TRADICIJŲ IR POKYČIŲ KARTA: XX amžiaus 10 dešimtmečio Tapybos katedros studentų darbai iš VDA muziejaus fondų. Reportažas iš parodos KKKC Parodų rūmų

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose atidaryta paroda, sudaryta iš VDA muziejaus fonduose saugomų kūrinių. Visa tai dedikuota XX amžiaus 10 dešimtmečiui - vienam įdomiausių laikotarpių Lietuvos dailės ir kultūros istorijoje. Nors visa tai vyko labai neseniai ir didžioji dalis tais laikais besimokiusių iki šiol yra laikomi jeigu ne jaunosios, tai bent viduriniosios kartos atstovais, tačiau retrospekcinis žvilgsnis šiuo atveju yra neišvengiamas...

1990–2000 metai Akademijos, kaip ir visos valstybės istorijoje, buvo kupini pokyčių, pasikeitimų ir vertybių perkainojimo. Viena vertus, tai buvo susiję su politinės, socialinės, ekonominės, kultūrinės situacijos kaita, iš kitos pusės – Akademija, kaip ir bet kuri žmonių bendruomenė, turi ir net priversta keistis – tam, kad derintųsi prie pakitusių sąlygų, dėl to, jog vidinės transformacijos lema progresą, kitokios kokybės kūrimą.

1989 metais įvykus savotiškai revoliucijai tuometiniame Dailės institute, besimokantieji tapybos buvo vieni iš to „perversmo“ katalizatorių. Studentų iniciatyva dalis senosios kartos dėstytojų buvo priversti palikti VDA (nors tokie autoritetai kaip Augustinas Savickas dirbo ir toliau, iki 1993 m.). Katedros vedėju tapo Arvydas Šaltenis, 1994 m. šiam tapus rektoriumi, jį pakeitė Ričardas Povilas Vaitiekūnas. Čia darbuojantis Leonardui Gutauskui, Linui Katinui, Mindaugui Skudučiui, Leopoldui Surgailiui ir kitiems, netrukus pradėjo dėstyti jaunesnės kartos menininkai – Henrikas Čerapas, Jonas Gasiūnas, Ričardas Nemeikšis. Didelį postūmį ne tik instituciniams, bet gilesniems pokyčiams suteikė 1992 metais vizitavęs profesorius Kęstutis Zapkus. Jis tiesiogiai įtakojo konceptualia raiška Lietuvos meno scenoje tiesiog sprogusią studentų tapytojų grupuotę Geros blogybės (parodoje dviem darbais, dedikuotais van Goghui, atstovaujamas Julius Ludavičius yra būtent iš jos). Dešimtmečio viduryje analogišką impulsą teikė studentų stažuotės užsienyje, antai Irma Leščinskaitė, Solomonas Teitelbaumas 1996 metais studijavo Zalcburgo vasaros dailės akademijoje pas Leoną Golubą, Nancy Spero.

Pačios Katedros profesorių dėstymo programa rėmėsi lietuviškos tapybos tradicijų, įkūnytų Ars tapybinės programos, puoselėjimu ir visapusiško humanitarinio išsilavinimo diegimu – 90-aisiais metais akademiniame procese ypač daug dėmesio skirta filosofinėms, kultūrologinėms, istorijos disciplinoms. Katedros studijų programa, glaustai suformuluota 1995 metais, skambėjo taip: „Pirmieji dveji studijų metai skirti piešimui, tapybai, kompozicijos pagrindams. Šiuo laikotarpiu svarbiausia išmokti nutapyti spalvomis formą erdvėje. Tretieji ir ketvirtieji metai – tapybos studijų gilinimo metai. Studentai nuosekliai susipažįsta su Lietuvos istorine tapyba ir šiuolaikinėmis plastinėmis idėjomis. <...> Baigiant ketvirtą kursą, tapybos ir kompozicijos darbais ginamas bakalauro laipsnis. Penktieji ir šeštieji metai – gabiausių ir kūrybingiausių studentų studijos“ [Vilniaus dailės akademija, Vilnius, 1995, p. 18].

Parodoje eksponuojami įvairiausių metų, skirtingų kursų studentų kursiniai ir diplominiai darbai, siekiant atskleisti tiek tuo metu dirbusių dėstytojų įvairovę bei jų dėstymo specifiką, tiek studentų (kurių didelė dalis yra tapę ryškiomis asmenybėmis meno pasaulyje) meninius charakterius. 

Klaipėdos auditorijai specialiai atrinkti klaipėdiečių menininkų - Irmos Leščinskaitės ir Virginijaus Viningo kūriniai iš VDA muziejaus fondų. 

Vaizdas iš eksponavimo proceso - 

Eglė Rakauskaitė, Sigita Maslauskaitė, Vytautas Pakalnis, Vytautas Žirgulis...

Parodos arealas - I aukšto salė. Ji nėra didelė, tad pradžioje buvo baimės, kad visi darbai netilps arba kad ekspozicija atrodys studentiškai/akademiškai pergrūsta. Bet tilpo visi darbai - optimaliai. 

Pati paroda - darbai ir kuratoriaus komentarai - 

Virginijus Viningas

Krikštas (centrinė triptiko dalis)

1990 m.

VI kursas /diplominis darbas/, vadovas Augustinas Savickas

Virginijus Viningas yra klaipėdietis tapytojas, dirbantis E. Balsio menų gimnazijoje. 1990 m. menininkas baigė tapybos studijas, diplominiam darbui vadovaujant profesoriui Augustinui Savickui. Tuo metu V. Viningo tapyba atstovavo tautinio Atgimimo metu populiariam požiūriui, puoselėjančiam tarpukario laikų grupuotės Ars ideologiją ar bent įsitikinimą, jog lietuviškojo ekspresionizmo šaknys slypi liaudies meno gelmėse. Ilgainiui tapytojo raiška transformavosi į muzikine improvizacija (nuo džiazo iki bliuzo) paremtą neo–ekspresyvų mąstymą. 

Jonas Vaitiekūnas

Iš ciklo „Karaliaučiaus veidai“ (dešinėje; kairėje - V. Viningo kūrinys)

1992 m.

VI kursas /diplominis darbas/, vadovas Arvydas Šaltenis

Jonas Vaitiekūnas – ilgametis Vilniaus J. Vienožinskio dailės mokyklos mokytojas, šiuo metu – VDA Tapybos katedros vedėjas (juo dirba nuo 2016 m.). 1995, 1996, 1997 metais Jonas su savo broliu Justinu sudrebino (bent jau Vilniaus meno areną) savo „Varymais“ – naminės degtinės gaminimo akcijomis ir performansais Geležinkeliečių rūmuose, „Jutempus“ galerijoje, Šiuolaikinio meno centre. Diplominis J. Vaitiekūno darbas, inspiruotas lankymosi Karaliaučiuje (dab. Kaliningradas) patirties, rodo jauno menininko kultūrines aspiracijas ir norą orientuotis į postmodernųjį to meto Europos meno kontekstą. 

Vytautas Žirgulis

Iš ciklo „Keturi metų laikai“

1992 m.

