma ir paslaptimi spengiančios erdvės kalba ne tik apie jau susiformavusią Menininko asmenybę, bet ir būsimąją jo plastiką ir konceptualius bruožus (egzistencinius potyrius aktualizuojanti rimtmika bei multiplikavimas)

Naujokaičio probelma slypi tame, kad nuo savo kūrybinės karjeros pradžios, jis dėl sunkiai suvokiamų ir, regis, savaime susiklosčiusių priežasčių yra marginalizuotas. Štai, net parodos „Titanike“ pranešime spaudai skaičiau, kad pirmajame kūrybos etape (kuomet gyveno Lietuvoje) jis buvo Mikučio ir Orvydo įtakoje. Geri pažįstami ir dailininko kolegos dar pastebėjo: „Priklausė Vaidoto Žuko svitai“. [VŽ įtaka tikrai pastebima iki-institutiniame laikotarpyje (1978-1979 m.), kuomet tikrai mokytasi pas vieną iš anų dienų neformalių tapybos autoritetų – kiek tai pagrįsta, kiek ne – kito pokalbio tema]. Antrajame etape, 10 dešimtmečio pradžioje jau persikėlęs į Niujorką esą buvo įtakojamas Meko. Tokią pačią nuomonę susidariau ir iš Evaldo Janso filmo, kuriame pats Audrius Naujokaitis pasakoja apie save. Štai tas filmas - https://www.youtube.com/watch?v=khbCda76Bg0

Audrius Naujokaitis Be pavadinimo 2012
"Niujorkietiškas" Naujokaitis - pasakojimas apie žmones mieste. Žmonės ir miestas čia - tai viso mūsų buvimo šiame pasaulyje metafora, alegorija ir simbolis.

Galop, kuomet kalbame apie „Titaniko“ ekspoziciją ir kolekcijos, rodomos joje, pobūdį, akademinis studijiškumas čia be galo ženklus. Tereikia suprasti ir pateisinti vieną iš tų tikrųjų parodos kuratorių – Arvydą Šaltenį, išeksponavusį savo studento darbus ir išryškinusį tai, kas svarbu jam, kaip dėstytojui. [Svarbu jam tos metodinės-pedagoginės kolorizmo, „arsinio“ paveldimumo problemos].

O man atrodo, kad pats savičiausias (ir įdomiausias) Naujokaitis kaip tapytojas yra tais savo „niujorkietiškais“ darbais – kuo tikriausiu Gyvenimo frizu, iš daugybės figūrų ir paradoksalių situacijų sudėliota tapybine juosta, kuri, deja, formuojant parodos architektūrą, buvo suskaidyta ir paleista tik nedideliais fragmentais. Vaizdas šiuo atveju primena iškarpytą kino juostą... Belieka pastebėti, kad kai kurie iš šių darbų tapyti jau sugrįžus į Lietuvą (suvisam), tačiau amerikietiškos patirties suformuotas laisvo ir įdomaus Menininko charakteris jau labai ryškus. 

Audrius Naujokaitis Red Raima Table 1993 m.
Man pačiam vieną didžiausių įspūdžių padaręs kūrinys - vinimis suvarpyta moteris nutapyta ant lakuoto Art deco stiliaus stalviršio. Kūniškumas/kančia versus dvasingumas/aistra.

Arvydas Dauguvietis, arba Šiaulių mokykla

"Šiaulių mokyklos" terminą (kaip visuomet) sugalvojau ne aš.
Pasakojau apie vieną šiauliškį menininką kolegai Ignui Kazakevičiui ir jis pavartojo šią sąvoką. Pagalvojau, kad tai yra labai taiklu. 

Kalbėti mes galime apie "Šiaulių mokyklą" pačia pirmine ir pačia neįdomiausia (čia mano toks požiūris - mokykla juk yra mokykla, ne pats linksmiausias dalykas gyvenime) prasme - kaip apie aukštąją mokyklą, išsivysčiusią 1939 metais (ne pačiomis linksmiausiomis aplinkybėmis) iš Klaipėdos perkelto Prekybos instituto. Vėliau, sovietmečiu, prekybą pakeitus pedagogikai, čia buvo ruošiami dailės mokytojai. Mano paties dailės mokytojais vidurinėje dirbo šiauliškiai. Nenorėčiau gilintis į metodinės ir pedagoginės minties raidos problematiką, tačiau pastebėčiau, kad jie skyrėsi (savo požiūriu į meną ir gyvenimą) nuo tą pačią discipliną dėsčiusių vilniečių. 