VI kursas /diplominis darbas/, vadovas Kostas Dereškevičius

Kaune gimęs Vytautas Žirgulis 1997–2003 m. buvo Lietuvos dailininkų sąjungos Panevėžio skyriaus pirmininku. Šiuo metu jis dirba Nacionalinėje M.K. Čiurlionio menų mokykloje. Menininkas taip pat dirba komercinėje sieninės tapybos srityje. O prieš tai buvo studijos pas dėstytojus Vladą Karatajų, Kostą Dereškevičių. Studijų laikais V. Žirgulio keitėsi nuo „gudaitiškojo“ ekspresionizmo iki „dereškevičiško“ realizmo.

Julius Ludavičius

Charakiri van Goghui (kairėje), Laikrodis van Goghui (dešinėje)

1992 m.

VI kursas /diplominis darbas/, vadovas Linas Leonas Katinas

Julius Ludavičius yra baigęs M.K.Čiurlionio menų mokyklą, VDA ir (1993–1997 m.) Hunter College Niujorke. Menininkas priklauso Kęstučio Zapkaus (Kes Zapkus) "klasei", atvykusio į Vilnių Nepriklausomybės pradžioje ir pasiūliusio alternatyvaus, postmodernaus požiūrio galimybę Akademijos studentams. 1989–1993 m. J. Ludavičius priklausė menininkų grupei „Žalias lapas“, 1992-1993 m. – „Geros blogybės“ narys. Tai jaunų menininkų susivienijimai, Lietuvos mene pirmieji aktyviai ir nuosekliai kūrę performanso, hepeningo, instaliacijos srityse. 

Jūratė Mikailionytė

Studijoje

1992 m.

III kursas, vadovas Leonardas Gutauskas

Peizažas

1995 m.

VI kursas, vadovas Jonas Gasiūnas

Jūratės Mikailionytės tapyba studijų laikais pasižymėjo lakonišku, tariamai suprimityvintu piešiniu, klasicistiniu (stabiliu) komponavimo pojūčiu, poetiška nuotaika, lyriniu charakteriu. Išskirtinio talento studentė (buvusi ryški ir labai pastebima), deja, dabartiniuose Lietuvos meno procesuose nebedalyvauja. 

Eglė Rakauskaitė

Iš ciklo „Hommage à Monet“

1993 m.

VI kursas /diplominis darbas/, vadovas Augustinas Savickas

Dabar Eglė Rakauskaitė yra žinoma kaip performansų, videoperformansų, videoinstaliacijų kūrėja. Retas, besidomintis menu, nežino jos „Šokoladinių krucifiksų“ (1995 m.), „Be kaltės kaltiems. Pinklės. Išvarymas iš rojaus“ (1997 m.) su kasomis surištomis mergaitėmis, „Taukuose“ (1998 m.) – pastaroji videoinstaliacija yra eksponuojama nuolatinėje Lietuvos Nacionalinės galerijos ekspozicijoje. Menininkės kūrybos pradžia, kaip demonstruoja jos diplominis darbas (sudarytas iš keturių dalių), slypi tapyboje ir impresionizme. 

Žilvinas Kempinas

Diplominio darbo detalė

1993 m.

 Žilvinas Kempinas – vienas žinomiausių dabartinių Lietuvos menininkų. Savo baigiamajame darbe Vilniaus dailės akademijoje (1998-2002 m. Hunterio koledže Niujorke dar studijuotas tarpdisciplininis menas) jis panaudojo tai, kuo ir dėl ko yra pripažįstamas ir vertinamas visame pasaulyje – celiuliozinę video juostelę. Iš sukarpytų dalių buvo sukonstruotas tradicinio paveikslo formatas – stačiakampis. Jame, galiojant fizinėms juostelės ypatybėms, dar tebeveikė kolorizmo aspektas (t.y. spalva). Minimalistinės išraiškos kūrinys dirgino kelis stebėtojo pojūčius, jo laiko ir judėjimo suvokimą. Šios kategorijos iki šiol galioja Ž. Kempino kūrybinėje strategijoje. Deja, išlikusios tik kelios baigiamojo darbo detalės. 

Sigita Maslauskaitė

Natiurmortas (kairėje; dešinėje - I. Leščinskaitės darbas)

1994 m.

IV kursas, vadovas Jonas Gasiūnas

Sigitas Maslauskaitė priklauso Jono Gasiūno studentų plejadai, įtvirtinusiai „naująją tradiciją“ – neoekspresionistinį požiūrį į tapybą kaip rezultatą ir tapymą kaip procesą. Jai būdinga dideli formatai, gestiškas potėpis, „purvinas“ koloritas, metaforiškas turinys ir niūri atmosfera. Postudijiniu laikotarpiu S. Maslauskaitės tapyba „sakralizavosi“ – spalvinė gama šviesėjo, pradėjo dominuoti krikščioniškoji ikonografija. Išliko tik dideli formatai ir ta pati jausminga tapysena. S. Maslauskaitė yra ir dailės istorikė, besispecializuojanti šventojo Kazimiero ikonografijos tyrinėjimuose. Menininkė vadovauja Bažnytinio paveldo muziejui Vilniuje.

Mindaugas Gapševičius

Veliuonos pieva

1994 m.

II kursas, vadovas Algimantas Jonas Kuras

Mindaugas Gapševičius buvo Algimanto Jono Kuro studentu. A. Kuras iš kitų Tapybos katedros dėstytojų išsiskyrė savitu požiūriu į studento ir pedagogo bendradarbiavimą. Kiekvienas jį bent jau baigiamojo darbo vadovu pasirinkęs studentas išsiskirdavo pedagogo nekaustomu individualumu. Eksponuojamas darbas nutapytas vasarinės praktikos metu, plenero sąlygomis. Paskutiniais studijų metais M. Gapševičius pradėjo žvalgytis tolėliau – už įprastinio vizualumo horizontų. Šiuo metu tai vienas aktyviausių ir nuosekliausių internetinio – tinklo meno atstovų Europos mene. 

Darius Žiūra

Merginos aktas profiliu

1995 m.

IV kursas, vadovas Jonas Gasiūnas

Darius Žiūra tapybą Vilniaus dailės akademijoje studijavo 1991–1997 m. 10 dešimtmetyje D. Žiūra propagavo menines strategijas bei taktikas, neturinčias tiesioginių sąsajų su akademinio proceso metu diegiama „tradicijos“ samprata (kurioje akcentuojama kolorizmo ir emocinės nuotaikos, psichologinės būsenos reikšmė). Jam svarbiau yra tarpdicipliniškumas, egzistuojantis tarp žiūrėjimo ir taktiliškumo, socialumo ir individualumo polių. D.Žiūra yra dalyvavęs daugelyje kuruojamųjų ir apžvalginių Lietuvos dailės parodų Vilniaus Šiuolaikinio meno centre, jo darbų yra saugoma Lietuvos nacionalinėje galerijoje. Šiuo metu menininkas tęsia meno doktorantūros studijas toje pačioje VDA.

Solomonas Teitelbaumas

Edita

1995 m.

IV kursas, vadovas Jonas Gasiūnas

Solomonas Teitelbaumas atstovauja litvakiškajai lietuviškosios tapybos tradicijai. Tai buvusiose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse kadaise gausiai gyvenusios žydų bendruomenės atstovų, išsiskyrusių savitu spalviniu matymu ir ypatingu emocionalumu, kūryba, ryški ir vertinama visame pasaulyje. S. Teitelbaumas dar studijų laikais perėmė, puoselėjo, tvirtino pačias stipriausias šios tradicijos savybes. Jo tapyba pasižymi ypatingu pastoziškumu, dramatiškais spalviniais deriniais, sukrečiančiu tragizmu. Tame esama ir klasikinės dailės, ir vokiškojo ekspresionizmo, ir Londono mokyklos reminiscencijų, tačiau visa tai neužgožia unikalaus individualumo (priešingai). Edita – tuo metu Akademijoje dirbusi pozuotoja. 

Irma Leščinskaitė

Pastatymas. Vyro figūra (kairėje)

1996 m.

IV kursas, vadovas Jonas Gasiūnas

Moteris, sėdinti ant kėdės (dešinėje)

1997 m.

V kursas, vadovas Jonas Gasiūnas

Dabar Irma Leščinskaitė – Kaipėdos universiteto Menų fakulteto Dailės katedros docentė. Studijų VDA laikais studentė stažavosi Zalcburgo vasaros dailės akademijoje pas Leo Golubą (1996 m.) I. Leščinskaitė išsiskyrė savitu tapybiniu mąstymu, paremtu Vidurio Europos multikultūrizmo ir Jungtinių Valstijos abstrakčiojo ekspresionizmo sinteze. Dabartiniu metu menininkė reflektuoja abstrakciją, analizuodama jos santykį su muzikalumu bei muzikiniu vizualaus komponavimo pobūdžiu. Žiūrovams rodomi du Irmos darbai, rodantys jos studijinę patirtį, slinktį nuo akademinės disciplinos iki laisvinimosi spalvoje ir geste. 

Aistė Kirvelytė

Sėdintis ant galvos

1997 m.

V kursas, vadovas Ričardas Povilas Vaitiekūnas

1992–1998 m. studijavusios Aistės Kirvelytės stichija – dideli formatai. Bent toks įspūdis susidaro žvelgiant į jos paskutiniųjų metų bakalauro ir magistro pakopos kūrinius. A. Kirvelytė atstovavo „naujųjų laukinių“ estetikai ir ideologijai, kurią Dailės akademijoje tuo metu sėkmingai diegė Jonas Gasiūnas. A. Kirvelytė tartum patvirtino teiginį, jog yra privalu; „kuo mažesnė tapytoja, tuo didesnis yra tapomas jos paveikslas“. A. Kirvelytę domino nuotaika ir emocinė būsena, gestiškumas, slypintis drąsiai tepamuose ir net liejamuose potėpiuose. Šiuo metu labiau į fotografinį dokumentiškumą besiorientuojanti tapytoja dirba dėstytoja savo alma mater. 

Asta Kulikauskaitė

Gulinti

1997 m.

III kursas, vadovas Henrikas Čerapas

Astos Kulikauskaitės studijų laikų tapyba – aktai ir natiurmortai, atstovauja „akademinei“ Tapybos katedros doktrinai, jos tikslams, idealams ir siekiamybėms. Iš studentų reikalauta giliai perprasti kolorizmo problematiką (tonų ir pustonių anatomiją bei fiziologiją), sugebėti sujungti piešinį ir tapybą (didesnį dėmesį, be abejo, kreipiant pastarajai), aiškiai artikuliuoti potėpį ir gestą, faktūrą ir tekstūrą. 

Galmantas Sasnauskas

Auksinė koja

1998 m.

VI kursas /diplominis darbas/

10 dešimtmečio pabaigoje Galmantas Sasnauskas buvo vienas aktyviausių ir nonkomformistiškiausių Tapybos katedros studentų. Viena vertus, jis aktyviai dalyvavo įvairiose studentiškose ir Šiuolaikinio meno aplinkoje veikusiose tarpdisciplininio meno parodose (pavyzdžiui, 2000 m. Raimundo Malašausko kuruotose „Paralelinės progresijose“) ir ne (tik) su tapyba, o video artefaktais ar instaliacijomis; iš kitos pusės – G. Sasnausko tapyba tuo pačiu metu pasižymi savotišku jos sprogdinimu iš vidaus, tradicijos ir patirties kvestionavimu iš esmės. Dabar G. Sasnauskas dirba reklamos srityje. 

Gintautas Kubilius

Iš ciklo „Naujieji kapričiai“

2000 m.

VI kursas /diplominis darbas/, vadovas Algimantas Jonas Kuras

Gintautas Kubilius buvo vienu ryškiausių (tiesiogine ir perkeltine šio žodžio prasmėmis) tapybos studentų 10 dešimtmečio pabaigoje. Ne vienerius metus po studijų baigimo jo ironija ir sąmoju trykštantys darbai (ciklas „Naujieji kapričiai“), kurių net trys yra saugomi VDA muziejuje, buvo naudojami parodose kaip Akademiją ir Tapybos katedrą reprezentuojanti „vizitinė kortelė“. Šiuo metu G. Kubilius tapo, pasirinkęs nuosaikesnę, tradiciškesnę plastiką ir semantiką. 

Giedriaus Jonaičio kovų ir kančių istorija. Krematoriumas

Nepristatinėsiu Giedriaus Jonaičio - tie, kas rankose bent kartą yra laikę 10 litų vertės banknotą arba skaitė homerinę pasaką Varlių ir pelių karas, supras, kad kalbu apie lietuvių menininką, - grafiką pagal diplomą, akcionistą ir performansų kūrėją iš prigimties.

Krematoriume pristatoma šio menininko paroda Autoportretas iš nugaros. Tai nėra lengva parodinė kolekcija. Nuotraukos (ar tiksliau - asambliažai) yra susiję su šių metų Giedriaus Jonaičio ligos istorija. Nelaimingo atsitikimo metu jis apdegė nugarą ir buvo hospitalizuojamas vienoje iš Vilniaus ligoninių. Tokia tad trumpoji menininko kovos ir kančios istorija.

Nežinau - kiek iš tiesų visame tame esama kovos ir kančios, bet atvejis be galo primena Jono Basanavičiaus autobiografiją, pavadinimu "Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija". Tiesiog savo darbais pastaruoju metu Giedrius kalba apie save ir su savimi susijusius nemalonumus. Tai nėra malonu žiūrėti. Tai nėra malonu net ir matyti. Tai glumina ir verčia jaustis nepatogiai. Juo labiau, kad socialiniuose tinkluose aktyviai veikiantis autorius netgi "knisa" savo eksponavimusi. Bet iš tiesų (net jeigu pats Giedrius Jonaitis tai ir bandytų paneigti) - šis menininkas yra mūsų pačių, mūsų visuomenės veidrodinis atspindys. Tai ne jis mums rodo grimasas - tai mes rodome jam grimasas. Tai ne jis dega ir kankinasi dėl besilupančios odos ar medicinių procedūrų. Tai mes degame (fiziškai, dvasiškai, mentališkai, emocionaliai), tai mums lupasi odos ir sielos apvalkalai, jausmų skivytai. Mes patys, kaip ir Giedrius Jonaitis, degame savo pačių susikurtuose pragaruose. Mes patys kankinamės, nes viskas, kaip pasakytų koks nors patosiškas budistas, yra kančia. Dar ir kova - pasakytų vikingas...

Pagrindiniai parodos akcentai, sakyčiau, yra du.
Vienas iš jų - tai vienoje iš keramikos degimo krosnių įrengta instaliacija su skaidriu vaiko manekenu ("reikėtų į jo vidų pridėti kokio nors šlamšto", - sako autorius, o aš galvoju, kad simboliškai tai būtų susiję su kažkokiu skaistybės ir nekaltumo pažeidimu) ir blykčiojančiomis (tai ne tik vaizdinis, bet ir garsinis efektas) lemputėmis. Šalia - išmėtyti degtukai - savotiška "Mergaitės su degtukais" parafrazė - 

Kitas akcentas - didžioji Krematoriumo siena su skirtingų Giedriaus Jonaičio nugaros gijimo fazių atvaizdais. Nemalonu? Taip! Ar menas turi kelti tik taurius ir malonius jausmus? Žinoma, kad ne.