Svarbiausia, kad be šios Šiaulių mokyklos nebūtų ir kitos - tos tikrosios, generuojančios tam tikrus meno procesus krašte ar bent jo dalyje.

Kas yra "Šiaulių mokykla" meno procesų kontekste? 

Sovietmečiu provincialus atspalvis (tegul tai ir ketvirtas - ar viso labo ketvirtas miestas pagal dydį Lietuvos Respublikoje) ir ribojo (vis tik periferija yra periferija, tegul ir su asfaltuota aikšte, pėsčiųjų gatve ir auksiniu berniuku), ir suteikė tam tikrų privalumų.

Kokie yra Šiaulių mokyklos privalumai?

Tam tikras undergraundinis atspalvis, disidentiškumo prieskonis tarp dantų ir ant liežuvio galiuko. Ką sako vien kokio Eduardo Juchnevičiaus ir BIX'ų, Arūno Uoginto,  SAULĖS ir ŽUWŲ vardai...
Kita vertus, net pusiau-oficialioji kultūrinė veikla (Viliaus Purono ir jo atstovaujamo puronizmo fenomenas) taip pat turėjo daugybę neformalių aspektų - vien jau tariamai ar tikrai "retrinis", kartais įgaunantis kičo bruožų smulkiosios architektūros, urbanistikos ir skulptūros charakteris oponavo sovietiniam mainstrymui...
Galop - šiaulietiškas fotorealizmas. Žymiausiu jo atstovu reikėtų įvardinti, žinoma, Romaną Vilkauską. Kita šiaurietiškojo hiperrealizmo atrama būtų paslaptingasis Arvydas Dauguvietis, dar kita - Povilas Anikinas (ko verta jo vien 1983-ųjų Auksinė šviesa! - žr. - http://www.artistsassociation.lt/index.php?cid=24857).
Bet pažvelkime į Arvydą Dauguvietį.
Vilniaus dailės akademijos muziejaus saugyklose netikėtai aptikau A.Dauguviečio diplominį darbą - 1979 metais nutapytą Observatoriją (Mokslininką). Man pačiam tai buvo nemažas atradimas (nes ir paveikslo formatas didelis). Tema - įprastinė tų laikų Valstybinio LTSR dailės instituto studentų kūrybai. Tie, kurie nenorėjo imtis kolūkiečių ar komjaunuolių-pogrindininkų temų (leninų, regis, jauniesiems peckeliams dar nelabai patikėdavo), gilindavosi į šeimynines scenas, kūrybinės inteligentijos, mokslinės bendruomenės darbo vaizdus (kalbu apie vadinamąją "tematinę", "žanrinę" tapybą). 

Arvydas Dauguvietis. Mokslininkas (Observatorija), 1979, VDA muziejus

Švariais, steriliais potėpiais ištapytos plokštumos, ten, kur būtina ir reikia (foninės Visatos fotografijos, viršuje esanti ertmė) meistriškai sušiaušta, išlieta sausesnėmis arba atvirkščiai - drėgnesnėmis aliejinių dažų dozėmis. Tapytojas puikiai perteikė vilnonio megztinio, metalinių prietaisų, kosmoso platybių medžiagiškumą.

Jau net keli žmonės, pamatę šią kompoziciją, manęs klausė: "O čia ne Gunaras Kakaras jaunystėje?". Nežinau. Tebūnie tai paslaptis. Jeigu kada pasitaikys proga - išsiaiškinsiu.

Dailininkas užfiksavo visiškai "šviežią" mokslinį įvykį - Molėtų rajone, Kulionyse esanti Astronomijos observatorija, tuo metu priklausiusi Lietuvos mokslų akademijos Fizikos  institutui, buvo tik ką (1977 metais) atidaryta.

Astronomas vaizduojamas atsirėmęs į sulankstomas kopėčias (tokias pačias šių eilučių autorius kaip tik šiomis dienomis regėjo vienoje VDA katedroje), o už jo - turbūt 1975 metais Molėtuose įrengtas 35/51 cm skersmens Maksutovo sistemos teleskopas. 