Apačioje, ant sovietinių baltų glazūros plytelių atsiradęs užrašas - parodos atidarymo atminimas - 

Savo selfinėse fotografijose (galima didaktiškai teigti, kad taip Giedrius Jonaitis kritikuoja mūsų narciziškoje ir egoistinėje visuomenėje tiesiog sprogstantį mėgavimąsi savimi) autorius vaidina, žaidžia, atlieka daugybę rolių.

Čia jis savas, kietas bičas -

Čia jis - romėnų patricijus vienoje iš Vilniaus ligoninių. ("Aš tai aš", - pasakoja GJ, - "rūkydavau su kitu pacientu, kuris netyčia išgėrė sieros rūgšties").

Čia jis vėl kietas, savas bičas "Špunkoje" - tokiame ne pačiame maloniausiame bare (o ar būna jų kitokių?) - nuolatinėje Giedriaus Jonaičio rezidencijoje.

Jonaitis kaip Napoleonas. Ar gali būti kitaip? - 

Pacifizmas arba...

...pergalė!

Paskutinės pagonių apeigos (fone rekomenduotina klausytis "dorsų" Light my fire arba "rolingų"  Play with fire.

Šokiai su ugnimi lauke - 

Žaidimai  su ugnimi viduje -

Pakartosiu - taip, tai yra netgi šiek tiek makabriška. bet Giedrius Jonaitis, nupiešęs Darių ir Girėną banknotuose, iliustravęs "Laukinį šunį dingą" ir šį bei tą iš Kazio Sajos, gali sau tą leisti. Nes menas turi kalbėti netgi apie tai, kas mums ne visuomet yra gera...

TREJYBĖ, arba kūnas, dvasia, onanizmas, raidės ir antropocentrizmas

Spalio mėnesį "Titanike" vienu metu veikia net trys parodos ir žvelgiant į jas, apžiūrinėjant jas, apima šiek tiek gluminantis vienovės ir vienybės principas - regis, kad turime kažkokią Trejybę (na, gal ir ne šventą), kurios kiekvienas narys gyvena sau ir savaip, bet kartu yra neatsiejamas tos triadinės struktūros elementas.

Pradėkime nuo II aukšto - nuo jos galo, nuo paties paribio - būtent pačioje šios salės gale (savotiškoje po-salėje, autonominėje semi-galerijoje) Akademijos dailės krypties meno doktorantė Jovita Varkulevičienė (Aukštikalnytė) gynėsi (ir apsigynė) meno projektą tema "Kūrybinis procesas dailės terapijos taikymo aplinkoje". Prisipažinsiu du dalykus. Pirma, kad meno terapija ir su ja susijusi problematika man kelia ne tik žiovulį, bet ir didelį nepasitikėjimą (gal net neapykantą?), nes netikiu tokiais dalykais, kaip menu-vaistu, dailės terapeutika ir panašiai. Analogiška nesąmonė regisi socialinė meno funkcija. Menas man yra išraiška ir saviraiška, kuri nervus ir psichiką tik dar labiau išaštrina ir taip toliau, ir panašiai... Turbūt neberta net ir plėtoti čia tos temos, tiesiog pasakysiu, jog į Jovitos darbus žiūriu grynai formaliai. Mane domina tik pati tapyba. Tapyba ir niekas kitas, nes tapyba šios menininkės darbuose ir gyvena. Ir net nelabai svarbu, kad portretuojamieji personažai yra kažkur paribiuose. Beje, galiu šiek tiek kritiškai pastebėti, jog man asmeniškai nelabai tose nutapytose fizionomijose ir jaučiasi toji paribio būsena (tiek mentaliai, tiek geografiškai). Tai yra tiesiog "skaniai" nutapyti veidai, spinduliuojantys ramybę, giedrą ir beveik nirvaninę būseną. O ne jokį ten paribį. 

Pati ekspozicija priminė šachmatų žaidimo salę arba operacinę. Pirmąjį atvejį signalizuoja langeliai kaip ekspozicinis konceptas, antruoju - moksliškai akademinis sterilumas (beje, reikia pastebėti, kad pats gynimas buvo kaip reta solidus, - gynimo komisijos nariai, visi kiti procedūriniai asmenys ir pati ginančioji ramiai, aiškiai pateikinėjo argumentus bei kontrargumentus).

J. Aukštikalnytės portretai egzistuoja dvejuose poliuose: maži (kairėje) ir dideli (dešinėje). Menininkė puikiai suvaldo abu formatus. 

Spalvine prasme man gal šiek tiek trūksta įtampos (koloristinio kontrasto, apnuoginto nervo - kas bent man ir asocijuojasi su paribiu, pakraščiu, - šiaip ribine situacija). 

Gynimas, kaip ir dera gynimui, truko ilgai. Sėdėjau ir mąsčiau, kad apie tapybą reikia tapyti (ką Jovita ir daro), o ne kalbėti. Bet studijinis reglamentas reikalauja...

Iš paties gynimo man patiko prisimintinas menininkės teiginys, jog kuomet bando suteikti tapydama akis, nosį, burną ir kitus veidui priklausančius elementus, tie portretai praranda atpažįstamumą, charakterį, esminius bruožus. Pagalvojau, kad tame esama daug tiesos.

Nors vis tik esama kažkokios grėsmės tuose portretuose - ji slypi išlikusiose detalėse, - tarsi užuominose ar nubėgančiuose šešėliuose, pranykstančiose raukšlėse. 

Jovitą aš ir žinau nuo amžių amžinųjų kaip paribinių portretų autorę (stulbinanti kantrybė ir pagirtinas pastovumas). Dar šio amžiaus pradžioje įspūdį padarė geriausioje to meto Vilniaus galerijoje - O11 (ar kas dar ją pamena?) surengta jos solo paroda (regis, kad parengta magistrinio darbo pagrindu). Jau tuomet matėsi, kad Jovita yra gera koloristė, kalbanti spalvomis, faktūromis, potėpiais. 

Įspūdingi yra dideli Jovitos formatai. Kaip kad šis - konotuojantis tiek languotą popieriaus lapą, tiek medicinos įstaigų sienas, išklijuotas baisiai baltomis, negyvai spindinčiomis glazūruotomis plytelėmis. Jos man visuomet kėlė asociacijas su pragaru, košmaru, beprotybe. 

Kaip minėjau, gynimas truko ilgai. Natūralu, kad neatlaikė gynime dalyvavusio Petro Repšio kantrybė. "Kiek jie ten gali poteriauti?!", - nevilties kupinu metu pačiu kulminaciniu momentu sušuko Maestro. Laima Drazdauskaitė jį bandė kaip kokį vaiką ar Jovitos pacientą raminti meno terapija (salėje kaip ekspozicijos dalis buvo parengtas stendas su nuotraukomis, pacientų ir kitų meno projekto dalyvių piešiniais, taip pat padėti popieriaus lapai su piešimo priemonėmis norintiems pasireikšti gynimo metu). Tačiau P. Repšys pasitarnavo kaip geriausias pavyzdys, kad bent jau menininkams meno terapija neveikia. Kelias minutes papiešęs, jis ryžtingai išėjo iš gynimo.

Štai toks improvizuotos meno terapijos seanso metu sukurtas Petro Repšio piešinys. Čia ir dabar. 

O kažkas (aiškiai vyriškos lyties individas) save išreiškė antifeministiniais lozungais - 

Kažkaip simboliškai toks piešinys ir tekstas atsirado ant dr. Jono Griniaus veikalo frontispiso...

Manytina, kad toks piešinys taip pat atsirado kaip bandymas autoterapintis. Ir turbūt feminizmo tvaikeliu to piešinio autoriui padvelkė dėl kitos meno daktarės - Monikos Furmanavičiūtės parodos (pavadinumu TA KI TA). Ji taip pat įsikūrė II "Titaniko" aukšte (einant link J. Aukštikalnytės-Varkulevičienės neišvengiamai praeinama pro Moniką). Nes neįgudusiai ir dar vyriškai akiai šios tapytojos darbai turbūt žadina feministinių įspūdžių instinktus. Nežinau, kaip yra iš tiesų. T.y. - ar Monika Furmanavičiūtė yra feministė, ar moteris-menininkė, gyvenanti (patogiai ar blogai) vyriškame (o gal subalansuotame?) pasaulyje. Esmė tame, kad Monika iš tiesų tapė ir tapo (ir manau, kad tapys) moters gyvenimą, jos pasaulį su viskuo, geru ir blogu - nervais ir menstruacijomis, onanizmu ir orgazmu, gimdymu ir maitinimu, jausmais ir emocijomis ir t.t., ir pan. 

Galiu pastebėti vieną dalyką - kad Moniką (kaip ir Jovitą) kaip menininkę pažįstu nuo labai seniai - vėlgi nuo magistrinio darbo gynimų laikų (tai buvo gana seniai...). Ši menininkė (ir studentė tuomet) Akademijos ir ypač Tapybos katedros kontekste išsiskyrė kaip žmogus su stuburu ir savu charakteriu, kaip niveliuotis nelinkusi asmenybė. Tiesiog kitokia. Ir taip pat drąsi būti atvira. Menininkei tai yra labai daug. Beveik viskas. 

Iš paskutiniųjų Monikos darbų (beje, juk rodytas ir ArtVilniuje) vienas įspūdingiausių yra Meninos. Čia cinkelis slypi ir ispanų klasiko parafrazavime - kur patį dailininką keičia fotografuojanti autorė (jos atspindys veidrodyje), o vietoje karalių poros ant daugiabučio stogo šmėžuoja mūsų laikų herojaus - Batmano  siluetas. Bet cinkas slypi ir tame grynai furmanavičiūtiškame piešinyje - gyvame, nervingame, ekspresyviame. 

Žiūrėdamas į paskutiniuosius darbus galvoju, kad galbūt Monika pernelyg bando kažką įrodyti - tai primena galvos daužymą į sieną, tad kai kurie darbai man regisi pernelyg mechaniškai keičiantys vienas kitą - tartum nenorint apmąstyti, kas padaryta ir ką norėsis dar pasakyti, be jokių pauzių ar sustojimų. Nesinorėtų, kad kalbėjimas apie save ir tą kitą virstų konvejeriniu štampavimu.

Kita vertus, per tą tokį kartojimą kartais imama ir pataikoma į dešimtuką. 

Man šitas darbas (jis yra nedidelio formato) vaikščiojant pro jį kiekvieną dieną įsismelkė tiesiog smegenyse. Yra čia nevilties, šlykštumo, gėrio ir vilties. Tokių keistai nesuderinamų dalykų. Šiaip gal net patrauklaus atgrasumo - tai turbūt ir daro Monikos Furmanavičiūtės kūrinius išskirtiniais.

Parodoje vaikščiojo keli tapytojai, baigę tradicinius koloristinius mokymus Vilniaus dailės akademijoje. Jiems, žinoma, labiau patiko Jovita ("Vis tik įprastesnė"), o ne Monika. "Bet M. Furmanavičiūtė kažkaip veikia. Gal net erzina - o tai juk ir yra gerai!" - reziumavo viena iš tų vaikščiojančių kolegių. 

Dar tie tapytojai-kolegos susimąstė - ar raukšlelės šilko (ne drobės - ir tai yra Monikos tipinė tapybinio pagrindo medžiaga) "yra konceptas, ar ne". Sunku pasakyti, bet vis tik nutapyto kūno raukšlės ir tos materialaus audinio klostės kažkaip natūraliai susijungia. Ir iš tos jungties atsiranda poveikis. Panašiai poveikis gimsta čia iš užtapytų ir neužtapytų paviršių, dėmės ir linijos, nuogo kūno ir foninės plokštumos, paties paveikslo ir kito vaizdo, esančio jame.

Galop I "Titaniko" aukšte veikia trijų menininkų (vėlgi toji Trejybė, susijungianti į vieną!) - Romos Auškalnytės (Helsinkis), Sandros Stanionytės (Londonas) ir japonų menininko, studijavusio (kaip ir Sandra Karališkajame meno koledže Londone) Yuki'o Kobayashi'o paroda BREATHE IN BREATHE ON ("įkvėpti iškvėpti). Pirmas dalykas, kurį norėčiau pastebėti kaip "Titaniką" atstovaujantis tarnautojas - kad yra tiesiog malonu pristatyti į pasaulį išvykusius lietuvių menininkus. Tad dvi Britanijoje ir Suomijoje gyvenančios menininkės yra puiki galimybė pamatyti kas yra daroma šiek tiek toliau už mūsų kiemo ribų. O dar kai yra pasikviečiami ir kolegos...

Panašiai kaip ir II aukšte, šie trys menininkai kalbėjo apie analogiškus dalykus - tapatybę, besiskleidžiančią per kūną (lytį, pojūčius, būsenas, emocijas) ir situacijas (socialinėje, kultūrinėje terpėse). Tik naudojo truputėlį kitokią - performatyvią kalbą.

Kita vertus, viena svarbiausių šios parodos iniciatorių - Roma Auškalnytė, yra baigusi bakalauro pakopos grafikos studijas VDA (paskui sekė magistro studijos Helsinkio meno akademijoje - KUVA). Pagalvojau, kad parodos atidarymo metu Romos pristatytas performansas yra labai grafiškas. Arba kaip pasakytų vokiečių filosofas vešliais ūsais: "Žmogiškas, pernelyg žmogiškas". Tai yra - susijęs su kūnu. 

Pažvelkite - pagrindinėmis grafinėmis kategorijomis - juoda ir balta - disponuojanti menininkė atlieka performansą. 

To performanso esmė, kaip supratau - tokia - tylėdama ir beveik Loto žmonos būseną įgavusi menininkė kas kažkiek laiko pasilenkia ir į sniego tyrimo (juk tai nekaltybės simbolis!) baltinius smaigsto adatėles. 

Roma Auškalnytė pakelia ir daigsto marškinius.
Antrame plane - Yuki'o Kobayashi'o video performansas. 

Galop marškiniai apgobia nuogą menininkės kūną. Adatos sminga į odą.