Viskas lyg ir regėta, šiek tiek primena Igorį Piekurą ar Mariją Teresę Rožanskaitę. Tik daugiau jaunatviško patoso - tikėjimo mokslo progresu ir šviesia žmonijos ateitimi. Dar viena svarbi ypatybė - studentas-tapytojas fiksuoja savo kartos žmogų - ko verta vien ABBOS ar BEEGEES vokalistų-instrumentalistų verta portretuojamojo ševeliūra ar būgno lėkštę, LP diską primenantis filtras ar šviesiai jautri plokštelė. Kita vertus, žinant ano meto institutinį-akademinį kontekstą, tapyti "amerikietiškuoju" fotografinio realizmo stiliumi, buvo nemažas akibrokštas (tegul kaimynai estai tą propagavo ir viešai, ir privačiai). LTSR institute Tapybos katedroje tapyti pagal nuotraukas buvo draudžiama. Tame gal būta ne tik partinio-ideologinio, bet ir kultūrinio-idėjinio nusistatymo. Bet nesvarbu! Svarbiausia, kad tapybos studentas Arvydas Dauguvietis išdrįso būti madingu (ir vaizduojamo veikėjo, ir temos, ir formos bei koncepcijos prasmėmis), toji mada slypėjo toli Vakaruose. O šie regėjosi taip toli, kaip ir pro nutapytąjį teleskopą aiškiai matomas, bet toks tolimas, kad ir koks nors Andromedos ūkas...

Švėgždos obuoliukai

Tarnybinės VDA muziejaus patalpos - arba tiksliau tai, kas lietuviškai yra vadinama "ofisu", susideda iš dviejų patalpų. Viena, karsto formos (siaura ir ilga, aukštomis lubomis) priklauso Direktoriui, kita - plati, erdvi, kažkiek primenanti virtuvę ar nedidelę valgyklėlę (tokį įspūdį sustiprina į vieną daiktą sustumti net 5 dideli stalai) priklauso kolektyvui, personalui, "staffui" (irgi toks dabartinių lietuvių žodelis!). 

Tame muziejiniame bufete yra didelė siena, ant kurios paprastai eksponuojamas koks nors didesnio formato paveikslas. Mano atidreifavimo į "Titaniką" metu ten kabojo Algimanto Švėgdžos Žali obuoliukai - 1993 metų tikrai nemenko formato darbas. Klasika, ir be komentarų. Kuomet A. Švėgždos bičiulis Arvydas Šaltenis buvo Akademijos rektoriumi, šis kūrinys buvo Rektorate - Rektoriaus kabinete. Paskui jo lokacija pasikeitė...

A. Švėgždos Žali obuoliukai su tikru obuoliu ant stalo, visai netyčia padėtu vieno iš kolegų

Ką norėjau pasakyti apie A. Švėgždos obuoliukus? Žinoma, kad jie yra puikūs, labai puikūs. Tačiau didžiausia nuostaba, ištikusį šių eilučių autorių yra ta, jog patyriau didelę liūdesio dozę buvimo šalia Žalių obuoliukų metu. Subjektyviai ir tikrai ne akademiškai mąstant, pats geriausias meno patikrinimo ir įtikrinimo metodas yra tiesiog būti šalia. Prieš gerą dešimtmetį tokį "atradimą" padariau savo namuose, nuolat spoksodamas į vieną paveikslą, kuris ėmė mane be galo slėgti ir erzinti. Tuomet supratau, kad tik asmeninis kontaktas su kūriniu ir sukuria patį kūrinį, o kartu net mane patį. Čia juk tokia Martino Buberio logika, jog be Tu nėra įmanomas joks Aš. 

Taigi, apie A. Švėgždą visuomet buvau truputėlį kitokios nuomonės. Jis man regėdavosi meditatyviai išmintiškas ar išmintiškai meditatyvus. Kaip kokia malda ar mantra. Tuo tarpu - A. Švėgžda yra kuo tikriausias egzistencialistas, skirstant jį [egzistencializmą] į teikiantį iliuzijas arba nuginkluojantį, apnuoginantį pasaulio esmę. Šioji (esu Marko Aurelijaus pasekėjas) yra tokia, kokia turi būti - srūvanti savo tėkme. Būtent tokie yra ir Žali obuoliukai... Na, nesinori visų kortų kloti ant stalo, bet esmė labai paprasta - pasaulis yra laikinas. Tą deklaruoja minėtasis paveikslas. Ir dėl jis šiek tiek trikdo, gal net slegia. Obuoliukai susiraukšlėja ir supūna, žmonės miršta, viskas išeina nebūtin.