Pirmajame plane - R. Auškalnytės video performansas. Menininkė rašo sau ant nugaros. Motyvas primenantis makura no sōshi 枕草子, - 1002 metais Sei Shonangon parašytuosius "Priegalvio užrašus" arba pagal juos sukurtą Peterio Greenaway The Pillow Book. Tai veikia, nes rašymas ant kūno, galų gale, yra bendra patirtis. Mes visi rašome savo biografijas ant nuodėmingųjų savo kūnų. 

Arba šis Romos darbas - kur ji sau į burną grūda, ant veido deda spaustuvės raides - tuos švininius tipografijos padarus. Tai ir kalbėjimas apie kultūrinę patirtį, ir savo asmeninės biografijos artikuliacija, atskleista per savą kūną bei visiems aiškius simbolius (lotyniškas raides - Vakarų kultūros ženklus). Skausminga, antropocentriška, pagaulu. 

BREATH IN BREATH OUT atidarymo metu vyko ir kitas, kitų dviejų menininkų - Sandros Stanionytės ir Yuki'o Kobayashi'o performansas. Jis būtent ir aidu kartojo pačios parodos pavadinimą, jos konceptą. Vienas priešais kitą atsistoję menininkai (netikiu jų pasakymu, kad lytiškumas čia neturi reikšmės), kas kažkiek karto garsiai išpūsdami orą (bent jau taip darė japonų menininkas, lietuvė jo kolegė regis, kad išsaugojo baltiškąjį santūrumą) lėtai, po ilgų laiko intervalų artėjo vienas prie kito....

Būsimojo susitikimo taške R. Auškalnytė dar vis ruošia savo flagelantiškąjį rūbą. 

Yuko Kobayashi palengva juda link Sandros Stanionytės. Už jo, antrajame plane - jo video performansas. Menininkas nusirengia (vėlgi tylėdamas ir akmeniniu veidu žvelgdamas į priekį, kažkur už žiūrovo) ir stalo teniso (ping-pongo) rakete dengia, liečia spaudžia savo sėklides. Esama čia ir humoro (esu girdėjęs, kaip tuos daiktus kažkas vadinęs teniso kamuoliukais), ir tragikos, dvelkiančios origeniškos savikastracijos novele ar samurajiško sepukio ritualo refleksija - kartais lytiškumas duotas mums tam, kad mus glumintų, veiktų blogai, tiesiog skatintų mąstyti apie save. 

Taigi - dvi figūros artėja viena prie kitos. 

Vėlgi - performansą stebėjęs vienas mano bičiulis menininkas gana kritiškai pasakė: "Na, šiek tiek maintrymiška, primena Mariną Abramovič...:. Pamąsčiau, kad gal yra ir tokios tiesos. Bet kita vertus - mūsų visų patirtys (ypatingai susitikimai ir išsiskyrimai) yra bendros, nuolat besikartojančios, visuomet patiriamos vėl ir vėl, vis iš naujo ir vis kitaip. Tad tai veikia, tai yra unikalu ir autentiška. 

Štai jie ir priartėja vienas prie kito...

Nesakysiu, kaip baigėsi tas peroformansas. Mano nuomone - žiauriai ir negailestingai, brutaliai ir virpinančiai.

Taigi - trys parodos ir net 5 menininkai. Bendros patirtys, skirtingos išraiškos. Kūnai ir sielos, dvasios ir fiziniai potyriai, žmogiški dalykai, pakilimai ir kritimai...

Indrė Ercmonaitė "Krematoriume"

Kai vienas žmogus paklausė, kur ruošiamės eiti, atsakėme: „Į Krematoriumą – pas Indrę Ercmonaitę“. „Ką – jau?!“, – net sutriko pašnekovas. Mat pagalvojo, jog Indrė Ercmonaitė savo pelenais paversto kūno pavidalu yra šiek tiek kitokiame krematoriume – ne keramikų degimo krosnių patalpoje ir ne su paveikslais. Kita vertus, remdamasis savo asmenine 1995-2001 metų studijine patirtimi, kuomet Akademijos tapytojų koridoriuje buvo nuolat kalbama apie tapybos mirtį, sakyčiau, kad paveikslų atsiradimas Krematoriume yra savaiminis ir natūralus vyksmas. Bet dabar jau yra 2016-ieji, o ne tamsusis dešimtas dešimtmetis. Mūsų dienomis tapyba prisikėlė (pažadino ją iš numirusių, nupurtė pelenus ir pelėsius ne kas kita, o jaunoji tapytojų ir žiūrovų karta), tad tai, kad ji yra Krematoriume, nėra nieko nei baugaus, nei gluminančio, nei pasibaisėtino. Nes tas, kas prisikelia, nesirenka vietos (bei laiko). 

Rėminimo firmoje dirbanti Indrė Ercmonaitė sako, kad Gailestingojo Jėzaus paveikslo kopijos yra populiariausias rėminamas dalykas. Iš čia ir tas motyvas...

Indrės Ercmonaitės tapyba yra bipoliška. Tuos du polius nusakyti yra labai nesudėtinga (o gal atvirkščiai?). Tai pliusas ir minusas, šviesa ir tamsa, spalva ir ne-spalva, forma ir amorfiškumas. Viską demonstruoja pats vaizdas, vizualas, vaizdinių rinkiniai, įvaizdžių kolekcijos. Tikslinant ir konkretizuojant tuos polius, galima sakyti, kad tai – misticizmas ir satanizmas. Taigi – Indrė yra mistikė ir satanistė viename asmenyje. Nieko nuostabaus, dar Viduramžiais teigta, kad geras meistras turi, privalo, tiesiog sugeba pavaizduoti tiek angelą, tiek velnią, tiek Dievą, tiek piktąją. Be jokių asmeniškumų ir vertinamųjų akcentų. Menininkas juk veikia kaip neutralas. Tad ir Indrė, netgi žvelgiant konkrečiu siužetiniu aspektu, iš tiesų vaizduoja Dievą (visaip cituodama, replikuodama ir tiražuodama Eugenijaus Kazimirovskio 1934 metais nutapytą Gailestingojo Jėzaus paveikslą) ir apibrėžia velnio kontūrus, piešdama įvairiausias pentagramas ir kitokius maginius ženklus. Tai yra rizikinga, nes juk grėsminga ir atsakinga yra būti Hildegardos vonBingen ar Faustinos Kovalskos ir į Šatriją lekiančios raganos rolėse vienu metu. Aišku, galima sakyti, kad toks yra mūsų gyvenimnas, tokia yra žmogiška asmenybė (juk irgi sudėta iš sielos ir kūno), tokia yra esmių esmė. Svarbiau, kad būtent šioje įtampoje veikia, tveria, egzistuoja Indrės Ercmonaitės tapyba.

Argi ne bipoliška tapyba? Šviesu-tamsu, šilta-šalta, apskrita-kampuota, galop - aukštai-žemai

Indrės Ercmonaitės tapyba turi kažko sentimentaliai makabriško. Toks keistas, iš pirmo žvilgsnio - sunkiai suderinamas derinys

Emilija Liobytė "Mičiurininkė"

 Antrajame Vilniaus dailės akdemijos korpuso, vadinamo „Titaniku“ aukšte, priešais įėjimą į parodinę salę, stiklinėje nišoje stovi Emilijos Liobytės (Vilutienės) diplominis darbas – gipsinė skulptūra „Mičiurininkė“, sukurtas ne taip ir seniai – viso labo 1949 metais. Iš karto galima pastebėti, jog ideologizuotas pavadinimas gali kai kam sukelti alergiją ar bent nepasitenkinimą, tačiau tereikia prisiminti, apie kokius laikus kalbame... Kita vertus, be sovietiškai skambios šio kūrinio etiketės, ideologiško ten pernelyg nieko daugiau ir nėra. Tai mergina, atsitūpusi ir ant kelių laikanti pintinę su vaisiais. Duokle epochai bei santvarkai galima laikyti nebent tos mergaitės veide matomą kukliai subtilią šypsenėlę ir šiaip visa energinga esybe spinduliuojantį džiaugsmą. Dar aprangą - tą paprastutę kartūninę suknutę, kokias dėvėjo pokario moterys.

Emilija Liobytė Mičiurininkė 1949 m. (diplominis darbas Lietuvos TSR valstybiniame dailės institute, vadovas - Petras Aleksandravičius).
Žinoma, kad galima ir net būtina kalbėti apie diplominio darbo vadovo - Žemaitės (už kurią šis 1951 metais gavo Stalino premiją) autoriaus P.Aleksandravičiaus įtaką - poza, ikonografija turi bendrų dalykų, vis tik Mičiurininkė yra "gyvesnė" nei Žemaitė - daugiau energijos (siluete ir detalėse). 

Ne daugiau. Nes skulptūra yra sukurta tipiškai „liobytiška“ maniera – drąsiai formuojant bendras mases ir kartu išsaugant vaizduojamojo personažo gyvybę. Tai ne schamatiškai stilizuota (kas būdinga lietuviškai skulptūros mokyklai net ir mūsų dienomis – tegul tai bus koks nors ready-made objektas ar garsinė instaliacija) stovyla, o alsuojantis kūrinys. Sukurta tai ir anatomiškai tiksliai perteikiant figūrą bei pagaunant jos pozą, ir pabrėžiant medžiagiškumą. Žiūrovo akis mato (nepastebėti to neįmanoma) ir fiksuoja patį darymo procesą – kaip moteris skulptorė (retas atvejis ypač tiems laikams) krečia, drebia gipsą ant kažkokio nematomo karkaso. 

Turbūt pirmoji šio kūrinio publikacija - leidinys Lietuvos TSR valstybinis dailės institutas (Vilnius, Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1960).
Ir šioje nuotraukoje matomos tos "liobytiškos" virpančios paviršių faktūros. 

Manyčiau, kad tai yra vienas nuostabiausių dalykų Emilijos Liobytės kaip skulptorės charakteristikoje. Skambės galbūt pernelyg akiplėšišikai, tačiau Vilniuje, tuometinėje sovietinėje Lietuvoje sukurta skulptūra savo dvasia ir (kaip sakytume dabar) koncepcija yra artima už „geležinės uždangos“ tuo metu kurtiems dalykams. Prisiminkime, kad ir prancūziškąjį tašizmą tapyboje arba savąjį aukso amžių išgyvenusį Alberto Gaciomettį, kurio plastikoje taktiliški paviršiai irgi buvo meninio mąstymo jeigu ne alfa, tai tikrai omega. 

Mičiurininkės veidas iš arti. Nosies galiukas yra nukentėjęs nuo laiko ir galbūt kokio vandališko studento (mano nuostabai, tokių nemažai mačiau dar savųjų studijų laikais Dailės akademijoje).
Vienas iš nuostabiųjų šios skulptūros efeltų yra tas, kad iš tolo mergina regisi besišypsanti, o priėjus pamatai, kad lūpos tvirtai suspaustos. Šiuo atveju verta pakalbėti apie Ezopo kalbą arba psichoanalitinį totalitarizmo sąlygomis kuriančio menininko judesį. 

Alberto Giacometti Trys einantys vyrai II - to paties laiko (1949 metų) kūrinys [https://en.wikipedia.org/wiki/Alberto_Giacometti#/media/File:ThreeMenWalkingII.JPG].
Dalis skaitytojų (ypač iš menininkų) nemėgsta, kuomet dailėtyrininkas aprašomąjį autorių lygina su kokia nors pasaulinio lygio figūra (suprask - vieną nepagrįstai išaukština, o kitą - pažemina), tačiau toks lyginimas yra vertas vien dėl to, jog rodo apie ore tvyrančias idėjas, apie tai, kad faktūriniai paviršiai, išraiškingi siluetai 5-6 praeito amžiaus dešimtmečiais buvo aktualūs tiek laisvųjų Vakarų, tiek okupuotų Rytų menininkams. Tik sprendžiamos tos problemos buvo kitais būdais bei skirtingų sąlygų kontekste. 

Jonas Aničas. Krematoriumas arba Krematoriumas. Jonas Aničas

Toks keistas (o gal ne keistas - tik veidrodiškai apsuktas-apverstas?) teksto pavadinimas yrą sąmoningas šių eilučių autoriaus pasirinkimas. Dėl labai paprastos priežasties - kad įrodytų, jog Jonas Aničas su Krematoriumu neturi nieko bendro. Ir atvirkščiai.

Krematoriumo fasadas

Bet pačioje pradžioje apie Krematoriumą (o paskui - apie Joną Aničą). Krematoriumas - tai ne jokia palaikų kūrenimo patalpa, lavonų deginimo cechas ar panašiai (vien jau dėl to šiame tekste tai žymiu kursyvu), o ūkinė Vilniaus dailės akademijos erdvė. Tiksliau turbūt reikėtų sakyti - keramikų krosnys ir tiek. Dar pridurti - "šildomos" dujomis. Kaip feisbuke pakomentavo dabar Jungtinėse Valstijose gyvenantis keramikas Arvydas Pakarklis: "...Musu laikais krosni kurendavo malkomis Visockis..ir ta krosnis buvo Keramikos katedroje, pirmam aukste..Kai viska per state, krosni kieme irenge, kur dabar..ir Inokaitis viska aprode, kaip progreso pavyzdi.. gal kokiais 85- tais.. po to kitas meistras atsirado...". Kodėl tai vis tik vadinama Krematoriumu, galima paaiškinti keliais dalykais -akademiniu sąmoju (panašiai Aula senajame Vilniaus universitete tradiciškai vadinama "lavonine" arba korpusas D toje pačioje VDA - "Titaniku") arba aukščiau minėtuoju industriniu/techniniu determinizmu. Belieka pridurti, kad paskutiniais metais toji patalpa nebefunkcionavo (dujos pabrango, keramikų sumažėjo...) ir buvo naudojama kaip Akademijos muziejaus fondai...

Šiek tiek bendro vaizdo

Iki Krematoriumo žinojau Jono Aničo (Skulptūros katedrą baigusio prieš pora metų) kūrybą, tačiau pačiam dideliu atradimu tapo tai, jog šis menininkas pragyvenimui verčiasi kaminkrėtyste. Tad į Krematoriumą jis pateko labai neatsitiktinai, o veikiant simboliniams gyvenimiško sutapimo ar tiesiog Likimo dėsniams. Nieko atstitiktinio šiame pasaulyje nebūna. Vien dėl to, jog Jonas Aničas yra be galo kontekstualus menininkas - Krematoriumas - kaip tik jam. Kita vertus, kažkokios konkrečios ir literatūrinės sąsajos su deginimu, kremavimu, liepsnomis ir dūmais gal yra ne taip ir svarbu. Kur kas reikšmingiau, jog Jonas Aničas yra pasakojantis ir asociacijomis, aliuzijomis, apropriacijomis (tegul šis žodelis mūsų dienomis yra kažkiek parazitiškas, tačiau aptariamam menininkui labai tinka) manipuliuojantis autorius. It koks fokusus mėgstantis muziejininkas XVII amžiaus kunstkameroje. Įsivaizduokime, kad ir Peterį von Menschą - mūsų dienų olandų muzeologą, išmokstantį triukus su kortomis ir atsidūrusį Olės Wormo Keistenybių kambaryje...  Keistas įspūdis ir specifinė patirtis. Toks ir yra Jonas Aničas.