Ne toks jau ir didelis atradimas (tas pats, kas iš naujo sukonstruoti dviratį), tačiau patikrintas antropologiškai ir antropomorfiškai savo kūnu, sąmone, siela.  

Įvadas. Apie muziejų (ir save - o kaip kitaip?)

Vilniuje yra Dailės akademija - svarbiausia, nes seniausia ir didžiausia aukštoji dailės mokykla Lietuvoje (ir visoje Didžiojoje Kunigaikštystėje). Vadinkime ją sutrumpintai - VDA. Vilniaus dailės akademija. Arba Akademija. Studentai ją dar vadina "Akade". Viskas labai paprasta ir aišku.

Akademijoje yra muziejus. Jis taip ir vadinamas - Vilniaus dailės akademijos muziejumi. VDA muziejaus ištakos yra tokios pat senos, kaip ir pačios Akademijos. Juk dar Smuglevičius (Franciszek Smuglewicz), Rustemas (Jan Rustem), Le Brenas (Andre le Brun) ir kiti meninių senojo Universiteto katedrų profesoriai rinko metodinę medžiagą akademiniam jaunimui.

Muziejus įvairiais pavidalais, vis kintančiomis būsenomis (kabinetų, laboratorijų ir panašiomis) pasiekė mūsų dienas, kol 1994 metais oficialiai buvo įsteigtas VDA muziejus.

Didžioji dalis mirtingųjų, vaikščiojančių šios Žemės paviršiumi ir konkrečiai Vilniaus Maironio gatve, net neįtaria, jog VDA muziejus egzistuoja ne kur kitur, o buvusioje "Tiesos" spaustuvėje (sovietmečiu ten būdavo leidžiami su tiesa nieko bendro paprastai neturintys veikalai), kad parodų salės "Titanikas", kurias kuruoja būtent VDA muziejus, tėra tik oficialusis, reprezentacinis VDA muziejaus pavidalas, jog nemaži fondai, skaičiuojantys tūkstančius eksponatų, slepiasi už parodinių salių sienų (o ir kitur - išsibarstę klaidžiuose Akademijos labirintuose it dangiškoji mana). 

Apie saugyklas, fondus, rinkinius - vėliau [galop - pradinę informaciją matykite čia - http://www.vda.lt/lt/muziejus/]. Tam ir yra skirtas šis kuklus blog'as...

Mariaus Šaliamoro projektuotas VDA korpusas, pavadinimu "Titanikas" (atidarytas gūdžiais 2009 metais) iš tiesų primena laivą arba bent laivagalį. Retas kas įtaria, kad už šių išorinių sienų, vitrininių langų, ekspozicinių salių dar esama ir VDA muziejaus saugyklų.

Dabar keletas sakinių apie save.

Vaikystėje (nuo kokių dešimties metų) labai norėjau tapti jūrininku (turbūt labiausiai tai lėmė Rafaelio Sabatinio "Kapitono Blado kronika" ir  Aloyzo Každailio "Laivai ir jūrininkai"). Netgi realiai įsivaizdavau save po devintos klasės keliaujantį į Klaipėdą, jūreivystės mokyklą ir tampantį paprastu žvejybinio ar prekybinio laivo matrosu. Deja, devintoje klasėje perskaičiau Irvingo Stone'o "Raitą jūreivį", tuoj pat pasipylė Henri Perruchot...). Apsisprendžiau tapti dailininku (gal nereikia smulkintis aiškinant, jog bandymas rasti kompromisą tarp rašytojo-istoriko ir tapytojo, atvedė link dailėtyros). Tačiau viskas sugrįžta į šaknis. Po daugybės metų klajonių, užkopiau ant "Titaniko" denio. Šis, antrasis, menų vandenynais plaukiojantis laineris, kreiseris ar škuna sėkmingai laviruoja tarp aisbergų, rifų, seklumų ir kitokių povandeninių srovių. Tikėkimės, jog vėjai bus mums palankūs!

O šis blog'as tėra paprastas laivo žurnalas, kurį štilių metu siūlau paskaityti ir atlaidųjį Skaitytoją.