Keletas kūrinių: 

Bandant apibrėžti formaliai/konceptualiai - kas yra Jonas Aničas? Turbūt reikėtų sakyti, jog jis atstovauja muziejiniam post-dadaizmui. Šiuo atveju galima pasikliauti poetu Guillaume'u Apollinairu, parašiusiu, kad "atsiminimai yra kaip medžioklės ragai, kurių garsai miršta toli vėjyje". Arba prisiminti tokius personažus kaip Christianą Boltanskį, Louise Bourgeois bei Edwardą Kienholzą, kurių strategijoje dėmesys fokusuojamas į asmenines patirtis ir koletyvinius prisiminimus, personalinį fetišizavimą bei universalųjį kolekcionavimą. Toks tad būtų muziejizmas. O post-dadaizmas - dėl paprastos priežasties. Jeigu šviesios atminties Marcelis Duchampas meno statusą suteikdavo buitiniams objektams - nuo pisuaro iki butelių džiovyklės, tai Jonas Aničas vykdo tam tikrą reversinį (atbulinį) veiksmą - būtent į tokią būklę sugrąžina "meno" aureolę jau praradusius objektus arba apskritai buityje diskriminuotus, netgi eliminuotus daiktus (tad gal neatsitiktinai vis tik jie atsirado Krematoriume?). Arba dar tai galima apibrėžti "pakylėtuoju arte povera" reiškiniu. Jonas Aničas tartum remdamasis Germano Celanto doktrina, grįžta prie paprastų veiksmų ir daiktų, rutinai suteikia reikšmių ir prasmių, žodžiu - sulygina meną su gyvenimu, tačiau visame tame esama šiokio tokio ritualizavimo (gal ir užmaskuoto, sunkiai nusakomo - esančio kažkur tarp eilučių ir pauzėse). Neatsitiktina yra tai, jog ne vienas artefaktas šioje ekspozicijoje egzistuoja kažkur aukščiau - virš menamos horizonto linijos (nors pats Krematoriumas yra žemiau VDA bendrojo lygio) arba ant geležinių lentynėlių - vienu žodžiu - pakylėtai (nemėgstu šio žodžio, bet jis čia be galo tinka grynai fizine prasme). 

Bet užteks čia tų refleksijų ir konstatacijų, virstančių Susanos Sontag taip nekęstomis interpretacijomis. Pasidalinsiu, kokie trys kūriniai man paliko ypatingai ryškų įspūdį - nes toks žiūrovo ir menininko santykis (kurio jungtimi veikia meno objektas) yra esminis.

Maniškis JONO ANIČO trejetukas:

1) Suvirpino širdį formomis, o intelektą - kontekstais. Būtent šis -

Kuo? Kaip pasakojo pats autorius - tai smalos virimo konteineris, naudotas kelininkų. Jonas Aničas aptiko jį (su visokiomis statybinėmis atliekomis) kelyje į Naująją Vilnią, po viaduku, vedančiu į Antakalnį. Apipjaustė, suteikė reikiamą formą (dar nuvalė, nudaužė smalą kitoje pusėje) ir "vualia" - gavosi toks žmogus-knyga, žmogus-peteliškė, žmogus-vagina. Žinoma, jau čia interpretuoju (atleisk, man, Susan), tačiau vizualinės asociacijos gal nėra taip jau ir blogai? 

Viršutinėje dalyje labai puikiai matosi veido formos - portretas en face. Plastiškai (stilistiškai), o ir dėl tos keliaropės (skamba kaip "ropė" - bet tai yra gerai, nes meno kūrinio suvokimas prilygsta tam pasakiškam ropės rovimo veiksmui) semantikos, rezultatas primena manierizmą - plg. Arcimboldo arba laukinį būvį ir nežabotą seksualumą įkūnijančius skulptūrinius maskaronus. Štai, kad ir toks faunas iš Bordo [http://www.meublepeint.com/mascarons_bordeaux.htm]: 

Jono Aničo objektai pasižymi tiek kultūrinėmis nuorodomis, tiek švelniuoju antropomorfizmu ("švelniuoju" todėl, jog surastus objektus šis menininkas švelniai pakoreguoja, subtiliai paryškindamas jų žmogiškus pavidalus).

2) Iš "Plastmasės amžiaus": 

Galima tai vertinti kaip industrinės kultūros ir vartotojiškų įpročių kritiką, bet įmanu suvokti liemenę ir kaip bandymą įsismelkti į daiktų prigimtį, net esmę. O ir šiaip apšvietimas geras (paties Jono Aničo surežisuotas). Liemenės atveju vėlgi vertėtų kalbėti apie "pakylėtumą". Daiktas (liemenė) egzistuoja keliuose lygmenyse - ant pakabos kaip meno kūrinys ir funkcionalus daiktas viename asmenyje, savo kontūru ir siluetu kaip užuomina ir niekas daugiau.

3) Galop (trečioje pozicijoje) - šis trilypis daiktas (sudarytas iš kojos, falo ir mygtuko, o iš tiesų - protezo, menamo spiningo koto ir durų rankenėlės).

Jonas Aničas papasakojo, kad kojos protezą jis aptiko palėpėje Vilniuje - Aušros vartų gatvėje, krėsdamas/valydamas kaminą. Tai tikrai senas daiktas, galbūt menantis net XIX šimtmetį. Kažkodėl mano vaizduotėje iš karto kilo legenda apie koją Borodino kautynėse praradusį Napoleono armijos kareivį. Netrukus, tais pačiais 1812 metais jis vos neprarado savo dirbtinės kojos - kažkokio italų meistro (papos Karlo) išmaniai pagaminto protezo prie Berezinos, o galutinai ją pametė šaltomis tų pačių metų gruodžio dienomis jau Vilniuje. Kazoko persekiojamas vienakojis užsiropštė į palėpę, kazokas - paskui jį. Prancūzas lipo aukščiau, protezas atsikabino ir nokautavo persekiotoją. Ant vienos kojos prancūzas nustriksėjo paskui Bonapartą. Tai, žinoma, fikcija. Bet artefaktas - išskirtinis. Menamas spiningas - torpedos pavidalo objektas žemiau. Kartu tai velniui nušauti skirtos kulkos prototipas (iš lietuvių liaudies ir Petro Cvirkos pasakojimų), o dar žemiau esantis daikčiukas (panašus į persišką ar gruzinišką medalioną) - durų rankenėlė sovietinio Sapiegų rūmų interjero. Autorius ją išlupo iš jau išmestų durų (kitas rankenėles buvo nurinkę spalvotųjų metalų rinkėjai).

Visa tai išmaniai ir konceptualiai išeksponuota iš vienoje Vilniaus rajono apleistoje erdvėje aptikto parketo gabalo ir kalba apie nyksmą, niekį, kultūrą ir natūrą, industriją ir gamtą, prasmes ir reikšmes, juokaujama ir samprotaujama - žodžiu, kaip ir dera Jono Aničo meninei strategijai...